Labas! Tai jau sugrįžot? Kaip kelionė, kaip gyvenimas ten, Lietuvoje? – pasveikino mane tautietė pardavėja nedidelėje rusų parduotuvėje Čikagoje. Aš dairiausi prekių, o ji krapštėsi apie vitrinas. Ačiū, viskas gerai, – numykiau nenorėdamas leistis į pokalbius.
Pardavėją pažinojau iš matymo, ji daugiau paplepėdavo su mano žmona, kai atvykdavome čia apsipirkti. Tą kartą žmona buvo kažkur nutolusi – tyrinėjo prekes, kažką rinkosi. Grįžusi iš Lietuvos gal lygino kainas, svarstė, ar verta tą ar aną pirkti...
Tai kaipgi ten, Lietuvoje? – neatlyžo tautietė, kuriai atsakymas ir taip buvo aiškus. Jį išskaičiau tiek iš jos klausimo intonacijos, tiek iš akių, iš laikysenos. Jos akys žibėjo viltimi, kad štai tuoj patvirtinsiu tai, kam ji nekantriai buvo pasiruošusi linksėti: taip, ji pritarianti, kad ten viskas blogai, dar blogiau, nei vakar ar prieš metus. Ir apskritai – pagal amerikiečiams būdingą galvoseną: už Amerikos ribų pasaulyje yra vien tik maras, badas ir karas...
Deja, jos nepaguodžiau: Lietuvoje gyventi geriau nei čia. Atlyginimo ir kainų santykis maždaug atitinka amerikietiškąjį. Lietuva turtėja, gražėja sulig kiekvienais metais, iš šalies tai matosi ypač gerai.
Išgirdusi tokį visiškai netikėtą atsakymą, apstulbinta pardavėja net atsilošė. Iš jos veido ir išsprūdusio neaiškaus „fe!“ išskaičiau panieką ir desperatišką bandymą pasipriešinti mano propagandinei dezinformacijai kaip kokiam žalingam užkratui. Ir ji tuojau pat piktai perėjo į puolimą: ką jūs man čia pasakojate, aš ne tokia kvaila – kas savaitę pasišneku telefonu su artimaisiais Lietuvoje, pati ten buvau prieš porą metų ir žinau, kad ten tik blogai ir kas dieną vis blogiau, ir nieko gero ten nebus!
Laimei, priėjo žmona ir noriai įsitraukė į pokalbį, perimdama iniciatyvą ir palaikydama mano mintis. Tik tas jų pokalbis virto į man nelabai suprantamų iracionalių patyrimų kratinį. Visgi pyktis nenorėjau, tad mečiau kelias frazes ir Lietuvos nenaudai, Amerikos gerovei, taip sakant. Juk Lietuvoje irgi ne viskas gerai.
Amerikiečiai, kaip žinoma, apie save yra labai geros nuomonės ir į kitą pasaulį žvelgia iš aukšto, kitaip jie tiesiog nemoka. Tokias jų nuostatas gana greitai perėmė ir naujieji imigrantai lietuviai. Man pačiam, prisipažinsiu, imponuoja amerikiečių polinkis didžiuotis bet kokia savo gyvenimo patirtimi, vertinti net smulkmenas. Gal todėl, kad jie niekada nepatyrė socialistinės sistemos letenos. Šioji eiliniams žmogeliams viską tik dalydavo: deficitines prekes, butus, visokias privilegijas, tačiau dalydavo visada labai šykščiai, kukliai. O žmonės buvo giliai įsitikinę, kad yra verti kažko daugiau nei, sakykime, vadinamųjų chruščioviškų virtuvių. Jos būdavo vos kelių kvadratinių metrų dydžio, neretai ir be langų – kaipgi nekritikuosi valdžios, kaip nesiskųsi ir neaimanuosi dėl blogo gyvenimo! Todėl labai stebėjausi, kai tokias pat ir net dar mažesnes virtuves pamačiau Dauntauno dangoraižiuose. Dar labiau stebėjausi, kad nesutikau nė vieno amerikiečio, kuris dėl jų skųstųsi. Taip, kalbėdavo man toks šios šalies patriotas, yra, kas šeimininkauja ir didesnėse virtuvėse, bet kodėl žmogus turėtų būti nepatenkintas tuo, ką turi? Juk galima ir visai nieko neturėti! Ir būtinai pakvies pasigrožėti Dauntauno vaizdais pro savo buto langus. O jei žmogelis gyvena kokiame nors Čikagos kolchoziniame puskaimyje, t. y. standartizuotame priemiestyje, kur yra galimybės turėti jau gal net milžinišką virtuvę, jis, be abejonės, tik ir kalbės apie ją, džiūgaus dėl savo buitinės erdvės galimybių. Iš tiesų lietuvių emigrantų gyvenimas su Dauntaunu paprastai nieko bendra ir neturi. Visi emigraciniai centrai nuo pat pokario metų kūrėsi tik provincialiuose Čikagos priemiesčiuose. Tačiau ar kas nors kada nors dėl to skundėsi? – klausdavo manęs senbuviai. Čia pabrėžiama tik tai, kas gera ir pozityvu.
Taip nuo seno įsitvirtino nuomonė, kad viskas Amerikoje yra tik gerai, o Lietuvoje – tik blogai. Tokia pozicija buvo teisinga kalbant apie sovietinį periodą, bet ji išliko kaip mąstymo inercija ir mūsų laikais. Tačiau ar ir nepriklausomoje Lietuvoje viskas turėtų būti blogai? Tuo labiau, kai ji nuolat maitinama Europos Sąjungos dotacijomis. Manau, šią įsisenėjusią vertinimo tradiciją lemia elementari psichologinė priežastis: juk taip sunku sau ir kam nors kitam prisipažinti, kad mano emigracija buvo didelė gyvenimo klaida. Gal net katastrofa.
Suprantama, emigracija pateisinama visokių persekiojamųjų, karo pabėgėlių atveju, tačiau kaip įvardyti trečiąją Lietuvos emigrantų bangą, beje, pačią didžiausią istorijoje? Per vieną televizijos diskusiją girdėjau intelektualių emigrantų taiklų apibūdinimą: tai socialiniai savižudžiai. Jie kalbėjo apie aukštesnės savimonės emigrantus, nors, manau, ir paprastiems žmonėms ne tas pats, kur dulkes šluostyti... Kaip toje dainoje apie vargetą, kuris džiaugiasi išlikęs Lietuvoje: nors ir gavau į snukį, bet nuo savų, ir dėl to ramu...
Emigracijos palyginimas su savižudybe turi ir realų istorinį pagrindą. Juk emigracija iš tiesų yra kaip ir tremtis, o šioji senovėje (vadinamasis ostrakizmas) būdavo taikoma kaip alternatyva mirties bausmei. Visgi mūsų aptariama tema savižudžio terminas reikštų pasirinkimo emigruoti pasekmę. Pirminės emigravimo priežastys bei aspiracijos toli gražu nėra tokios minorinės. Jos paremtos verslo idėjomis, žmonės emigruoja turėdami pozityvių tikslų, planų, vilčių ir t. t. Deja, daugiausia tai būdavo sumanymas tokių žmonių, kurie apie verslą nieko neišmanė, kurių dalia buvo ir toliau vargti, nesvarbu kur: ar nepriklausomoje Lietuvoje, ar laimės šalyje Amerikoje. Na, tarkim, ne vargti ir ne vergauti, o prasmingai dirbti – taip čia esame skatinami vertinti amerikietišką egzistenciją. Tik to darbo prasmė yra labai paprasta: kiekvieną pastatyti į vietą...
Ar gali paprastas darbininkas gerai gyventi? Gali! – šaukė aplinkui visas pasaulis tais Sąjūdžio laikais, o tos ideologijos vienas stipriausių garantų buvo kaip tik emigracinė perspektyva – vadinamoji „žalioji korta“. Tikras bilietas į dangų. Juk kapitalizmą tada supratome kaip galimybę padoriai gyventi iš paprasto, normalaus darbo...
Pavyzdžiui, beveik prieš dešimtmetį, dar prieš emigraciją, kalbėjausi su vienu jaunuoliu, kuris, porą metų Amerikoje patriūsęs vairuotoju, Šeškinėje nusipirko puikiausią dviejų kambarių butą. Deja, šį atvejį prisiminiau jau vėliau – klausydamasis JAV dipukų pasakojamą istoriją apie maždaug pirmaisiais pokario dešimtmečiais loterijoje išlošusį čikagiškį. Tas laimingasis visus laimėtus pinigus įstengė per trumpą laiką ištaškyti Las Vegaso kazino (loterija – kaip tai paprasta! – šaukė jis), o grįžusį jį galutinai pribaigė valstybė, reikalaudama mokesčių iš tų pinigų, kurių jau nebebuvo... Man įstrigo viena specifinė šios istorijos detalė: bilietas buvo pirktas kioske, prie kurio vėliau, pagarsinus laimingąjį, nuvilnijo ilgiausios eilės.
Amerika ir yra kaip tas laimingasis kioskas, dalijantis geidžiamas „žaliąsias kortas“. Gal taip ir būtų, jei pasaulis būtų tik toks, kaip jį įsivaizduoja vargetos ir naivuoliai. Deja, jis yra kitoks. Pasaulį valdo dėsniai, kurių, sakoma, nesupaiso ne tik paprasti žmogeliai, bet ir apsukrūs biržų makleriai. O gyvenime laimi tiesiog pirmieji, spėję pripulti ten, kur reikia. Tačiau tiek aš su savo šeima, tiek daugelis mano sutiktų emigrantų šioje gyvenimo loterijoje nebuvome pirmieji. Kaip ir ta mano pašnekovė pardavėja. Ji čia atsibaladojo su šeima iš kažin kokio Lietuvos rajono, pardavusi turėtą trijų kambarių butą. Juk reikėjo lėšų kelionei, gyvenimo pradžiai, kaip ir bet kokio verslo pradiniam kapitalui. Deja, nuvykus į tą svajonių išsipildymo šalį, neribotos galimybės baigėsi, viskas ėmė grįžti į savas vagas.
Pirmiausia išaugo ne tik Šeškinės, bet ir visos Lietuvos būstų kainos. Šoktelėjo ne kartą ar du, bet net iki dešimties kartų. Ir dabar poros metų triūso toje Amerikoje nebeužtektų net Šeškinės butui. Jam uždirbti reikėtų gero gyvenimo gabalo, o jei įsigilintume, rastume, kad ir viso gyvenimo gali neužtekti.
Tiesa, kartais ir bėdžių svajonės išsipildo. Juk visada atsiras vienas kitas, kuris net nuo dugno žvaigždes pasiekia. Tada, kaip toje loterijoje, laimingąjį visiems rodo, demonstruoja: va koks šaunus gali būti šis gyvenimas! Visi – į kazino!.. Na o pralošusiųjų masė – tai kaip kosmoso dulkės. Jų – milijardai, tik jos nieko vertos ir jų niekam nerodo.
Jos iš tiesų nieko vertos. Štai vieni nuskubėjo emigracijos keliais fiziniu darbu turto krauti. Patyrę, kad laimėjo ne keliautojų kategorija, o namisėdos – t. y. tie, kurie vertino nekilnojamąjį turtą, bent jau tai, ką turėjo – ėmėsi žmonės ir čia, Amerikoje, nekilnojamuoju turtu biznį kalti. Kai kuriems pavyko, bet kaip visada – pirmiesiems... Tai gana paprasta. Perki aplūžusį, apgriuvusį namą (aišku, imdamas kreditą), jį suremontuoji, atnaujini ir parduodi jau brangiau, kad gautum pelno. Bet taip atsitiko, kad kaip tik šito biznio bumo viršūnėje Ameriką ištiko ekonominis krachas. Niekas dabar tų butų nei namų nebeperka, nes neįperka, o ir įpirkę neatlaiko bankų spaudimo, kai tie savo klientus nuolatos ir planingai smaugia mokesčių kėlimu (bankai neva taip daryti yra priversti, bet tai jau kita tema). Taigi restauracinės statybos biznis baigėsi totaliniu bankrotu. Dažnas buvo prisipirkęs net po keletą namų, o tai – remonto išlaidos, kelerių metų darbai. Ir viskas – į balą, bankui – į skolą. Aš pats tuo bizniu neužsiėmiau, bet dažnai pamąstau apie tuos sugriuvėlius. Tai gera gyvenimo dėsnio iliustracija: kur trumpa, ten trūksta. Amerikietiška egzistencija netenka laimėjimų horizonto, o emigrantai – grįžimo į Lietuvą galimybės.
Žinoma, pasitaiko ir grįžtančių. Apie milijonierius, kurie garsinasi Lietuvoje savo turtais, čia nekalbu, apie juos ir taip visi viską žino. Bet pirmiausia tokių neminiu todėl, kad jų padėtis, kad ir kokiu prakaitu būtų pasiekta, man visgi rodosi kaip gyvenimo loterija, kuri visada yra daugiau tik išimtis nei taisyklė. Gal tai net savotiška gimimo loterija: sakoma, jog iš šimtų milijonų spermatozoidų tik vienas tepakliūva į kiaušialąstę, o kad tas laimingasis spermatozoidas dar turėtų ir verslininko gyslelę – vėl tik koks vienas iš aibės...
Tad remtis laimingomis išimtimis – tai tarsi stoti į eilę prie to kiosko. Reikia kalbėti apie paprastus žmones, priklausančius darbininkų masei. Pažįstu štai vieną tipišką nelegalą – sunkiųjų sunkvežimių vairuotoją, kuris nusprendė grįžti į Lietuvą. Jam jau per penkiasdešimt, darbas Amerikoje darėsi per sunkus, o gimtajame Lietuvos rajone jo laukė neparduotas namas. Grįžo, tačiau atsivežtos santaupos greitai tirpo namo remontui, jas rijo ir kuras žiemos metu. Tačiau svarbiausia – jis tai, gyvendamas svetur, buvo visiškai pamiršęs – bet kokiam darbui Lietuvoje jis jau per senas! (štai tokios problemos Amerikoje nėra). Žmogus pasijuto vienišas, pažemintas ir niekam nereikalingas. Gyvenimas grįžo į vargo vėžes, ir tada buvusi Amerika, kurioje, be sunkaus darbo, jis taip pat nieko kito neturėjo, ėmė jam rodytis spalvotu sapnu apie rojų... Kadangi Amerikoje jis buvo nelegaliai, sugrįžti ten jau nebegalės. (Ar dabar, pasikeitus politinei situacijai, buvę nelegalai galės patekti į Ameriką – to nežinau.)
Tad, remdamasis tiek savo patirtimi, tiek kitais pavyzdžiais, esu priverstas konstatuoti, kad gyvenimas iš tikrųjų visur toks pat. Niekur nėra lengva, o emigracinis biznis išties gerokai slidus. Čia žmogus rizikuoja ne vien finansais ir turtais, bet ir visu savo gyvenimu. Sugriovus jį Lietuvoje ir neradus patikimo uosto kažkur anapus, liksi pakibęs tarp dangaus ir žemės. Kalbant apie reemigraciją – kiekgi galima žaisti tokiu „bizniu“? Bepigu vienam. O jei su šeima, vaikais?..
Beje, Amerikoje įsikūrusio jaunimo požiūris į Lietuvą yra atviresnis nei vyresnio amžiaus žmonių. Kalbėdamasis apie emigraciją su vyresniais dažniausiai tik apsipykdavau (kaip ir su ta pardavėja), o bendraudamas su jaunimu patyriau tarp jų vyraujančią nuomonę, kad Lietuvoje visgi yra geriau, smagiau, laisviau, tegul ir su kuklesnėmis lėšomis. Tačiau tai dar jokiu būdu nereiškia, kad jie turėtų veržtis ton Lietuvon. Juk yra konkreti gyvenimo realybė: jie gyvena čia, ir viskas. Negi reikia kartoti tėvų klaidas?..
Vis dėlto šiokių tokių vilčių yra ir Lietuvos pasiilgusiems tautiečiams. Jos, beje, paremtos konkrečiais kapitalizmo veiksniais, kad ir tokiu jo dėsniu: kuo blogiau mano artimui, tuo geriau man... Štai tikimasi, kad Amerikoje ekonomika kils, o Lietuvoje skelbiamas jos nuosmukis. Tai reali galimybė daugumai emigracijos bėdžių išpildyti savo svajonę: sugrįžti į Lietuvą ne vėl nugaros lenkti, o pasijusti svaresniu. Nusipirkti padoresnį būstą (ar bent atgauti prarastą), įgyti dar šiokio tokio turto ir iškilti virš pilkos, vargingos masės. Juk gyvybė negali nesistiebti aukštyn...
Nors manau, kad ir koks būtų tas gyvenimas Lietuvoje, pasaulis iš jos visada rodosi ir rodysis tik geresnis. Taip jau yra, nes žmonės iš gyvenimo pirmiausia tikisi kažko tokio, ko patys nežino. Kaip toje rusų pasakoje: nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką. Jau nebepamenu, kaip ta pasaka baigėsi, kaip herojus išsprendė šią sukto karaliaus užduotį, bet man šiais laikais užduotis būtų visiškai aiški: danginkis į Ameriką ir atgabenk dolierių...
Kai lankiausi Lietuvoje prieš ketverius metus, aptikau, kad nebėra antikvariato knygyno J. Basanavičiaus gatvėje. Vietoje jo – kažkokia nauja madingų drabužių parduotuvė. Šią naujovę tuomet priėmiau itin neigiamai, man tai pasirodė vos ne pasaulio pabaiga, bent jau tikra dvasios mirtis, absoliuti kapitalizmo pergalė ir t. t. Tačiau atvykęs dabar, pats ėmiausi tvarkyti kažkada turėtą biblioteką, kurią vis dar saugojo mano mama savo kukliame butuke, nepaisant to, kad ir pati turėjo nemaža beveik tų pačių knygų. Mano knygos buvo suspaustos, sugrūstos į vieną spintą, kurią nusprendėme likviduoti kaip seną ir nebemadingą. O su ja ir mano knygas. Pats taip nusprendžiau pasvarstęs, kiek man liko begyventi ir kaip bei kam skirstomas laikas šiame gyvenime. Realiai ir blaiviai.
Peržiūrėjau tas savo knygas. Tai buvo kone absoliučiai visiems sovietinio laikotarpio intelektualams žinomos, daugelio turėtos knygos, taip pat įvairūs meno albumai. Knygų daug, visų net nespėjau perskaityti (taip jau netikėtai mus užgriuvo ta nepriklausomybė). Tačiau jos savo funkciją, galima sakyti, atliko. Tai buvo svarbiausias atsilaikymo prieš sovietinio bukinimo ideologiją veiksnys. Juk knygos tada buvo vertinamos kaip dvasios penas, kaip idėjinė atspara. Daugelis jų buvo deficitinės, tačiau kam jų reikėdavo, tas jas ir gaudavo. Knygų tada neišleisdavo tiek daug kaip dabar, tad buvo įmanoma surinkti kone visus, kultūros požiūriu vertingesnius leidinius. Kad ir pas ką tada nueidavai į svečius – lentynose puikuodavosi tos pačios mielos, puikios, gerai žinomos knygos. Tos pačios filosofijos, literatūros, mitologijos, religijos temos... Būdavo apie ką pakalbėti, pasiginčyti, išlieti emocijų...
Šiuo metu knygos leidžiamos, aišku, visapusiškai geresnės bei įvairesnės. Jose nėra jokios cenzūros pėdsakų, o mokslo knygose bei vadovėliuose – marksistinės interpretacijos. Kiekvienu klausimu dabar galima gauti kur kas tikslesnę informaciją kad ir internete nei tose sovietinių laikų enciklopedijose.
Kitas reikalas – pasiūlos perteklius. Anksčiau, būdavo, užsuki į knygyną tikėdamasis rasti bent vieną gerą knygą, o gavęs – džiaugiesi, eini namo ir skaitai. Dabar užeini į knygyną, o prieš tave – kone viso pasaulio klasika, knygų prikrauta nuo grindų iki lubų, ir nebežinai, ką rinktis. Tuo labiau, kad vis viena daug neįpirksi. O įpirkęs – ką veiksi su tomis knygomis? Negi sėdėsi ir skaitysi? Bet kokia žmogaus veikla kapitalizmo epochoje turi būti rentabili. Poilsis sumažintas iki minimumo, o knygos juk atima daug laiko. Ypač tos, kurias reikia skaityti rimtai, įsigilinus. Skaityti tikslinga tik tas knygas, kurios neša pelną, kurios reikalingos darbui, profesijai.
Kaip kartą pasakė vienas mano draugas, šiandien knygos – tai tik informacija. Anksčiau jos eidavo į širdį, pasotindavo sielą. Kadangi vis viena jutome tą knygų, kaip ir bet kokių kitų prekių, stygių, taip ir tos informacijos troškome vis daugiau. Dabar tarsi burtų lazdele mostelėjus – informacijos per akis; jos yra tiek, kad jau ir gyvenimo nebeužtektų viskam suvirškinti. Norėjote jos? Šekit! Ir jauti, kad ši taip anksčiau trokšta informacija dabar užplūdusi tarsi lavina, tačiau daugeliu atvejų ji tapusi bereikšmė, bevertė. Jos bevertiškumas – jos gausoje, kuri tik patvirtina senųjų klasikinių laikų dvasios mirtį. Juk bendra tendencija yra tokia: elitinė klasika keičiama į „Pleibojaus“ kultūrą. Beje, klasikinė kultūra mus išmokė supratingai žvelgti ir į apnuogintą žmogaus kūną, adekvačiai vertinti kad ir „Pleibojaus“ fenomeną. Mes mokame supratingai pažvelgti į pačias intymiausias žmogaus būties gelmes. Klasikinė kultūra išugdė esmines mūsų vertybines nuostatas.
O ką šiandien veikti su senąja klasika? Man pasirodė, kad aplinkui vyksta tam tikras simbolio įsikūnijimo procesas, kai pavadinimas darosi svarbesnis už patį daiktą. Štai kažkada klasikinių knygų stoka reiškė jų vertę, kaip kad yra su viskuo, kas reta. Žemėje daug plikų akmenų, bet reta tarp jų – aukso. Kam teko Sibiro miškuose ieškoti ženšenio šaknies, tas žino, kad dilgėlių gausa yra ženklas – toje vietoje galima tikėtis rasti ir tą brangią šaknį.
Taigi tos klasikos turime daug, visos lentynos perpildytos. Ji ir toliau laikoma vertybe, bet gal tik iš inercijos, iš principo. Kapitalistinėje sistemoje viskas tik vartojama, o klasikos nesuvartosi. Jos skaitymas atimtų brangų laiką, kuris taip reikalingas prekės gamybai ir menkoms poilsio valandėlėms. Ji naudinga labiau kaip prestižinės kultūros ženklas, kaip vertės simbolis. Ir kiek galima aukotis toms aukštoms materijoms? Atrodo, kad knyga imama vertinti labiau dėl apipavidalinimo, brangios išvaizdos, išgarsinto autoriaus vardo, populiarios leidyklos...
Senos sovietinės knygos palyginti buvo ganėtinai primityvios – neįdomios iliustracijos, blankūs viršeliai. Daugelis jų paseno morališkai, šiandien jos neturi net antikvarinės vertės, tuo labiau, kad ir paties knygų antikvariato nebėra. Kadaise jos stiprino mūsų dvasią, ugdė idealizmą, o dabar jų tiesiog nėra kur dėti, jos niekam nereikalingos. Na, grįžtant prie mano konkretaus atvejo, tai jau tikra dilema. Seniai nebegyvenu Lietuvoje, nebežinau, ar kada nors grįšiu. Negalėčiau tų knygų gabentis ir į Ameriką: ten jos jau tikrai būtų visiškai beprasmiškos, ypač kai šiais krizės laikais stengiuosi visam savo turtui suteikti parengtų lagaminų apimtis. Kad, patekus į bankrotą, būtų mažiau vargo su daiktais.
Tad kur man tas knygas dėti? Paskambinėjau Vilniuje vienam kitam draugui, pažįstamam: gal kartais norite?.. Matyt, keistas jiems buvo mano pasiūlymas, – verčiau tas amerikonas susiprastų pagalvoti apie dolerius... Senas knygas daugelis ir patys buvo vienaip ar kitaip likvidavę, o jei dar kur jų buvo užsilikę, tai beveik visos tos pačios, kurias jiems desperatiškai siūliau aš. Juk anais laikais mūsų namų bibliotekos buvo unifikuotos – kaip ir mūsų gyvenimai. Gal net – nedrąsu ir pagalvoti – kaip ir mūsų mintys, visas tas mūsų išaukštintas mąstymas. Homo sovieticus intellectualis?
Neturėdamas daug laiko – reikėjo rengtis kelionei atgal – pasielgiau drastiškai: išnešiau visas tas knygas į šiukšlyną. Tiesa, sudėjau jas gražiai šalia šiukšlių konteinerių. Kartkartėm užmesdavau akį pro langą – gal jau jas kas nors renkasi? Gal visgi kam nors jos dar reikalingos? Deja, porą priklydusių pavargėlių labiau domino konteinerio turinys kaip maisto galimybė (anuo metu tokių vaizdų viešai nematydavome), o dar po kiek laiko knygas pamačiau išvartytas, išmėtytas tarp visokio šlamšto. Matyt, vaikėzai ar šiaip kokie valkatos pasidarbavo. Ir pagaliau, pravažiavus šiukšliavežei, aplink konteinerius – švari tuštuma...
Taip aš palaidojau savo sovietinių laikų reliktus. Bet guodžiausi, kad savo funkciją tos knygos vis dėlto atliko. Nenuėjau valkatų keliais, netapau ir komunistu, taip pat ir karjeristu, na ir t. t. Jos neišgelbėjo manęs tik nuo emigracijos. Bet ką ten gali knyga, kai tavęs laukia naujojo pasaulio rojus! Ir į anapus jų nenusineši. O jei kalbėtume apie žemišką egzistenciją, tai ar ne rojų čia mes ir kuriame? Ir kuriame visiškai pagal Kristaus pamokymą: netinka naują vyną į senus maišus pilti... Štai tas pats Vilniaus knygų antikvariatas: juk tai praeitis, kuri naujoje Lietuvoje vargiai ar turi teisę egzistuoti. Antikvariatas rūpėtų vien tik pensininkams. Bet palikti tokią respektabilią vietą kažkokių pensininkų sentimentams – kapitalistinei visuomenei tai per didelė prabanga. Užtenka, kad tiems pensininkams išmokamos pensijos pragyvenimui, tiksliau – išgyvenimui. O senos knygos? Kam tas pigus šlamštas reikalingas, jei vitrinos lūžta nuo naujų knygų, kurios tokios spalvingos, tokios gundančios, niekada neišperkamos, o dažnai ir nebeįperkamos. Nusipirk sau kokią vieną ir džiaukis!
Kartą Čikagoje turėjau šia tema įdomių patirčių. Svečiavausi pas suamerikonėjusį dipuką – jo vaikai lietuviškai jau nė žodžio nemoka, bet jiems gal tai tik į naudą: nesuko galvos dėl sentimentalių senienų, abu sūnūs studijavo aukštuosius muzikos mokslus. Mat tėvas, nors paprastas darbininkas, vaikams perteikė savo aistrą muzikai – labai jau mėgdavo dainuoti namie. Gyveno jis kaimynystėje, tad kurį vakarą užsukau ir parodžiau savo pirkinį – knygą. Ji buvo nenauja, panaudota, gavau ją „dolerinėje“ už pusantro dolerio. Tai buvo istorinė knyga apie Konstantino Didžiojo laikus. Kam man reikalinga? Ogi pasielgiau pagal sovietinį principą: gera, pigi, tai ir perku... Ir šiaip įdomu, dar ir anglų kalbą patobulinti ne pro šalį.
Ir aš turiu knygą! – reikšmingai pasakė kaimynas.
Nelabai supratau, ką jis turėjo omeny: turiu knygą?.. Gal jis nori pasakyti, kad turi kokią itin gerą knygą? Ypatingą? – svarsčiau sau tarsi naivus knygų apie Karlsoną ar Mikę Pūkuotuką herojus, susidūręs su itin filosofiška problema.
Duosiu tau paskaityti, – pasiūlė ir atnešė. Tai buvo irgi tarsi istorinė knyga – kažkokio šaunaus indėno nuotykiai 5000 metų prieš Kristų laikais... Bandžiau taktiškai išsiaiškinti, kaip jis suderina istoriją su fantastika, bet likau nesuprastas. Jį tiesiog sujaudino pats sutapimas. Maža to, kad aš jam parodžiau nusipirktą knygą – vieni jų turi daugiau, kiti mažiau – kaimynas irgi turi knygą, ir dar tos pačios kategorijos – apie istoriją. Tai bent sutapimas!
Vėliau patyriau, kad amerikiečiams – vadinamajai vidutinei klasei – apskritai nebūdinga gilintis, kur čia išmonė, kur realybė. Kad nepaklystų šio pasaulio miražų maišalynėje, jų knygynų lentynos specifiškai ryškiais užrašais suskirstytos į fiction ir non-fiction. Fiction kategorija – tai romanai, poezija, fantazija. Non-fiction – istorinės, medicinos, kulinarijos ir panašios knygos. Jei koks rašytojas rašo romanus – tai bus fikcija, bet jeigu jis rašė dar ir laiškus, memuarus – tada net nežinau, į kurį skyrių juos dėtų. Amerikiečiai dar garsėja ir tuo, jog sunkiai skiria dokumentinius filmus nuo vaidybinių. Jiems filmas yra tiesiog įdomus arba neįdomus, daugiau kriterijų nėra. Užtat nepaprastai daug amerikiečių tiki vaiduoklių, vampyrų egzistavimu, taip pat velnių ir angelų inkarnacijomis, – mat taip rodoma filmuose. Jei visa tai netikra, tai juk ir filmai bus neįdomūs.
Taigi jei knyga pirkta ne iš konkrečiai įvardytos lentynos – jau paprastam žmogui ir nebeaišku, kas joje rašoma, kaip tą knygą suprasti. Tada, spėju, suveikia kitas amerikietiškas principas: jei įdomu, vadinasi, teisybė, jei ne – ko gero, fikcija... Šiaip amerikiečiai gerbia geras knygas, kaip ir visokius kitus pripažintus autoritetus (Holivudo žvaigždes, pavyzdžiui).
Kaimyno knygos autorius man buvo nežinomas. Bet iš mandagumo paėmiau tą jo „istorinę knygą“. Ji buvo kiek mažesnė už standartinį formatą, bet solidžiai storoka. Užtat ir neskaičiau. Kur ten skaitysiu visokius niekus, ypač kai gyvenu tikrą amerikietiško darbininko gyvenimą – net ir gerai knygai sunku rasti laiko.
Po tam tikro padoriai apskaičiuoto laiko knygą jam grąžinau. Gera ir įdomi knyga, – patvirtinau. O pats sau ne kartą pagalvojau: Amerikoje geriausia gyventi visai be jokių knygų. Ypač emigrantams, kurie čia atvyksta dirbti ir nieko daugiau tikėtis negali.
Taigi Amerika viską sustato į savo vietas, čia patekęs žmogus tiesiog atsimerkia ir aiškiai pamato, kas yra kas ir kam kur yra skirta būti. O savo vietą žinoti padeda tik darbas, realios pajamos, ekonominės galimybės, bet jokiu būdu ne knyga. Čia įžengęs palik knygą už vartų. Geriausia – išmesk ją į šiukšlyną kartu su visomis kitomis savo senienomis.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)