Julius Janonis (Vaidilos Ainis) gimė
Nėra jose gyvenimo džiaugsmo, drąsos ir noro. Nenuostabu: sunkios gyvenimo sąlygos juos išdildė. Mokslui nebuvo pinigų. Velionis turėjo ne tiktai jam uždirbti, bet ir duonai, kas svetur, tremtinio sąlygomis, sunku buvo. Silpnos sveikatos būdamas J. Janonis veikiai pavargo. Liga da labiau pakirto sveikatą. Nelaiminga meilė atėmė noro gyventi. Velionis geso. Nupuolęs netoli Petrapilio po einančių traukiniu, jis rado išeitį savo nusivylimui... Amžinai atsiskyrė su šiuo pasauliu
V. P.
AVE VITA, MORITURUS TE SALUTAT!
Pamilau dangaus žydrumą,
Auksu spindančią mėlynę,
Buinų vasaros žalumą
It krikštolas skaidrią rasą.
Pamilau ir mergą jauną,
Dar skaistesnę užu saulę,
Dar lieknesnę už žolyną
Ir blaivesnę užu rasą.
Ir svajojau siekti laimės
Su visu plačiu pasauliu,
Kam nuo kojų pančiai krinta,
Kam dievų aušra sušvito.
Milžino darbai vaidinos.
Aš tikėjau juos atliksiąs,
Herkulio ir Prometėjaus
Kuriamus žygius nupinsiąs.
Bet, lyg beržas žalialapis,
Sprogstant, kirmėlės pagraužtas,
Kad dar gyvas netrunyčiau,
Pirma laiko jaunas žūstu.
Pirma laiko jaunas žūstu,
Nė jėgų neišmėginęs.
Ateities žygius nešuosi
Su savim j šaltą kapą.
Su savim nešuosi meilę, —
r mergelės, ir pasaulio,
To plataus, to dailaus pasaulio,
Kur it pumpuras dar sprogsta.
Nesulaukiau jo pražystant,
Bet širdy užsiauginęs,
Žengdamas į šaltą kapą,
Sveikinu jį greit bujosiant.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
ATŽALOS
Smarkūs vėjai, skaudus lytus,
Žiaurios audros nugalavo
Jauną girią, kur taip puikiai
Prieš dešimtmetį žaliavo.
Virto aukštos tamsios eglės,
Griuvo beržai baltmarškiniai,
Krito medžiai, žuvo miškas,
Bepaliko tik kelmynė.
Ir po kraštą, kur bujojo
Jauna žalio miško siena,
Vienas vėjas belakiojo,
Švilpinėdams naktį dieną.
Vien šikšnosparniai slaptingi
Ties kelmyne sukinėjos;
Vien apuokai ir pelėdos
Šukė gūžtas ir perėjos.
Ir tik vietomis netyčia
Tarp stuobrių, sveiki išlikę,
Skurdo beržas ar eglaitė,
Atsiskyrėliai sunykę.
Rodos, miškas jau pražuvo;
Rodos, jis jau nebegali
Beišdygti, beužaugti,
Bedabinti šitą šalį.
Bet aure plikas plotas,
Kur tik vėjo sukinėtas,
Vėl atgijo, vėl jau žalias,
Vėl jau atžalų prisėtas!...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
NEKALTINKIT MANĘS...
Nekaltinkit manęs už tat, kad aš visai
Nedaug tepadariau, kad greitai parkritau,
Kad pakeltos aukštyn galvos aš nelaikiau,
Kad nežengiau tolyn, lyg milžinas tvirtai...
Nekaltinkit manęs, kad aš lyg bailys,
Bijodamas mirties, pabėgau nuo kulkos.
Ir taip jau man sunku, ir taip jau nėr dienos,
Kad švysterėtų man ramumo spindulys...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
KALINIAI
Kodėl tu, drauguži, toks liūdnas?
Kas tau atsitiko, sakyk!
Mane nesenai tu pažįsti,
Bet niekniekio to nepaisyk.
Abu juk už laisvę kovojom,
Abu juk netekome jos,
Tai ko tau, drauguži, dar slėpti,
Ko akys aptrauktos rasos.
Tai niekis, kad aš kiek vyresnis,
Ir čion pirmiau tavęs patekau,
Kad kęsti anksčiau aš pradėjau,
Kad teko kovot man mažiau.
Sakyk, nes ir man dar grandinės
Nespėjo apkalti širdies,
Nespėjo ir man iš krūtinės
Išplėšti skaisčiosios vilties.
Man kūnas tebuvo apkaltas,
O siela lakiojo laisvai,
Todėl, nors kalėjimas šaltas,
Bet man kunkuliuoja jausmai.
Teisybė, užuojauta mano
Padėti tau daug negalės,
Bet vis dėlto skaudančią širdį
Atdenk man — skausmai sumažės.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
ZIGMO GĖLĖS ATMINIMUI
Laki vaidentuvė po erdvę skrajojo
Ir pynė vainiką iš aukso sapnų.
Jautrioji gi siela mylėjo, svajojo,
Ilgėdamos laimės saulėtų dienų.
Dausų sužavėta širdis suvirpėjo
Ir plaukė, bangavo malonūs garsai,
Skairieji akordai kas kartą tvirtėjo,
Kas kartą garsesniai skambėjo aidai.
Ir naują pasaulį armonijos
Vaidino gražieji Gėlės kūriniai,
O lūkesčio pilnos jo dainos malonios
Gaivino lyg saulės skaisčios spinduliai.
Jis grožiu gėrėjos, jis meilę telaukė,
Jam kelrodžiu buvo auksinė viltis.
Jis laime tikėjo, bet greitai nutraukė
Gyvenimo siūlą žiaurioji mirtis.
Ir ilsis svajonių apviltas poetas
Šaltosios motutės žemelės glėby,
O laikas svajotas, o laimė tikėta,
Dar vis nepasiekta, dar vis ateity.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
KLOUNAS
Aš klouno margą kepurę nešioju
Ir jūsų smagumui vaipausi, juokiuos,
Jūs manot, kad aš, kuris visad kvatoju,
Laimingas, kad aš gyvenu vien džiaugsmuos?
Jums linksma matyti, kaip mirga blizgučiai
Ant apdaro margo, o mano širdies
Nenori matyti; jums tinka žvangučiai —
Per juos jūs nejaučiat kartumo tulžies.
Sotiems jums nuobodu ir einat žiopsoti
Į cirką, o man ar malonu prieš jus
Kraipytis, neklausiat; tik teikiatės ploti
Už juokdymą — klouno gėdą, skausmus.
Jei manot, kad klouną cirko estrada
Vilioja, kad niekniekius lengva plepėt,
Tai klystate: klounas kenčiantis badą
Tetampa... Bet kas? Jūs nenorit tikėt?
Jūs raukotės: žodžiai tiesos jums netiko?
Daugiau nekalbėsiu, kvatosiu linksmai...
Kitaip paskutinio netekti skatiko
Galiu, o už scenos badauja vaikai...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
DRAUGAMS
Manau aš apie jus, kai ryto tylume
Tamsus pasaulis aukso spinduliuose grimsta,
Kai balti debesiai susnūdę erdvume,
Manau aš apie jus — ir man širdis nerimsta.
Ir kai, lyg ašaros, rasa matyt laukuos
Ir žvaigždės sužiba, saulutei nusileidus,
Klajoja ilgesys ankštuos kalėjimuos,
Kur paslėpė mielų draugų balsvuosius veidus
Visa gamta džiaugsmuos — visur žiedų žiedai,
Visur sruvus vanduo, vėjeliai supėjėliai,
Tiktai brangių draugų pilni skausmų veidai
Ir lydi juos visur nakties kančių šešėliai...
Visa gamta džiaugsmuos — visur aidai dainų
Ir marių laisvos bangos supasi ir mąstos,
Tik jūs, mieli draugai, suspausti akmenų,
Ir jūsų dainos vis nutyla nesuprastos ...
Bet spindint mėnesiui pusiaunakty gilioj,
Kad visko ilsiama ir bildesio nutilta,
Mintis nors sudaužyt grandinių nevalioj,
Į laisvę veržiasi, į saulę tiesia tiltą...
Tada ir vėl siela pilna senos narsos,
Ir vėl drąsi širdis ir virte verda kraujas,
Per akmenis matyt dangus rausvos varsos
Ir, rodosi, jau tuoj išauš rytojus naujas ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
KALVIS
Pasitrauk, nekliudyk! Juk matai, kad kalu.
Man plepėt su tavim nėr kada.
Bepigu tau vėpsot, kad prikimšta mašna,
O aš galo sudurt negaliu su galu,
Nors kalu, dieną naktį kalu.
Jam gražu pažiūrėt, kaip gyvena vargšai!
Gal dar mąsto, kad skursti — saldu,
Kad tai niekis per dieną mosuoti kūju,
Ir matyti, kaip miršta iš bado vaikai!
Jam gražu, kaip gyvena vargšai!
Jam gražu! Cha, cha, cha; bet tada bus gražiau,
Kai varguoliams kantrumo pritruks,
Kai vargdiniai visi iš nagų jums išspruks...
Pakalbėsim tada apie tai, ką kenčiau!
Cha, cha, cha! Tada bus dar gražiau!..
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
KUMIEČIŲ DAINA
Trauk, bėruti, trauk greičiau, —
Poną einant pamačiau.
Jis ir vėl mane rūgos
Neišvarius nė vagos.
Kiek jau priariau vagų!
Gal tiek pat, kiek man vargų!
Trauk, bėruti, trauk greičiau!
Ponui mūrus pastačiau.
Trauk, bėruti, o pačiam
Reikia dirbti alkanam:
Duonos kąsnio neturiu,
Nors ariu, ariu, ariu.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
DARBO KARIUOMENĖ
Vos rytas prašvinta, nuskurę būriai
Per miegantį miestą žingsniuoja niūriai:
Tai darbo kariuomenė traukia.
Ilgai tarkši gatvių pilki akmenai,
O tvankių dirbtuvių stiebai kaminai
Jau rūksta — ateinančių laukia.
Kai vakaro sutemos miestą apgaubs,
It kraugerės šmėklos, dirbtuvės subaubs,
Ir vėl tarkšės priemiesčių gatvės.
Belaimiai, kas traukia neturto keliu,
Juo pradeda eiti mažu vaikeliu,
Ir eina kasdien lig senatvės.
„Tėveli, tėveli, kas ten taip atdunksi?"
— „Miegokit, vaikeliai, tai juodvarniai krunksi",
Ramina Laisvūnas vaikus,
Nors pats jis kažko neramus.
„Tėveli, tėveli!" — vyresnis nubunda:
„Kas ten taip-atžvangsi? ko žemė taip dunda?"
—„Tau žvangsi, matyti, sapne ...
„Tai ošia, vaikeli, giria" ...
Ir vėl visi miega. Tik vienas pašoksta:
„Tėveli! Kas ten? Ar tai akmens taip sprogsta?
Tėveli, iš kur ta pyška?"
Bet niekas nė žodžio — tyla.
Ir pradeda klykti. Mažučiai sukyla.
Kukčiavimas. Verksmas lyg ryto netyla.
Tik auštant suminga vaikai.
Linksmi nekalti jų sapnai.
Šypsodamos saulė iš užmiškio rieda.
Pušynas nubunda, čiulbūnai jau gieda.
Bet kas tarp žaliųjų pušų
Pakasta po žemių šviežių?
Šypsodamos saulė apšviečia ir kelią,
Bet kas ant jo dulkių tą debesį kelia?
Greičiau pasitraukit iš čia:
Tai joja kazokai risčia.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
AR TU MATEI?
Ar tu matei,
Kaip grįžęs iš dirbtuvės
Namo šeimynos tėvas rado
Vaikus numirusius iš bado,
Ir kaip mergaitės — paleistuvės,
Nors girtos, su svečiais kvatojo,
Širdy jaunų dienų raudojo?
Ar tu matei?
Ar tu matei,
Kaip alkanąją minią
Nagaikomis kazokai vaikė;
Nuvirto budeliams krūtinė,
Ir jie sau nuopelnu palaikė,
Kad jų širdis nesudrebėjo
Ir gatvę lavonų prisėjo?
Ar tu matei?
Ar tu matei,
Kaip beprotė motutė
Basa bėgioja vis kas rytas
Į šilą, kur jos sūnus krito,
Ir verkė apkabinus pušį
Ir ašaromis žemę šlakstė,
Ir juokdamos po mišką lakstė?
Ar tu matei?
O aš mačiau!...
Kol nemačiau to vaizdo,
Laikiau skaudžia ir savo žaizdą.
Dabar gi supratau, kad mano
Kančiai — tai tik kančios šešėlis;
Kad mano skurdas — lašelis
Prieš visą skurdo okeaną.
O aš mačiau!...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
NEVERKIT PAS KAPĄ...
Neverkit pas kapą narsiųjų draugų:
Kas krito kovoj, tie didvyriai,
Kiekviena kova reikalinga aukų —
Laimingi už laisvę numirę.
Nelaistykit kapo gailiąja rauda,
Bet tęskit pradėtą jų žygį:
Pasiektas jo tikslas minės visada
Paguldžiusi galvą karžygį.
Minėkit ne pragaištį mirtį, kapus,
Bet kovą, vien kovą be galo:
Geresnio paminklo didvyriams nebus,
Kaip vykdymas jų idealo.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
RUDENĮ ANT KAPŲ
Į pakastą kapą, apsuptą beržų,
Papuoštą vainiko gyvųjų gėlių,
Nespaudžiamą, kryžiaus iš kieto akmens,
Žvelgiu, sužavėtas rudens.
Apklodami žiemai tyliuosius kapus,
Beržai baltarūbiai jau barsto lapus
Ir rudenio vėjas vis baras piktai,
Kad kliudo skraidyti kapai.
Dangus apsiniaukęs, bet drovisi lyt,
Lyg mirštančiai gamtai bijotų kliudyt
Gėrėtis, kol baltas sniegelis žiemos
Dar lovos minkštos nepaklos.
Į paprastą kapą vargdienio žmogaus
Žvelgiu sugraudintas ir skausmo gilaus
Apimtas, beržo pasirėmęs, verkiu,
Ir ašaros byr ant gėlių.
Verkiu ir jaunystės blogai praleistos,
Ir krintančių lapų, ir grožio gamtos,
Ir saulės skaistutės šiltų spindulių,
Ir savo svajonių gražių ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
***
Pažiūrėk į erdvę — neišvysi galo.
Žmonės nesupranta pilno idealo.
Bet dangaus mėlynė žavi mus dažnai.
Siek gi idealo, kiek tik jo žinai!
Pažiūrėk, kaip šniokščia,
Mankosi ir rangos
Trupinančios krantą laisvos
Marių bangos.
Pažiūrėk, kaip laksto virš
Kalnų arai,
Ir save paklauski: „Ar tu taip darai?"
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.