Jurgis Buitkus. Nematomas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 256 p.

Galėtume pradėti karštus ginčus ir ilgus tyrinėjimus apie tai, kodėl sėkmingai debiutavęs jaunas autorius, po to ilgiems dešimtmečiams, jei netarti dar rūsčiau – visiems laikams, – nutilo. 1972-aisiais išleidęs apsakymų rinkinį „Pavasarį gimęs“, dvidešimtame amžiuje daugiau nieko nepaskelbė, išskyrus, žinoma, žurnalisto laikraštines publikacijas. Ir tik dvidešimt pirmojo pradžioje pasirodė periodikoje viena kita jo novelė, matyt, parašyta kur kas anksčiau. Vadinasi, visiškai nutolęs nuo literatūros ir meno nebuvo, bet viešumoje rodytis vengė. Kodėl? Vienas iš pasiteisinimų ir pateisinimų būtų toks: pirmoji knyga buvo supeikta ir kitaip suniekinta, todėl jaunuoliui nekilo ranka imtis plunksnos. Kur tau. Debiutas buvo išgirtas, o autorius jau po metų – 1973 – priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Paprastai tikrojo kūrėjo statusas būdavo suteikiamas išleidus dvi ar tris knygas, pageidaujant, kad tos vėlesnės būtų romano ar apysakos žanro. J. Buitkui buvo padaryta išimtis, duota galimybė, kad tie būsimieji brandūs kūriniai greičiau imtų rodytis. Deja, stebuklas neįvyko, kūriniai įstrigo, tad dar kartą kodėl? Nesileisdami į per ankstyvus biografinius tyrinėjimus ir kūrybinės psichologijos kazusų narpliojimus, pamėginkime pirmiausia atidžiau pavartyti pomirtinį autoriaus leidinį „Nematomas“. Jame, kaip užsimena sudarytoja Ineza Juzefa Janonė, publikuojami rinktiniai rašytojo kūriniai, vadinasi, beveik viskas, kas šiuo metu yra žinoma. Dvi apysakos ir dvylika novelių. Taigi tomas solidus ir reprezentatyvus. Verčiame pirmuosius puslapius ir randame: „Žalias piemenų pasaulis“, novelių apysaka.

Jau pavadinimas liudija, kad novelėse bus vaizduojama vaikystė ir paauglystė dar nelabai brandaus sovietinio socializmo kaime. Jose daug autentikos – ir biografinės, ir šeimyninės, ir kolchozinės. Gausu ir karo atšvaitų. Jei prisiminsime, kad autorius yra gimęs 1937-aisiais, o apysakos herojui Arvydui keturiolika metų, nesunku suskaičiuoti, jog kūrinyje vaizduojami įvykiai rutuliojasi dvidešimto amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje. Kolchozai dar nėra visiškai išbridę iš to liūno, į kurį jie buvo įstumti penktojo dešimtmečio gale, bet Arvydo ganoma arklių banda nėra sudaryta iš visiškų klipatų. Joje ganosi toks „fondinis“ Derešius, kuris, uždėjus jam pavalkus ir prikabinus krovinį, pridaro piemenims nemažų eibių. Šiam žirgui (novelė „Derešius“), paukščiams, augalams, gyviams, ypač žuvims (yra ir tokia novelė „Lydeka“) autorius skiria daug dėmesio. Gamta šiame kūrinyje (ypač novelė „Žvaigždžių lietus“) turi tokias pat teises kaip ir kiti novelių veikėjai: pats Arvydas, jo draugai Vytukas, Zenius, Vaciukas (novelės „Kugelis“, „Likimo pirštas“), Arvydo tėvas, kaimynas Milašius (novelė „Nunokę riešutai“). Kūrinių siužetai pinami iš paprastų kasdienio piemenų gyvenimo įvykių: vangus kėlimasis rytą iš lovos, galynėjimasis dieną su arklių banda aptvare; žaidimai paupėje, pamiškėje, rudens ir artėjančių mokslo metų laukimas įpinant prisiminimus iš pirmųjų klasių bei šeimyninio gyvenimo epizodų. Neišvengiama ir prabundančios, bet nesėkmingos meilės ir merginimosi vaizdų (novelė „Vasaros vėjas“), tragiškų karo atšvaitų (jau minėta novelė „Likimo pirštas“), kai, sprogdinant patrankos sviedinį, nuo skeveldros žūva išradingasis Vytukas. Kūrinių modelis klasikinis – intriguojantis pasakojimas ir netikėta pabaiga. Autoriaus brandą liudija tai, kad jis niekada nesistengia išpasakoti visko, nutraukia intrigą tada, kai labiausiai sužadinamas skaitytojo smalsumas. Spėlioti ir spręsti, kaip buvo toliau, kuo viskas baigėsi, kaip susiklostė tolesni herojų likimai – nebus labai sunku tiems, kurie dar prisimena karo pabaigos ir pirmųjų pokario dešimtmečio įvykius, o jaunesniam skaitytojui tai puiki medžiaga praeičiai pažinti.

Pirmoji antro skyriaus „Pavasarį gimęs“ novelė „Geniukas“ galėtų visiškai pritapti prie pirmojo, nes jame pakeistas tik svarbiausio veikėjo vardas. Vietoje Arvydo – Geniukas, o Tėvas su Motina ir kaimynų vaikis Zenius yra atėję iš ano skyriaus. Skirtumas gal tik tas, kad čia daugiau vaikiškos psichologijos niuansų. Geniukas, sumelavęs vieną kartą, patenka į spąstus ir priverstas grimzti į melo pinkles, kol pagaliau ryžtasi iš jų savarankiškai išsipainioti, be suaugusiųjų pagalbos. Čia taip pat svarbų vaidmenį atlieka gamta – upelis, žuvytės, kiti gyviai ir augalai, kurie ir „išveda iš kelio“ pirmokėlį, mėginantį pasiekti mokyklą savo jėgomis. To padaryti jam laiku nepavyksta, todėl ir kyla tiek vidinių, tiek išorinių konfliktų. Visa tai neabejotinai autentiška.

Autobiografinės autentikos apstu ir kituose šio skyriaus apsakymuose, tik jau ne vaikiškos ar paaugliškos, o vyriškos, brandžios. Nors paauglystės temų ir čia esama. Tai apsakymai „Juodoji Jonės katė“, „Saulė buvo ta pati“. Tik aplinka kur kas žiauresnė, prisodrinta agresijos ir baugios grėsmės. Juodoji Jonės katė beprasmiškai nužudoma ir išniekinama, o antro apsakymo jaunuolę Rūtą kėsinasi sugauti ir pasityčioti miesto chuliganai. Niūroką šio skyriaus kūrinių tikrovę kartais praskaidrina atlaidus šypsnys ar net valiūkiškas nusikvatojimas (apsakymai „Per balzganą rūką“, „Jauniškė“). Įgėrusių kaimo vyrų galynėjimasis su mituliu veršiu, mėginant jį įkelti į vežimą, nestokoja švelnaus humoro, o vėlesnis važiavimas sutemose – lyriškos ir net romantiškos nuotaikos. „Pievose plaukiojo palšos rūko draikanos. Kairėje buvo žymu Kražantės slėnis, o anapus jo kur ne kur spingsėjo vienišas žiburys: per dieną pavargę žmonės anksti ėjo gulti. Visa, kas gyva, nuščiuvo, sustingo vasaros nakties ramybėje, nė paukščių balsų nebuvo girdėti, tik kartais į kelio akmenis sutarškėdavo ratai, ir tas tarškesys, atsimušęs į tamsą, tuojau pat slopo, nyko“ („Nematomas“, p. 134). Kai kurie kūriniai prisodrinti dramatinės įtampos ir net tragizmo („Karšiukas“, „Pavasarį gimęs“, „Vanduo su vyšnių krauju“). Jų ir siužetai labiau išplėtoti, daugiau kontrastingų charakterių, monumentalių vaizdų, nors novelės žanro principams nenusižengta: perteikta tik tai, kas būtina kūrinio idėjai išryškinti, palikta erdvės skaitytojo fantazijai.

Tikru novelės šedevru galėtume laikyti „Karšiuką“, o paskutinį šio skyriaus kūrinį, dar šiek tiek išplėtojus, nesunkiai būtų buvę įmanoma paversti apysaka, nes čia ir šulinių meistro Ambrazo istorija bei charakteris, ir gyvenvietės aplinka būtų leidę tai padaryti. Bet ir čia išlaikytas novelės žanro taupumo principas. Autorius savo nuostatų nekeičia ir trečio, paskutinio, skyriaus kūriniuose. Antai apysaka „Sendaikčių prekyvietė“ – kondensuotas romanas. Pokario šeimos tragedija pavaizduota konspektiškai taupiai. Apsiribota tik Tėvo ir trijų jo sūnų dramatiškomis sandūromis, perteiktomis dažniausiai informatyviais dialogais ar monologais. Povilas – liaudies gynėjas, Petras – partizanas, Liudas (jis ir pasakotojas) – miesto inteligentas, apie Joną tik užsimenama, kad toks buvo ar dar kažkur gyvena, bet į veiksmą jis neįtraukiamas. Tėvas – priešingų interesų taikintojas. Svarbiausias apysakos veiksmas modeliuojamas sąlygiškoje erdvėje, vengiant platesnio realaus konteksto. Tiesa, Liudas apie save pasako šiek tiek daugiau. Bet ir apie jį sužinome tik tiek, kad rašo, vaizduojamas net kūrybos procesas, bet ką jis rašo, neaišku, – gal romaną, o gal tik straipsnį laikraščiui. Išryškėja ir tai, kad jis gyvena netoli sendaikčių prekyvietės ir pro langą gali stebėti kasdienį prekeivių ir pirkėjų erzelį. Vaizdai kūrinyje ryškūs, kontrastų daug, jie efektingi, bet ir čia daug kas paliekama skaitytojo fantazijai ir patirčiai. Panoramiškų drobių sąmoningai vengiama. Nepanašu, kad autorius būtų pristigęs autentiškos medžiagos ar neįstengęs pakelti romano krūvio. Tai jau metodas, sakytume, modernizmo apraiška, deja, likusi be tęsinio. Kodėl taip atsitiko, atsakymą galėtume rasti pirmame šio skyriaus apsakyme „Griovys“. Bevardis apsakymo herojus dvylika metų be jokių kliūčių vaikščiojo savo gatve. Išėjo iš namų jis ir tą vakarą, ketindamas aplankyti savo draugę Dovilę, pakviesti ją į kavinę ar parką, bet pasiekti jos namų nepavyko – kelią pastojo kliuvinys: „Skersai gatvę griovys. Platus ir pakankamai gilus. Tiesiog po kojomis griovys. Neperžengiamas“ (p. 197). Veikėjas taip ir liko stovėti ant griovio kranto, pamiršęs net, kur jam reikėjo eiti ir ką veikt. Neneigdami modernizmo stiliui būdingų šio kūrinio ypatybių, galėtume jame įžvelgti šį tą daugiau – autoriaus kūrybinę ir psichologinę situaciją. Jis nepanoro ar neįstengė peržengti atsiradusio ideologinio barjero. Ir tas griovys atsirado ne tik jam vienam, bet ir visai to meto rašytojų kartai. Kur toliau eiti, apie ką ir kaip rašyti? Ano amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje jau buvo pasirodę geriausi Juozo Apučio („Horizonte bėga šernai“, 1970), Romualdo Granausko („Duonos valgytojai“, 1975), Jono Mikelinsko („Vandens nešėja“, 1964,) Jono Avyžiaus („Kaimas kryžkelėje“, 1964, „Sodybų tuštėjimo metas“, 1970) kūriniai, nekalbant apie Algirdo Pociaus ar Raimondo Kašausko vieną po kitos leidžiamas knygas. Jaunesnės kartos rašytojai jau įstengė peržengti ne tik kritinio, bet ir socialistinio realizmo ribas, sukdami ryškaus modernizmo keliu. Tai brolių Dirgėlų („Žaibai gęsta rudenį“, 1971), Sauliaus Tomo Kondroto („Pasaulis be ribų“, 1977) knygos. Jaunam, ambicingam, sėkmingai debiutavusiam autoriui būtina buvo arba „trinktelti“ tokį kūrinį, kuriam pasirodžius publika aikteltų, arba protestuojant nutilti. Trinktelti, matyt, nepavyko, gal dėl šeimyninių, gal visuomeninių aplinkybių. Šiaip ar taip, socialistinis realizmas gerokai varžė kūrybinį polėkį, todėl tyla užsitęsė. Modernesnio rašymo aistra kažkodėl prigeso. Suprantama, visiškai nerašyti toks talentingas autorius negalėjo, todėl ir turime tą „Nematomą“. Vis dėlto tai ano, ne šio kranto statinys. Būtų galėjęs tapti lieptu, jungiančiu abu krantus, bet šio laiko pusėje autorius kūrybinių impulsų nepatyrė. Gal per daug susižavėjo laisvo gyvenimo ir verslo vilionėmis, o nusivylęs jomis, įprasminti reikšminguose kūriniuose jau nebesuskubo. Apmaudu, žinoma, kad taip atsitiko. Galėtume ir pasidžiaugti, kad jis ir aname krante likęs bus ilgai matomas ir svarbus. Su šia rinktine jis drąsiai stoja į anksčiau minėtų kūrėjų gretą, kūrinių branda nė kiek jiems nenusileisdamas. Sakoma, kad poetui, norinčiam išlikti literatūroje, reikia parašyti bent dvi geras eilutes. Prozininkui užtektų bent dviejų sakinių. Štai jie: „Tyla smaugė tamsą. Aiškiai girdėjosi, kaip virtuvėje iš krano į kriauklę kapsi vanduo. Tyla ir šiluma varvėjo sienomis, lašėjo nuo palangių ir lentynų, lipo prie pirštų, voliojosi tarp lūpų“ (p. 227). Galėtume parinkti tų eilučių ir daugiau, rastume ir kitų stiliaus bei kalbos perliukų ar retai vartojamų gražių žodžių: dausa (p. 23), raulioti (p. 124), grietinėlės lakaušėlė (p. 125) ir t. t. Negaliu nesutikti ir su J. Apučio knygos viršelyje įrašytu lakiu pasakymu: „Ne viename knygos pasakojime pasijunti išėjęs į gaivią kalbos erčią.“ Tikimės, kad šio leidinio gaivi kūrybos erčia nudžiugins ne vieną lietuvių klasikinės realistinės literatūros gerbėją.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)