marius pleckaitis      Jeigu rašyčiau romaną, tai jo pirmas skyrius neabejotinai vadintųsi „Vienos moters išpažintis“. Čia skaitytojai susipažintų su pagrindinė romano heroje ir kartu pasakotoja – Šv. Gertrūda, apsigyvenusia Kaune dėl Vilniaus bombardavimo. Dėl ko Vilnius bombarduojamas? Į tai atsakyčiau antrame knygos skyriuje – „Mažytė didelio miesto paslaptis“, kuriame Šv. Gertrūda užuominomis leistų suprasti, dėl ko ant Lietuvos sostinės užsiraukė Islandija, o kartu su ja – visa Šiaurinė Europa. Antrame skyriuje taip pat suriščiau iš esmės dvi viena nuo kitos nepriklausomas veiksmo stygas: kuklią, iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią Šv. Gertrūdą, ir kaip didelį garbėtrošką ir paleistuvį pagarsėjusį Vilnių. Trečiasis skyrius prasidėtų kiek pompastiška ir net kičine situacija – Šv. Gertrūdai ateina laiškas, kuriame daug kas paaiškėja. O iš tikrųjų tai nepaaiškėja niekas, visai kaip meksikiečių serialuose.

 

Trečias skyrius vadintųsi – „Laiškai atveria paslaptis“. Ketvirtas romano skyrius priblokštų naujais vėjais. Gal ne tokiais gaivališkais kaip kai kurių airių kūriniuose, bet žagtelėti būtų ko – Šv. Gertrūda jau seniausiai žuvusi, tik ji vargšelė nieko apie tai nežino. Ją ignoruoja kaimynai, niekas nekviečia į vakarones, o apie artimesnius kūniškus santykius su vienišais kariškiais, atvykusiais į Kauną savaitgaliui, net galvoti nėra ko. Visai kaip filme „Kiti“. Tik mano kūrinyje aktorė palankesnė – įsivaizduokit - be jokių skrupulų ir nereikalingų aikčiojimų paklūsta man, šio spektaklio režisieriui! Be to, ji Šventoji. Ketvirto skyriaus pavadinimas – „Netikėti posūkiai“.

 

Bet kol kas užteks skyriavimo. Specialiai nutylėjau dvejones apie knygos pavadinimą. Jis galėtų būti, pavyzdžiui: „XXI amžiaus vaiduoklis“ arba „Kas prakeikė Šv. Gertrūdą?“, žodžiu, toks pat šaunus kaip ir skyrių vardai. Tačiau, lietuvių autoriai jau seniai nusipelnė gudragalvių vardo, prigalvodami aibes šaunių ir netikėtų pavadinimų savo knygoms: pirmos lietuviškos, skėrių pietavimai, spaudų ir antspaudų laužimai, kas ašai... Todėl ir mano romanas vadintųsi „Kauninė ledoneša: išpisk“. Tas „išpisk“ – visai ne keiksmažodis, tiesiog be šio magiško žodelio, kurio prasmė vėliau bus atskleista, neįsivaizduojama pati knyga, jos išorinė ir vidinė koncepcijos. Deja, teks apsieiti be Kultūros ir Sporto rėmimo fondo. Ir vėl – išpisk.

 

Kokia knyga - be užtikrintos, kietai pagarsėjusios ir nežinia iš kur pinigų gaunančios leidyklos? Čia neabejotinas pirmūnas „Kitos knygos“. Jau vien ko vertas dėdulė Saulius Repečka. Jis kaip literatūrinis R. Valatkos dvynys – neleidžia abejoti savimi, taškosi keliais frontais, be to nefigūruoja televizoriuje, kas romano apie Šv. Gertrūdą įvaizdžiui yra ganėtinai svarbu. O jeigu prie knygelės prisidėtų „Vario burnos“? Vaje: SLOMBAS, SLOMBAS, SLOMBAS! Aštuntas dangus ir sausainiais kvepiantis pragaras – jau gali sau mirti ramus, padarei nėįmanoma. O jeigu rimtai, tai „Kitos knygos“ romano greičiausiai nespausdintų. Mano rašytojiškas vardas nepakankamai žinomas, bent jau būčiau koks žymesnis Marijos žemės išsišokėlis, kaip R. Jaras ar T. Šinkariukas, o kol kas esu tik devyniolikametis su per dideliu ego ir nežinia iš kur atsiradusiais keturiasdešimtmečio troškimais. Net LRS mano Gertrūdos nespausdintų, aš ne jų narys, neverdu Sauliui kavos ir nevaidinu besižavintis Januševičium, Jakimavičium ar Jakučiūnu. Blogiausiu atveju, neturėdamas kur daugiau dėtis, pora mėnesių paauginčiau nanometrišku greičiu dygstančią barzdelę, prisiklijuočiau keletą dešimtmečių ir kinkyčiau „Versus Aureus“. Jeigu ir čia ištiktų nesėkmė – nieko tokio, visada yra kilpa arba savaitraščiai.

 

Dar nenoriu grįžti prie tolimesnio romano turinio plėtojimo. Kažko dar nemokšiškai neaptariau. Ak, taip – tai knygos viršelis. Jį, matyt, pasiūlytų leidykla ar kiti dėkingi niekšeliai, nieko daugiau nenorintys, tik ištuštint mano deficitines kišenes. Bet aš ir pats puikus maketuotojas: tai kas, kad neturiu fotošopo, gimpo ir kitokio vogto mėšlo, per paint‘ą esu štai ką nupiešęs:

 
alt
 

Puikiausiai tiktų mano „Kauninė ledoneša: išpisk“ viršeliui. Vis tiek dabar niekam neįdomus knygos dizainas. Nupirkčiau kokį parsidavėlį, kad šis internete be mergiotiškai svajokliškų atsiliepimų apie mano knygą dar paminėtų kontrkultūrinį knygos dizainą, maketavimą vertą gero profkės mokinio vardo.

 

Turbūt laikas grįžti prie tolimesnio Šv. Gertrūdos gyvenimo posūkių modeliavimo. Beje, ar mirę personažai gali turėti gyvenimą? Matyt, taip, nes Gertrūda juk kuo puikiausiai gyvena. Bent jau mano rašomame romane. Štai penktame skyriuje Šv. Gertrūdai supratus esant mirusiai, skaitytoją užklumpa du riebūs klausimai - fundamentalūs pamąstymai: „kaip gi čia bus toliau?“ ir „juk romane dar x puslapių, ties čia negali būti pabaiga?!“ Gal nuskambės kiek juokingai, bet ten, kur turėtų būti šeštas, septintas, aštuntas, devintas skyriai (žodžiu, apie 100 puslapių), skaitytojas išvys vien tuščius lapus ir puslapius, šonuose išmargintus žodeliais „išpisk“ ir „Kauninė ledoneša“. Tai būtų, be abejonės, pats apdairiausias ir savalaikiškiausias mano romano kurpimo žingsnis. Juk, 1) Atlikus šį gudrų manevrą, gerokai išaugtų šansai būti išleistam „Kitų knygų“; 2) Apie ką rašyti turėtų anarchija.lt; kas nežino, tai šiame naujienų ir orų prognozių tinklapyje sukasi tokie neohipiai kaip D. Pocevičius ar K. Pocius. Pagarbūs pagaugai kožnam lietuviui nueiti turėtų!; 3) Taip būtų patenkintos mano jaunatviškos užmačios, praskiestos neišsipildžiusių keturiasdešimtečio troškimų katutėmis.

     

      Liko neaptartas paskutinis ir pats svarbiausias romano išpildymo klausimas – jo pabaiga. Šioje vietoje, prisipažinsiu, iš anksto turėjau dvi stiprias ir viena kitą išžagint besiruošiančias idėjas. Pirmoji grįsta jungtiniu Deivido Koperfildo ir brolių Azanovų triuku per LNK, kuomet Šv. Gertrūda kuo švenčiausiai įtikėjusi transliuojamomis nesąmonėmis, taip viską savyje supurto, kad iš jos vėlės lieka tik šmotas atvėsusio kūno, palaipsniui įgaunančio spalvas ir Bonux minkštiklio kvapą. Ponios ir ponai, Šv. Gertrūda - jau tik Gertrūda. Atrodo, televizija eilinį kartą padarė radijo žvaigždę. Kitoje dešimto romano skyriaus versijoje viskas vyksta kur kas komplikuočiau. Šv. Gertrūdos pusbrolis iš Puerto Riko donas Manuelis De Manukose, nugirdęs apie Lietuvoje įsigalėjusią paliavą ir nenaudojamą mirusios giminaitės butą Kauno senamiestyje, susiruošia Lietuvėlėn. Tačiau jo lėktuvą užklumpa audra ir nuo tada Boeinge 737 prasideda tikrų tikriausia drama. Negana to, lėktuve įvykdoma žmogžudystė. Visai kaip A. Kristi „Mirtis padebesiuose“.

 
Abi šios pabaigos nevykusios. Reikia užtikrintesnės. Kad ir:
 

Lėtai apsisuk, www.tekstai.lt skaitytojau, tik daryk tai lėtai ir, pažadu, tau neskaudės. Ar dar nieko nejauti? Ar nugara neropoja kapų skruzdės? Aš žinau tavo vardus. Aš tave rasiu. O kas ten virtuvėje? Ar tik mama? Ir vėl ta pati neskaniai pašildyta vakrienė? Mano peties ant tavo rankos, vaikeliai

 
2009 m.