Vidas Morkunas
 
 
*
 

štai ir nubrėžtos visos klystkelių kreivės

nemalonių pokalbių išklotinėmis

apmuštos nebegyvenamos sienos

vienur kitur pradrėkę išmintingi

vienur kitur žioji prisipažinimų prakiuros

grindyse girgžteli negyvybė

pamatu – laiko greičiu –

šliaužia vynuoginė sraigė

čia nėra vynuogių
nėra

kryžkelės kurioje galėtų sudvejoti keleivis

tik limfa motinos pienas gleivės –

visa tai kas pravertė gyvenime

 

štai ir praverstos išgeltusios dienos

su gamtos aprašymais

su meškoms pripaišytomis pypkėmis

ir skrybėlėmis

su nuobodžiomis atradėjų biografijomis

nepavykus įpūsti

užlieti ištisi vos žerplėję mėnesiai

pravažiuoti miestai

kurių pavartėse žvairos deivės

spjaudosi saulėgrąžų lukštais

paniekintas saulėtekių skystokas dažas

pastovėta ant apleistų postamentų

tarp suaižėjusių rakandų

suplėkusių ryšuliukų

vorų ir musių giminės portretų

sukabinti neperkirptų virkščių ritiniai

kada nors kada nors
 

štai ir nubrėžtos kardiogramų tiesės

 
*
 

jaunos kuosos po debesiu kosti

o luošos ligotos jų mošos

klupinėja po gruodą
šiukšlynų aruodai

kupini neišsenkamo nuodėmių aukso

ruduo
 

štai prasiveria durys į šviesą

gali pamatyt
kaip prekyviečių

uostų ir pūdymų povai

nekaltybę lesnoja
užuosti
vienatvę iš tolo
ji sėda į sostą
ruduo
 
*
 

tėvynės kaulai pakelėm

tėvynės

benamės sielos nučiulptos

baltai mes
dvi valstybės
du kaligulos
dvi gėlos

du makiaveliai lietuje

išsivadėjęs žiebtuvėlis

dūsta upės
išsižadėję sieliai
mudu
vėjai pakelėm
tėvynės
 
*
 

praplyšta purvinas pavasaris

ir už tamsos atsiveria

tamsa
pavasaris
su paranojomis
su vištakumais

sifiliais ir vyliais

o kur dar slogos ir savižudybės

su žiemą nukankintais kūnais

prisikėlimo nevertais

su atgimimo vartais
aklinai užvertais

su nusidėjėliais iš gailesčio

pakartais
žiovauja šventieji

kreivai susiūtais šakumais

 
*
 
ne sniegas

sniegas kapinėse miegas

lieka

gelzganoje drobulėje

šešėlis
kosulys
atodūsis
besiūliame sapne
monadų pūgoje
blyški žindyvė
ado ado ado

akis paklydusio nomado

ir iš bado
raudotojos
pilkais skvernais
skardinį dangų
riekia
miegą vaiko
nemiga užkloja

ir niekas kapuose nemiega

nes niekas
 
*
 
tik kartą
nebaigtą pavasarį
sudūžta
išslydusi sudūžta
nebaigta
stiklinė valanda
 
*
 

tai paskutinis eilėraštis

apie kirus ant molo
vėliau kas nors
dar rašys
apie baltus kirus

ant juodo bangų talžomo molo

sidabrinius kirus

ant šarmoto vienatvės molo

rudagalvius kirus
Larus ridibundus

ant hidrotechninio statinio

uosto akvatorijai apsaugoti

bet apie kirus ant molo

šis eilėraštis – paskutinis

 
*
 
dulkia lietūs

o dyla saulėtekių spalvos

ir žemėlapiai dūla
palėpėse
žyla galvos

o žiedėja duonos kasdienės

ir madonos
kadai jau
ne aitės
ne ytės
o ienės
 
kas pasirenka
mėlyną dieną
sugroti
kas baltą kas altą
kas arfą
o kas tik gitarą

kas didžiavyrių žygius

o kas – tik išnešti
svinguojančią tarą
 

žodžių suodžių juodumą

gožia

dulkių kodylai po liepomis

ir sudyla į tylą
žemėlapių spalvos:
kur tos visos

kadaise mylėtos tėvynės

kur jų dūmas

už svetimą ugnį šviesesnis?

 
*
 
kažkur žiema
kurios nėra

žiema akla ir nekalta

ir dienos vergės jos ir naktys karalienės

akių plyšiai pritvinkę

drėgno tinko
už jų šviesa
kurios nėra
 

vorai ne miega o sapnuoja miegą

žiema yra
ji šaltas kambarys

ji suragėję skudurai

ji artipilniai kibirai

ji – vėlės brėkšmoje palinkusios

virš bergždžio guolio

atodūsio molekulės plevena

jis paskutinis
nebėra
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)