Hermann Kunzke        Hermannas Kurzke (g. 1943 m.) – vienas garsiausių Thomo Manno kūrybą ir gyvenimą tyrinėjančių autorių, ilgametis Mainco universiteto naujosios vokiečių literatūros profesorius. Nuo pat studijų Miunchene ir Viurcburge jis domėjosi ne tik germanistika, bet ir katalikų teologija, yra himnologijos – grigalinio giedojimo – žinovas. Skaitytojams siūlome ištrauką iš naujausios H. Kurzke‘s knygos „Thomas Mannas. Gyvenimas kaip meno kūrinys”, kurią lietuviškai išleis leidykla „Versus aureus“.

 
1875–1914 m. kronika
 

Iki 1889 m. broliai vaikystę leido kartu, o tada Heinrichas, sulaukęs aštuoniolikos, palieka mokyklą, iš pradžių pradeda mokytis Drezdene knygininko amato, o nuo 1891 m. balandžio parsisamdo savanoriu pas Samuelį Fischerį Berlyne. Tačiau retsykiais broliai matėsi. 1893 m. vasaros atostogas Heinrichas su Thomu pradykinėjo drauge, o 1894 m. vasaros pradžioje jiedu kartu buvo Bairoite.

Tėvo mirtis 1891 m. spalio 13 d. padarė Heinrichą finansiškai nepriklausomą, todėl jis nuo 1892 m. galėjo pradėti judrų keliauninko ir laisvo rašytojo gyvenimą. Pagrindinės jo postovių vietos buvo Berlynas, Lozana, Paryžius, Florencija ir Roma, be to, dar ir Riva prie Gardos ežero, kur jis dėl nestiprių plaučių dažnai gydėsi sanatorijoje. Iki 1914 m. Heinrichas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. 1894 m. pasirodo jo pirmasis romanas „Vienoje šeimoje“. Po to išeina novelės, paskui romanai „Pasakų šalyje“ („Im Schlaraffenland“, 1900) ir – sulaukusi didesnio pasisekimo – trilogija apie Renesanso laikus „Deivės“, 1902).

Intensyviausio bendravimo laikai yra 1895–1901 metai. Nuo 1895 m. liepos iki spalio broliai pirmą kartą drauge praleidžia kelis mėnesius Italijoje (Palestrinoje ir Romoje). 1895–1896 m. Thomas bendradarbiauja Heinricho leidžiamame žurnale „Dvidešimtas amžius“ („Das XX. Jahrhundert“). Ir trumpesnių susitikimų, ir mėnesius trukusio bendro gyvenimo būta ir per Thomo antrą lankymąsi Italijoje nuo 1896 m. spalio iki 1898 m. balandžio. Grįždamas iš Florencijos, Thomas 1901 m. pavasarį kelias dienas drauge su Heinrichu leidžia Rivoje prie Gardos ežero, alternatyviosios medicinos šalininko dr. von Hartungeno sanatorijoje, davusioje būdingų detalių novelei „Tristanas“ (baigė ją 1901 m. birželį ar liepą) vaizduojamiems „Einfrido namams“. Po to būta ilgesnių kurortinių viešnagių Miterbade (1901 m. liepa–rugpjūtis) ir Rivoje (1901 m. lapkritis–gruodis).

Thomas vis labiau veržėsi iš brolio šešėlio. Netrukus „Budenbrokai“ parduotų egzempliorių skaičiumi ėmė smarkiai lenkti Heinricho knygų tiražus. Jaunėlis brolis darosi labai pasitikįs savimi. 1903 m. pabaigoje jis taip smarkiai kritikuoja brolio romaną „Meilės medžioklė“, kad nesantarvę tik vargais negalais pavyksta užglaistyti. Brolio reikalavimų netenkina nė „Profesorius Unratas“ („Professor Unrat“, išėjęs 1905 m.), vienas pačių geriausių Heinricho romanų. Prisideda ir šeimos reikalai. Heinrichas nepritaria, jo nuomone, pernelyg biurgeriškoms sesers Julijos (1900) ir brolio Thomo (1905) vedyboms. Antra vertus, šeimos simpatijų nepelno nei jo laikina sužadėtinė Inesa Schmied (nuo 1905), nei vėliau Prahos artistė Maria Kanova´, kurią Heinrichas veda 1914 m. Sutuoktiniai apsigyvena Miunchene.

Tad santykiai lieka, tiesa, kolegialūs, tačiau visą laiką įtempti. Maždaug nuo 1904 m. Heinrichas, iš pradžių buvęs apolitiškai konservatyvių pažiūrų, vis labiau linksta politikos, liberalizmo ir demokratijos pusėn („Mažasis miestelis“, romanas, 1909, „Dvasia ir darbas“, esė, 1910). Thomas į tai žvelgia su nepasitenkinimu. Nors sesers Carlos, su kuria Heinrichas palaikė itin artimus santykius, savižudybė dar kartą sutvirtina likusios šeimos solidarumą, įtampa galutinai pratrūksta, kai Thomas 1914 m. rudenį stoja į entuziastingai karą remiančių vokiečių nacionalistų pusę. Nuo to laiko brolių ryšiai nutrūksta ilgiems metams.

 

 
Tėtės mirtis ir prielankumas
 

Tėvas nelabai ko tikėjosi iš sūnų, testamentu atimdamas iš jų firmą, tačiau šitaip išvadavo juos ir nuo naštos. Jiedu tėvui už tai dėkingi ir nori pasirodyti buvę verti tokio išvadavimo. Ką jis būtų pasakęs – šis motyvas visą gyvenimą lieka svarbus, kai reikia daryti kokį sprendimą. Atsiminimuose broliai konkuruoja dėl tėvo prielankumo mirties valandą. Abu tvirtina prieš pabaigą buvę tėvui itin artimi. Dvidešimtmečiui, kaip vėliau rašo Heinrichas, mirštantysis pasakęs tai, ką „seniai manė, tik vis nutylėdavo: „Aš noriu tau padėti.“ Tapti rašytoju – tas abiem buvo aišku; vienas pabučiavo antram ranką, tebebučiuoja ją ir šiandien“. O Thomas prisimena „nepamirštamą jaunystės sceną, kai H. paspruko, pamatęs į laiptų aikštelę išėjusį mirtinai sergantį tėtę, o aš su juo pasišnekėjau, ir tėtė man atsisveikindamas už tai padėkojo“ (1919 m. gegužės 25 d. dienoraščio įrašas).

Thomas Johannas Heinrichas Mannas mirė sulaukęs 51 metų nuo pūslės vėžio. „Taip būčiau norėjęs dar su jumis pasilikti“, – pasakė jis mirties dieną. Tada, be abejo, viskas būtų kitaip susiklostę. Bent jau jo antram sūnui. Ar jis tuomet vis dėlto būtų tapęs prekybininku, kaip kad siūlo poetas Žanas Žakas Hofštedė jaunajam Budenbrokui? „Tomas – solidi ir rimta galva; jis turi tapti prekybininku, dėl to nėra jokių abejonių. O Kristijanas man regisi truputuką plevėsa, ar ne? Truputuką incroyable...“

 

 
In inimicos
 

„Tapau tuo, kas esu, – tarė jis galiausiai, ir jo balse suskambo jaudulys, – nes nenorėjau tapti tuo, kas esi tu. Jeigu tavęs širdyje vengiau, tai tik todėl, kad turiu tavęs saugotis, nes tavo būtis ir esybė yra man pavojinga... aš tiesą sakau.“

 

Šiuos žodžius taria Tomas Budenbrokas nuožmaus vaido su broliu Kristijanu pabaigoje. Juos galima pritaikyti ir Thomui bei Heinrichui Mannams. Kristijanas Budenbrokas, teisybė, laikomas dėdės Friedelio portretu, tačiau tai tik menka tiesos dalis. Kristijano figūra turi ir svarbių Heinricho bruožų, kuriuos atspindėjo Thomo baimės. Kai Kristijanas praranda savitvardą, be atodairos rūpindamasis savo brangiuoju „Aš“, čia atkuriamas Heinricho neklusnumas tėvų namams, bet sykiu ir jo brolio baimė panašiai išsimušti iš savo vaidmens vėžių. Kai Kristijanas trankosi su prieblandos pasaulio moterimis, čia regime ir Heinricho bendravimą su prostitutėmis, ir asketo Thomo panieką savo geidulių nevaldančiam žmogui. Kai Kristijanas, nepaisant visų negalavimų, pergyvena brolį Thomą, čia šmėkščioja ir Thomo Manno baimė, kad primygtinis jo gyvenimo būdo nepriekaištingumas galbūt labiau kenkia sveikatai nei vadžių paleidimas.

„Brolio problema man visą laiką knieti“, – rašo Thomas Heinrichui 1905 m. gruodžio 5 d. Thomo Manno veikaluose knibždėte knibžda brolių porų, pradedant Tomu ir Kristijanu Budenbrokais ar Klausu Heinrichu ir Albrechtu „Karališkojoje Aukštenybėje“ ir baigiant Grigorsu ir Flanu „Išrinktajame“. Galų pagalėje ir didysis „Juozapo“ epas, nors Heinrichas jame tiesiogiai nešmėžuoja, yra romanas apie brolius.

Ketveriais metais vyresnis brolis, drąsiai ir beatodairiškai prieš abitūrą metęs mokyklą, tapęs knygininko mokiniu, savanoriškai dirbęs pas S. Fischerį, kylančioje moderniosios literatūros leidykloje, kaip laisvas klausytojas lankęs paskaitas Berlyno universitete, anksti ir įnirtingai pradėjęs rašyti, Thomui, be abejo, pirmiausia buvo pavyzdys, jei kalbėsime apie nepriklausomybę, apie mokyklos, tėvų namų ir visuomenės reikalavimų ignoravimą. Thomas žavėjosi Heinrichu, o didysis brolis, priešingai, dažnai apie jį kalbėjo pašaipiai ir menkinamai. Minkšto būdo, lengvai pažeidžiamas ir trokštąs būti mylimas, Thomas neturėjo galimybių apsiginti nuo negailestingos brolio puikybės. Tai, kad jis buvo silpnesnis, kurstė jo literatūrinę garbėtrošką. Literatūroje jis tikėjosi atsikeršysiąs už tai, ką kentė gyvenime. Sunku būti jaunėliu ir pamatyti, kad vieta, siekiant tikslo, jau užimta. Dar subtilesnė esti konkurencija, kai geidžiamoji vieta yra ne įpėdinio, bet opozicionieriaus. Juk ir Thomas buvo išsimušęs iš tėvų vaidmens vėžių ir tapęs literatu. Ir apskritai didžiai nepatikimuose plotuose jis turėjo įsitvirtinti dar ir greta sėkmę jau pelniusio brolio. Būtinybė literatūros požiūriu skirtis buvo elementari. Tiesa, praėjo ne vieni metai, kol susiformavo tam reikalingi gebėjimai.

Tais metais paaiškėjo, kad Heinricho kaip oponento pranokti neįmanoma. Todėl Thomui liko tik konservatyvusis vaidmuo. Jis jau 1904 m. atvyko į Liubeką dalyvauti savo kūrinių skaitymuose ir mėgino susitaikyti su tėvų miestu, o Heinrichas 1893 m. galutinai paliko savo vaikystės sceną. Tačiau Thomui gimtasis miestas buvo svarbus. „Tommy‘is visada mėgsta klausytis žinių apie Liubeką“, – rašo Heinrichas 1909 m. spalio 17 d. Ludwigui Ewersui.

Čia dar prisidėjo seksualiniai skirtingumai. Patyręs, kaip Heinrichas tyčiojosi iš įsimylėjimo padiktuotų jo eilėraščių, Tommy‘is galėjo tik labai įsiskaudinti. Jam reikėjo supratimo ir diskretiškumo. Netaktiški plepalai, apie kuriuos byloja jaunojo Heinricho laiškai Ludwigui Ewersui, turėjo jį žeisti. Veikiausiai jie paskatino Thomą Manną ateityje geriau slėpti savo jausmus. Taigi ir maskavimosi virtuoziškumas taip pat radosi dėl konkurencijos su Heinrichu.

Pernelyg jau audringus laikus pergyveno tik laiškų dalis. Pirmasis datuotas laiškas rašytas 1900 m. spalį. Tačiau, Heinrichui išvykus, jau išsyk turėjo būti laiškų į Drezdeną. Būdamas dar net ne visai keturiolikmetis, Thomas pasakoja, kad Heinricho eilėraščiai buvo skaitomi namuose ir sulaukė „gausių aplodismentų“. Nėra žinoma, ar šie ankstyvi laiškai pradingo, ar Heinrichas juos nuo pat pradžių laikė nevertais saugoti. Išskyrus negausias išimtis, neišliko ir iki 1933 m. rašyti atsakomieji laiškai. Galbūt jie pragaišo drauge su gausybe popierių, 1933 m. likusių Miunchene.

Tik tada, kai žmones skiria erdvė, randasi susirašinėjimas. Taigi jis dėl to dažnai neatspindi pačių intensyviausių asmeninių susitikimų. Italijoje praleistas laikas, iš kurio laiškų neturime, buvo kaip tik toks. Broliai planavo ne vieną bendrą darbą. Galbūt tiems planams iš pradžių priklausė ir „Budenbrokai“. Jiedu puoselėję tą pačią slaptą mintį, prisimena Heinrichas knygoje „Epochos apžvalga“ („Ein Zeitalter wird besichtigt“). „Mes būtume norėję drauge rašyti tą knygą. Aš prabilau pirmas, tačiau jis buvo pasirengęs.“ Išvykęs į povestuvinę kelionę ir žvelgdamas į nugyventus laikus, Thomas samprotauja, girdi, tai esąs padarinys tos aplinkybės, kad mes anuomet Palestrinoje sumanėme lyg ir kokį šaipūnišką romaną, kurio leitmotyvas iš pradžių turėjo būti graži daina „Omnibusas važiuoja per miestą“. O galiausiai tas omnibusas turėjo vežti Biermanną į kalėjimą.

 

Iš to atsirado „Budenbrokai“. Skandalingasis Biermannas buvo apgavikas, vedybomis įsismelkęs į Mannų šeimą. Romane jis pasirodo kaip Hugas Veinšenkas, vedąs Toni Budenbrok dukterį, bet paskui už apgavystę patenkąs į kalėjimą. Akivaizdu, kad šeimos istorija turėjo būti pasakojama iš išstumtųjų nemalonių nutikimų perspektyvos. Šiame laiške šaipūniškumui nusakyti vartojamas žodis „Gippern“, žinomas ir iš susirašinėjimo su Grautoffu, reiškia šaipymąsi iš visko, ironiško pranašumo kupiną inteligentišką kvailiojimą be konkretaus satyrinio kandumo. Jis gerai nusako ir intonaciją kito bendro darbo, kuris iš tikrųjų radosi, tačiau, deja, nuo 1933 m. yra pragaišęs, – „Paveiksluotos gerų vaikučių knygelės“ („Bilderbuch für artige Kinder“). Smagus veikalėlis buvo parašytas jaunesniems broliams ir seserims, Julijai, Carlai ir Viktorui, puoselėjant slaptą tikslą supurtyti ir jų biurgeriškąjį saugumą. Nė vienam jis giliau neįstrigo atmintin, nei jauniausiam broliui Viktorui, kuris dar ir senatvėje galėjo atmintinai padeklamuoti ilgiausias ištraukas. Leidėju skelbėsi vyresnysis mokytojas daktaras Hugas Gyzė-Vyderlichas – klastingos minos, žuviaveidis, skystabarzdis personažas aukštai susagstytu švarku su dviem eilėmis sagų. Toliau buvo piešiniai, paveikslėliai, baladės. Ir Thomas čia pademonstravo vėliau apleistą piešėjo talentą. Knygos viršūnė buvo Schillerio parodija „Plėšikas Bitenfeldas, įveiktas saulėlydžio“. Erikos atmintyje nusikaltėlis buvęs vardu ne Bitenfeldas, bet Bubenhandas. Išsaugoti liko tik keli fragmentai.

Taigi broliai susitiko satyros, grotesko ir parodijos plotuose. Kitaip tariant – Heinricho plotuose. Thomo darbo stilius pamažu formavosi visai kitoks – ironiškas, psichologinis realistinis ir estetistinis, ne agresyvus, bet veikiau elegiškas, kaip kad giminės žlugimo romane.

Tiesa, broliai daug mėnesių drauge gyveno Italijoje, tačiau paskui vis dėlto kiekvienas parašė po savo knygą. Thomas – „Budenbrokus“, o Heinrichas – „Pasakų šalyje“ („Im Schlaraffenland“). Abu romanai buvo pradėti 1897 m. Romoje. Heinrichas, pagautas talento, pašoko iki pat lubų. „Senųjų Romos namų kambariuose žemiau tikrųjų lubų esama dar vienų netikrų iš ornamentais išmarginto popieriaus; tarp vienų ir antrų laksto pelės. Aukštos jos nebuvo, mano pakaušis tiesiogine prasme atsitrenkė į gana minkštus apmušalus. Dėl šios papildomos aplinkybės tą laimės akimirką įsidėmėjau visam gyvenimui.“

Be abejo, broliai apie daug ką pasišnekėdavo. Vėliau Heinrichas savo autobiografijoje rašo galėjęs šiuo ir tuo prisidėti prie brolio knygos. Kitas klausimas, kiek jie leido vienas kitam dirsčioti į savo kūrybines dirbtuves. Jau anksti atsiranda pavydžių priekaištų, kad vienas pavogęs motyvą iš kito. Šį tą apie tai žinome iš Thomo laiškų. „Rivoje, irstantis valtimi“, veikiausiai 1901 m. gruodį, turėjo nutikti tokia scena, nes Heinrichas „paviršutiniškai ir groteskiškai“ „Deivėse“ pasinaudojo brolio idėja romanui „Mylimieji“. Kitą apsižodžiavimą iš tų laikų aptinkame „Nepolitiško žmogaus apmąstymuose“:

 

„Tu per ilgai gaišti prie tikrovės kritikos, – tokį priekaištą girdėjau pačioje artimiausioje aplinkoje. – Bet dar kada nors pasieksi meno sritį.“ Meno sritį? Bet tikrovės kritiką, plastinį moralizmą aš kaip tik ir jaučiau esant meną, niekindamas tą programiškai begėdišką grožio gestą, kurį demonstruoti anuomet mane skatino dabartiniai dorybės skelbėjai.“

 

Bet vaidų būta ir dar anksčiau, 1897 m. Romoje. Heinrichas 1918 m. sausio 5 d. laiško apmatuose pateikia lyg su blykste nufotografuotą įsimintinojo nutikimo paveikslą: „In inimicos, – tarei tu, dvidešimt dvejų metų, sėdėdamas prie fortepijono via Argentina trenta quattro ir atsigręždamas atgalios į mane. Taip, tavo akimis, viskas ir liko.“

 

 
Lorencas ir prioras
 

Konkurencijos baimė nebuvo be pamato. Abu vienu metu domino Renesansas. Pirmoji Heinricho didelė sėkmė buvo romanų trilogija „Deivės“, kurioje Asi hercogienė, trykšte trykšdama vidiniu karščiu ir pagrečiui atsiduodama laisvei, menui ir meilei, menkadvasei dekadentiškai tikrovei kaip priešingybę kelia Nietzsche‘s antžmogio teorijos įkvėptą „isteriškojo Renesanso“ kultą. O Thomas nuo 1900 m. kaupė medžiagą Renesanso dramai „Fiorenca“, kurioje asketo Savonarolos moralizmas nugali mirtinai sergančio Lorenco de Medičio, vadinamo Puikiuoju, grožio kultą. Lorencas vienuolį vadina broliu. Kiti menininkai ničnieko nebereiškia mirties valandą. Yra tik vienas vienintelis, prilygstąs jam rangu. „Jūs iškilote greta manęs ir alsuojate tuo pačiu aukštumų oru, kaip ir aš... Jūs nekenčiat manęs, jūs mane atmetat, jūs veikiat prieš mane, pasitelkdamas visą savo meną, – matot, o aš, aš beveik galėčiau širdyje vadinti jus broliu...“ Savonarola duoda jam tokį atkirtį, kad šis galėtų būti ir paties Thomo: „Nenoriu būti jūsų broliu. Nesu jūsų brolis.“ Jis trokšta priešiškumo, trokšta konkurencijos: „Neturit manim žavėtis, turit manęs nekęsti!“ Thomas gebėjo nekęsti. „Nekenčiama, kai galybę pasiekia tas, kurį niekini“, – užsirašė jis septintoje užrašų knygelėje. Asketo neapykanta čia ne šiaip sau ir vėl skiriama erotiniu požiūriu pranašesniam priešininkui. Tamsi Savonarolos paslaptis yra ta, kad jis kitados geidė didžiosios kurtizanės Fiorės, bet buvo jos atstumtas. O Lorencas ją turėjo. Šitaip prioro askezė iš pačios esmės nuneigiama. Ji yra ne laisvė nuo potraukio, bet priverstinai pasiekta įžeidimu, negalėjimu pasiekti seksualinio tikslo. Savonarola yra ne angelas, bet nusidėjėlis. „Joks kūnas nėra tyras. Kad imtum nekęsti nuodėmės, privalu ją pažinti, pajusti, suvokti. Angelai nejaučia neapykantos nuodėmei; jie nieko apie ją nežino.“ O Thomas Mannas geba nekęsti kaip tas, kuris nuodėmę yra pažinęs.

Fiorė yra kurtizanė, o miesto vardas – Fiorenca. Pavergti Fiorencą, jeigu jau Fiorė iš jo ištrūko, – štai ko dabar trokšta prioras. Jis trokšta valdyti minią. Valdžios svaja yra žlugusios meilės svajos pakaitalas. Iš Lorenco, kuris turi ir vieną, ir antrą, ir Fiorę, ir Fiorencą, jis mėgina atsikariauti bent minią. O Lorencas savo ruožtu visai galėtų pakęsti priorą greta savęs. Jis dar kartą primygtinai tvirtina, kad jiedu esą broliai. Tačiau prioras trokšta priešiškumo. „Nesu Jūsų brolis! – sako jis dar kartą. – Nekenčiu šio niekingo teisingumo, šio goslaus supratingumo, šio ydingo priešybės pakentimo!“ Paskutinės frazės išties buvo skirtos ne Heinrichui, kuris juk „goslaus supratingumo“ visai nedemonstravo; šios frazės buvo skirtos dviem sieloms savo krūtinėje. Juk ir Lorencas, ne vien prioras yra šį tą gavęs iš Thomo. „Argi nepajutai, kad Lorencui aš įdaviau mažų mažiausiai tiek pat savęs, kiek priorui, kad jis mažų mažiausiai yra tokia pat subjektyvi ir lyrinė figūra?“

„Viską suprasti, vadinasi, viską atleisti“, – tai buvo pavojus, kurį estetas Thomas Mannas įžvelgė tyrinėdamas pats save, o ne Heinrichą. Santykių aiškinimasis su „Heinrichu“ ne visais atžvilgiais yra santykių aiškinimasis su tikruoju Heinricho asmeniu. Čia esama daug įsivaizduotų dalykų ir daug projekcijos. „Heinrichas“ buvo šifras, kuriuo įvardytos paties Thomo Manno asmenybėje slypėjusios galimybės ir baimės. „Heinrichas“ – tai vaidmuo tame dirbtiniame statinyje, kuriame Thomas įsitvirtina gindamasis nuo tikrovės pretenzijų.

Moralizmas prieš juslingumą – tai vis dėlto yra abiejų brolių ir biografinės, ir įsivaizduojamosios problematikos šerdis. Tommy‘iui buvo vos keturiolika, kai devyniolikmetis Henry‘is be jokių iliuzijų rašė Ludwigui Ewersui, girdi, jeigu šiuo atveju apskritai galima kalbėti apie „meilę“, tai tik apie juslinę. „Idealioji, platoniškoji tiesiog neegzistuoja.“ Arba dar šaltesniu tonu:

 

Man „meilė“ yra toks pat vaizduotės pramanas kaip ir visa kita. Manyje, procesui prasidedant, esama seksualinių nervų sudirgimo, kurio priežastys apskritai ne išorinės, bet slypinčios pačiame manyje, fiziologinės ir patologinės. Pirmoji mano sutikta, mano skonį daugmaž atitinkanti ir prieinama moteriškė paskui tampa ekscesų dingstimi.

 

Skaistuolis Thomas, būdamas tokio amžiaus, puoselėja planus, kaip leisti „potraukiui nudžiūti“. „Tapau tuo, kas esu, nes nenorėjau tapti tuo, kas esi tu.“

 

 
Susirašinėjimas
 

Apskritai susirašinėjimas su Heinrichu yra visų reikšmingiausias, nes Heinrichas buvo vienintelis lygaus rango kolega. Savo meto didiesiems – Franzui Kafkai, Bertoltui Brechtui, Alfredui Döblinui, Robertui Musiliui – Thomas Mannas kaip įmanydamas stengėsi trauktis iš kelio. Jie reikalavo iš jo pernelyg daug pastangų. Tai, kuo jis vėliau keitėsi su Hugo von Hoffmannsthaliu ir Hermannu Hesse, buvo vien gilesniųjų dalykų neužgriebiančios dvasingos mandagybės. Ir juo labiau jis nieko nepatikėjo Gerhartui Hauptmannui, konkurentui, su kuriuo varžėsi dėl garbės vadintis praeceptor Germaniae.

Išlikę laiškai pasiskirstę netolygiai. Pirmoji grupė apima laiką nuo 1900 m. spalio 24 d. iki 1901 m. gegužės 7 d. Heinrichas buvo Italijoje, o Thomas iš pradžių atlikinėjo karo tarnybą, paskui leidosi ieškoti pinigų, mat irgi norėjo vykti Italijon. Tai metas, kai neskaitomas „Budenbrokų“ rankraštis kelis mėnesius gulėjo S. Fischerio leidykloje. Literatūros požiūriu Thomas yra gerokai prislėgtas. „Tu klesti, o aš šiuo metu viduje esu suskilęs.“ Sužinome net apie savižudybės planus ir apie jų atšaukimą. Šie planai susiję su Paulium Ehrenbergu. Jis turimas galvoje, kai laiškuose užmaskuotai giedama ir kalbama apie „neaprašomą, tyrą ir netikėtą širdies laimę“ (1901 m. vasario 13 d.). Thomas neišdrįsta pasakoti smulkmenų. „Žadėtuosius išpažinimus pasilaikau sau ar bent juos atidedu“ (vasario 28 d.). „Žadėtųjų išpažinimų atsisakau, nes rašymas ir narstymas viską tiktai pagilina ir padidina“ (kovo 7 d.). Apie homoerotinę dingstį jis užsimena nutylėdamas: „Tai ne meilės istorija, bent jau ne įprastine prasme, bet – koks įstabumas – bičiulystė, suprasta, atsako sulaukusi, atlyginta bičiulystė Grautoffas netgi tvirtina, kad aš esąs tiesiog įsimylėjęs kaip gimnazijos antros klasės mokinys, tačiau tai pasakyta taip, kaip jis tatai supranta. Bet svarbiausia, kad viešpatauja džiugi nuostaba dėl šiame gyvenime jau nebesitikėto atliepo. Bet užteks. Galbūt kada nors ką žodžiu prasitarsiu“ (kovo 7 d.).

Toliau nuoširdūs pasisakymai apie asmeninius reikalus neužgriebia. Daugumoje laiškų kalbama apie literatūros dalykus, pasakojama apie sumanymus, apie sėkmes ir nesėkmes, apie recenzijas ir leidėjus, apie kolegas ir knygas. Kartais dar atsiranda šis tas apie šeimos reikalus. Bet pamatinis motyvas yra literatūrinė konkurencija, lyginimasis ir mėginimas įsitvirtinti, ir čia iš pradžių pirmauja Heinrichas.

Antroji išlikusių laiškų grupė datuojama 1903 m. rugsėjo 15 d.–1904 m. sausio 8 d., o jos branduolys yra didis ginčas dėl Heinricho romano „Meilės medžioklė“. Konkurentų padėtis pasikeitusi, per tą laiką pasirodė „Budenbrokai“, Thomas pradėjo pirmauti. Trečioji grupė, su didelėmis spragomis apimanti laiką nuo 1904 m. vasario 27 d. iki 1906 m. birželio 11 d., pirmiausia susijusi su sužadėtuvėmis, vedybomis ir pirmaisiais povedybiniais metais. Apie tai Thomas išsamiai pasakoja; matyt, jaučiasi privaląs duoti apyskaitą ir šioje srityje dėsto kur kas nuodugniau nei pirma apie Paulį Ehrenbergą. Jo vedybos su turtinga mergina neturinčios baigtis brolių išsiskyrimu, kurio jis bijąsis. „Nei laimė, – sako Klausas Heinrichas „Karališkojoje Aukštenybėje“, – nei liaudies meilė niekados nepadarys taip, kad liaučiausi buvęs tavo brolis.“ Literatūros požiūriu Thomas jau tapęs aštuoniolikos leidimų sulaukusiu autorium ir yra kone truputėlį globėjiškas. „Tvirtai laikykite mano brolį ir niekados jo nepaleiskite! – neva raginęs jis leidėją Albertą Langeną. – Vieną dieną jis pelnys didelę sėkmę!“ Jis pats, beje, sužadėtuvių ir pirmaisiais povedybiniais metais yra „kankinamai neproduktyvus“. Heinricho darbus jis išmokęs taip girti, kad melas stačiai regisi ant kaktos parašytas. „Ir vėl puiki knyga, – rašo jis 1906 m. birželio 7 d. apie novelių rinkinį „Audringi rytmečiai“, – kurioje matyti visos Tavo gerosios pusės, Tavo kvapą gniaužiantis tempas, Tavo garsusis aštrus liežuvis, žavingas Tavo žodžio taiklumas, Tavo tiesiog įstabus virtuoziškumas, kuriam atsiduodi, nes jis, be abejonės, radęsis iš aistros.“

Paskui susirašinėjimas darosi nebe toks gausus, laiškai trumpėja, dažnai dingstis esti gimimo dienos ar Kalėdos. Tommy‘is pasiilgstąs jo laiškų, rašo motina Julija Mann Heinrichui (1908 m. gruodžio 1 d.). Bet gal tai visai ne tiesa. Ketvirtąja grupe galime laikyti laiškus, datuotus nuo 1907 m. 27 d. iki 1914 m. rugsėjo 18 d. – per septynerius metus tik geros penkios dešimtys puslapių. Kulminacinės vietos susijusios su šeimos reikalais. Kyla sunki nesantarvė tarp Heinricho ir jo sesers Julijos (vyro pavarde Löhr) dėl Inesos Schmied, Heinricho sužadėtinės, elgesio. Thomas, apibendrindamas tai, rašo: „Man visados rodosi, kad broliams ir seserims niekados nevalia rimtai vaidytis. Jie juokiasi vienas iš kito ar vienas ant kito rėkia, tačiau niekada pašiurpę nesako kits kitam „sudie“. Tik prisimink Beckergrube Nr. 52! Visa kita – antraeiliai dalykai!“ (1909 m. balandžio 1 d.). Po sesers Carlos savižudybės Thomas paskelbia dar vieną tokio švento, Liubeke praleista vaikyste grindžiamo šeimos jausmo manifestą: „Maniškis brolių ir seserų solidarumo jausmas man byloja, kad dėl Carlos žengto žingsnio grėsmė drauge iškilo ir mūsų egzistencijai, mus siejantys saitai atsipalaidavo. Carla apie nė vieną mūsų negalvojo, o Tu sakai: „Tik to dar trūko!“ Ir vis dėlto aš, norom nenorom, jaučiuosi taip, lyg ji nebūtų turėjusi teisės su mumis skirtis. Žengdama šį žingsnį, ji neturėjo solidarumo jausmo, neturėjo jausmo, kad mus jungia bendra lemtis. Ji, sakytumei, sulaužė nebylų susitarimą“ (1910 m. rugpjūčio 4 d.). Heinrichui čia viskas atrodė kitaip. Jis mylėjo Carlą.

Ir vis dėlto broliai vienas kitam padeda. 1912 m. balandžio 27 d. Thomas Mannas pateikia „Valdinį“ rašančiam Heinrichui detalių apie tai, kaip buvo tikrinamas jo tinkamumas karo tarnybai ir apie patį karo tarnybos laiką. Apie tebetveriantį solidarumą byloja ir finansinė parama, nors Thomas netrukus paprašo grąžinti Heinrichui suteiktą paskolą, mat, statydindamasis prabangų vasarnamį Bad Telce, viršijo numatytąsias išlaidas. Heinrichas savo ruožtu gelbsti brolį nuo triuškinamos kritiko Alfredo Kerro plunksnos, parašydamas protingą recenziją apie „Mirtį Venecijoje“. Jau ir anksčiau jis buvo Thomą kartą gynęs nuo Richardo von Schaukalo; tasai Thomo Manno kūryboje visur buvo aptikęs vien „dirbtinybes“.

Tuo metu Heinrichas, parašęs romaną „Mažasis miestelis“ ir pasukęs politikos bei demokratijos pusėn, dvasiniu požiūriu jau buvo perėmęs iniciatyvą. O Thomas jautėsi išsisėmęs. 1913 m. lapkričio 8 d. randasi nevilties kupinas laiškas, jame kalbama apie išsekimą, skrupulus, nuovargį ir negebėjimą rimtai susiorientuoti dvasios ir politikos klausimais. Jis turįs įgimtą „nuolat didėjantį prielankumą mirčiai“, „visas mano domesys nuolat buvo sutelktas į nykimą, ir tai, ko gero, tikroji priežastis, kliudanti man domėtis pažanga“. Heinricho veikalais jis džiaugiąsis labiau nei savaisiais. „Tu psichologiškai tvirtesnis, ir tai kaip tik lemiamas dalykas. Aš, man regisi, esu išsisėmęs, man veikiausiai niekados nevalia buvo tapti rašytoju.“

Laikiną pabaigą atneša karas. Thomui Mannui jis reiškia išsivadavimą. Brolių ir seserų solidarumo atžvilgiu jis iš pradžių negali patikėti, kad Heinrichas rimtai galėtų atsidurti kitose pozicijose, nei jo paties. Visai nieko bloga neįtardamas, jis 1914 m. rugsėjo 18 d. kalba apie „didįjį, iš pačių pamatų padorų, net iškilnų Vokietijos tautos karą“. Taigi susirašinėjimas ilgiems metams nutrūksta.

 

 

Plebėjai ir čandalos, Renesanso žmonės ir moteriškasis meno idealas

 

„Neapykantos jausmas mane kankina kaip joks kitas“, – prisipažįsta Thomas Mannas septintoje užrašų knygelėje (1903). Šiek tiek vėliau: „Labiausiai nekenčiu tų, kurie, sužadinę mano jausmus, atkreipia dėmesį į mano charakterio silpnybes.“ Progą tuo įsitikinti teikia brolio veikalai. „Aš anaiptol neniekinu „hercogienės“; bet aš jos nekenčiu. Tai tikras prisipažinimas.“ „Hercogienė“ (Asi hercogienė) yra pagrindinė Heinricho Manno „Deivių“ veikėja. „Nėra pasaulyje man svetimesnio dalyko, – rašo Thomas Mannas Richardui von Schaukalui apie Heinricho romaną. – Mudu su broliu labai vienas nuo kito nutolom; ir išoriniu požiūriu bemaž nebendraujam; šiaip ar taip, tai ženklas, kad rimtai į kits kitą žiūrime.“ Tiesa, Schaukalui, po tokių žodžių nusprendus, kad jis turi teisę užsipulti Heinrichą, paaiškėja, kad ši teisė neduota niekam daugiau, išskyrus patį Thomą. Jis skundžiasi: „Argi kada daviau Jums dingstį manyti, kad man galėtų patikti mano brolio darbų menkinimas ar kad kaip nors galėčiau tam pritarti?“ Ir skubinasi patikinti brolį, kad Schaukalas už šią kvailystę negali tikėtis itin širdingos jo padėkos. Broliai vienas kito nekenčia žmonijos aukštumose, tačiau drauge pasiryžę atremti bet kokį antpuolį iš apačios. O apačioje tveria visa, kas nepriklauso šeimai.

Heinrichas giliai žeidžia Thomo savimeilę vien pačiu savo buvimu ir tuo, koks jis yra. Heinrichas žadina brolio jausmus, atkreipiančius dėmesį į jo paties charakterio silpnybes. Thomas su kartėliu užrašų knygutėje užsirašo: „Lyginant su H., aristokratu ir šaltuoliu, aš esu minkštaširdis plebėjas, tačiau pasižymįs kur kas didesniu valdžios troškimu; ne veltui Savonarola yra mano herojus...“ Valdžios ištroškęs plebėjas – tikrai nemaloni nuomonė apie patį save. Vadinasi, ne gimęs valdyti, kaip Heinrichas, o tik valdžios troškimo kamuojamas čandala. Iš to gimusi neapykanta pačiam sau atsigręžia į išorę, tampa neapykanta „Heinricho“ principui. Žodžiais „mums vargšams plebėjams ir čandaloms, kurie, kęsdami Renesanso vyrų pajuoką ir patyčias, garbiname moterišką kultūros ir meno idealą“ Thomas 1903 m. kovą kartą jau slapčiomis ir piktai kirto „Deivėms“. „Nieko neverta tai, ką atžarūs ir šalti pagonys vadina „grožiu“. Plebėjas nėra aristokratiškas, galia besiremiąs žmogus. Jis nėra net „vyras“. Jo meno idealas yra moteriškas, jis tiki „skausmą, išgyvenimą, gelmę, kenčiančią meilę“. „Čandala“ yra žemos ir niekinamos induistų kastos vardas Indijoje. Thomas Mannas šį žodį veikiausiai perėmė iš Nietzsche‘s, kuris „Antikriste“ kalba apie „iškilnios ir iš priešiškumo bei bejėgiško keršto gimusios čandalų moralės priešybę“. Žvelgiant iš Nietzsche‘s krikščionybės kritika grindžiamos antžmogio idėjos, priešiškumo pritvinkęs asketas Mannas yra apsigimęs krikščionis. „Ne veltui Savonarola yra mano herojus.“ Kitoje vietoje Nietzsche krikščionybę vadina „čandalos vertybių pergale“ ir „visuotiniu sutremptųjų, nuskurdėlių, nevykėlių ir nenusisekėlių maištu“. O Heinrichas yra aristokratas. „Populiarumas yra kiaulystė“, – sako jo atvaizdas romane.

Bejėgis ir kerštingas yra čandala ir kaip niekinamosios homoseksualų kastos sąmokslo narys. Potraukio tikslas jiems yra nepasiekiamas – bent jau nepasiekiamas, sykiu neišstumiant savęs už visuomenės ribų. Po plebėjo kalbomis apie „moteriškąjį meno idealą“ slepiasi ir kenčiančio bei atsižadančio homoseksualo idealas. O Heinrichas rodosi kaip aristokratas ir Renesanso vyras.

 

 
Meilės medžioklė
 

Šitaip atakuotas, lankydamasis Italijoje, iš pradžių visai neatkreipė dėmesio į moteriškąjį meno idealą ir kupiną patyčių Renesanso vyrų šaipymąsi. Jis skubomis rašė naują romaną „Meilės medžioklė“. Pagrindiniai veikėjai yra dekadentiškas milijonų paveldėtojas Klodas Marenas ir garbėtroška aktorė Utė Ende. Klostosi pašėlusiai jaudulinga istorija, kurioje kalbama apie meilę ir potraukius, apie žaismę, spindesį ir brutalumą, kuris yra bemaž visai be jokios moralės, jei morale nelaikysime tam tikro liūdesio. Thomas Mannas laiške į šį romaną reaguoja nepaprastai smarkiai (1903 m. gruodžio 5 d.).

Kai pagalvoju, kas buvo prieš dešimtį, prieš aštuonerius, prieš penkerius metus! Koks Tu man rodeisi? Koks Tu buvai? Aristokratiško meilužio prigimties, greta kurios mano paties gyvenimo dienos man regėjosi plebėjiškos, barbariškos ir lyg kokio pokštininko, kupinas diskretiškumo ir kultūros, kupinas santūrumo „modernybės“ atžvilgiu ir perdėm apdovanotas istoriko gabumais, netrokštąs jokių plojimų, delikati ir pasipūtėliška asmenybė, kurios literatūrinei raiškai šiandien Vokietijoje tikrai rastųsi supratingos rinktinės publikos... O dabar vietoj to? Vietoj to dabar – tie vingrūs pokštai, tie pašėlę, ryškūs, skuboti, konvulsingi piktžodžiavimai, besikertantys su tiesa ir žmogiškumu, tos neorios grimasos ir kūliavirsčiai, tos desperatiškos skaitytojo domesio atakos!

 

Toliau eina literatūrinis triuškinimas, iki nebelieka nė paskutinio šapelio. Veikiausiai malonu buvo bent sykį suteikti savo neapykantai raišką – didingą, kunkuliuojančią ir perdėm vykusią. Radikalus malimas į miltus pabaigoje pereina prie seksualumo dalykų ir vėl gina santūrumą nuo laisvybės. Ir tai nėra nuostabu.

 

Lieka erotika, tai yra – seksualybė. Mat seksualizmas nėra erotika. Erotika yra poezija, tai, kas byloja iš gilumos, kas neįvardyta, kas viskam teikia šiurpulį, saldų žavesį, paslaptį. O seksualizmas yra nuogybė, tai, kas nesudvasinta, kas tiesiog pavadinta vardu. Šiek tiek per dažnai „Meilės medžioklėje“ viskas vadinama vardais. Wedekindas, ko gero, įžūliausias šiuolaikinės vokiečių literatūros seksualistas, palygintas su šia knyga, regisi simpatiškas. Kodėl? Mat jis demoniškesnis. Ten justi nejauka, giluma, amžina lyties dvejonė, ten justi kančia dėl lyties, vienu žodžiu, – ten justi aistra. O visiškas dorovinis atsainumas, su kuriuo Tavo veikėjai, vos jų rankoms susilietus, griūva drauge ir imasi l‘amore, negali paliesti jokio tauresnio žmogaus. Šis glebus permanentinis rujojimas, šis nuolatinis kūno kvapas vargina, verčia koktėtis. Knygoje tiesiog per daug, per daug „šlaunų“, „krūtų“, „strėnų“, „blauzdų“, „kūno“, ir neįmanoma nė suprasti, kaip Tu gali kiekvieną rytą vėl nuo to pradėti, nors jau vakar juk įvyko ir normalus, ir lesbietiškas, ir pederastiškas aktas. Net jaudinamoje Utės ir Klodo scenoje prie Klodo mirties patalo, toje scenoje, kurioje aš būčiau norėjęs tatai pamiršti, – net ten būtinai į veiksmą paleidžiamos Utės „šlaunys“, ir nebuvo įmanu knygos pabaigti, Utei nepalaksčius po kambarį nuogai! Taip rašydamas nevaidinu, kad esu Fra³ Girolamo. Moralistas yra moralės pamokslininko priešingybė: šiuo požiūriu esu visiškas Nietzsche’s sekėjas. Tačiau tik beždžionės ir kiti Pietų šalių gyventojai gali apskritai ignoruoti moralę, ir ten, kur ji netapusi net problema, kur ji dar netapusi aistra, plyti nuobodžios šlykštybės žemė. Aš vis labiau ėmiau suprasti moralės ir dvasios tapatumą ir garbinu Börne‘s ištarmę, kurioje, kaip man regisi, esama nemirtingos tiesos: „Žmonės, – sako jis, – būtų sąmojingesni, jei būtų doroviškesni…“

 

Heinricho atsakymo apmatų užrašai yra išlikę. Matyt, jis buvo užgautas, nes pradeda suvokti brolystę, pripažinti lygų Thomo rangą. „Mudu abu puoselėjam tuos pačius idealus. Tu ilgiesi Šiaurės, o aš – Pietų sveikumo. Tarp mudviejų esama tik laipsnio skirtumų. Aš turiu tiek daugiau čigoniškos menininko prigimties, kad neįstengiu jai atsispirti. Esu labiau romanas, svetimesnis ir neturįs atramos po kojomis. Ir dar esu kur kas labiau paliegęs.“ Jis ginasi ne kaip koks Renesanso vyras, bet kaip dekadentas. „Man baisu: jei liausiuosi, man bus galas.“ Kalbėdamas apie lyties dalykus, jis mėgina atremti brolio sublimacijas kaip „su kūno procesais susijusį slapukavimą“. Jis dar tebesilaiko tezės: „Seksualumas yra šiurpiai paprastas dalykas.“

Po 1903 m. antpuolio eina neišlikęs ilgas pasiteisinamasis Heinricho laiškas, o po šio laiško – Thomo plunksnos vargais negalais išspaustas susitaikymas (1904 m. sausio 8 d.):

 

Tu nežinai, kaip aukštai Tave vertinu, nežinai, jog, Tave plūsdamas, darau tai vadovaudamasis nebylia prielaida, kad greta Tavęs ne taip lengvai kas kitas galėtų sulaukti dėmesio! Tai mano senas Liubeko senatoriaus sūnaus prietaras, pasipūtėliškas Hanzos piliečio instinktas, – dėl kurio, kaip man regisi, jau ne kartą atrodžiau juokingas, – kad, lyginant su mumis, visa kita, tiesą sakant, yra menkos vertės.

 

Taip, matyt, ir buvo, bent jau Thomui. Heinrichas daugiau nepriklausė nuo brolystės. „Maniškis pasaulio išgyvenimas nėra broliškas“, – pabrėš jis 1918 m. Jo „Deivės“, jo „Meilės medžioklė“ išsiverčia be užuominų apie brolį. Heinrichui to nereikėjo. Knygoje „Epochos apžvalga“ („Ein Zeitalter wird besichtigt“) jis, žvelgdamas atgal, perteikia ankstyvą narcisistinį Thomo pasisakymą: „Kaip kad mano brolis – mudu abu buvom jauni – kartą, suimtas apmaudo, pasakė: „Mudviejų draugai nėra mūsų geriausioji pusė.“ Heinrichas jau anuomet buvo griežtai kitokios nuomonės: „Tačiau daugelis buvo mūsų pati geriausioji.“ Apie brolių santykių išskirtinumą jis nenorėjo nieko žinoti.

Minčių karas nėra kliūtis planuoti bendras keliones. Jei spręsime iš motinos laiško Heinrichui, 1904 m. abu broliai ketina vėl susitikti Miterbade. Kuriami net bendro būsto Miunchene planai. „Mat mudu su Tommy‘iu jau taip dailiai viską sumanėme, kaip Tu, T. ir aš galėtume drauge įsikurti bendrame bute Ludvigshiojėje, Zolyje, Gerne ar Nimfenburge, kokių 7 kambarių, 2 – jam, 2 – Tau, man – 3 (kai atvažiuotų Vicco) ir taip sumažintume išlaidas.“ Akivaizdu, kad tai tėra vien anuomet penkiasdešimt trejų metų motinos svajonės, kurios nebuvo rimtai svarstomos, tačiau, ko gero, čia esama ir tiesos, kad Thomas, tegu vien norėdamas pamaloninti motiną, tokias svajas galėjo regzti. Trys broliai, vėl susibūrę į vaikystės simbiozę su motina: tokia mintis buvo viliojanti, ji buvo psichologiškai – tegu ir ne praktiškai – įmanoma.

 

 
Heinrichas ir Katia
 

Svariausias argumentas prieš tokias svajas, be abejo, buvo Katia. Apžavėtas motinos svajonių, Thomas savo santuoką išgyveno kaip tyros brolių ir seserų vaikystės urvo tikrovės išdavystę. „Tiesa, – rašė jis 1906 m. sausio 17 d. Heinrichui, – nelaisvės jausmo aš nuo to meto niekaip neatsikratau, ir Tu, žinoma, vadinsi mane bailiu biurgeriu. Bet Tau bepiga kalbėti. Tu esi absoliutus. O aš malonėjau prisiimti konstituciją.“

Heinrichas į vestuves neatvyko. Motina irgi buvo nelabai patenkinta Tommy‘io pasirinkimu. Heinrichas šia tema išsaugojo jos laiškus. Iš pradžių motina saikdina jį, kad, nepaisant visų literatūrinių priešiškumų ir nusivylimų, neleistų nutrūkti broliškiems ryšiams. „Prašau, prašau, mielasis Heinrichai, paklausyk mano patarimo ir neatsitrauk nuo T[ommy‘io] ir L[öhr]ų.“ Jei kalbėsime apie šeimos solidarumą, ji laikėsi Tommy‘io pozicijos. „Judu abu esate Dievo apdovanoti žmonės, mielasis Heinrichai, – neleisk, kad asmeniniai santykiai su T. ir L.ais susidrumstų; kaip 11/2 metų galėjo viską taip pakeisti, vien dėl to, kad Tavo paskutinieji darbai ne ištisai patiko. Juk tai niekaip nesusiję su brolių santykiais!“ Katia jai pernelyg šalta, Pringsheimų šeima – pernelyg turtinga ir be atodairos, vestuvės – nepakankamai iškilmingos. Ji baiminasi, kad Thomas gali būti nuo jos nutolintas. Jaučia, lyg turėtų jį atiduoti, lyg jis trauktųsi iš šeimos bendrijos. Matyt, ir Heinrichas manė, kad Thomas pasikeitė.

Jaunavedys pirmiausia rašo novelę „Sunki valanda“. Joje Thomas Mannas „yra“ Friedrichas Schilleris, besigrumiąs su Valenšteinu. Tačiau ten esama ir užslėpto brolio. Jam, „tam tenai, Veimare, tam, kurį jis mylėjo su ilgesingu priešiškumu“, taigi Goethe‘i, esą lengviau. „Ir vėlei, kaip visados, suimtas gilaus nerimo, skubos ir uolumo, jis pajuto savyje beprasidedantį darbą, paklūstantį tai minčiai: įtvirtinti ir atriboti nuo ano antrojo savo paties esybę ir meną...“

Nors povestuviniais metais susirašinėjimas tęsiamas, jaunėlis neatsisako karo padėties. Pasirodžius „Profesoriui Unratui“ („Professor Unrat“), Thomas savo užrašų knygutei patiki tikrą Anti-Heinrichą. „Manau, kad nemoralu, baiminantis dykinėjimo kančių, rašyti vieną prastą knygą po kitos, – pamokslauja jis. Ir priduria: – Visa tai yra smagiausia ir lengvabūdiškiausia rašliava Vokietijoje per ilgus laikus.“ O juk pats Thomas Mannas tik šiek tiek vėliau „Mirtyje Venecijoje“ imsis labai panašios medžiagos. Be to, „Profesorius Unratas“, kaip jau ir „Meilės medžioklė“, nepaisant groteskiškų perdėjimų ir net kaip tik dėl jų, yra reikšminga knyga. Thomas neįstengė to suvokti. Matyt, ši knyga kvestionavo dar pernelyg nesutvirtėjusį jo paties asmenį. Tai, ką jis laikė savo dorybėmis, šiame veidrodyje būtų pasirodę kaip silpnybės. Gynybos būsena tebetvėrė.

Mat naujai iškeptas sutuoktinis gerai nesijautė. Savo Schilleriui jis leidžia išreikšti tai, ko pats negalėjo pasakyti Katiai:

 

Skurdo ir niekybės metai, kuriuos jis laikė kančių ir išmėginimų metais, – tie metai iš tikrųjų buvo turtingi ir vaisingi; o dabar, nusileidus ant jo šiokiai tokiai laimei, kai jis, buvęs dvasios piratas, įgijo tam tikrą teisinę padėtį ir susisaistė biurgeriškais saitais, gavo tarnybą ir sulaukė garbės, turėjo žmoną ir vaikų, – dabar jis buvo išsekęs ir baigtas. Bejėgystė ir dvejonės – štai kas jam teliko.

 

Pirmasis jaunojo sutuoktinio romanas skirtas jau praėjusiems piršlybų laikams, bet sykiu jame ir vėl nagrinėjama brolio problema. „Karališkojoje Aukštenybėje“ esama sosto įpėdinio, princo Albrechto, ir esama antrojo sūnaus, princo Klauso Heinricho. Albrechtas vaidina Heinricho, o Klausas Heinrichas – Thomo vaidmenį. Šis yra „minkštaširdis ir linkęs lieti ašaras“, o anas „buvo iškilnus“. Albrechtas kupinas puikybės. Kartą jis kelerius metus nė žodelio neprataręs Klausui Heinrichui, „nors tarp brolių nebuvo kilę jokio apibrėžto vaido“. Panašu, kad kažkas panašaus vyko ir tikrovėje. Klausas Heinrichas, jausdamas pareigą valstybei, veda milijardieriaus dukterį. Albertas džiūsta iškilnioje vienatvėje. Thomas Mannas čia leidžia sau pavaizduoti slaptų svajonių išsipildymą: kad princas Albrechtas, vienišasis ir nemėgstamasis, savo noru atsisakąs valdžios ir perleidžiąs jam sostą. Tame soste Thomas tuomet vaidintų plebėją – kaip ir jo Klausas Heinrichas:

 

Ką man sakyti, Albrechtai. Esi vyriausias tėtės sūnus, ir aš visados žvelgiau į tave iš apačios, nes visados jaučiau ir žinojau, kad tu iš mudviejų esi iškilnesnis ir aukštesnis, o aš, palyginti su tavimi, – tik plebėjas.

 

Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)