Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Šoko terapija grįžta namo

Friedmano išpuoselėtos Čikagos mokyklos judėjimas dėl naujų teritorijų visame pasaulyje ėmė kovoti nuo aštuntojo dešimtmečio, tačiau jo vizijos iki pat pastarojo meto visu mastu dar niekad nebuvo imtos taikyti savo kilmės šaliai. Žinoma, Reaganui šioje srityje pavyko nemažai pasistūmėti į priekį, tačiau JAV išsaugojo socialinio aprūpinimo sistemą, socialinę apsaugą ir valstybines mokyklas, kurių tėvai tvirtai įsitvėrę tebesilaiko iki šiol, tuo demonstruodami, Friedmano žodžiais tariant, savo „neracionalų prieraišumą socialistinei sistemai“.

 

Kai 1995 m. respublikonai Kongrese įgijo persvarą, Davidas Frumas, persikėlėlis iš Kanados ir būsimasis George’o W. Busho kalbų rašytojas, buvo vienas vadinamųjų neokonservatorių, raginusių Jungtinėse Valstijose imtis šoko terapija grįstos ekonominės revoliucijos. „Mano manymu, štai kaip mes turėtume elgtis. Užuot laipsniškai mažinus išlaidas, – šiek tiek šen, šiek tiek ten, – aš siūlau jau šią vasarą per vieną dieną atšaukti tris šimtus programų, kurių kiekviena atsieina milijardą dolerių ar mažiau. Gal dėl šių apkarpymų didelio skirtumo ir nebus, bet, varge, ar tos išlaidos būtinos? Tai atlikti turėtume tučtuojau.“

 

Frumas savo šaliai geidautos šoko terapijos tuo metu negalėjo pritaikyti. Iš dalies taip atsitiko dėl to, kad valstybėje nekilo rimtesnių krizių, kurios išpurentų tam dirvą. Tačiau 2001 m. situacija pasikeitė. Po Rugsėjo 11-osios išpuolių Baltieji rūmai buvo sausakimši Friedmano mokytinių, tarp jų atsidūrė ir artimas jo draugas Donaldas Rumsfeldas. Kolektyvinio apsvaigimo akimirkomis Busho komanda suskato naudotis šiurpą keliančiu greičiu – ir ne todėl, kad, kaip kai kas teigia, administracija esą pati suktai suplanavusi krizę, tačiau todėl, kad pagrindinės administracijos figūros, ankstesnių katastrofų kapitalizmo eksperimentų Lotynų Amerikoje ir Rytų Europoje veteranai, priklausė judėjimui, meldžiančiam krizių taip pat, kaip sausros nukamuoti žemdirbiai meldžia lietaus ar kaip apokaliptinių krikščioniškų grupių nariai meldžia antrojo Kristaus atėjimo. Kai įvyksta ilgai laukta katastrofa, jie akimirksniu susigaudo, kad pagaliau atėjo jų valanda.

 

Ištisus tris dešimtmečius Friedmanas ir jo sekėjai metodiškai išnaudodavo šoko momentais pasitaikančias progas – Rugsėjo 11-osios užsienietiškus atitikmenis (pradedant Pinocheto perversmu 1973 m. rugsėjo 11 d.) – kitose šalyse. 2001 m. Rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikos universitetuose išperėtai ir Vašingtono institucijose įsitvirtinusiai ideologijai pagaliau suteikė progą sugrįžti namo.

 

Busho administracija tuojau pat puolė naudotis išpuolių sukelta baime ne tik kad pradėtų „karą su teroru“, bet ir kad užtikrintų, jog ši avantiūra kone absoliučiai bus orientuota į pelno siekimą – sukurta nauja galinga industrija, suteikusi silpnėjančiam JAV ūkiui naują kvėpavimą. Perpratus šį „katastrofų kapitalizmo kompleksą“ gerai matyti, kad jis turi kur kas toliau nutįsusius čiuptuvus nei karinis-pramoninis kompleksas, apie kurį Dwightas Eisenhoweris įspėjo savo prezidentavimo pabaigoje. Tai globalinis karas, kurį finansuojamos visuomenės pinigais kariauja privačios bendrovės, visam laikui gavusios neribotą mandatą ginti tėvynę – Jungtines Valstijas – ir šalinti visą „blogį“ užsienyje. Vos per kelerius metus šis kompleksas išplėtė savo rinkos ribas nuo kovos su terorizmu iki tarptautinio taikos bei municipalinio teisėtvarkos palaikymo ir veiklos, susijusios su vis dažnėjančiomis stichinėmis nelaimėmis. Komplekso smaigalyje atsidūrusių korporacijų pagrindinis tikslas – pasiekti, kad kasdienis valstybės funkcionavimas būtų paremtas pelnui keliaklupsčiaujančios vyriausybės modeliu (susiklosčius nepaprastajai padėčiai, jis pritaikomas itin sparčiai), o atvirai sakant – privatizuoti vyriausybę.

 

Busho administracija, norėdama išjudinti katastrofų kapitalizmo kompleksą, be jokių viešų diskusijų į privačių bendrovių rankas perdavė daugelį delikačių ir svarbių vyriausybės funkcijų – nuo medicininės kareivių priežiūros iki kalinių kvotos ar su gyventojais susijusių rinkimo ir apdorojimo duomenų. Vyriausybė šiame nesibaigiančiame kare atlieka ne tiek rangovų tinklui vadovaujančio administratoriaus, kiek dėl pelno rizikuojančio kapitalisto vaidmenį. Šiam kompleksui sukurti ji skiria pirmines investicijas ir tuo pat metu tampa naujų jo paslaugų didžiausiu užsakovu. Čia pakaks paminėti vos tris šią transformacijos apimtį iliustruojančius rodiklius. 2003 m. JAV vyriausybė ir privačios bendrovės pasirašė 3512 sutarčių dėl su apsauga susijusių funkcijų vykdymo; per dvidešimt dviejų mėnesių laikotarpį, pasibaigusį 2006 m. rugpjūtį, Krašto saugumo departamentas (Department of Homeland Security) jau buvo sudaręs daugiau nei 115 tūkst. tokių sutarčių. Pasaulinė „krašto saugumo industrija“, iki 2001 m. ekonomiškai buvusi palyginti visai menka, šiuo metu jau valdo 200 milijardų dolerių vertės sektorių. 2006 m. JAV vyriausybės krašto saugumui skirtų išlaidų dalis vienam namų ūkiui vidutiniškai sudaro 545 dolerius.

 

Ir tai tik karo su teroru namų frontas, didžiausi pinigai sukasi vykdant karinius veiksmus užsienyje. Be ginkluotės gamintojų, kurių pelnai tiesiog šaute šovė aukštyn pradėjus karą Irake (2007 m. pradžioje jo kaina jau artėjo prie dviejų trilijonų dolerių sumos), JAV kariuomenė šiuo metu yra viena sparčiausiai augančių pasaulyje ūkio sričių. „Dar niekad nebuvo atsitikę, kad dvi šalys, kur abejose yra „McDonald’s“ užkandinių, būtų pradėjusios viena su kita kariauti“, – 1996 m. gruodį įžūliai paskelbė „The New York Times“ skiltininkas Thomas Frydmenas. Vos po dvejų metų jis ne tik galėjo įsitikinti klydęs, bet ir dėl pelno siekiančio karo modelio stebėti, kaip į mūšius einančiai JAV kariuomenei įkandin seka „Burger King“ ir „Pizza Hut“ bendrovės, gavusios teisę teikti savo paslaugas kareiviams, pradedant karinėmis bazėmis Irake ir baigiant „mini miesteliu“ Gvantanamo įlankoje.

 

O kur dar humanitarinė pagalba ir atstatymo darbai. Pirmą kartą Irake išmėgintas į pelną orientuotos pagalbos ir atstatymo modelis jau tapo nauja globaline paradigma, ir visiškai nesvarbu, ar pirminė destrukcija kilo dėl prevencinio karo, kaip 2006 m. per Izraelio ataką prieš Libaną, ar uragano. Turint ribotus išteklius ir dėl klimato kaitos nuolat didėjantį naujų katastrofų antplūdį, atkuriamieji darbai ima sudaryti tiesiog pernelyg augančią rinką, kad ją būtų galima palikti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Tarkim, kodėl mokyklų atstatymu turėtų rūpintis Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF), kai tai gali atlikti „Bechtel“ – viena didžiausių statybos bendrovių JAV? Kodėl perkeltuosius asmenis (displaced people) iš Misisipės reikėtų įkurdinti subsidijuojamuose tuščiuose butuose, jei juos galima apgyvendinti „Carnival Corporation & plc“ kruiziniuose laivuose? Kodėl JT taikdarius reikėtų dislokuoti Darfūre, jei tokios privačios saugumo bendrovės kaip „Blackwater“ ieško naujų klientų? Štai kur glūdi po Rugsėjo 11-osios atsiskleidęs skirtumas: anksčiau karai ir stichinės nelaimės suteikdavo progų siaurai ūkio šakai, pavyzdžiui, reaktyvinių naikintuvų gamintojams ar statybų bendrovėms, atstatančioms subombarduotus tiltus. Svarbiausia ekonominė karų paskirtis būdavo atverti naujas, iki tol uždaras rinkas ir sudaryti prielaidas pokariniam taikos meto bumui. Tačiau dabar su atsaku į karus ir katastrofas susiję darbai yra privatizuoti tokiu mastu, kad net patys tapo nauja rinka. Nebereikia laukti po karo pabaigos prasidėsiančio bumo – tai, ko reikia, glūdi jau pačiose pasitelktose priemonėse.

 

Tai vienas ryškus šio postmodernaus metodo privalumų. Kaip, kalbėdamas apie energetikos bendrovei „Halliburton“ ypač pelningą ketvirtį, pažymėjo vienas rinkos analitikų, „Irako veiksnys pasiteisino labiau nei tikėtasi“. Tai buvo pasakyta 2006 m. spalio mėnesį – patį smurtingiausią per visą ligtolinę karo kampaniją, kai, oficialiais duomenimis, žuvo 3709 civiliai irakiečiai. Vis dėlto vargu ar daug akcininkų galėjo būti nusivylę šiuo 20 milijardų dolerių pelną generavusiu karu.

 

Be ginklų prekybos, karo samdinių praktikos, komercinių atstatymo darbų ir krašto saugumo industrijos suklestėjimo, Busho administracijos po Rugsėjo 11-osios pradėta taikyti savita šoko terapijos forma lėmė ir naujos ūkio šakos atsiradimą. Ji sukurta valdant Bushui, tačiau dabar egzistuoja visiškai atskirai nuo bet kokios administracijos ir neužleis savo pozicijų tol, kol ją palaikanti korporacinė, į dominavimą orientuota ideologija bus identifikuota, izoliuota ir nurungta. Šiame komplekse dominuoja JAV firmos, tačiau jis yra globalus: čia rasime britų bendrovių, besispecializuojančių vaizdo stebėjimo kamerų srityje, Izraelio firmų, statančių modernias užtvaras, kanadiečių medienos pramonės atstovų, parduodančių surenkamuosius namus, kurie keletą kartų brangesni nei vietos gamintojų, ir taip toliau. „Vargu ar seniau į katastrofų nuniokotų vietovių atstatymą kas nors buvo mėginęs pažvelgti kaip į realią gyvenamųjų namų statybos rinką, – pabrėžė Kenas Ken Bakeris, Kanados prekiautojų mediena asociacijos vadovas. – Tai ilgalaikės diversifikacijos strategija.“

 

Katastrofų kapitalizmo komplekso iškilimo mastas gali būti drąsiai prilygintas „besivystančių rinkų“ ir informacinių technologijų dešimtajame dešimtmetyje bumui. Tiesą sakant, jam atstovaujantys žmonės pripažįsta, kad jų sandoriai dabar net pelningesni nei elektroninio verslo suklestėjimo laikotarpiu ir kad „saugumo burbulas“ išjudino sąstingį, susidariusį sprogus ankstesniems burbulams. Aukštyn šokę draudimo industrijos pelnai (tikimasi, kad vien JAV per 2006 m. jie bus pasiekę 60 milijardų dolerių ribą) ir milžiniški naftos industrijos viršpelniai (augantys dėl kiekvienos naujos krizės) leido katastrofų pramonei išgelbėti pasaulio rinką nuo didžiulės ekonominės recesijos, su kuria ji buvo susidūrusi Rugsėjo 11-osios išvakarėse.

Kai mėgini susekti šio ideologinio kryžiaus žygio, savo kulminaciją pasiekusio įgyvendinus radikalią karo ir katastrofų privatizaciją, istoriją, prieš akis nuolat iškyla vienas keblumas: nagrinėjama ideologija yra įvairiaformė, ji nuolat keitė savo pavadinimą ir tapatybes. Friedmanas vadino save „liberalu“, tačiau JAV jo sekėjai, liberalus sieję su aukštais mokesčiais ir hipiais, labiau linko identifikuotis kaip „konservatoriai“, „klasikiniai ekonomistai“, „laisvosios rinkos šalininkai“, o vėliau – „reaganomikos“ (Reaganomics) ar „laissez faire“ (2) apologetai. Daugelyje pasaulio šalių jų ortodoksiškumas žinomesnis kaip „neoliberalizmas“, tačiau dažnai vadinamas ir „laisvąja prekyba“ ar tiesiog „globalizacija“. Ir tik nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio šis intelektualinis judėjimas, vadovaujamas ilgo bendradarbiavimo su Friedmanu patirtį turinčių dešiniosios pakraipos smegenų centrų („Heritage Foundation“, „Cato Institute“ ir „American Enterprise Institute“), pasivadino „neokonservatyviuoju“. Tai pasaulėžiūra, korporacinei darbotvarkei aptarnauti pasikinkiusi visą JAV karo mašinos galią.

 

Visas šias inkarnacijas sieja atsidavimas politikos trejybei – viešosios sferos naikinimui, absoliučiai korporacijų laisvei ir socialinių išlaidų skeletiškumui, – tačiau nė vienas iš daugybės šiai ideologijai įvardyti skirtų pavadinimų nėra visiškai adekvatus. Friedmanas savo judėjimą laikė pastanga išlaisvinti rinką nuo valstybės. Vis dėlto realūs duomenys apie tai, kas atsitinka įgyvendinus šią puristinę viziją, liudija veikiau ką kita. Kiekvienoje šalyje, kurioje per pastaruosius tris dešimtmečius buvo įgyvendinta Čikagos mokyklos politika, susiformavo galingas valdantysis kelių ypač stambių korporacijų ir labiausiai pasiturinčių politikų klasės aljansas, o šias dvi grupes skirianti linija tapo miglota ir visiškai nepastovi. Rusijoje tokį aljansą sudarę privatūs milijardus žarstantys žaidėjai vadinami „oligarchais“, Kinijoje – „kunigaikštukais“, Čilėje – „piranijomis“, o Jungtinėse Valstijose – Busho ir Cheney kampanijos „pionieriais“. Šis politikos ir korporacijų elitas susijungė toli gražu ne tam, kad išlaisvintų rinką nuo valstybės, o paprasčiausiai iš prekybinių paskatų – kad užsitikrintų teisę į ypač vertingus, anksčiau visuomenine nuosavybe laikytus išteklius: nuo Rusijos naftos gręžinių iki Kinijos kolektyvinės žemės ar be konkurso pasirašytų sutarčių dėl atkuriamųjų darbų Irake.

 

Sistemą, kuri panaikina ribą tarp valdžios aparato ir stambiojo verslo, būtų tiksliau vadinti ne liberalia, konservatyvia ar kapitalistine, bet korporatistine. Svarbiausia jos ypatybė – didžiosios viešųjų sričių dalies į privačias rankas perdavimas, kurį dažnai lydi smaugiančios skolos, nuolat besiplečianti bedugnė tarp akinamai turtingų ir ujamų vargšų bei agresyvus, begalines saugumui skiriamas išlaidas pateisinantis nacionalizmas. Tie, kurie yra atsidūrę tokiais susitarimais susikurto didžiausios prabangos burbulo viduje, nė nemato kito, pelningesnio, visuomenės sąrangos būdo. Vis dėlto šio burbulo nuošalyje yra palikta akivaizdi gyventojų dauguma, tad kitomis korporatistinio būvio savybėmis gali tapti agresyvus sekimas (kuris, kaip jau sakyta, valstybės aparato gali būti patikėtas atlikti stambiesiems privatininkams), masiniai įkalinimai, pilietinių laisvių varžymas, o dažnai, nors ne visada, ir kankinimai.

 

Kankinimai visada buvo tylusis globalaus laisvosios rinkos kryžiaus žygio partneris, pradedant Čile ir baigiant Kinija ar Iraku. Vis dėlto kankinimai yra daugiau nei vien tik priemonė, taikoma maištingiems žmonėms, kai juos reikia priversti sutikti su jų nepageidaujama politika. Tai yra ir šoko doktriną grindžiančios logikos metafora.

 

Kankinimai ar, kalbant CŽV kalba, „priverstinės apklausos“ – tai tam tikras technikų, skirtų kalinių giliai dezorientacijai bei šoko būsenai sukelti ir taip prieš jų valią išgauti prisipažinimą, rinkinys. Pagrindinė tokios veiklos logika yra aptarta dviejuose CŽV parengtuose žinynuose, kurie buvo išslaptinti dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Juose aiškinama, kad, jei nori palaužti „besipriešinančius šaltinius“, turi būti pakirstas kalinių gebėjimas suvokti juos supantį pasaulį. Pirmiausia atbukinamos juslės (panaudojant galvos gobtuvus, ausų kamšalus, pančius, absoliutų izoliavimą), o vėliau jos imamos smarkiai stimuliuoti (akinančios šviesos, kurtinanti muzika, mušimas, elektrošokas).

 

Šios, „apdorojimo“, pakopos tikslas – išprovokuoti savitą sąmonės uragano efektą: kaliniai tiek palaužiami ir išgąsdinami, kad jau nebegali racionaliai mąstyti ir ginti savo interesų. Dauguma jų kaip tik tokios šoko būsenos apimti ir palūžta prieš tardytojus – atskleidžia informaciją, prisipažįsta atlikę nusikaltimus, išsižada ankstesnių įsitikinimų. Viename CŽV žinynų pateikiamas ypač taiklus apibūdinimas: „Atsiranda tam tikras neveikios būsenos, t. y. savito psichologinio šoko ar paralyžiaus intervalas (jis gali būti ypač trumpas). Jį sukelia trauminė ar potrauminė patirtis, suardanti subjektui pažįstamą pasaulį ir jo paties vaizdinį apie save tame pasaulyje. Patyrę kvotėjai sugeba atpažinti šį efektą vos jam kilus ir žino, kad šiuo momentu šaltinis tampa kur kas paveikesnis įtaigai ir daug lengviau palaužiamas, nei buvo prieš jam patiriant šoką.“

 

Šoko doktrina tiksliai imituoja šį procesą, tik šįkart tai, kas kvotos kambaryje kankinimais pasiekiama prieš vieną žmogų, mėginama pasiekti masiškai. Geriausias pavyzdys – Rugsėjo 11-osios šokas, daugeliui žmonių suardęs „pažįstamą pasaulį“ ir sukėlęs gilios dezorientacijos ir regreso būseną, kuria įgudusiai pasinaudojo Busho administracija. Staiga mes susivokėme gyveną savotiškais nuliniais metais, kuriais visa, ką anksčiau žinojome apie pasaulį, buvo atmesta kaip „mąstymas iki Rugsėjo 11-osios“. Kaip niekada anksčiau, kiek tik siekia mūsų istorijos pažinimas, šiaurės amerikiečiai ryžtingai buvo paversti neprirašytomis lentomis, „tuščiais popieriaus lapais“, kuriuose „galima įrašyti naujausius ir pačius gražiausius žodžius“, – taip kadaise Mao kalbėjo apie savo liaudį. Staiga materializavosi ištisa naujų ekspertų armija, į mūsų imlią potrauminę sąmonę įrašiusi naujus ir gražius žodžius: „civilizacijų susidūrimas“, „blogio ašis“, „islamiškasis fašizmas“, „krašto saugumas“. Visiems susirūpinus dėl naujų, žūtbūtinių kultūrinių karų, Busho administracija įgavo progą daryti tai, apie ką iki Rugsėjo 11-osios ji galėjo nebent tik pasvajoti: kariauti privatizuotus karus užsienyje ir statyti korporacinį saugumo kompleksą namuose.

 

Štai kaip veikia šoko doktrina: pirminė katastrofa (perversmas, teroristų ataka, rinkos griūtis, karas, cunamis ar uraganas) visuomenei sukelia kolektyvinį šoką. Krintančios bombos, teroro protrūkiai ar sprogimų bangos yra pasitelkiamos ištisoms visuomenėms apdoroti, panašiai kaip kankinimų kamerose – kurtinanti muzika ir smūgiai kaliniams apdoroti. Panašiai kaip terorizuojamas kalinys išduoda savo kovos draugų vardus ir išsižada savo įsitikinimų, šoko apimtos visuomenės dažnai išduoda dalykus, kuriuos kitu atveju nuožmiai gintų. Jamaras Perry ir jo likimo draugai, atsidūrę Beton Rūžo prieglaudoje, turėjo atsisakyti apgyvendinimo programų ir valstybinių mokyklų. Šri Lankos žvejai po cunamio savo žvejybai būtiną pakrantę turėjo užleisti viešbučiams. Irakiečiai, jei tik viskas būtų klostęsi pagal planą, turėjo patirti tokį šoką ir siaubą, kad būtų priversti atsisakyti naftos išteklių valdymo bei valstybinių bendrovių ir savo suverenumą iškeistų į JAV karines bazes ir žaliąsias zonas.

 

Miltonui Friedmanui rašytų panegirikų sraute apie šokų ir krizių vaidmenį, pasitarnavusį įgyvendinant jo pasaulėžiūrą, paprastai neužsimenama nė žodžiu. Ekonomisto mirtis suteikė progą darsyk perpasakoti oficialią istoriją apie tai, kaip šis radikalaus kapitalizmo modelis tapo nekvestionuojama tiesa vos ne kiekviename pasaulio kampe. Tai savita pasakos variacija paversta istorija, iš kurios visiškai ištrintos bet kõkios su šiuo kryžiaus žygiu glaudžiai susipynusios smurto ir prievartos apraiškos, ir tai geriausiai atspindi per pastaruosius tris dešimtmečius skleistos propagandos sėkmę. Viskas pasakojama maždaug taip.

 

Friedmanas paskyręs savo gyvenimą taikiai idėjų kovai su tais, kurie buvo įsitikinę, kad vyriausybių pareiga – įsikišti į rinką, šitaip sušvelninant jos aštriuosius kampus. Jis tikėjęs, jog istorija „pasukusi klaidingu keliu“, kai politikai ėmę klausyti Johno Maynardo Keyneso, idėjinio naujojo kurso (3) ir modernios gerovės valstybės architekto. 1929 m. rinkos griūtis lėmusi kone visuotinį sutarimą, kad „laissez faire“ ideologija žlugo ir vyriausybė privalanti įsikišti į ekonomiką tam, kad perskirstytų pagaminamas gėrybes ir reglamentuotų korporacijų veiklą. Šiomis „laissez faire“ ideologijai liūdnomis dienomis, kai komunizmas skverbėsi į Rytus, o Vakarai puolė į glėbį gerovės valstybės idėjai, Friedmanas ir jo mokytojas Friedrichas Hayekas kantriai kūrenę grynojo kapitalizmo versijos – nesuterštos keinsizmo mėginimais kaupti kolektyvinį gėrį tam, kad būtų sukurta teisingesnė visuomenė, – ugnį.

 

„Mano nuomone, – savo laiške Pinochetui 1975 m. rašė Friedmanas, – didžiausia klaida manyti, kad už svetimus pinigus yra įmanoma daryti ge~ra.“ Į jo žodžius įsiklausę vos keletas. Dauguma žmonių ir toliau atkakliai laikęsi nuomonės, kad jų vyriausybės galinčios ir privalančios daryti ge~ra. 1969 m. žurnale „Time“ Friedmanas buvo niekinamai išvadintas „tamsiuoju elfu arba kenkėju“, ir tik nedaugelis išrinktųjų jį laikę pranašu.

 

Galiausiai po intelektualiniuose tyrlaukiuose praleistų dešimtmečių išaušęs devintasis dešimtmetis – Margaret Thatcher (ji Friedmaną pavadino „kovotoju dėl intelektualinės laisvės“) ir Ronaldo Reagano (pastarasis per savo prezidento rinkimų kampaniją buvo net pastebėtas su „Kapitalizmo ir laisvės“, Friedmano manifesto, kopija) valdymo laikotarpis. Pagaliau atsiradę politinių lyderių, kurie turėjo drąsos nevaržomai įgyvendinti laisvos prekybos idėją realiame pasaulyje. Anot šios oficialios istorijos, po to, kai Reaganas ir Thatcher taikiai ir demokratiškai išlaisvinę savo šalių rinkas, laisvė ir klestėjimas sužibę taip skaisčiai, kad dėl šio žibėjimo net ėmusios griūti diktatūros – nuo Manilos iki Berlyno. Masės ėmusios reikalauti „reaganomikos” ir „big makų“.

 

Galų gale žlugus Sovietų sąjungai, „blogio imperijos“ žmonės nekantriai puolę į friedmaniškosios revoliucijos glėbį, o Kinijos komunistai persikūniję į kapitalistus. Tai reiškė, kad ant globalios laisvosios rinkos kelio nebeliko kliūčių. Korporacijoms ne tik atsirišo rankos savo šalyse – jos įgavo galimybę laisvai kirsti valstybių sienas ir skleisti gerovę visame pasaulyje. Kaip tik tada ir atsiradęs sutarimas dėl dviejų tarpusavyje susijusių, tvarką visuomenėje lemiančių dalykų: politinę valdžią reikia rinkti, tačiau ekonomika turi būti tvarkoma vadovaujantis Friedmano taisyklėmis. Tai buvusi, Franciso Fukuyamos žodžiais tariant, „istorijos pabaiga“, „paskutinė žmonijos ideologinės evoliucijos stotelė“. Friedmanui mirus, žurnalas „Fortune“ rašė, kad „tai buvo žmogus, atvertęs naują istorijos puslapį“. JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, kurioje liaupsino jį kaip „vieną iškiliausių pasaulio laisvės čempionų ne tik ekonomikos, bet ir visose kitose srityse“. Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris 2007 m. sausio 29-ąją valstijoje paskelbė Miltono Friedmano diena. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir keli kiti miestai. „The Wall Street Journal“ paskelbė itin pagarbų straipsnį antrašte „Laisvės žmogus“ (4).

Ši knyga meta iššūkį pagrindinei ir labiausiai išpuoselėtai oficialios istorijos versijai, anot kurios, nereguliuojamo kapitalizmo triumfą pagimdė laisvė, o nežabota laisvoji rinka žengia koja kojon kartu su demokratija. Aš įrodysiu, kad šis fundamentalistinis kapitalizmo pavidalas nuolat būdavo gimdomas pasitelkiant brutaliausias prievartos, nukreiptos tiek prieš valstybines struktūras, tiek prieš nesuskaičiuojamą galybę privačių asmenų, formas. Šiuolaikinės laisvosios rinkos istorija – geriau suvokiama kaip korporatizmo iškilimas – buvo rašoma pasitelkus šoką.

 

Ant kortos pastatyta išties daug. Korporatistų aljansas jau baigia išsikovoti paskutines pozicijas: arabiškojo pasaulio uždaras naftos rinkas ir tuos Vakarų pasaulio ūkio sektorius, kuriuose ilgą laiką buvo užkirstas kelias pelnui siekti, įskaitant katastrofų padarinių likvidavimą ir kariuomenę. Kadangi privatizuojant, – ar tai būtų daroma šalies viduje, ar užsienyje, – tokias pagrindines funkcijas net nemėginama siekti visuomenės pritarimo, šiam tikslui įgyvendinti telieka pasitelkti kylančias smurto bangas ir vis didesnio masto katastrofas. Turint omenyje, kad lemiamas šoko ir krizių vaidmuo rašant laisvosios rinkos plitimo oficialią istoriją šitaip veiksmingai užtušuojamas, kraštutinės Irake ir Naujajame Orleane atsiskleidusios taktikos dažnai painiojamos su išskirtiniu Busho valdomų Baltųjų rūmų nekompetentingumu ar protekcionizmu. Tiesą sakant, Busho žygiai tiktai atspindi monstrišką ir sykiu išradingą tris dešimtmečius trukusios korporacinio išsivadavimo kampanijos kulminaciją.

 

Į bet kokius mėginimus kaltinti ideologijas dėl jų šalininkų atliktų nusikaltimų turi būti žiūrima itin atsargiai. Būtų pernelyg paprasta tvirtinti, kad tie, su kuriais mes nesutinkame, yra tironai, fašistai ir genocido vykdytojai, užuot laikiusis nuomonės, kad jie tiesiog klysta. Tačiau tiesa ir tai, kad kai kurios ideologijos kelia pavojų visuomenei, ir tai turi būti įvardyta. Tokios yra uždaros, fundamentalistinės doktrinos, nesugebančios egzistuoti greta kitų įsitikinimų sistemų. Pastarųjų sekėjai smerkia įvairovę ir tam, kad būtų įgyvendinta jų tobuloji santvarka, reikalauja absoliučios veiksmų laisvės. Esamas pasaulis privaląs būti ištrintas, idant būtų atlaisvintas kelias jų puristiniam pramanui. Tokia iš biblinių fantazijų apie didįjį tvaną ir baisiąsias liepsnas kylanti logika neišvengiamai veda į smurtą. Ideologijos, trokštančios tokio neįmanomo tuščio lapo, kuris įgyjamas nebent kilus kokiam nors kataklizmui, yra pavojingos.

 

Dažniausiai tai būna kraštutinės religinės ir radikalumu grįstos ideologinės sistemos, kurios, siekdamos įgyvendinti savo išgrynintą pasaulio viziją, reikalauja nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisas žmonių bendruomenes ir kultūras. Žlugus Sovietų Sąjungai, masiškai imtasi skaičiuoti baisius komunizmo vardu įvykdytus nusikaltimus. Atsivėrė Sovietų archyvai, mokslininkai pradėjo skaičiuoti priverstinių badmečių, lagerių ir žudynių aukas. Įsižiebęs procesas visame pasaulyje pakurstė ginčus: kiek dėl šių žiaurumų buvo kalta pati ideologija ir kiek tokie ją iškraipę sekėjai kaip Stalinas, Ceauŗescu, Mao ir Pol Potas.

 

„Kaip tik komunizmas, komunizmas iki kaulų smegenų, skatino vykdyti visuotines represijas, kurių kulminacija buvo pasiekta įsiviešpatavus valstybės remiamam terorui, – rašo Stéphane’as Courtois, daug ginčų sukėlusios knygos „Juodoji komunizmo knyga“ bendraautoris. – Nejaugi pati ideologija čia nekalta?“ Žinoma, kalta. Tačiau tai dar nereiškia, kad visos komunizmo formos iš prigimties yra linkusios į genocidą, kaip kai kurie piktdžiugiškai tvirtina. Vis dėlto akivaizdu, kad tai buvo tam tikra komunizmo teorijos doktrinieriška, autoritarinė, pliuralizmo nepaisanti interpretacija – kaip tik ji sudarė sąlygas Stalino valymams ir Mao perauklėjimo stovykloms. Šiais baisiais eksperimentais autoritarinis komunizmas susiteršė – kaip ir turėjo būti – visiems laikams.

 

O kaipgi dėl šiuolaikinio kryžiaus žygio už pasaulio rinkų liberalizavimą? Perversmai, karai ir skerdynės, vykdyti, kad į valdžią būtų atvesti ir joje išlaikyti prokorporaciniai režimai, niekada nebuvo laikomi kapitalizmo nusikaltimais. Jie būdavo aprašomi kaip pernelyg uolių diktatorių, šaltojo karo ar – kaip dabar – karo su teroru ekscesai. Kai labiausiai atsidavę korporatistinio ekonomikos modelio oponentai yra sistemingai likviduojami, kas vyko aštuntojo dešimtmečio Argentinoje ar dabar vyksta Irake, toks brutalumas imamas aiškinti kaip neišvengiamos kovos su komunizmu arba terorizmu dalis ir beveik niekada tai nebūna įvardijama kaip kova už grynojo kapitalizmo plėtrą.

 

Aš neteigiu, kad visos rinkos sistemos iš prigimties yra prievartinės. Rinkos dėsniais grįsta ekonomika, kuri nereikalauja tokio brutalumo ir ideologijos grynumo, gali būti visiškai priimtina. Laisvoji rinka vartotojams teikiamų produktų ar paslaugų srityse gali koegzistuoti su nemokamos sveikatos apsaugos sistema, valstybinėmis mokyklomis ir milžiniškais valstybiniais ūkio segmentais, pavyzdžiui, valstybinėmis naftos bendrovėmis. Lygiai kaip iš korporacijų gali būti reikalaujama mokėti deramus atlyginimus ir gerbti darbuotojų teisę burtis į profesines sąjungas, o iš vyriausybių – nustatyti mokesčius ir perskirstyti pajamas taip, kad būtų sumažintos korporatistinei valstybei būdingos, akį rėžiančios disproporcijos. Rinkos turi būti ne fundamentalistinės.

 

Po Didžiosios depresijos Keynesas pasiūlė kaip tik tokį įvairialypį reguliuojamos ekonomikos modelį – viešosios politikos revoliuciją, sukūrusią naująjį kursą ir į jį panašias transformacijas įvairiose pasaulio šalyse. Kaip tik prieš šią kompromisinę, patikrintą bei subalansuotą sistemą ir buvo nukreipta friedmaniškoji kontrrevoliucija, metodiškai išardžiusi tokį modelį vienoje šalyje po kitos. Šitaip žiūrint, Čikagos mokyklos kapitalizmo atmaina išties turi šį tą bendra su kitomis pavojingomis ideologijomis: tai yra išskirtinis nepasiekiamo grynumo, – tuščio popieriaus lapo, kuriame būtų galima iš naujo suprojektuoti kitokį visuomenės modelį, – troškimas.

 

Toks dieviškų galių visai kūrinijai troškimas kaip tik ir atskleidžia, kodėl laisvosios rinkos ideologus šitaip traukia krizės ir katastrofos. Neapokaliptinė tikrovė jų ambicijoms yra paprasčiausiai neparanki. Friedmano kontrrevoliucijos įkvėptas trisdešimt penkerių metų laikotarpis pasižymėjo tokiais laisvės ir galimybių apžavais, kurie pasiekiami tik vykstant kataklizminiams pokyčiams, kai žmonės ir visi jų reikalavimai yra nustumiami į šalį ir kai demokratija tampa praktiškai neįmanoma.

 

Šoko doktrinos šalininkai yra įsitikinę, kad tiktai didieji lūžiai – potvyniai, karai, teroristų išpuoliai – gali lemti didžiulių, neprirašytų puslapių plotų, kurių jie taip geidžia, atsiradimą. Kaip tik tokiomis akimirkomis, kai mes netenkame psichologinės pusiausvyros ir suardoma mūsų fizinė aplinka, šiems tikrojo žaidimo lošėjams atsiriša rankos ir jie imasi savojo pasaulio pertvarkymo darbo.

 

____________________

1 Turimos omenyje pirmosios savo masiškumu išsiskyrusios antiglobalistų demonstracijos prieš Pasaulio prekybos organizacijos susitikimo atidarymą 1999 m. lapkričio 30 d. Sietle. (Vert. past.)

2 Leiskite veikti (pranc.) – ekonominio liberalizmo, reikalaujančio, kad valstybė nesikištų į ūkio reikalus, šūkis. (Vert. past.)

3 Naujasis kursas (New Deal) – JAV prezidento Franklino D. Roosevelto 1933–1939 m. vykdyta ekonominių ir socialinių reformų programa, kuria siekta išspręsti Didžiosios depresijos laikotarpiu šalį užgriuvusias problemas. (Vert. past.)

4 Šiuo atveju pasitelktas žodžių žaismas: angliškas straipsnio pavadinimas „Freedom Man“ akivaizdžiai kelia aliuzijas į Friedmano pavardę. (Vert. past.)

 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)