valdas gedgaudas

 

 

Nebeliko rudens
 
Tarp laisvų ir tuščių debesų nebeliko rudens
trimitu po velėna vos vos girdimai paskardens
kurmis – mano bičiulis tenai jam gerai – ir gerai
kai nužyla akimoju žemės nuogi vakarai
 
kai sugniaužęs šakas medis šauna aukštyn
kai žolė pro dantis košia žvarbą parink
man šviesos tamsesnės nes balta per tamsi
ir tamsos tirštesnės nes naktis dar toli
 
užkalta užrakinta pradžios pabaigos lapkrity
kur pralobę šventieji – dievai kur kurti
kokios duobės danguj – atsargiau negaliu
negali ir nereikia sakai akmenukų baltų
 
man paberk po pušim ir vėjarodės strėlę įsmeik
surūdys ir žinosi jog jau neužilgo – jau greit
tarp laisvų ir tuščių debesų nebeliko dangaus
ir rudens nebeliko – tik įvardžiai – nieko daugiau
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
***
Bus dar šilta
bet naktys jau šaltos
maždaug rugsėjo
vidurys
ryto prieblandai
ūkaujant
palengva pašiurps
alaviniai vėjo
šepetukai
suvedžioti apgaulingo
vitrinų sidabro
žengsime
nešini neišsiųstų
laiškų kaugėm
išsišovusiam gatvelės
žandikauliui
trupinant žingsnių
įspaudus
odiniai batų raišteliai
giliom įpjovom varstys
nebepavargstančias pėdas
neatpažįstamas balsų
klastotes
bukos šlabdribos adatos
durstys į nerišlų
pratisą gausmą
žemyn galva
virš būsimo
krematoriumo
pakibusiam kaminkrėčiui
tuščioms akiduobių tribūnoms
liudijant mus
čia sužlugus
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Sezono pabaiga
 
„žvaigždės padangėje mirga, plevena
jauskis patogiai valtelėje mano“
 
Pačiame laiko pakrašty
veristiniam mistraliui
nepermaldaujamai švilpaujant
„Santa Liučija“ tuščiame
lunaparke jį užsnigo
švelnia užmarštim
 
palengva vis gilyn
atsargiai vos
pasirąžant idant
subraškėtų aptežęs
skliautas įplyštų
pasenęs dangus
mumifikuotam
pajacui švaraus
kryčio čiurkšle
nužymintis kelią
aukštyn
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.