Tęsinys. Skaityti pradžią
JUOKIS, JUOKADARY...
Juokis, juokadary! Mėgiam be galo
Tuščią mes juoką ir margą kepurę;
Juokis, kad ir tavo lūpos nubalo
Ir skausmas iš veido žiūri...
Juokis, įkeiki juokan skausmo aidą.
Linksmink, nors verkdams, matai, kad mes tyčia
Tam, kad išvystum tavo linksmą veidą,
Atėjom šičia...
Kas?.. Ė — būk vyras, sutremk širdį koja...
Girdi — tau ploja...
Kas — ar atgriso tau juokinti minią?
Kodėl? Kad gailestis spaudžia krūtinę?
Juokis, kaip tuomet juokeisi, kad paikas
Buvai dar vaikas ...
Ką? Nuliūdai, atsiminęs jaunystę,
Kaimą gimtinį ir seną pirkaitę,
Kur juoką skyrė tau vargas už kraitį,
Kai močia vystė?..
Cha, cha! Atsiminei, juokadarėli,
Ir akyse dar pikčiau skausmas šoka.
Juokis! Kas? Širdį, sakai, taip sugėlė,
Jog žudo juoką?..
Lauk tad varyki ir praeities vaizdą.
Linksmas išėjęs į cirko areną,
Linksminki mus, nors draskys juokas žaizdą...
Mums reikia viena —
Juokis! Už juoką gal gausi vainiką,
Ar žolynėlį gal mes tau mergelė,
Ir tuo parodys, jog juokas patiko ...
Juokis, nors širdį ir gelia ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
MANO ŽVAIGŽDELĖ
Keliu savuoju, tarp dagių,
Einu ramus, nors širdį gelia —
Nes ateities rūke regiu
Vilties bespindinčią žvaigždelę.
Senai vilioja širdį jauną
Man ji laimės pažadais.
Ir norint rytdiena apgauna
Mane ir nūdien, kaip kadais —
Aš ja tikiu, ir man pakanka
Tikėti jos kalba viliokia,
Ir jaust likimo sunkią ranką
Ne taip skaudu, kai ji nusjuokia ...
O kai per daug jau širdį gelia,
Ir vieko kartais lyg pristinga —
Atgaunu vėl jį, vos žvaigždelę
Aš pamatau tą paslaptingą ...
Tu nežinai, kiek ji man duoda
Jėgų kovot su likimu,
Kaip gaivią teikia man paguodą,
Kai abejot kovoj imu!
Tad nesakyki, kad jinai,
Nors šviečia, bet nė kiek nešildo
Nejau, mieloji, nežinai,
Jog praeitį rytojus dildo?!
Nejau tu negirdi, ką sako
Man josios mirganti šviesa?
Kad rožių nematai ant tako,
Nereiškia, jog jų nebesą ...
Tai kas, kad šiandien nebežiba
Mum džiaugsmo spindulėlis joks!
Tas peržengs šventą džiaugsmo ribą,
Kas paskutinis pasijuoks ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
EI, TAI BUVO LAIKAI!
Ei, tai buvo laikai!
Vien sapnus bevaikai,
Ė sapnai tie, lyg laimė pati!
Taip ir juokiasi tau!
Rodos, šiandien matau,
Ranka siekti — taip, rodos, arti...
Ė troškimų, vai, kiek,
Kur nuėjo per niek —
Ė kiek, būdavo, vieko drąsaus!..
Ar bent spėjau tada,
Jog ateis valanda,
Kad vien poilsio siela maldaus?!
Ar aš spėjau, jog tai,
Ką širdyje jutai,
Ką manei, jog taip lengva pasiekti —
Vien tik sapnas gražus,
Kurs netrukus pražus
Ir nė pėdsako nebepaliekti...
Kuris darbas sunkus
Nubaidyt gal jaunus?!
Kurios kliūtys užstot gal jiems kelią?!
Reikia: kalnus nugriaus,
Nukabins nuo dangaus
Tolimiausiąją, rodos, žvaigždelę...
Kas ribas jaunumės
Beapmes, pažymės?!
Jųjų paginos nėra, tik prade!
Kas kelius suskaitys,
Tuos, kur švietė viltis,
Į rytojaus šventyklas kur vedė?!
Ei, tai buvo laikai!
Veltui nūdien vaikai
Praskambėjusį skardų jų aidą.
Veltui ieško akis,
Bene vėl kur nušvis
Saulė, kur jau kadai nusileido ...
Veltui, veltui dairaus!
Kas likimo žiauraus
Amžių užmaršon jau nugramzdinta—
Nebegrįš jau, vai, ne —
Suvilioję mane,
Suklaidinę, vai, kartą kelintą!
Bet ir nūdien, kad jau
Ir jėgų nebtekau,
Ir pirmųjų svajužių drąsių —
Lyg vyliuosi dar vis,
Jog man rytas nušvis,
Jogei savąją žvaigždę rasiu ...
Ir šiandieną antai
Tolimieji krantai
Po senovei mane tebmasina ...
Ir šiandieną į juos
Plaukti vis tebrengiuos
Bailės vergo numetęs ličiną...
Tebrengiuos irtis vis
Į tas burtų šalis,
Kur jaunystos vaidinos sapne ...
Tik ar plaukt benorės
Be irklų, be burės,
Ar klausys mano luotas mane?!
Ar užkluptas audros
Su banga susdoros?
Ar atrems vėsulų šturmą žygį?
Ar viekų savy ras,
Ar kovos nenusgąs,
Nepabūgs, kad jinai taip nelygi?!
Ei, smagu ir gūdu
Bent sapnų tų skardu
Pagyvent, kad sapnai jau išnyko
Ir nebgrįš, vai, daugiau,
Kad nebgausiu jau sau
Aš laimėtojams skirto vainiko ...
Ei, o gal pabandyt
Kas praėjo — pavyt,
Tas godeles drąsias, tuos sapnus?!
Gal gi, stojus karan,
Grįžtų viekas vėl man —
Kur klajoja po godų kapus ...
O juk vieko, vai, daug
Su svajojimais draug
Pašarvojau jaunystos rytais!
Kad priskeltų jisai —
Būčia kitas visai!
Mano būtų diena, kur ateis ...
Nemari, amžina
Būtų mano diena,
Mano saulė per amžius šviestų...
Būtų žemė visa
Kupina jos šviesa,
Silpnos žvaigždės — būt saulės kitų...
Ei, tai buvo laikai!
Veltui nūdien vaikai
Praskambėjusį skardų jų aidą!
Veltui ieško akis
Bene vėl kur nušvis
Saulė, kur į kapus nusileido ...
1916 m.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
EXCELSIOR!
Excelsior! Širdis dangun pakėlę
Užtraukim dainą, šaunią, kaip jaunysta,
Kuri sapnais pasaulį mumiems vysto,
Kuri darbais mums puošia tėviškėlę
Ir daro ją mums šimteriopai mielą.
Užtraukim dainą, kur žavėtų sielą,
Kaip įstabių pavasarėlio turtų
Jėga didžioji, kur gyvybę duoda;
Kur meilės gaisrą širdyse užkurtų
Ir, lyg aušra, vaikytų naktį juodą
Širdyse tų, kas gers iš nuliūdimo
Prakeiktos taurės, kam balsai užkimo,
Jog patys jau dainuoti nebegali
Nei verkti. Jiems nors mūs daina tesako,
Jog ten, kaž kur, toli nuo jųjų tako,
Yra keliai į šviesią laimės šalį...
Ir jog yra jėga, kuri išdrįsta
Prie saulių siekt—Jaunysta!
Excelsior!
Excelsior! kiekviens iš mūs, jaunime,
Apkalęs širdį sau drąsos šarvais
Aukštyn, pirmyn, dainuodamas vis eis!
Ir abejojimai visi, vos tik užgimę,
Pražus tuojau drąsos bangoj ugninėj,
Ir niekad mes nebūsim nusiminę,
Kad ir mirtis akysna nuskvatotų,
Ir pragaro gelmė po kojų atsivertų,
Ir Charoną išvystum su jo šmėklų luotu —
Pirmyn! Tenai, kur nemari garbė!
Drąsyn! Laimėjimas — drąsoje ir darbe! Excelsior!...
1917 m.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
VAI, SUNKU!...
Vai, sunku, sunku išties
Uždaryti saulei klėtį;
Jaunystėlę palydėti
Be šviesios džiaugsmų vilties.
Vai, sunku, sunku išties!...
Į vienuolio tamsų bokštą
Užrakint save skaudu,
Kad širdis dar laimės trokšta,
Džiaugsmo trokšta, ne raudų.
Trokšta meilės, tiek sapnuotos —
Į saulėtus džiaugsmo plotus,
Kur taip rodosi arti —
Skristi veržiasi dvasia,
Veržiasi pavirst pati
Saulės šypsena šviesia...
Ilgesy begyvenąs —
Ką aš kaltas, kad šiandieną
Užtikau tą džiaugsmą vieną:
Josios šypsenos liepsnas,
Josios žvilgsnio žydrą tolį,
Tyliai kviečiantį mane
Bendrame paskęst sapne,
Kaip meilužį ir kaip brolį!...
Ką aš kaltas, kad jinai
Man pražydo dyvinai?!...
17 XI 1918
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
MERGINOS IR SAULĖ
Susgodojau aš godelę,
Drąsiąją durnelę —
Pavilioti saulužėlę,
Vakaro saulelę.
Pavilioti, prikalbėti
Skaisčią dievų dukrą
Pas save į nakvynėlę,
Lig trečių gaidelių.
Pavilioti, sužavėti
Drąsiomis svajužėms,
Pamyluoti, įsupuoti
Tais keistais sapnužiais.
Nes mergelės mergužėlės,
Norints ir pamyli —
Kas jas žino, ką jos myli,
Ar ilgam jos myli?!...
Nors bučiuotų glamonėtų
Nū ligi gaidelių —
Kas jas žino — rytoj dieną
Kam duos vainikėlį...
Nes mergelių mergužėlių
Kas supras širdužę,
Kas įspės, kada joms meilė
Teka, kada gęsta...
Nes jų meilė, nors karščiausia,
Ramumėlio gaili —
Tik sudrums ji tau sapnužį,
Tik įgels tau širdį...
O dievų skaisti dukrytė,
Mylima saulužė —
Jeigu ji ką pamylėtų —
Laimės negailėtų!
Skaisčiais savo spindulėliais
Liūdesį vaikytų,
Šilumėlės jūružėlėj
Skausmelius skandintų.
Tai todėl ir susgodojau
Drąsiąją godelę —
Pavilioti saulužėlę,
Vakaro saulelę.
Prikalbėti, kad nebleistųs
Užu jūrių marių,
Tik į mano liūdną gryčią
Norints šiai naktelei.
2 II 1920
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
TRYS BERŽELIAI
Gale lauko toli
Trys berželiai auga,
Trys berželiai svyruonėliai
Tarpu savęs kalba:
Kad bernelis būčia,
Puikus raitužėlis —
Saulės kardu sušvitruočia,
Naktelę nuveikčia...
— Kad bernelis būčia,
Jaunas artojėlis —
Viso svieto vargužėlį
Žagrele aparčia...
— Kad bernelis būčia,
Tėvulio sūnelis —
Bėrą žirgą pasbalnojęs
Pas mergelę jočia.
— Pas mergelę jočia,
Gailią epušėlę —
Apkabinčia, nuraminčia,
Kad taip nedrebėtų ...
Gale lauko toli
Trys epušės auga,
Trys epušės raudojėlės
Tarpu savęs kalba:
— Kad mergelė būčia,
Puiki panaitėlė —
Tai lakštuočia, kaip lakštelė,
Rytą, vakarėlį...
— Kad mergelė būčia,
Jauna piovėjėlė —
Svieto gailias ašarėles
Rinkčia prijuostėlėn ...
— Kad mergelė būčia,
Motulės dukrelė —
Leisčia margą gromatėlę
Jaunajam berneliui.
Jaunajam berneliui,
Beržui svyruonėliui;
Pamyluočia, nųbučiuočia,
Kad nebeliūdėtų ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
SENOVĖS DAINA.
Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu,
Kad senam bus užvadėlė — labai džiaugias.
Ir užaugo du sūneliu, kaip liepelių,
Ir abu mergelę vieną tai pamilo ...
Ir pamilo abu vieną mergužėlę —
Tik nežino, katras jųdviejų jai tinka ...
Ir sutarė, sugalvojo jos paklausti:
— Pasakyki, mergužėle, katro būsi?
Ir atsakė mergužėlė lelijėlė:
— Būsiu to, katras šalelę gins drąsesniai.
— Gins drąsesniai tėviškėlę mano mielą,
Paguldys galvelę jauną ją begindams ...
— Tasai bus man bernužėlis mylimiausias -
To aš būsiu mergužėlė — raudojėlė ...
—
Pabalnojo bernužėliai juodbėrėlius,
Prisijuosė prie šalelės šviesius kardus.
Prisijuosė prie šalelės šviesius kardus,
Atsisveikino tėvulį, mergužėlę.
Atsisveikino tėvulį, mergužėlę,
Ir išjojo į karužį, Prūsų žemėn.
Ir išjojo į karužį, Prūsų žemėn,
Išbandyti, kas drąsiausias, mylimiausias ...
Lygioj lankoj, plačiam lauke buvo kova:
Tris dieneles, tris nakteles kraujas bėgo.
Tris dieneles, tris nakteles kraujas bėgo,
Nemunėliai dunojėliais raudonavo ...
Nemunėliais kraujas bėgo vokietukų,
Dunojėliais raudonavo mūs brolelių.
Pirmą dieną abu kovės kuo drąsiausiai,
Antrą dieną krito pirmasai brolelis.
Antrą dieną krito pirmasai brolelis;
Trečią dieną — greta guli ir antrasai...
Laukia senas tėvužėlis, nebsulaukia,
Verkia rauda mergužėlė — tai abiejų.
Tai tau, tėvai tėvužėli, užvadėlė,
Tai tau, mergyt mergužėle, bernužėliai...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
NERIS.(TRIOLETAI)
I
Per lygiuosius laukus, pro žaliuosius miškus
Rangos, tviska Neris, tartum juosta šilkinė,
Lyg skaistaus paukščių tako šešėlis ryškus
Per lygiuosius laukus, pro žaliuosius miškus.
Vai, tikrai kuomet nors ją mėlynė įskųs,
Kad ji Rojaus gėlių sau papuošt nusiskynė...
Per lygiuosius laukus, pro žaliuosius miškus
Rangos, tviska Neris, tartum juosta šilkinė.
II
Tamson įsigūžusi šnera Neris
Man pasaką slaptą ir seną,
Tik veltui stengiuos ją suprasti, nors vis
Tamson įsigūžusi šnera Neris. —
Ir amžių užuodanga, vai, nenukris
Nuo burtų, kuriuos ji gyvena...
Tamson įsigūžusi šnera Neris
Man pasaką slaptą ir seną...
III
Rūkai baltieji vysto Nerį,
Pranyko upė ir krantai
Miglų bangosna pasinėrė.
Rūkai baltieji vysto Nerį.
Gūdu. Bet siela besigėri,
Lyg amžių slėpinius matai...
Rukai baltieji vysto Nerį,
Pranyko upė ir krantai...
IV
Baltos miglos kelias, kyla,
Skrenda, plaukia j mane,
Ošia man nebylią bylą.
Baltos miglos kelias, kyla,
Gobia slėnį, supa šilą,
Visa, visa jų tvane!...
Baltos miglos kelias, kyla,
Skrenda, plaukia į mane.
V
Nerie, mano upe gimtoji!
Paskendusi amžių sapne,
Sakyk, apie ką bevaitoji,
Nerie, mano upe gimtoji?
Nejau ir tave slegia toji
Dūma, kuri žudo mane?!
Nerie, mano upe gimtoji,
Sakyk, ko vaitoji sapne?!
29 III 17
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.