Viktorija Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 336 p.
 

Prieš kelerius metus nusipirkęs Jono Strielkūno rinktinę „Praėjęs amžius“, ją pavartęs padėjau į lentyną. Tada nejaučiau poreikio tokiai poezijai, taip pat nepasitikėjau jos rinkiniais, sudarytais kad ir pačių autorių, – rinktinė apskritai yra atskiras žanras. Tada gal būčiau pritaręs Viktorijos Daujotytės minčiai, kad J. Strielkūnas eina į paraštę, o šiandien džiaugiuosi, kad jos knyga apie šį poetą padėjo man jį vėl atrasti. Vadinasi, kalbėjimas apie kūrybą, kylantis iš pačios kūrybos, apie ką nuolat kalba profesorė, yra veiksmingas.

Tokios sąvokos kaip kūrybos „paraštės“, žinoma, reliatyvios, yra sąlygiškos, nes laiko ratas sukasi, kaip sakytų Kristijonas Donelaitis. Jei ne V. Daujotytės knyga, būčiau ėmęsis sklaidyti Antaną A. Jonyną. Klasikinis rimuotas eilėraštis šiandien ima atrodyti kaip ilgesys, ima švytėti patraukliom viliojančiom spalvom, atrodo šviežias ir gaivus. Jei Aidas Marčėnas pavargsta ir pereina į verlibrą, tai reiškia, kad visa poezija jau yra gerokai pailsusi nuo rimo, tačiau, ratui apsisukus, turėtų vėl prie jo grįžti. Teko girdėti, kad Europoje jauni poetai iš naujo atranda ir rimą, ir lyrikos formų bei žanrų įvairovę, todėl J. Strielkūno „ėjimas į paraštę“ tikrai yra laikinas reiškinys.

V. Daujotytės knyga skaitytoją pasitinka paantrašte „Monografija apie Joną Strielkūną“ ir prisipažinimu, kad objektyvumas neberūpi. Taip sakyti galima tada, kai tas objektyvumo klausimas buvo ilgai spręstas.

Paprastai žodis „monografija“ atsiduria laužtiniuose ar kitokiuose skliaustuose, tačiau šiuokart jis akcentuojamas. Žinoma, kad tai monografija, nes įvairiais aspektais analizuojama vieno autoriaus kūryba. Yra ir mokslinių recenzentų, kurie patvirtina šio pabrėžto žodžio mokslinę reikšmę. Visgi šis žanrą nurodantis žodis, įkeltas į paantraštę, turi ir kiek ironišką reikšmę. Tai lyg gestas visokiems publikacijas vertinantiems ir balus skirstantiems ekspertams, kad šie neturėtų kur dėtis: tikrai monografija, ir dar su recenzentais. Tai monografija, kurios autorei tariamai nerūpi objektyvumas, o tiksliau – rūpi tai, kas yra kur kas svarbiau nei tiesiog objektyvumas. Galvodamas apie šią paantraštę stebiuosi, kodėl niekas nekalba apie Profesorės ironiją, kartais ir saviironiją, avantiūrizmą, o mato tik aukštąjį, egzaltuotą, dvasingą diskursą. Kad ir anas Neringos Abrutytės debiutinės knygos įtraukimas į mokyklinius vadovėlius – tai, mano supratimu, buvo gana avantiūrinis žingsnis. O skaitant knygą apie J. Strielkūną puikiausiai matoma tyrinėtojos distancija bei rimtas, griežtas, net kiek įtemptas literatūros mokslo diskursas. Jei ironiją ir saviironiją suprastume kaip nesusireikšminimą, tai pripažintume, kad humanitariniams mokslams būtino laisvės pojūčio šioje knygoje tikrai esama.

Taigi monografija apie J. Strielkūną, ne tik apie kūrybą. Apie viską. Todėl jaučiamas tiek rašančiojo, tiek jo „objekto“ tikrumas, gyvenimiškumas. Knyga atrodo tarsi vaikštinėjimas kartu su autoriumi. Toks vaikštinėjimas su autoriumi reiškia įsiskaitymą ir fenomenologinį mąstymą iš pačios literatūros. Tai labai autentiškas, asmeniškas mąstymas ir rašymas, be jokio antrinio teksto komplekso. Ėjimas greta autoriaus, o ne iš paskos, nors chronologiškai kritikas visada tarsi ateina po autoriaus knygos.

Rašoma apie poeziją ir kartu apie patį jos rašymą, – tie veiksmai neatsiejami. Fiksuojamas tekstas ir jo suvokimas, patyrimas. Nebijoma ir tokių ribų, už kurių prasideda sunkiai įvardijamos, nebeužrašomos patirtys, bet nukreipti į jas taip pat svarbu: „Taip, eilėraštį reikia tylėti. Jis ir pats juk yra atėjęs iš tylos, ištylėtas“ (p. 176). Ir tai yra ne tik pradžioje, skyriuje „Intencijos, susitikimai, laiškai, pokalbiai“, bet ir visoje knygoje.

Taigi mąstantis ėjimas, o ne anonimiškas kelio iš vieno taško į kitą įveikimas. Nors metodas graikiškai ir reiškia kelią, bet šioje knygoje jis nėra svarbiausias; nemažiau svarbu ir einantieji, ir jų eisenos; ko gero, nebe tiek svarbu ir tikslas. Kas kultūrai, mokslui svarbiau? Ar ryškus individualus žmogaus vaizdas – su jo gestais, mimikomis, intonacijomis, eisena – ar jo teisingos arba neteisingos idėjos? Ar tai įmanoma, ar reikia atskirti? „Griežtieji“ mokslininkai, be abejo, tokio atskyrimo reikalautų, bet nemažiau griežtas ir tikslus P. Bourdieu sakytų, kad tai neįmanoma, kad habitus, t. y. laikysena, elgsena, sujungia mūsų gestus, intelektualinę, gyvenimišką patirtį, atspindi socialinę padėtį ir t. t. Svarbiausia, kad V. Daujotytės kalbėjime šios dvi pozicijos susijungia taip, kad nenukenčia ir tai, ko reikalauja „grynieji“ mokslininkai. Skaitant knygą dingsta naivus noras samprotauti apie tai, ar literatūros mokslininkai dėl tariamo objektyvumo nepražudo autentiško santykio su literatūra? Juk net mokslinio žanro taisyklės nėra kokios amžinos platoniškos idėjos, spindinčios danguje, kurioms reikia rasti tikslius atitikmenis kūrybos žemėje.

Pagrindinis karkasas, laikantis knygos siužetą – klasikinis chronologinis principas. Šiuose chronologijos rėmuose telpa labai įvairi J. Strielkūno kūryba, net ir etapų nebandoma suvaržyti kokiais nors apibendrinimais, kurie atmestų schemai netinkamus kūrinius. Greičiau atvirkščiai – bandoma kuo daugiau išskleisti J. Strielkūno kūrybos aspektų, niuansų. Vieniems skaitytojams tai bus privalumas, kiti gali pasigesti konceptualumo, svarbesnių ir mažiau tipiškų poetui estetikos ypatybių išskyrimo, dominančių, kaitos koordinačių išryškinimo. Jos taip pat yra, bet brėžiamos nežymiai, suvokiant, kad tai tik interpretatoriaus primetama schema. Į pirmą planą įkeliami patys eilėraščiai ir toliau vadovaujamasi jų logika. Poetinėms tendencijoms ir poeto vietai mūsų poezijos panoramoje nužymėti dažniausiai užtenka kelių sakinių, pastraipos.

Rašoma iš paties eilėraščio, remiantis fenomenologine nuostata, bet atrodo, kad jau nebesirūpinama nei pačia fenomenologija, kad jau rašoma tiesiog iš patirties. Monografijoje daromi keli darbai – kaupiami, renkami, dėliojami gyvenimo faktai, biografijos apmatai, brėžiama kūrybos raidos trajektorija, svarstoma J. Strielkūno poezijos vieta pagal bendrą lietuvių poezijos kontekstą, iškyla paralelės su pasauline literatūra ir, žinoma, įdėmiau interpretuojami atskiri tekstai. Tačiau visai tai daroma kitaip, netradiciškai, neskirstant knygos pagal žinomus standartus: biografija, kontekstas, kūryba… Antai J. Strielkūno pokalbiai ir laiškai atsiduria knygos pradžioje. Knygos struktūra dėliojasi natūraliai, tarsi išauga iš rašymo logikos. Autorė mąsto apie poetą, ima rašyti, žymėtis. Pradžioje atsiranda nedidelis įvadas, bet ne problemos dėstymas („problema“ čia yra pati J. Strielkūno poezija, taip pat ir rašymas apie ją), paskui – laiškai, pokalbiai. Tada grįžtama prie poetinių tekstų. Atsisakoma tradicinio skyriaus apie kūrėjo biografiją, nes jo biografija ir jo kūryba yra neatskiriami. Taip sako ir pats poetas, ir dažnas rašytojas tą kartoja: skaitykite tekstus, ten viskas yra (kad ir p. 17). Autorės ir poeto dialogai ne paaiškina eilėraščius, ne atskleidžia, „kas už jų yra“, bet tiesiog patvirtina, kad gyvenimas, poezija, galvojimas, rašymas apie tuos dalykus yra viena: „Kažkaip viskas, kuo gyveni, virsta poezija, ir tai nebūtinai tiesa“ (p. 118). Knygoje gyvenimas ir eilėraščiai skaitomi paraleliai, iš tekstų ir atsiranda kalbėjimas apie gyvenimą, kūrybą ir mirtį.

Rašydama apie J. Strielkūno poeziją autorė dar kartą peržvelgia visą XX a. poezijos raidą. Svarstomos jos modernėjimo tendencijos, avangardinės ir klasikinės poezijos santykis. Čia J. Strielkūno vieta išties įdomi: lyg stovėtų viduryje, gal ir ne visai vienu metu ir čia, ir ten. Profesorė randa jam vietą ir tarp Sigito Gedos bei Justino Marcinkevičiaus, ir tarp Vlado Šimkaus bei Juozo Erlicko. Iškyla ir Henriko Radausko, Marcelijaus Martinaičio ir kitų poetų kontekstai, o Pauliaus Širvio pavardė monografijoje skamba kaip leitmotyvas.

Pabrėžiamas J. Strielkūno poezijos žemasis sluoksnis – turgus (ne kartą grįžtama prie eilėraščio „Šiukšlių rausėjas“), motyvuojamas paprastumas ir komunikacinis šios poezijos aspektas, daug dėmesio skiriama žanrams (baladės, romansai, elegijos, sonetai), stilistiniams registrams (dainiškumas, pasakojimas, ironija, sarkazmas, biblinės intonacijos), metaforos raidai, semantizuojami smulkiausi eilėraščio formos elementai („Dviskiemenio metro, suderinto su lengva, nekomplikuota sintakse, dominuojamas ritmas lengvas, žaismingai pavasariškas“, p. 253), esama atskirų tekstų interpretacijų, tad studentai iš šios knygos galėtų mokytis literatūros teorijos pagrindų. Be viso kito, ši knyga yra ir savotiška mažoji lyrikos teorija praktikoje.

Kas trikdo? Nors ir išlaikiau pas profesorę literatūros fenomenologijos egzaminą, vis tiek susidūręs su įvairiomis sąmonės formomis (paskutiniuose darbuose „sąmonė“ yra neabejotinai dažniausia sąvoka), nepatikliai suklūstu. Kad ir toks sakinys: „Poezija – pasaulis sąmonės veidrodyje.“ Tą patį galima pasakyti apie visą kultūrą – ji yra tik būdama mūsų sąmonės dalis. Bet „veidrodis“ – ar ne per daug metaforų, ir kas keistųsi, jeigu vietoje „sąmonės veidrodžio“ būtų tik sąmonė? Arba koks „sąmonės vandenynas“? Sąmonė tampa savotišku personažu, kuris elgiasi kaip nori, kuris gali būti kuo nori. Nereikalauju čia mokslinio apibrėžimo, bet ir metaforos norisi tikslesnės.

Nebūčiau toks tikras ir dėl svarstymų, kas priklauso poezijai, o kas ne. „Neužmiršti, kad šis poetas yra gavęs daug premijų, didesnių ir mažesnių, taip pat ir Nacionalinę. Bet poezijai tai nepriklauso“ (p. 17). O sąmonei, kurios veidrodyje yra ir poezija? Ir kaip ten viskas mirga, susilieja. Arba kitų sąmonėse, kurios už tai, kas poezijai nepriklauso, poetui paskiria kokias nors stipendijas, dotacijas ar bent jau skiria jam dėmesio ir komplimentų.

Bet visa tai V. Daujotytės susikurtos ir kuriamos kalbėjimo apie literatūrą kalbos dalykai. Svarbu, kad knyga iš tiesų yra apie J. Strielkūną (o ne apie tik kritikams rūpimas problemas, kurioms iliustruoti pasitelkiamas vienas ar kitas poetas), kad ji įtikina savo organiškumu: struktūros dalykais, klausimais ir atsakymų ieškojimais – leidžiant kalbėti patiems eilėraščiams.

Graži knyga, ir dar su paveiksliukais.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)