leonas_letas        Leonas Lėtas (tikr. Vytautas Leonas Adamkevičius, 1923–1998) – poetas, prozininkas. 1941–1943 m. studijavo dailę ir architektūrą Kauno taikomosios dailės institute ir VDU. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Su broliais Jonu ir Adolfu Mekais bei Algirdu Landsbergiu 1946–1948 m. Vokietijoje – Wiesbadeno ir Kasselio DP stovyklose – leido neperiodinį kultūros žurnalą „Žvilgsniai“. Jame skelbė savo prozos kūrinius, eilėraščius, buvo leidinio dailininkas. Leidybinė žurnalo grupė, kurios „spiritus movens“ buvo L. Lėtas, 1948 m. Kasselyje išleido Jono Meko „Semeniškių idiles“, parengė knygas „Rinktinė proza“ (1949) ir „Antroji proza“ (1951). Persikėlęs gyventi į Ameriką, L. Lėtas kūrė toliau – skelbė eilėraščius „Literatūros lankuose“, „Metmenyse“, išleido poezijos rinkinį „Trakas“ (1982). Literatūros kritikų L. Lėtas vadinamas vokiečių ir prancūzų avangardo auklėtiniu. „L. Lėtas eilėraščiuose ieško dar neišnaudotos fonetinės žodžio energijos, formuojančios vaizdą ir sakinį. Žodžiai nepraradę semantinio turinio, bet jų nebejungia vientisa figūra ar tam tikros refleksijos eiga. Gamtovaizdžio elementai efektingai dėliojami į netikėtas metaforines ir garsines struktūras, kurios teigia pasaulio grožį, bet neišvengia dekoratyvinės statikos.“ (Vytautas Kubilius)

 

 

 

TU

 

Aš nežinau ko man kas neneša ką neša —

Aš juo pasitikiu, aš jį palydžiu,

Skruostuose,

Ašarų upeliu. Vis

Vieną tik

Kiekvienų metų mėnesio, dienos akimirksnį retą

Taip

Įtyliu kad,

Jei tu

Ateitumei

Į

Mano

Sienas

Keturias, gal būt

Tada

Ir tu

Žiūrėtumei į šitas mano susisunkusias vasaras

Žvirgždu pabertinu žaizdėtais keliais

Kaip aš žiūriu

Į šokinėjantį manųjų žvilgsnių kvapą

Jo sienų paprastam, geram nebylume?

Žinau tave ir rudenį kaip staltiesės pabriaunėmis įgremžtą

Žodį, ir šimtavarsius spindesius žinau: tai aš ir tu, aižiai žengią

Basomis kojomis

Šita

Aižia

Asla!

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

MATAU

 

Matau —

Alkūnėmis pasirėmęs stalas;

Balta ir mėlyna diena — plaštakė; balta

Ir

Mėlyna — tavo: akys!

Baltas raudonai įdegęs smėlis,

Žalia šypsena ir praskleistos alyvos

Alkiai

Žaliai baltą obels žiedą

Tavo  veidan

Sega!

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

TUŠČIA GRAVIŪRA EILĖRAŠTINIAME POPIERIUJE

 

Žodžiai

Godžiai

 

Čiulpia

Savo skiemenį.

 

Vėl, — meni? —

Duzgianti dranga

 

Pabėrė vandens lašų kruopelytes

Su duona, stiklu pieno ir baltos staltiesės lėkštu,

 

Lango vystykluose

 

Įmirkytu

Skambesiu?

 

Ant juodo slenksčio

Žalvario patena

Ofortine kantilena

 

Pūsto pjūvenose paskendusį dulkių skoniu dilgėlinį popierių.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

PIEŠTUKU BRĖŽTA LINIJA

 

Kai žiedas, skeldėjęs pavasario žaisme,

Palieka ką to ugnyje —

Tirpdyti meile koriai viduje

Įsala vieversio giesme

Ankstyvo ryto ilgesingame lakšte.

Kam metus akmenį, lengvai

Vis toliau tolstantys žalsvai

Siubuojančiu vandens ratu,

Degą kaskart ryškesniu ilgesio tašku

Šie

Balzgano pavasario, ugninio ledo,

Žodžių klyksmo lytyje

Žvangą

Aidai,

Balti balandžiai

Ir

Gelsvai taškuota

Lelija — —

Stangriai raudoni aguonų laukai: štai ji,

Įsodrinta širdie, tavoji nerimo dalia: nustojus

Kvapo,

Aižoma

Druska,

Mėlynų žiedų linija

Baltam laumės

Delne.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

KAS?

 

Kas?

Mesk, mes!

Tai —

Nieko!

Vien

Visos paslaptys, šituo žingsniu,

Gretinas!

Šituo žvilgsniu

Gertinas

Kukalių vanduo,

Kalkiniu sodrumu

Pelkinas.

Šventi

Pabučiavimų aukso apšlakstymai

Mėlynių rogių sviesto atspindžio rogėse

Čiuožia;

Kieno rankų prisilietimu

Pasivogtinas, kam,

Žodis?

Atvira rankena, rūbu perspaustina,

Pergarma muša dviejų širdžių

Atstumas,

Prasmės sakų

Santaka

Atsilapoja

Metūge;

Žodis prakvimpa bežade erdve,

Atodrėkine parave; ir iškeltų beržų, kazlėkų

Patalinės

Pastraipoj

Svogždžiančiai perdžiuvusio šieno

Alsuotine

Žieduoti širšių aukso ir rudumo ratilu

Atvirų žirnikų melsvam

Vėjuje

Įsimerkė

— Kaip rūbai šventoriaus išsižarstyme! —

Mergių

Ružavai šilkiniai įsibarstymai. Baltos

Kojinės verkia;

— Man išsipina

Visų valkstymų, visų vilkstinių

Gėla:

Prasmės baltyme —

Amžina,

Ledo skonio, širdies pabučiavimų

Gervė!

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

AIDU ATSILIEPIA

 

Šis rytas —

Pilkas cementas, išraižytas

Nuodėguliais, suodžiais,

Nuorūkom pribarstytas

Tuščias gatvių, tinklas,

Suaižiota,

Išblyškus

Tuštuma:

 

Dundantis, duslus,

Visą naktį

Riedantis ratų ratais

Kelias

Kelia

Dulkių debesy

Išpurtusiu veidu

Negalią:

 

Paukščių apkaišioti

Skurdžiu čiulbėjimu

Rytmečio

Langai

Nusilpę

Ilsisi

Bežade nuoskauda. O toliau —

 

Sopia,

Skurdžiai artėjančia,

Tuščia

Dirva

 

Tyso nebegyva

Surūdijusio didmiesčio

Nauja diena.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

VĖJAS

 

Sidabro tvenkiniai —

Griežlių virpėjimo ofortai! —

Išblyškę žodžių vėliavos

Mėnulio krykštavime,

Naktis kaip ašaros ant tavo rankų:

 

Žiburiais krentantis bangom taškytas krantas

Nendrėse

Pakibo

Pempių lizdu

Rasos karoliukais

Klykaujančio

Rytmečio voratinkliuose. . .

 

Sekantis, ir sakantis vis truputį ir nesamo, ir Gralio

Ieškantis, vis, prieš akis

Kuria diena

Čia,

Dryžuota gelme išsities gylus vandens langas; šie,

Mūsų išgerti,

Griežlių virpėjimo ofortai

Tirpstančių lūpų taurėse

Nakčia

Ilsėsis

Balzganose ūkanų užuolaidose. Ir tvirtas uosis, tenai,

Kažkur toli—jo niekas niekad ne, nebesuras,

Nebežinos

Jo

Niekas! —

Ilgėsis

Tavo rankų drobių drobulėse mano

Nuleistos

Mirštančios gulbės kaklu

Galvos

Gervuogių besiekiančios

Mirštančios rankos graudumo

Moste

 

Iškelto šalto, aukšto uosto

Krantinių patoso;

Vasara atvertų durų properšoje

Berybe išsivingiavę toliai —

Ir

Mirę žolės: įmintos,

Baltos pėdų pėdsakais, žolės! —

Aklinai

Apaugs mūsų, meile pramintus, takus

Siame vingriame gyvenimo vaivorykštės

Mole.

Krantinės verps

Spalvas

Tavo, mylima, nuometui

Tuo metu. Tuo metu

 

Uosis tas

Liks atsiliks

Kaip

Banga, įsisunkusi į smėlį —

Gėlas;

Niekam, deja, nebežinomas likimas

Tūnos gyliai, milžiniškas

Kaip antkapio akmuo kaip sraigė

Įsikasęs drėgniausiuose arimuose;

Ir visos kryžkelės

Rymos smūtkeliais ėję pažiūrėti

Į

Blėstančią

Lango vingiuose

Mūsų

Dulkstančią, eitų dienų procesiją:

Kvepės erškėtrožės dangaus žvaigždžių tiraže. O

Vėjas —

 

Vien

 

Tik

 

Šis švelniai šiais puslapiais ant kojų pirštų

Atėjęs —

Basas, sulytų varsų vėjas

Apsups baltom kaštonų kekėm

Susitikusias

Jo sukeltam

Šnarėjime, baltų akacijų Fedra,

Mūsų brangių, grasių rankų

 

Žydėjimo alėjas!

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

GIOTTO

 

Kai pieštų veidų išraiškos

Subtilumu

Ir pirmgimio gaiva

Liepsnoja

Paprastomis

Spalvomis,

Santūrūs

Ir

Neturtūs

Žiupsniai byra

Sudužusio

Ąsočio

Molio

Dulkėmis,

Atseikėją ir atrenką tik tas ar tik anas — bet ne, ne:

Tas! —

Spalvas;

Lengva

Atrast

Įdulkusio apsiausto

Geltoname sąskambyje su ištemptomis, jį apsupančiomis

Aplinkos

Drobėmis

Gilias vidaus versmių varsas, lengva

Pavirst

Neatrastų vėsių skliautų dulkėmis ilstančiu

Traku

Ar

Papėde,

Ar

Gęsusia anglimi krist ruda, pilka, ar

Sidabruota

Dažo

Drožle,

Sluogsniu po sluogsnio tapt

Giotto.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

UN PT. DEJEUN.

 

Asiūkliai, pienės, trauklapiai

Ir

Žemės grumstais bėginėjančios darbščiosios skruzdės,

Papievių grioviais besirangančio rūko

Drangios klostės

Klostė jaunų dienų rytus. Šis rytmetys

Atranda mus

Beverčiant

Puslapis po puslapio šitus langus

Rue Monce

Gatvėje. Jaunoji moteris

Su kūdikiu

Ties

Restaurant

Ir ties

Maroquinerie a saint medard

Tiesia jam ranką

Ir

Renka

Į jį bežvelgiančių jaunų įsimylėjėlių

Žvilgsnius; ir jis, o taip, jojo ruožtu, pabus

Gyvenimui,

Eiti kelius ir

Skinti rožes  ir

Burt

Ramunių lapais — iš

Žalio širdies žavesio primerktų

Venecijos stiklų išims skintąsias pievų lelijas

Ir

Rytmečio rasos perlus —

Palikusius

Jos rankose

Švelnius žodžius;

Ir gintaro kasose atsispindės

Ši

Debesų žaismė

Naujojo rytmečio kaspinu perjuostame

Žydinčiame

Un Pt. Dejeun.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

RYTMEČIŲ RANKOSE BRENDANTI SAULĖ

 

                 G.A.

 

Mano

Akys

Tikiu taku teka.  T i k u  T a k u  skamba

Laikrodžio tiksėjimo latakas; seka

 

Debesėliai prunkščiakarčiai;

Dar

Tik,

Žiežirbom, žėrutį neramia kanopa  žarsto

 

Sartis.

Ugnimi ir žara sužėrėjęs,

Milžinu paežerėje

Dunkso

Baltaragis nendrių Odisėjas!

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

NENUSAKYTINĖ

 

Palšos ir perštinčios

Vienumos valandos

Palenda

Po širdim širdimi dalosi atima

Ir nusineša grožį įdūlusį

Amžių virtine

Nešasi

O tarsi

Neneša

Šąlančiu pluoštu

Atminimai

Atminimuose atminimų

Stveriasi

Gaubia baltam vakarui

Su tavimi aš nešu

Atkrentančiais vyzdžiais

Tave

Savo atminimų aptvaran

Veidą imu

Kaip rožę nuskintą

Kambario mirčiai

Kambario mirtimi atnešu

Ak ko taip taršosi

Ak ko taip taršosi

Ak ko taip taršosi nenusakytine

Visą dūšios erčioj taršančiai

Ak gi nesudužt gi nei ne

Ilgam pasiliktinė

Po ledu vandenys šitaip šneka

Vėjas numirėlio veiduos

Ir krekintis kraujas apglėbia šitaip

Šviesaus lino tavo garbaną

Tikrai

Skirta

Bučiuot akis bučiuoti poilsį jose

Kambary?

Kambarys

Įsimerkia

Sapną.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

JUODRAŠČIO LAPAS

 

Gedimino aikštėj

Liepos

Stiepias

Į

Padangę.

 

Spaudžiu

Ranką.

Širdimi sula suloja.

Jau tuoj

Grindinys pasuks į kitą gatvę. O vienatvė

 

Kels šalia

Šilkinę vėliavą,

Suplevėsuos draugystė. Ne,

Neklysti! — Metai

Nunešė dienas į kraičių skrynias,

Rūtomis tvoras darželyje išpynė.

Įrėžta į dangų tirpo pasilikusi, tuščia jaunų dienų supynė.

Ledo lytys kvaišo sprogstančio pavasario žava —

 

Žveju valtys srovėse vis sagstė plūdes;

O

Tik

Tu

Likai tokia kaip duona paprasta,

Tokia — kaip gintaras

Reta!

Tokia kaip saulė, elgetos

Duonos trupiniu teturtingam

Dubenėlyje — tvirta

 

Mana gyvybė.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

NAUJA DIENA

 

Pienės, vyšnių žiedai ir gluosnių

Kasos

Žaliam žolynų virpesy

Mėlyną dangų

Drąsiai

Išdažė viena nemirštama spalva — viltimi. Darželių

Rasos

Gegužio dulkavimu sodria diena dalinasi. Šalto vandens šuliny

 

Skamba

 

Veidas, pintas

 

Krintančiu, žvaigždžių nerūpestingumo, vainiku — grandimi.

Imi,

Gilia rimtimi,

 

Mano

Ant

Tavo

Rankų padėtą meilės žaltvykslę —

Ir,

Nepaliestą,

Grąžini?

 

O dega vasara, krykštaujanti laumių juostu švytėjimu!

Ir šerdyje skaudžiai saldi šalna žydi liepsna:

Į platų vieškelį, dulkių stulpus jame sukeldamas,

Įsisuko šis nuskintom gėlėm

Apipintas vėjas

Ir šie dažai,

Skambėdami tuščia, pamesta skarda

Smulkaus žvyro, pakalnėn, riedėjimu

 

Mūsuosna atsišliejo;

 

Sukeltu virpesiu palietas pažadas

 

Dulkėtuose trauklapiuose ir geltonose pienėse

 

Tviska

 

Tirpdyta

Žalvariniame žaizdre

Saule,

 

Išsiliejusia.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

KORIAI

 

Ko

Gi

Tu,

Ko

Čia stovi?

Tekančios spinduliais srovės

Laužo

Druskos ir duonos korių

Saldų

Krovį.

Atnašai, šie medžiai, vieškelyje

Stovi

Tyro aukso ir balto vaško skonio

Liaupse

Delne.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981

 

 

 

ĮSIBENDRAVARDYKLINANT MARŠKA

 

Viena visata,

Viena esa,

Viena tąsa:

Rytmetys, rasa,

 

Spindi ant menu juostų pirštų.

 

Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981