vaclovas mikailionis

 

        Placidas, arba Trumpiausios nakties sapnas metuose vienas tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmuose birželio 22 dieną nuo antros iki penktos valandos prie Nemuno 

 
Ties kryžkele,
namelyje,
prikaltame prie ąžuolo,
gyvena Motina.
Septyni surūdiję peiliai,
septyni ilgesio peiliai
veria Motinos širdį.
Motin, Tu ilgiesi sūnaus,
ilgiesi tokio sūnaus,
kuris žmones išgelbės.
 

– Nesus’galvok bliaut! – sušvokštė kimus balsas, ir kietas aštrus daiktas įsirėmė į Placido krūtinę tamsiausią birželio nakties akimirką. Iš pradžių Placidui net pasirodė, kad jis atsitrenkė į tamsą, į patį jos smaigalį.

PLACIDAS ATĖJO VIEŠKELIU, kuriuo važiuojama į Riliškį, ir iki miestelio tebuvo likę kokie aštuoni šimtai žingsnių. Atėjo vieškeliu, į kurį iškopė nuo pievos. Bet ankstėliau jis dar turėjo pereiti lieptą per Verknę. Lieptas – trys permesti neseniai nukirsti alksniai. Jų kelmai netgi tamsoje raudonavo čia pat, krante, lyg kruvinos žemės žaizdos. Ketvirtas alksniokas buvo prikaltas aukščiau ir, susiėmęs už jo, Placidas įsižiūrėjo į juodus Verknės vandenis, įsiklausė, ar nenugirs, ką jie gargaliuoja. Bet upukė lyg užsnūdo. Placidas pamėgino įsižiūrėti, iš kur atiteka vanduo. Alksniais apaugus, laukinių serbentų ir aviečių kupstais užgriūta upeliūkščio vaga nyko netoliese už posūkio. Iš ten virš tamsios srovės lėtai plaukė vos įžiūrimas balkšvas rūkelis. Jis lyg praskiestas pienas, vinguriuodamas tarp sulaukėjusių serbentų, avietojų ir pakraujavusių alksnių kelmų, palengva slinko virš vandenų į tą pačią pusę, kur Placidas ėjo. Jis dar pastovėjo ant liepto, benugirs, kaip čiurlena palša rūko srovė, ir linguojančiais alksniokais išėjo pievon.

Vos tik išnėrė iš alksnių ir krūmų, ausį užtrenkė žiogų čirpimas. Pievą ligi pačios krūtinės buvo užtvindęs rūkas. Placido koja pajuto kietai suplūktą žemę – vieškelio link vedė takelis, kuris lyg dryžas žaltys raivėsi žolėse, stengdamasis neatsitolinti nuo saugios upeliūkščio medžių paunksnės. Žmonės pramynė jį pačiu pievos pakraščiu, kad mažiau ištrintų žolių. Bet ir čionai, paverkny, žolės, rodos, ėjo iš proto – gulte gulėsi ant tako, kabinosi už klešnių lyg sakydamos: „Žžžiūrėk, kokios mes gajos!“ Ir jam šmėkšterėjo galvoj, kaip smagu bus čionai, šitan rasotan žolynan, įsisukti su dalgiu. „Jau greit“, – pagalvojo, o gal nuramino žoles Placidas. Jis įsivaizdavo, kaip po savaitės, po Petrinių, dalgiai net pasišvokšdami rėš pradalges, o gandrai stypinės iš paskos, raudonais snapais aukštyn mėtydami ir gaudydami varliūkštes.

PLACIDAS STABTERNA – cinkterėjo geležis. Jis įsižiūro ton pusėn ir netoli vieškelio pamato arklio kuprą. Buklus gyvulys iškelia iš rūko galvą ir atsuka į Placidą. Minutę žvelgia į jį, lyg klausdamas, iš kur tu, žmogau, atėjai, ar tik ne manęs perrišti, o gal jau vesies kinkyti vežiman, juk šiandien sekmadienis ir iš panaktų skubiniesi turgun? Arklys pavarpo ausim, bet, žvaira akim nužiūrėjęs, kad čia ne jo šeimininkas, vėl makterna galvą rūkan. Tesigirdi, kaip grumščia jo dantys, skubėdami skabyti traškią rasotą žolę.

Placidui kažkodėl nebesinori toliau eiti. Jis užverčia galvą – danguje dideliausia sočiai žvaigždukėm lyg rojaus obuolukais apkibus šaka, antrą galą nusvarinusi kažin kur už Riliškio. Ir vėl viską užtrenkia žiogų čirpsėjimas. Ramu. Tik cinkterna grandinė – tai arklys pasiiria per žingsnį į priekį ir vėl pasigirsta jo nekantrus grumst pagrumst.

Taku Placidas išeina prie guobom apsodyto vieškelio. Tik ties šia vieta tarp pakelės medžių paliktas tokis tarpas, kad galėtų šieno prikrautas vežimas vieškelin įvažiuoti.

Ir Placidas iššoka ant kelio, kuriuo važiuojama į Riliškį. Iš abiejų pusių jį apstoję medžiai, jie, rodos, susimetė kits kitam šakas ant pečių, kad neišgriūtų, ir visai pritilo, lyg prieš rytą, šią ramybės ir atokvėpio valandą, nutarė pailsinti senus vėjų išmankytus savo kaulus. Guobų pakojy pakelės prižėlusios krūmų, kurie dabar atrodo lyg turgun iš pačios ankstumos susibėgusios bobos. Jos susinešė sūrius, kiaušinius, sviesto tumulus ir, užsikėtusios katra sau patogiausias vietas, kol dar nėra pirkėjų, susirietusios snaudžia.

Placidui pradeda atrodyti, kad jis eina nebe vieškeliu, bet tarp medžių ir krūmų slenkančia tamsumos upe. Ši tiršta tamsi srovė jį pradeda nešti, todėl jis ir nepamato, kaip pačios storiausios guobos kamienas tarsi perplyšta pusiau, beveik negirdi, kaip priešais iššoka trys žmogystos, kurios buvo už tos guobos užsiglaudusios, beveik nepajaučia, kaip jo krūtinėn įremia kietą daiktą. Placidui netgi pasirodo, kad jis, nešamas tirštos tamsumų upės, tiesiog atsitrenkė į aštrų akmenį ir tik išgirdęs prikimusį balsą: „Nesus’galvok bliaut!“ atitoksta, kad reiktų atšokti atgal. Bet anų nagai spėjo įsikirsti į marškinių rankoves, godūs pirštai jau stveria už plaukų. Pro plyšį tarp medžių viršūnių jis išvysta šaką su rojaus obuolukais, ji susvyruoja danguje ir pradeda lėtai linkti žemyn. Tuo metu jo rankas laužia atgal, lyg norėtų sugrūsti nugaron. Kietas daiktas duria pagurklin, ir Placidas pagaliau suvokia, kad tai šautuvas. Tiesiog ant akių, užstodamas šaką su rojaus obuolukais, užgriūna tamsus veidas, vėl sušvokščia:

– Tik nesus’galvok bliaut! O tai!..

PLACIDAS PABANDO IŠLUPTI RANKAS, bet ant jų tarsi kas užkabino sunkeliausius maišus. Supratęs, kad tų maišų nenusikratys, atleidžia sugniaužtus kumščius ir pajaučia, kaip įsikirtę nagai, nors nepaleisdami marškinių rankovių, leidžia jam atsitiesti. Šaka su rojaus obuolukais dar kartą susiūbuoja ir lėtai atsistoja į savo vietą danguje. Placidas papurto galvą ir išvaduoja iš anų pirštų plaukus.

Žmogystos, stipriai surėmusios pečiais, apsuka Placidą. Šautuvas įsiremia nugaron ir mukterna: judinkis!

Jie eina vieškeliu, kuriuo važiuojama nuo Riliškio. Placidui žengti sunku, lyg dabar tektų stumtis prieš tamsumų upės vandenis.

Bet šautuvo vamzdis piktai bugina Placidą ir, rodos, dabar jis tempia įsikirtusias nagais į rankas dvi žmogystas, tarsi vilktų du sunkius juodus sparnus vieškelio žvyru.

„Kam šitaip grūdi tą pagalį kupron, durniau! Kai šausi, pats sau žarnas pasileisi!“ – ši mintis Placidą kažkodėl nuramina. Ne dideli išmanėliai bus jam kelią perėmę. Jis bando pažvairuoti kairėn ir dešinėn, bet patamsy nieko negali įžiūrėti. Placidas tik jaučia, kad vyrai skuba jį nusitempti kuo toliau nuo Riliškio – nuo svečios akies. Balsas... Šitą švokščiantį prikimusį balsą jis jau bus girdėjęs, bet kur ir kada – niekaip negali atsiminti.

Nutūpę pakeles krūmai, rodos, iš padilbų žiūrsčioja į praeinančiuosius, o medžiai, susimetę šakas vienas kitam ant pečių, dairosi kažkur per žmonių galvas, lyg ir apsimeta, kad (jeigu reikėtų aiškintis) nieko nematę ir negirdėję. Tik retkarčiais žvyras sužiurgždės po kojom, ir vėl stos visiška tykuma.

PLACIDAS NUSITAIKO PRIEITI ARČIAU VIEŠKELIO PAKRAŠČIO, prie to takelio, kuris lyg dryžas žaltys nardo tarp pievos žolių. Tenai šviesėliau.

Ir štai jie keturi sustoja prie tako pradžios. Placidas nustemba, kad visi to atokvėpio lyg ir telaukė, nors įsikirtusių į rankoves nagų visai neatleidžia. Placidas stovi, atrodo, tuojau pasakys: nu tai dėkui, vyrai, kad palydėjot, o toliau jau aš pats... 

Cinkterna grandinė – pievoje žergterėjo arklys, ir Placidas pajaučia, kaip krūpterna įremtas nugaron šautuvas, kaip vėl susispaudžia kibūs pirštai. Arklys pasižiūro į žmones, lyg klaustų: „Kaipgi čia dabar? Ir vėl tu?“

Pirštai po truputį atsileidžia, nes kurgi jis pabėgs – kad ir patamsy, bet ant pievos vis tiek bus kaip ant delno.

Pagaliau arklys, perpratęs, kad ir tarp šitų žmogystų jo šeimininko nėra, stačia galva neria į rūką, skuba grumsti rasotų žolių, nes kai išauš sekmadienis, tikrai nebebus kada: šeimininkas užkinkys vežiman ir vėl teks vilktis ten, kur dvokia, ūžia, cypia, rėkia ir žviegia, teks tempti vežimą į turgų.

Placidas bijo net krustelti. Tik jaučia, kad visi dar žiūro į tamsuojančią rūke arklio kuprą. Kas šitie vyrai? Tikriausiai vieną ar du, o gal ir visus tris jis pažįsta. Jie žino ir jį, nes laukė, tykojo, numanė, iš kurios pusės ir kada pareis. Sergėjo užsiglaudę lyg žvėries, o jis nė nenutuokė, kad kvapą užgniaužę iš už guobos liemenio jį akimis seka. Jie tikrai pažįstami ir saviškiai, nes kai Placidas stabterėjo prie tako, sustojo ir jie – matyt, tas takelis per pievą ne vieno jų bus mintas ir permintas, ne kartą juo eita ir pereita.

PLACIDAS PAJUTO, kaip šautuvo vamzdis šiek tiek atsitraukė, lyg stovintis už nugaros norėtų pailsinti nutirpusias rankas. Ir kitų dviejų pečiai nebe taip piktai spaudžia iš šonų, tarsi patys prisiminimų pagauti, ir jį, ir savo darbą primiršo, nuėjo sau taku paverkniais. Rodos, visi trys netgi kažko išsigando ar susigėdo, kai iš rūko arklys galvą iškišo, lyg nenorėtų, kad net arklys juos būtų pamatęs, tarsi jis galėtų visa ką persakyti žmonėms.

Tamsiausias birželio nakties laikas baigiasi. Placidas jau geriau ir arklio nugarą įžiūro, aiškiau negu pievoje ant takelio stovėdamas įžiūrėjo. Jis bijo sukrutėt, tik pažvairuoja kairėn dešinėn, bet vis dar per tamsu, kad atpažintum žmogų.

Ir tą akimirką, kai arklys, žengdamas arčiau trąšios žolės, vėl cinkterna grandine, Placidas pasisuka, keliais šuoliais perlekia vieškelį ir liuokterna per griovį. Jis lekia ten, kur žino – kelios pušeliūkštės įkalnėj, o už pušelių – visai netoli Verknės vingis ir alksnynas. Tačiau nė iki artimiausios pušelės nubėgti nesuspėja, nes kažin kas lyg karšta šake duria kojon. Duria ir prismeigia prie žemės. Jis dar bando pašokti, stveriasi už pušelukės viršūnės, mėgina atlupti koją nuo žemės, bet ir vėl neria stačia galva į barkūno kupstą.

TAMSA, KURIĄ PERDRĖSKĖ ŠŪVIO LIEPSNA, rodos, dar labiau susiglaudžia virš žmonių galvų. Ir dar labiau susiglaudžia tyla, perplėšta trenksmo. Tik žemė dunksi – tai šūvio pasibaidęs arklys, norėdamas atitrūkt nuo grandinės, blaškosi anapus vieškelio. Bet dunksėjimas pamažu rimsta, lyg iš išgąsčio pradėjusi trankytis žemės širdis vėl būtų ėmusi lygiau ir ramiau plakti.

– ...ant vietos. Va ir visa pasaka, – ties savo pakaušiu Placidas išgirsta tą patį švokščiantį balsą.

Ir tuomet jis staiga krūpt atsiverčia, lyg norėtų užklupti visus tris iš netyčių. Vyrai atšoka, išsigąsta, kad Placidas jiems atžagaria ranka trenks. Trakšterna šautuvo spyna. Placidas žiūro į vamzdį. Iš arti jis atrodo kaip medžio gabalukas, į kurį įstatyta geležies grindelė.

– Gajus, gyvatė. Aš tuojau šitam rapūgai juką nuleisiu!

– Palauk, ne čionai, – švokščia balsas. – Nori visus kaimo šunis sukelti?

Ir Placidas mato, kaip grindelė, įstatyta medžio gabalan, lėtai nusileidžia. Jis atkrinta aukštielninkas – šaka su rojaus obuolukais atrodo taip aukštai, kad ir pasišokėjęs niekaip jos nebepasieksi. Kuo ilgiau Placidas į ją žiūro, tuo labiau ji tolsta, kyla aukštyn.

Iš dangaus nusileidžia veidas. Ir nors jis apverstas aukštyn kojom, Placidas negali neatpažinti akių po užgriuvusiais antakiais. „Petrai – tu? Kokis velnias čia tave atnešė ir pametė?!“ Jis net nesupranta, kai apverstos Petro lūpos sako: „Sunkus, rapūga“, ir dar nejunta, kad Petras kelia jį už pažastų, o kiti du ima už kojų, neša atgal į vieškelį, juo pasuka tolyn nuo Riliškio. Ir net kojos skausmo, rodos, nebejaučia.

Jis išgirsta – vyrų batai sudunksi ant tilto per Verknę. Taip, jį neša tolyn nuo Riliškio.

Priekiniai stabterna. Įsiklauso. Girdisi, kaip tykiai po tiltu tarp akmenų čiurlena vanduo. Po kelių žingsnių vėl sustoja, nori gerai apsižiūrėti, kas dedasi anoj upelio pusėj už alksnių ir krūmų sienos. O tenai tokios pačios pievos. Tik tolėliau nuo vieškelio ant vienos kitos kalvelės neaiškiai juoduoja sodybos, kurios dabar atrodo lyg kokie ant kalvų sutūpę dideli žvėrys, pastatę ausis – tuopas, jas pirkios gale žmogus sodina, kad saugotų nuo žaibo ir kitų piktumų.

Kairėje vieškelio pusėje pieva irgi rūko pritvinkus. Tik vienoj vietoj iš jo kyšo karklų kupstas, kuris dabar atrodo lyg ežere prigėrusios karvės šonas. O pačiame dangaus krašte pilkuma jau lyg ir vaiskesnė. Iš už to miško pjūklo iššoks saulė.

Vyriškis, kuris pasibrukęs po pažasčia dešinę Placido koją, atsisuka pasižiūrėt, ar kas neatvažiuoja nuo Riliškio, ir Placidą nutvoskia karštis, lyg saulė jau būtų patekėjusi ir pirmi jos spinduliai būtų plieskę jam į akis. Iš panosėj styrančių ūsų, iš pabarzdės Placidas atpažįsta, nors ir patikėti savo akimis negali, – Saugaila!

– Nugi, vyrai, suimam, – sušvokščia Saugaila, – nes dar kas užvažiuos, tadu turėsimės tiek, kad nepanešim.

Placidas žiūro į šiek tiek kupron susimetusią Saugailos nugarą, nors vis dar neįmano įtikėti, kad jo dešinę koją tikrai po pažasčia pasibrukęs laiko Saugaila. Bet čia tikrai jis, nes ir tas kietas sprandas sulig pakaušio pločiu negali būti niekieno kito, tik Saugailos.

Ties ausim sunkiai dvėsuoja Petras, priekyje tupsi Saugaila. O kas tas trečias, taip atsargiai suėmęs sužeistą koją?

– Kur jūs mane, vyrai?.. – klausia Placidas – gal kuris nors atsisuks.

Atsako Saugaila:

– Tuoj sužinosi! – ir piktai prideda: – Tuoj viską o viską išsiaiškinsi, Placidai. Tuoj bus taip aišku, kad aiškiau ir nebūna.

JIE PASUKA IŠ VIEŠKELIO Į DEŠINĘ, neria tarp pušelių, klupčioja keliavėžėse, ir Placidas junta, kaip dilgčioja, tarsi draskyte drasko koją. Betgi per skausmą lyg pro rūką pradeda susigaudyti, kur jį velka, – žvyrduobėn. Dar vaikas jis čia karves ganydavo. Žvyringoj kalvoj, retom pušaitėm apaugusioj, kai vieškelį žvyravo, žmonės buvo iškasę tokią duobę, kad su pora arklių pakinkytu vežimu nesunkiai gali apsisukti. Jie, vaikai, mėgdavo per karščius čia atsivaryti karves. Kalva iš kitos pusės gerokai upelio nuėsta. Verknė kaktomušom puolė kalvą, tarsi norėjo per ją tiesiai prasimušt, bet paskui atitoko, kad tai ne jos jėgai, aplenkė statų krentą, pasuko į slėsnesnes vietas, pasiraivė pievose ir, prilėkusi Nemuną, sugarmėjo į jį.

Vidudienį suvarę karves vandenin tarp krūmų, kad varmai nekirstų, vaikai šliauždavo nuo paties viršaus tuo krentu, kol įsmukdavo į gaivų vandenį. Paskui, vėl užlipę, kartais slapstydavosi ir užmirštoj žvyrduobėj.

Sunkiai dvėsuodami, jie nutrenkia Placidą į žvyrduobės dugną. Taip, nuošalesnės vietos aplinkui ir norėdamas nerasi. Gerai Saugaila žino, kur sustot. Placidas apsidairo, ar nepamatys savo vaikystės draugų, kur nors ant kraštų susisėdusių. Bet prietemoj ant duobės viršaus teįžiūro eglutę žaliu iki pakulnių sijonu besistaipančią.

Ir vėl tiesiai prieš akis – šaka su rojaus obuolukais, nusvirusi kažkur už Riliškio. O sviro ji iš kitos dangaus pusės, gal netgi iš to sodo, iš kurio Placidas šią naktį išėjo, pirkia pro obelų šakas ilgai dviem galiniais langais žiūrėjo į jo nugarą.

Dabar rojaus obuolukai ant dangaus šakos jau mažėlesni, lyg prieš rytą jie pradėtų trauktis, kol švysterės žiedais ir šie prieš pat rytą vėl pumpuruosna užsidarys.

PLACIDAS PAKELIA GALVĄ. Grindukė, įmauta į medžio gabalą, žiūri jam tiesiai tarpuakin. „Kaip paršą, – pagalvoja jis. – Dūrei po kaklu, juką nuleidai, ir baigta.“

– Dėde, tu? – nustebęs sušuko Placidas, atpažinęs trečiąjį – Vėgėlę, mindžikuojantį už Petro nugaros. – Ar vežei pačią ligoninėn?

Petras, neatitraukdamas šautuvo, pasisuka į Vėgėlę, neva tik palauks, kol tas atsakys, ir tada šaus.

– Tai kad arklio negavau, Placidėli.

– Arklio! – Placidui pikta. – Numirs moteriškė, tuomet kukuosi su vaikais apie pečių.

– Kukuosiu, Placidėli vaikeli, kur nekukuosi... – atsakoVėgėlė, žiūrsčiodamas Saugailos pusėn, lyg atsiprašydamas, kad va reikia žmogui atsakyti, nes kaipgi neatsakysi, jeigu klausia apie šeimynos reikalus. Vėgėlė dirsterna ir į Petrą.

– Ko lauki? – sušvokščia Saugaila.

– Aš tuoj, aš jam, rapūgai, greitai juką nuleisiu. Pykšt – ir baigta pasaka!

PLACIDAS ATSISUKA Į PETRĄ, šis, susidūręs akis akin su Placidu, net galvą atlaužia. Jie ilgai žiūro, lyg ką vienas kitam sakytų. Petras lyg ir aiškintųsi: tai va kaip, Placidai, išėjo ir kitaip jau nebebus.

Placidas, tarsi pasigailėdamas Petro, nusuka akis į šoną, ton pusėn, kur šviesėja dangus, toj vietoj turės iššokti saulė, ją tekant jau gali nujausti ir išgirsti: vis drąsiau pradeda čieksėti paukščiai, greitai jie subudę tiesiog daužte uždauš ausis rytiniu saulės pasveikinimu. Petras tikriausiai ir laukia šito laiko. Tada ir trenks šūvis.

Vis dėlto vienas dalykas šauti žmogui nugaron, kai tavęs nemato ir neatpažįsta, ir visai kitas – kai žiūro į tave. Jeigu Placidas pultų ant Petro, vėlgi būtų lengviau. Nusikeiktų Petras tada paskutiniais žodžiais, įsiustų ir spustertų gaiduką. Betgi Placidas pažiūrėjo į Petrą tik nustebęs, todėl jis nebesižino, ką daryti. Daug kas gyvenime išeina ne taip, kaip sumanai.

Štai prieš mėnesį Petrui viskas taip keistai, taip gundomai atrodė, kai ties kooperatyvu Vėgėlė jį pasitiko. Pašnekėjo apie šį bei tą, paskui Vėgėlė apsidairė, ar niekas nemato, dar pasivedėjo už kampo ir visai kitu balsu pasakė, kad vienas jam gerai pažįstamas žmogus norėtų pasišnekėti.

– Kokis žmogus? – išpūtė akis Petras.

Vėgėlė net suvirpėjo ir pridėjo pirštą prie lūpų – nerėk!

– Vienas geras žmogus, – tyliai pakartojo. – Ar ateisi?

Smalsu Petrui pasidarė. Dar niekados jo taip paslapčiom niekas nebuvo kvietęs. Net pagalvojo, kad kokį uždarbį pasiūlys, nes viešai bijosi samdytis.

– Kur?

Tačiau kai Vėgėlė pradėjo aiškinti, kad ateitų vidurnaktį, ir dar pamiškėn, ir kad niekas nepamatytų, tykiai susijuokė, bet vis tiek sutiko. Labai jau įdomu, kokis čia per slapūnėlis atsirado.

O prie pušies, vos patamsy įžiūrėjo, – Saugaila. Lyg iš ano pasaulio, kurio vaiduokliai tik vidurnaktį ir tepasirodo. Nesgi išvežė, visi išlydėjo ir jau, rodos, buvo užmiršę Saugailą. Neapsigavo Petras. Tikrai apie kažin kokį darbelį iš karto užvedė kalbą Saugaila. Ir nemažos naudos žadėjo. Iš pradžių Petras netgi pagalvojo, kad ką nors iš valdžios panosės reikės nukniaukti. Bet tą naktį Saugaila mykė, aiškiai nieko nepasakė. Tik po savaitės liepė ton pačion vieton ateiti. Ir niekam o niekam nesigirti, kad Saugailą matęs.

Baisiai patiko Petrui paslapčiom lakstyti į pamiškę. Ir juokas net ėmė, kad jis tokią paslaptį nešiojasi, o kiti visi aplinkui lyg nuogi, kaip ant pliko delno. Prieš savaitę nurodytoj vietoj Petras šautuvą iškasė, tokį nediduką amerikonišką, dar iš Smetonos laikų, matyt, iš armijos nukebežintą, skuduruosna suvyniotą ir gerai suteptą, kad nerūdytų. Jau ir visai Petrui įdomu pasidarė, kam to šautuvėlio reikės. Ir vaikščiojo Petras galvą iškėlęs, nes turėjo tai, ko niekas aplinkui net akyse nematė. O užvakar Saugaila pasakė, kad reikės pagąsdinti kažkokį komunistėlį. Kas tas komunistėlis – pykšt, ir baigta pasaka.

Bet dabar prieš jį partrenktas guli ne kas kitas, o pats Placidas! Kiek metų kartu bernauta, į šokius eita, pas mergas lakstyta...

Tik dabar Petras pasigailėjo, kad ant vieškelio vietoj nenudėjo. Betgi ten tarp guobų pasitikus Placidą nejučiom Petrui ranka sudrebėjo, todėl į kojas nusitaikė. Slapta viltis – dabar perprato Petras – jį guodė, kad gal nekliudys: tepasprunka Placidas, tegu mauna nuo vargšės Petro galvos, kol vienas kito patamsiuose neatpažino. Nors Petras ir nenorėjo, bet kulka visgi koją užkliudė.

Ne, kelio iš šios duobės atgal nėra: Petras stipriau šautuvą suspaudžia, nusitaiko tiesiai krūtinėn – daugiau neprašaus ir nebereikės aiškintis nei prieš save, nei prieš kitus, nei prieš patį Placidą. Va ir Vėgėlė – Petras nugara jaučia – su didžiausia viltim žiūri į jį, skubina, o Saugaila pagatavas išlupti iš Petro rankų šautuvą ir pats pabaigti šią pasaką.

IR TUOMET PLACIDAS VĖL ATSISUKA, pasižiūro Petrui tiesiai į akis. Ramiai, taip ramiai pasižiūro, netgi nenustebęs, kad kaip tik Petras prieš jį šautuvą pakėlė, lyg kitaip ir būti negalėtų.

Paukščių balsai, rodos, kaip griausmas iš karto griuvo duobėn. Pakrūmėse, paupio alksniuose, pušelių šakose, tarp žolių lizduose sukilę vyturiai, čirkšliai, kregždės, lakštingalos pradėjo čirkšti, čiepsėti, čiaukšti, čvirkštauti, suokti. Ant žvyrduobės krašto tūpterėjo šarka. Petras žvilgterėjo į ją – tik tavęs, rapūgos, ir trūko! Šarka pakraipė uodegą ir, atrodo, net nepastebėjusi žmonių, pabrūkšt šovė virš jų galvų link Riliškio, matyt, vištų kiaušinių vogti.

– Oną iš manęs išlupai, Placidai, – pro dantis iškošė Petras ir pajuto, kaip pyktis plūsterėjo gerklėn. – Viskas! Dabar mano bus Ona!

Ir tada dar labiau nustebęs žiūri Placidas. Jis nebemato vamzdžio, atkišto prieš pat nosį, o tiesiog Petro akysna įsiremia. Ne, ne mirties išsigandęs, bet dėl Onos, supranta Petras.

– Kodėl – tavo?! Ona man...

Išgąstingos Placido akys tik dar didesnį piktumą Petrui sukėlė. Ir trenkė šūvis...

Sužiurgždėjo žvyras, nutekėdamas nuo krento. Kai žvyro srovės sustojo, Placidas pakėlė galvą ir išvydo neregėtą dalyką. Saugaila, įsikirtęs į šautuvą, plėšė jį iš Petro rankų, tas gi pro sukąstus dantis vis kartojo: „Aš tuoj jam, rapūgai, juką nuleisiu, nesimaišyk, Saugaila!..“

– Suspėsi, nepabėgs... – duso Saugaila ir staiga prišoko prie Placido: – Kas? Nu kas tau Ona?

Placidas pirmą kartą tokį keistai susijaudinusį susivėlusiais plaukais Saugailą pamatė. Atsirėmęs alkūne išvydo, kaip už sprindžio nuo kairės rankos dar žolė svyla – ten kulka įstrigo.

– O tau kokių velnių Ona parūpo? Anksčiau už samdinę, už mergą laikei, prie visų darbų vaikei! – rikte suriko Placidas.

– Kas, kas tau Ona, Placidai? – užriko ir Saugaila.

Placidas pro Saugailos koją pamatė, jog ir Vėgėlė, stvėręs už Petro rankos, taip pat mėgina jį nuturėti, bet tas bando prieiti arčiau, lyg ir jam baisiai rūpėtų, kas Placidui Ona...

– Saugaila, iš kur tu čia dabar atsiradai? Juk jau kelis mėnesius turėjai Sibire su meškom susikabinęs apie egles šokti...

– Ne tau dėkui, Placidai, ne tau, bet atsiradau. Manei, gyvatšoni, išdraskysi Saugailos lizdą, ir jis tavęs neprisieks! Ilga Saugailos ranka. Ir kieta.

PLACIDAS UŽSIMERKĖ. Vėl garsiai sušniokštė rudenio vėjų blaškomos tuopos, apstojusios platų Saugailų kiemą, vėl tarp pirkios ir svirno sutratėjo senom šakom trindamasi senutė kriaušė. Rodos, vėl suprunkštė pakinkytas Kaštonas, nekantraudamas, kada gi pagaliau paragins vežimą tempti. Vėl akis į akį vienoj pusėj vežimo stovi Saugaila, kitoj – Placidas, į juos, nieko nesuprasdami, dairosi kareivukai su raudonais rantais ant kepurių. Onelė apsiruošus, skarą po smakru susirišus jau taikosi sėstis į vežimą greta linguojančios Saugailienės, bet Placidas vėl stveria jai už rankos ir užrinka:

– O tu – kur? Čionai sienos per du pirštu nuo tavo prakaito permirko, durne!..

Tik dabar Placidas lyg pradeda suprasti, kokiom keistom, baltom akim dėbterėjo į jį Saugaila. Tik po kiek laiko tarsi atsileido ir kažkaip švelniai, netgi graudžiai nužvelgė Oną. Panarino akis, įsitvėrė drangos ir dusliai pasakė:

– Lik, vaikeli. Prie ūkės akies reikia... – ir vienu šuoliu įvirto vežiman, stvėrė vadeles ir eržilui užriko: – Nooo, Kaštonai!

Arklys lyg pabaidytas trukterėjo iš karto vos ne zovada. Ir išdundėjo Saugaila iš savo kiemo Kaštoną nežmoniškai pliekdamas į nežinomą ateitį. Dar labiau kupron susimetęs, į šonus nesidairydamas, lyg nenorėtų net pažiūrėti nei į kluoną, nei į svirną, nei į tvartus, lyg sakydamas: pasiuskit, supūkit visi!

Ir jeigu įsikarščiavusio arklio tempiamas vežimas stebule nebūtų užkabinęs vartų šulo ir nestabterėjęs, tai kareivukai nebūtų spėję vežimo pasivyti. Jie pripuolė, pečiais stumterėjo, atkabino stebulę, sušoko ant našulių, šautuvus susiguldė ant kojų ir pagaliau išdardėjo pakalnėn.

Tik tada Placidas susivokė, kad Oną vis dar už rankos laiko. Atsisuko: jos žanduose du raudoni šnėrai – verkia. Paleido ranką, apsidairė. Lyg pasiutęs draskosi ant grandinės šuva. Apkabino Rudžio sprandą ir numovė antkaklį. Šuva tūpterėjo, paskui šoko vytis šeimininko. Pro sodo obelų liemenis Placidas matė, kaip jis nukuduliavo pakalnėn, dingo ir vėl įkalnėj išlindo. Paskui vežimas sustojo – Saugaila išlipo iš vežimo ir kažką šuniui užriko. Tas pradėjo sukinėtis vežimo galugaly, lyg šeimininko žodžiai jį būtų botagu plakte plakę, kol pagaliau pradėjo trauktis, vis atsisukdamas, lyg vis suabejodamas, ar čia tas pats žmogus, kuriam visą savo amželį dorai tarnavo, lyg klausdamas, už ką dabar jį šitaip...

Placidas atsimerkė ir vėl išvydo pasilenkusį Saugailą. Tačiau ne iš karto suprato, ką jis rėkia:

– Nu kas tau Onelė? Pasakyk – kas? O man – duktė! Dukterį nuo tėvo širdies atlupai, gyvate! Bet ar tau, driskiau, tai suprast!

Placidas pajuto, kaip alkūnė, kuria buvo pasirėmęs, lyg tirpti pradėjo. Karštis užliejo akis. Griūdamas aukštielninkas jis dar pamatė, kaip staiga ir Petras atsitiesė, ir Vėgėlė pradėjo žvilgčioti į Saugailą, kuris dabar, atrodė, beveik visai nusiramino, tarsi to žodžio, kurio iš Placido laukė, jam nebereikia, nes pats jį pasakė.

SAUGAILA PAKĖLĖ AKIS DANGUN – šis tokis šviesus ir žydras, net akis ėda. O ant žvyrduobės krento per pačias pušelių viršūnes jau rėžtelėjo pirmi saulės spinduliai, ir blyksterėjo geltoni kaip žvakutės pušelės ūgliokai.

Saugaila, skersai kelių šautuvą pasiguldęs, apsisuko ir, tarsi sunkiai dirbęs minutei atsipūsti norėdamas, atsisėdo ant akmenio.

Vėgėlė šnairai nužiūrėjo Saugailą, žvilgterėjo ir į Petrą, lyg klaustų, ar teisingai nugirdo, ar tikrai Saugaila pasakė – duktė? Petras galvą panarino, lyg viską patvirtindamas, lyg savas dūmas dūmodamas.

Matyt, tas važiavimas pas meškas bus visai galvą Saugailai sumaišęs, pagalvojo Vėgėlė. O jau tokia šviesi, aiški visados būdavo. Nei šį, nei tą jau pradeda nušnekėti Saugaila. Va ir dabartės – kokia Onelė jam gali būti duktė?! Kas jau kas, bet Vėgėlė gerai žino, kad Onelė – visiška našlaitukė nuo pačių vystyklų. Ir kaip Vėgėlei nežinoti? Visai netoli jo namų paraistyje pas senutę Karužienę, pas jo pačios Tarasios močią, taigi Vėgėlei prie akių Onelė užaugo.

Vienąryt Karužų bobutė radusi ją po langais ryšulukan kaip pagaluką suvyniotą, parsinešusi, ožkos pienu atgirdžiusi. Žmonės šnekėjo, kad mergos tai vaikas, bankortėlis...

Nors menkas Karužų bobutės namelis, bet iš daržų, iš mėlynių, bruknių, spalgenų, žemuogių, aviečių ir grybų šiaip ne taip dvi burnos visados gyvens. Žolės paraisčiuose pasipešusi ir žiemą ožkutę išlaikydavo. Kiek kartų ir pats Vėgėlė ateidavo uošvei pašienauti, o ir Tarasia kokį skudurėlį ar sviesto grumstelį našlaitukei nunešdavo, galvelę paglostydavo, kasytes perpindavo, nors ir pas Vėgėles savų burnų kaip smakų pradėjo rastis vos ne pamečiui, kai tik su Tarasia susiženijo. O apsivedė jie tais pačiais metais, kai Onelę po Karužų bobutės langu kažkokia merga jau buvo pametus.

Kai Onelė tryliktuose metuose buvo, kai Karužienė – amžiną, duokdie, jai atilsį, geros širdies moteriškės būta, – pasimirė, Saugailos pasiėmė Onelę už pusmergę. Onelė, žvitri mergiūkštė, mikliai sukdavos po platų kiemą – geras Saugailienės užvadėlis visur: ir karves pamelžti, ir kiaulėms jovalo įversti, ir vištoms grūdų paberti. Ne kartą Vėgėlė savo akimis matė ją kaip kazoką po kiemą su kibirais belakstančią, kai bėdų prispaustas pas Saugailas skolytis nueidavo. Negali sakyti, Saugaila stiprus ir smarkus ūkininkas buvo, ir viskas iš po jo rankos mūru suaugdavo. Va tai pusmaišį rugių sėklai, tai miežių kruopų vaikams, žiūrėk, užverčia Vėgėlei ant kupros. Ir nedaug už visą tą gerą atodirbio reikalauna. Nueis kokiai dienai Tarasia daržų pas Saugailas apravėti – ir visa roda. Dar, žiūrėk, sterblėj lašinio bryzelį, dešros ribynę vaikams parsineš. Tuščiomis Saugaila niekados neišleis.

Gražiai Vėgėlė ir Saugailos gyveno, kaip geri kaimynai. Tik dabar, kai nebėra tokio žmogaus šalia, Vėgėlė ypač tai pajuto. Kur dabar bėdoj ir kreiptis, Vėgėlė nebežino, kai septyni vaikai vienas už kitą mažesni, kaip žmonės sako, trim eilėm apie pečių šoka. Ir Tarasia per tą Saugailų vežimą pasiligojo, netgi pajuodo. Bet kur tu pas daktarus nuveši, kai savo arklio neturi? O gal ir pati atsigaus. Pastarąjį mėnesį vėl spritnesnė ir linksmesnė pasidarė. Anądien nakčia šiltu kvapu pakuždėjo Vėgėlei ausin, kad mažiulio jiem vėl reikėtų, kad geriausi bobai nuo visų ligų vaistai – vaikelis ant rankelių čiūčiuoti. Tada ir nebus kada nei serga, nei verkia...

VĖGĖLĖ PASIŽIŪRĖJO Į SAUGAILĄ, ant akmenio pritūpusį. Ne, niekaip nelenda Vėgėlei galvon, kad Onelė kokia norint duktė Saugailai išeitų. Nebent, šmėkštelėjo Vėgėlei, paskutinėm savaitėm, kai tokie neramūs laikai užėjo, Saugaila bus įsidukrinęs Onelę, savo tvirta ranka našlaitę globdamas, vėlgi iš savo geros širdies. Matyt, taip ir bus, nesgi nedavė Dievas Saugailoms vaikų. O ir nesistebi Vėgėlė. Iš kur, Dievuli tu šventas, Saugaulienei tuos vaikus ir turėti. Žandai įspausti, pati kaulan susisukus, vis kosinėja ir skrepliais spjaudosi, vis kvakši gražiajam pirkios gale – seklyčioje – besėdėdama ir tik atbula ranka kokio darbo nusitverdama. Jeigu ne Onelė – tai ir apsiliuobti, apsišluoti, net valgyti išvirti Saugailų namuose, rodos, nebūtų kam. Nepasisekė Saugailai su pačia. Visi seniai mato, kitas net pasigaili: tokis smarkus darbinykas, o dalies neturi nors verk. Pinigo kaip šieno, už jį skardom pirkią ir svirną apsikalė, šitokius kluonus tvartus išsistatė, bet vis tiek nepasisekė, nes koki, Dievuli tu šventas, namai be vaiko. Pirkia be vaiko kaip be dūšios. Matyt, nebeapsikentė Saugaila šitokio gyvenimo, įsidukrino Oną, šešerius metus taip dorai, taip šventai jiems dirbusią, geriau negu tikras vaikas jais besirūpinusią.

Tik vienu dalyku Vėgėlė gali pasidžiaugti – kad geram žmogui geru už gera galėjo atsilyginti. Ankstų pavasarį už tvartelio kampo žmogystą susitiko. Vos beatpažino Saugailą – apžėlęs, nosis atsikišus, akys netgi patamsy lyg vilko žiba. Slapčia nuo vaikų su Tarasia Karužienės apleistan namelin nuvedė, rūsyje patalus paklojo, lempelę pastatė. O kad vaikai neišduotų, prigrasino – nelandžioti paraistėn, nes bobutės dvasia ten vaidenasi. Ir tikrai vaikai bijodavo tų apleistų namų, nes ir iš toliausiai klaidžiojančias ugneles ten kartais įžiūrėdavo. Ir nė žodžiu negalėjo apie tai užsiminti – bobutės dvasią prisišauks.

Kitą naktį Saugailos nurodytoj vietoj Vėgėlė radiją iškasė, į rūsį atnešė. Dabar ir jis žino, kas pasaulyje dedasi, nes Tarasia, šilto viralo Saugailai nunešus, kartais iki išnaktų pasiklauso, paskui ir Vėgėlei perpasakoja. Nors tuo geru Saugailai gali Vėgėlė atsilyginti už viską, ką jam buvo padaręs. Nesgi kaip kitaip ačiū geram žmogui galėsi pasakyti? Ir Vėgėlė užjaučiamai nužvelgė Saugailą, ant akmenėlio besėdintį, kupron susimetusį, šautuvą ant kelių belaikantį.

O SAUGAILĄ SNŪDAS UŽGULĖ – tarsi saldžiausias paryčio miegas, ir vėl galvoj sudundėjo traukinio ratai, net sulingavo Saugaila. Ratai, rodos, vis kartoja: „Kas dabar bus? Kas dabar bus?“

Iš pradžių Saugaila, pasilipęs ant maišų, pro gyvulinio vagono geležim užkryžiuotą langelį žiūrėdavo, kaip lekia pro šalį laukai, beržynėliai ir telegrafo stulpai, vėliau sėdėdavo kampe, guginamas vagono lentų, ir, rodos, apie nieką negalėjo nė pagalvoti. 

Kitame vagono gale kažkas dainavo:
 
Leiskit į tėvynę,
Leiskit pas savus...
 

Nepatiko Saugailai tokia daina. Ji skambėjo kaip maldavimas, ji neskambėjo kaip reikalavimas.

Vėlgi nei šį, nei tą, nesuprasi, guosdamasis ar džiaugdamasis, kažin kokis senis aiškino:

– Sibyriuj, sako, žemė kap pyragas: lopetu atvertei – ir bulbos iš proto aina...

O prie ausies Saugailienė savo giesmę traukia:

– Kuom vaikeliai prasikalto?.. Kuom jūs, užvadėliai, nusidėjot?..

Saugaila, stvėręs už rankų, net kratė savo pačią, bet ji, rodos, visai paklaiko. Tik apsidairys po prikimštą kas kur pritūpusių žmonių vagoną, palinguos ir vėl:

– Kuom jūs, vaikeliai...

Negalėdamas apsiklausyti, jis vėl puldavo prie geležia perkryžiuoto langelio. O kai prie kokio nors miestelio traukinys stabterdavo, pirmas puldavo už katilo rankenos nustverti, laukdavo, kada atstums duris, ir jie, kareivio lydimi, galės nueiti prie garvežio, kur visam vagonui karšto viralo priversdavo. Eidamas dairydavosi į atokiau sustojusius šimtasiūlėm apsivilkusius žmones, kurie tykiai žiūrėdavo į neregėtą ešeloną. Ir net stebėdavosi, kai vienur kitur užjaučiantį moteriškės žvilgsnį pajusdavo. Pagavo ir vaiko akis, godžiai žiūrinčias, kaip senis, nuo vagono kojas nukabinęs, lašinio vis atsipjaudamas, valgo.

Kol nueina iki garvežio, kol grįžta, visai nusiramina Saugaila, tarsi džiaugiasi gavęs darbo nusitverti, net rankos kojos, rodos, pailsi.

Kuo toliau važiavo, pastebėjo Saugaila, tuo sargyba darėsi menkesnė. Tik tolėliau sustoja kareiviai, šautuvus prie kojų pasistatę, pasišnekėti ir parūkyti. O kai įvažiavo į kažkokius kalnus, nė vagono durų nebeužšaudavo, laikydavo prastumtas, kad gaivesnio oro įeitų.

Vieną naktį, kai traukinys, sunkiai pūškuodamas, vilko vagonus įkalnėn, atsisuko Saugaila į susirietusią ant nešulių ir maišų Saugailienę, pasižiūrėjo į puskubilį su lašiniais ir kumpiais prie jos galvos, atsilenkė peilį ir ramiai atsirėžė trečdalį palties. Patamsyje nutvėrė kažkokį skarulį, suprato, kad tai Saugailienės skarutė, padėjo lašinius ant jos, apčiuopom už miltų maišo pasiekė dar namie keptos duonos kepalą ir pusę atsiriekė, taip pat ant skepetukės padėjo.

Perrišo ryšulį, užlenkė peilį ir kišenėn įsikišo. Pasiklausė, kaip visas vagonas pasišniokšdamas miega. Garvežys, pakalnėn leisdamasis, linksmiau ūkterėjo. Saugaila atsargiai per žmonių kojas nusiyrė prie pat durų. Pro plyšį patamsyje žvilgterdavo tai eglutė, tai kreivas beržėkas, tai vėl tik tamsuma. Atsargiai pastūmė į šoną duris. Vienodai dundėjo ratai: „Kas-dabar-bus? Kas-dabar-bus?“

Saugaila atsisėdo ir, nuleidęs kojas laukan, pajuto, kaip vėjas švilpauja apie čebatų aulus. Ne vien jis, daug kas va šitaip iki išnaktų sėdėdavo kojas nukorę, rūkydami ir žiūrėdami, kaip slenka miškai bei kalvos.

Garvežys vėl lyg priduso, į kalną pradėjo lėčiau važiuoti. Saugaila atsisuko į vagoną, pasižiūrėjo į tą kampą, kur, žinojo, susirietusi Saugailienė guli, mintyse pasakė: „Sudiev“ ir šoko tamson.

Jis pataikė ant žvyro, nusirito pylimu toliau nuo dundančių ratų ir apmirė. Pakėlė galvą tik tuomet, kai žemė jau mažiau drebėjo, o raudonos paskutinio vagono ugnys jau buvo toli.

Stipriai spausdamas ryšulį, pro pušaites brovėsi toliau nuo bėgių.

Nubudo nuo pirmo saulės spindulio, nes jam pasigirdo, kad vaikas suverkė. Kai pakėlė galvą, pro medžius pamatė kitą traukinį, garvežys ūkterėjo ir nudundėjo – tik jau vakarų pusėn. Jis suprato, kad vakarų – iš kylančios saulės už nugaros. Ir staiga pasijuto visai ragan sutrauktas. Šiaip ne taip išsijudino ir, laikydamasis gelžkelio, pradėjo eiti kuo toliau nuo kylančios saulės. Aušo gražus rytas, dangus švarus, oras sausas, net skamba. Jis ėjo ir ėjo iki pat vakaro, patenkintas, kad dabar turi ką veikti, gali judėti, lėkti ir kada nori sustoti. Ir tik pavakariu atitoko: kur jis šitaip nuveis – be dokumentų ir net gerai susišnekėti su žmonėm negalėdamas? Akyse blyksterėjo bėgių vingis. Įkalne sunkiai į vakarus pūškavo traukinys. Pasibėgėjęs lengvai galėjai į jį įšokti nei nuo garvežio, nei nuo paskutinio vagono nepamatytas. Daugelis vagonų buvo be stogų, juose stovėjo tik kažkokios brezentu užklotos mašinos. Traukinys dar kartą ūkterėjo ir tik dūmų bei garo kamuoliai rodė, kad jis per pirmų rudenio šalnų nusvilintus raudonus beržynus iriasi...

Saugaila pasipurtė. Ryto vėsa tvoksterėjo į veidą. Jis apsidairė – žvyrduobėj visai šviesu. Prie Placido priklaupęs Vėgėlė, atraitojęs kelnių klešnę, apžiūrinėja kraujuotą koją. Saugaila atsistojo ir vos neišmetė iš rankų šautuvo. Priėjo, lyg irgi norėtų pasižiūrėti į tą žaizdą. Kulka praplėšė šlaunį ir išlėkė, kaulo neužkabino. Saugaila atsisuko – ką daro Petras? Tas žiūrėjo į žvyro sieną, lyg būtų užsimojęs suskaičiuoti visus akmenukus.

– Še! – Saugaila atkišo šautuvą Petrui. Tas, pajutęs rankoj svorį, praburbėjo:

– Duktė... O gal iš tiesų duktė?

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 2 (vasaris)