sigitas geda        Kodėl šioje gražioje ir labai svarbioje Sigito Gedos frazėje, ištartoje prieš šešerius septynerius metus pokalbyje su Gediminu Mikelaičiu („Būna šviesos, kuri prilygsta auksui“), jau praeities laikas? Kas buvo jo gyvenime jau pasibaigę, nuo kada?

 

Rašau šiuos žodžius jau po Sigito Gedos laidotuvių. Po didelės žmonių grūsties ankštuose Rašytojų sąjungos patalpėlėse, koridoriuose, ant laiptų. Mažai kas tegalėjo girdėti, ką atsisveikindami kalbėjo Kornelijus Platelis, Arvydas Šliogeris, Valentinas Sventickas. Negirdėjau ir aš, gaila, norėčiau ką nors pacituoti, pasiremti ir paremti. Mažai kas težinojo, kad Bernardinų bažnyčioje už velionį šv. mišias aukojo ir iš bendravimo su juo patirties kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas, dalyvavo kunigas Algirdas Dauknys. Bet visi, kas atėjo atsisveikinti, dalyvavo misterijoje: nežinome, kas vyksta, o vyksta. Pagal S. Gedą: „Misterijos neįvyksta“; „viskas tėra tik muzikiniai prologai“.

 

Poetas – daugiausia, ką galima pasakyti apie Sigitą Gedą. Poetas, kuris tapo svarbus ne tik poezijai, bet ir dailei, muzikai. Poetas – iš Dievo (ar Gamtos) malonės. Visa kita – po to. Po to, ką veikė ir ko neveikė, ką rašė ir ko nerašė. Už ką buvo giriamas, apdovanojamas, už ką – skundžiamas, teisiamas. Ką padarė gero ir ką – neišvengiamai – blogo. Savo motinos ir savo tėvo vaikas, visad gražiai juos prisimindavęs, keturių seserų brolis; iš trijų brolių jau nė vieno šioje žemėje. Išėjęs iš mažos trobelytės ant Teiraus ežero kranto, prie Veisiejų; iš tų, kurie žino skurdo skonį. Bet pažįsta ir tą prabangą, kurią nuo mažens teikia gamta; tiems, kurie tą prabangą gali suvokti. Pamatas, ant kurio stovėdamas Sigitas Geda jungėsi į egzistencijos filosofijos lietuviškąją atšaką, formuojamą A. Šliogerio, laikančio S. Gedą genialiu poetu. „Eilėraščio Arvydui“ pradžia: „Arvydai, meilės laukas – tai aš, / trejų metų gulintis prie Teiraus ežero / ant šlapių senos drobės marškinių, / išaustų mano motinos, kuomet mes gyvenom / mažoj ir nykioj trobelėj...“

 

Buvo poetas – gilios, daugialypės, prieštaringos prigimties, vienu metu geras, švelnus kaip vaikas ir piktas... Sustojo ranka, laukianti sąmonės palyginimo. Tegu bus – ir piktas kaip šuo, ypač erzinamas. Žinau, kad Sigito šitas palyginimas neįžeis; mylėjo šunis, sakė apie save – žaisdamas, bet ir žeisdamas: esu blogas žmogus, bet myliu šunis. Ko negalima suderinti iš esmės, galima sujungti pačiame paviršiuje, kuriame tik ir susitinkame; sunkiausiai ir skaudžiausiai – patys artimiausi. Paskutinis Sigito skundas: pabėgo mano šunelis, likau visai vienas. Paskutinis savo padėties įvertinimas, kurį girdėjau: esu tarp apdovanojimų ir teismų... Dar laukė kažkokio aukšto apdovanojimo iš Armėnijos – vis už Gregorą Narekietį, už jo vertimus į lietuvių kalbą.

 

Kai ištariame – be retorikos, patetikos – poetas, ištariame ir tai, kad ir apie save jis yra pasakęs visa, kas buvo svarbu pasakyti. Poetas negali pasakyti nepasisakydamas. Tas atsitiktinumų žaismas, kai didelėje knygoje atverti, kas atsiverčia, kai atsitiktinumą skaitai kaip dėsnį, kaip atitikimą, sąmonės išauginamą iki simbolinio atitikmens. Eilėraštis „Nieks jau manęs neužtars“ su epigrafu iš G. Narekiečio (Sigitas yra piktinęsis, kad niekas nekreipia dėmesio į eilėraščių epigrafus, o jie esą labai svarbūs): „...šventas Paulius, savo dvasia mirties kvapą užuosdamas...“:

 

Verkia angelas sargas, kas už mane pasimelstų,

sunkiai sergu aš, be galo skauda širdį ir tau,

galgi kas nors iš anų, giminingų man sielų:

Strazdas, Villonas ar Boschas?
gal Salvadoras Dali...
 

Niekas, deja, jie visi jau seniai bus užmiršę,

kaip mylėjau aš juos, nebent Kasandra viena,

nebent laukinė kregždutė,
nebent šventas Pranciškus...
Verkia angelas sargas,
lavoninė, langas, ruduo...
 
1989. XI. 7 – 1991. IV
 

Dar toli iki sunkių paskutinių poeto rudenų, o eilėraštyje jau viskas įvykę. Giminingos sielos – Strazdas, Villonas, Boschas, Salvadoras Dali... Kas iš jų buvo šiltas, lygus, minkštas, kas iš jų neklupdamas ir neklupinėdamas ėjo nuskirtu keliu? Nė vienas. Kasandra – tragiškoji pranašė, laukinė kregždutė (pagal Sigito Gedos poeziją galima būtų sudaryti jo pažinto gamtos pasaulio – paukščių, žuvų, žolių-gėlių sąvadus), šventas Pranciškus, mokėjęs meilės kalbą, svarbiausią pasaulio kalbą. Dramatiškas nuosprendis – „Nieks jau manęs neužtars“ – suminkštinamas išlygų: nebent. Už to nebent liekame ir mes, kol liekame.

 

Sigitas Geda nebijojo kalbėti apie mirtį. Kuo daugiau poetui duota galimybių, tuo labiau jis yra įpareigotas ir pagrindiniam žmogaus klausimui – mirčiai. Dar palyginti jauno poeto knyga „26 rudens ir vasaros giesmės“, lemtingųjų 1972 metų, užsipuldinėta. Du dideli ciklai: „Delčia rudenė deivė“, „Ledynas baltas kaukaspenis“. Ne giesmių – psalmių pagal pirminę viziją, atstatytą didžiojoje rinktinėje „Sokratas kalbasi su vėju“. Pirmojo ciklo epigrafas iš Dante’s, iš „Dieviškosios komedijos“ – apie gyvenimo pusiaukelę ir tamsią girią; pradžia, kai pradėjo artėti į Vakarų poezijos magą, sąmonė jau ruošėsi vertimui. „Ledynas baltas kaukaspenis“, skirtas Jeronimo Boscho atminimui; 14 dalių. Praėjo nemaža laiko, kol galėjo pasakyti (o rinktinėje „Sokratas kalbasi su vėju“ ir parašyti: „Vasaros psalmės. 14 stočių“) – Kristaus kančios kelias. Aukštojo religijos matmens, neatskiriamo nuo mito, lydinčio žmogų nuo gimimo iki mirties, menas negali išvengti. Galingos vizijos kyla iš dangaus ir žemės, bet ir šv. Pauliui Kristus regėjosi kaip kosminė galva. Sigitas Geda – labai stiprios vaizduotės, vizijų, regėjimų poetas, vizijinės, kosminės metaforos kūrėjas. Vizijos, skrodžiančios laiką ir erdvę kalbos būdu, suartinančiu akmens amžių, viduramžius, dabartį. Brunoną, prieš tūkstantį metų įžengusį į Lietuvą su krikščioniškojo krikšto viltimi, ir tėvą, mano tėvą. Posmas iš poemos „Žalgiris“, viduramžių kronikos:

 
Kuo skyrės jie – tėvas
ir Brunonas? Viens amžinasis
šiaurės stabmeldys,
o kitas – Dievą mylintis
krikščionis... Abu
jie moters geidė,
Gediminas ant jūrų
smėlio – laišką purpurinį:
visi tą patį
garbiname Dievą...
 

Gediškosios jungtys: pirminio paprastumo, amžinojo erdvėlaikio ir tikėjimo visa persmelkiančia kosmine galia – geisti ir gimdyti. Pasigimdžiau vaiką, panašų į save, – girdžiu Sigitą viename iš paskutinių pokalbių. Ar, be Senojo Testamento, dar kokiame tekste vyras sako apie save: pasigimdžiau. S. Gedos pasaulėvokoje taip yra: geisti ir gimdyti, vadinasi, būti gyvam, kūrybingam arba vaisingam. Sunkiai seno, protestuodamas, nesutikdamas atsiskirti nuo prigimtinių galių; manau, kad tekstuose (daugiau spausdinamuose dienoraščio įrašuose, bet ir poezijoje) liko šio protesto žymių – psichologinėse situacijose, žodyne. Vyriškasis protestas daug kur sutapo su blogu elgesiu (tinka vaikams, kartais, deja, ir poetams), neteisingu ir plunksnos brolių užsipuldinėjimu – ne iš šio, nei iš to. Kaip A. Nyka-Niliūnas, jau šį rudenį spausdintame tekste. Liko užgautų, įskaudintų. Bet pakartokime eilėraščio pavadinimą: „Nieks jau manęs neužtars“ ir pirmąją eilutę: „Verkia angelas sargas, kas už mane pasimelstų...“ Skaudina įskaudinti.

 

Sigitas Geda greičiausiai yra išgyvenęs panašių kompleksų kaip Jonas Aistis. Panašiai ir bajorystės, jos dokumentų S. Gedai reikėjo; poetinės galios, kurią turėjo ir kurią neabejotinai jautė (iš čia ir puikybės jausmas, kartinęs gyvenimą kitiems ir jam pačiam), teisėtumui pagrįsti, legitimuoti. Iš kur ta didžiulė galia, jei esi tik iš mažytės dzūkų smėlynų trobelės paežerėj? Kaip gali drįsti ja naudotis? Tam reikia aukštesnės kilmės, didingesnių protėvių. To paties Palemono mito, gal ir lietuviškiausio, bent jau dabartiškiausio lietuvių mito, atskalos. Poetai neišeina iš mito, net tokios stiprios istorinės sąmonės, koks buvo S. Geda.

 

 Keli Sigito Gedos eilėraščiai pavadinti testamentais; yra toks poezijos žanras, palyginti retai teiškeliamas į paviršių. Knygoje „Skrynelė dvasioms pagauti“ (1998; su puikiais Petro Repšio piešiniais, kaip ir prieš dešimtmetį „Žalio gintaro vėriniai“): „Iš testamento I“, „Iš testamento II“, „Testamentas mažai mergaitei“. Tarp dviejų testamentų – „Vilko ašaros“:

 
Negailėk manęs, Dieve,
Į prarają puolančio,
Ir neverk manęs, tėve,
Juodam grabe gulinčio.
 
Blogas laikas gyventi –
Geras laikas numirti,
Ir nėra ko graudentis,
Ir nėra ko graudinti.
 

Pradėti nuo sakinio iš Jobo knygų („Išėjau aš keliu, kuriuo nesugrįžtama...“) ir nuo Gregoro Narekiečio klausimo („Kodėl vietoj pieno negėriau tulžies sukrekėjusios?..“) ir pereiti į Strazdo, o gal ir į Villono stilistiką, į skaudųjį atsainumą, persmelkiantį ir lietuvių tautosakos pakraščius (girtuoklių dainos, vėliau – tamsieji romansai). S. Geda – polifonininkas, meistras. Meistrystė, kurią galime matyti ir iš kitos pusės, mažiau aptartos, akcentuotos. Ne tik avangardo, o ir tradicinės lyrikos, pasitikėjimo ja. Pasimatavimo – su Strazdu, Baranausku, Maironiu, Binkiu, Putinu, verčiančiu Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetus“. Ir pasigalynėjimo, neatskiriamo nuo pasitikėjimo lietuvių kalba. Jos Sigitui visada užteko ir visada trūko. „Paskambinkite Gedai“ – eilėraščio „Neaiškus skelbimas“ paantraštė: „Man reikia atliekamų žodžių, galbūt kas nors / jūsų turi nereikalingų niekam konstrukcijų? / Tik kad būtų gražios labai (ir negražios).“ Jam buvo gražus kalbos gražumas iš negražumo. Žodynininkai daug ką išsirašys iš šio poeto; būta ir nebūta, išgirsta, sukurta, atkurta. Dabar humanistikoje dažnai vartojamos patirties gediškasis atitikmuo – įgijos: „Nenorėčiau gyvent didelėj kino salėj, / kur visiems žiūrint vieną juostą, / norom nenorom įgijos darosi bendros...“ („Visos sintaksės tik tarp kitko“). Turėjo visiškai atskirų, unikalių įgijų. Lingvistinis S. Gedos poezijos pasaulis platus ir gilus: tiek ant žemės, antra tiek – po žemėm. Gerai, kad į šį pasaulį takus tiesia Skirmantas Valentas. Tik virš (arba po) poetinės lingvistikos dar yra kalbos ontologija – sudėtingiausias poezijos lygmuo. Ir lemiantis – nuo jo viskas priklauso. Nuo momento, kai su kalba susilydo skausmas, ilgesys, graudumas. Viena iš pamatinių, bet gerai užslėptų S. Gedos nuostatų: „– poezijoj niekas negali pakeisti žmogaus širdies skausmingojo / ilgesio ir graudumo...“ („Atsitokėjimas“).

 

Sigitas Geda buvo lyg koks savo gimtosios kalbos įgaliotinis, jos perimtas, persmelktas, tad aišku, kad gerai (laisvam bendravimui) negalėjo mokėti jokios kitos kalbos. Tai netrukdė jam versti, gal net padėjo; kaip filologinės sąmonės žmogus atidžiai dirbo su žodynais, vertimais į kitas kalbas, tekstų aiškinimais, komentavimais, netgi pažodiniais vertimais. Tarsi juto, kad žmogus per amžius kalba ta pačia kalba: gyvybės, meilės, mirties. Svarbu įeiti, būti į tekstą įsileistam, pajusti ritmą (Dante), sielvarto intonaciją (Narekietis), grožį, kylantį iš nevilties (Baudelaire), senųjų sakralinių tekstų paslaptingumą ir pasakyti lietuviškai. Netikslu, ne taip – galbūt. Labai sunku tiksliau nustatyti interpretacinę teksto ribą. Gal ir ne visai tikslu. Bet po to. Po aistros dirbti, grumtis su užgriūvančiomis žodžių ir prasmių lavinomis, nepasitraukti. Rašyti – lyg kastum ir daug sykių iš naujo perkasinėtum kalbos ir nuo jos neatskiriamų įgijų rūdynus. „Šiaurės Atėnų“ puslapiai – kiek šlako, kiek šlako, o staiga sušvyti auksas: kruopelė, smiltelė, šviesa, gal net vertesnė už auksą. Vienas iš paskutinių nušvitimų, apie kurį dar spėjau jam pačiam ir pasakyti: tekstas apie ežienę ir ežiuką („Gyvybės paminklai“; „Šiaurės Atėnai“, 2008. XI. 7): „Tai dėjosi vidury dienos. Grįžau paupiais. Upė – mirtinai nusekusi. Visa tai, matyt, bus išvarę du neįtikėtinus gyvūnus: ežį ir ežiuką, teisingiau – ežienę su vaikiuku, gerti. Iš po griūvančio mūro... Jie kėblino per asfaltą... Mažasis įkibęs į motinos dyglius. Ginkdie nepasimesti! Šviesos ir tamsžalių medžių žaismas kūrė paslaptingą apšvietimą, bet mane nutvilkė, perliejo šiurpas. Tuodu prieštvaniniai gyvūnai, sulysę ir ištroškę... Dvi gaišenos ant plento, kuriuo lekia aibė mašinų. Laimė, ir tos buvo dingusios – išdvėsusios per karščius!

 

Ir tvinksniai po širdimi – lyg kuo būtumei kaltas dėl tos neteisybės... Jie gelbėjosi. Gaišdami.

 

Nebylūs priekaištai ir paminklai... Po poros dienų nuo tokių vaikštynių asfalte teliko purvo ir kailio gurvuolės. Lijo, suvažinėti jie netrukus buvo sumalti ir suspausti į gniužulą.

 

Iš mūsų liks toks pat purvinas gniužulas, be gyvasčio, alsavimo.“

 

Liudijimas – ką žmogus gali matyti–mąstyti. Gailesčio ir kaltės jungtis. Transcendencija, kuri yra ir retranscendencija.

 

J. Derrida, įžymiojo postmodernizmo ideologo ir teoretiko, bandymas atsakyti į klausimą: kas yra poezija. Ežiukas greitkelyje, žūva tada, kai, įtraukęs spygliukus, manosi esąs saugus.

 

Tą patį galima ir pamatyti; jei leista.

 

Sigito Gedos ir J. Derrida ežiukai ant plento: gyvybės ir poezijos metaforos.

 

Lygiai toli ir lygiai arti.
 
Viktorija Daujotytė
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)