stasys jonauskas

Gėlės, krūmai, medžiai – visi žydintys augalai – poezijoje, kaip ir gyvenime, turi savo vietą. Arčiausiai poezijos – alyvos. „Manęs dar nebuvo, – / Alyvos žydėjo – – / Manęs nebebus jau, / Jos vėlei žydės. – / Ir kris jų lapeliai / Nuo saulės ir vėjo – / Kaip smėlio saujelės / Ant mano širdies – –“ Tai – Salomėjos Nėries „Alyvos“.

 

Visa poezija pavasariais kvepia alyvomis. Ne ievomis, rožėmis, obelimis ar dar kokiomis gėlėmis ar medžiais, bet alyvomis. Vilniuje ir Kaune jos pražįsta per patį Poezijos pavasarį. Žemaitijoje – savaite vėliau, bet ir Poezijos pavasaris – eilėraščius skaitančių žmonių būrelis ar taip pavadintas almanachas – čia pasirodo atitinkamai vėliau, o kitur iš viso nepasirodo. Ylakiuose 1905 m. įsteigtas knygynas uždarytas šimtmečio proga. Skuode – lyg ir be jokios progos, vadovaujantis ekonomikos dėsniais. Žemaitijos bibliotekas almanachas pasiekia liepos mėnesį ar dar vėliau, ir čia niekas nepuola jo skaityti. Bet tai jau ne alyvų, o mūsų reikalas. Klausytis eilėraščių niekas nebevaro ganyklose (kaip ir gamyklose) dirbančių žmonių.

 

Alyvos, kaip kokie šuneliai, ilgiausiai prisimena savo šeimininkus. Kas, jei ne alyvos, žydi miškuose prie buvusių sodybų pamatų. Jau kada nebėra sienojų, supuvo slenksčiai, sutežo kaminų plytos, suskeldėjo, žolėmis apaugo akmenys, o jos vis želia ir želia, kiekvieną pavasarį išskleisdamos mėlynus žiedelius. Eidamas kada pro šalį ir pasukdamas į kelią (tokios mėlynos, kaip oras, regis, niekas nematys), ar paimsi jų šakelę? Kai visur šviesu ir žalia, jos tarp akmenų dar želia tarsi mūsų atmintis.

 

…Tokios dienos būna tik gegužės mėnesį, kai stoja giedra ir pučia rytų vėjai; ne visai rytų, o šiek tiek šiauresni, bet šalnų jau nebeatneša, džiovina laukus, ir dienos būna saulėtos, tik šiaurės pakraštyje, per sprindį nuo medžių viršūnių, kartais kabo koks debesėlis. Šis vėjas pučia kiekvienais metais, bet norint pamatyti, jog tikrai taip yra, ir pačiam kasmet reikia būti toje pačioje vietoje. Akimirkos pralekia taip greit, jog paskui sunku ir atsiminti, bet tada, atsisėdus pasieny, šiaurės pusėj ant aptręšusio suolelio, užeina giedras graudulys, kad senos sodybos kvepia alyvomis, kad temsta, ar vien nuo to, kad jauti, jog eina pačios gražiausios dienos, o tu sėdi kaip niekur nieko, žiūri į tuos laukus, kuriems atidavei visą gyvenimą; jų darbai traukia prie savęs ir kada nors nebepaleis, bet dabar šilta ir gera, pučia sausas vėjas, o svyruoklis beržas jau meta vieną kitą pageltusį lapelį.

 

Sutemus atsiranda daugybė įvairiausių drugelių, kurie skraido apie beržo kamieną, užuosdami garuojančios sulos kvapą. Šviečia šiaurės dangus, ir gali pajusti, kaip ima alsuoti Latvija. Skuode gyvenusios poetės Danutės Paulauskaitės trobelė pavasariais ilgai būdavo persmelkta alyvų kvapo. Jis, matyt, buvo įsigėręs į pamatų akmenis ir rengėsi pragyventi pačią šeimininkę, kuri jau buvo su viskuo susitaikiusi ir savo sodyboje leido augti kiekvienam išdygusiam. „Įsinešiau dvi alyvų kekeles, o kaip viltingai kvepia alyvos“, – užrašė dienoraštyje 1996 m. gegužės 26 d. Nuo anksčiau minėto S. Nėries eilėraščio parašymo buvo praėję 60 metų.

 

Ir po jos mirties niekas negalėjo pergalėti. Išrovė obelis ir tujas, pašalino, ką begalėjo, – šių namų kvapas buvo nepergalimas. Nukasė žemę, kiemą išpylė skalda – vis tiek pro kažkur išlenda. Kiekvienas žmogus nori būti pats sau šeimininkas, o čia viskas buvo likę iš praeities. Tokių žmonių, kurie visa tai perimtų kaip muziejų, neatsirado, o antroje gatvės pusėje esantis muziejus negavo valdžios nurodymo ką nors daryti. Ir kas ką tam muziejui nurodys, – saugoti seną alyvų dvasią? Net tokiam veiksmui reikia pinigų.

 

Viskas susitvarkė, kai sodybą už dabar menkai atrodančią sumą nusipirko danas, kuris tada nesuprato ne tik sodybos dvasių, bet ir mūsų kalbos. Su naująja šeimininke lietuve kalnus nuvertė. Per trumpą laiką sodyba sublizgėjo tarsi koks Alpių namelis spalvotoje fotografijoje. Kuo iš toliau žiūri, tuo gražiau.

 

Paprasčiau bus po kokio šimto ar dviejų prikalti lentelę, jog čia gyveno tokia ir tokia. Kaip pernai padaryta prie kadaise metus Skuode valsčiaus raštininku dirbusio Antano Baranausko namo.

 

Ir nors estradinės lietuvių mergaitės to nenori nė girdėti, alyvos žydėti baigs. Kaip rašo J. Strielkūnas:

 
Kol dar vaikštai, kol dar gyvas,
Jos kažką tau pasakys.
Nužydėjusios alyvos
Lenda žmogui į akis.
 

Ir Poezijos pavasaris baigiasi. Kaip alyvų žydėjimas.

 

Stasys Jonauskas

Skuodas

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)