Petras-Vaiciunas-foto        Gimiau 1890 m. liepos mėnesio dienos saulėtą rytą, Piliakalnių kaime, netoli Siesikų pilies. Augau gamtoj, drauge su mišku. Paūgėjęs per pusnis kasdien maknodavau kelis kilometrus į Veprių pradžios mokyklą. Paskui Ukmergė. 1904-1905-ieji revoliucijos ir tautinio bruzdėjimo metai. Policija, pašalinimas iš mokyklos.

        Pavasariškai slenka tolimesni mokslo ir darbo metai. Kaunas, Ukraina, Petrapilis. Didžiojo karo vargai ir kančios — ir Lietuvos laisvė. Atgimimas, poezija, teatras. Vilnius — ir vėl Kaunas. Keletas metų darbo ir užsieniai.

        Dairiaus Berlyne. Gyvenau Paryžiuj. Gėrėjaus Šveicarijos ir Italijos grožybėmis. Visame žemės rutuly tas pats žmogus — su savo širdimi ir ilgesiais, su savo džiaugsmais ir nusivylimais. Visur su kaupu grožio ir gėrio, bet namie gražiausia ir geriausia. Visur daug vargo ir negerovių, bet gimtam krašte jie ne tiek skaudūs. Todėl, kad savi.

        Dirbu. Pasiseka — džiaugiuos, nepasiseka — paliūdėjęs pasižadu nugalėti save ir darbą. Nors kartais gyvenimas ir skaudina širdį, bet jis vis dėlto įdomus ir be galo džiaugsmingas. Tebūnie kiekviena gimusi valanda palaiminta ir lai visas gyvenimas plasnoja kūrybos ir grožio sparnais!

        Tik tame išganymas.

 

 

ŽODIS

 

O, žodi, o, didis, o, amžinas pranaše,

Nerimstančios sielos plasnojantis paukšti,

Tu dievišką žinią aidėdamas praneši,

Tu širdį vilioji į mėlyną aukštį.

 

Kiek galios, o, žodi, tavy pasireiškia,

Kai skrieji tu laisvės sparnais pasipuošęs!

Tu, kūnu patapęs, mums paslaptis reiški,

Tu skaidrini amžius, kur gimti dar ruošias.

 

O, žodi, kūrėjo širdie atvertoji,

Tu numestas miniai joj himnu išaugi,

Tu amžiną taiką žmonijai kartoji,

Griausmu tu prabilsti, jei laisvę kas smaugia.

 

Kai proto galybė tau gimti įsako,

Tu, žemę prikėlęs, žvaigždes suskaičiuoji.

Tu želdini sielai išganymo šaką,

Gyvenimo raudą aidais užčiūčiuoji

 

O, žodi, o, didis, o, dieviškas aide,

Širdy suskambėjęs, kad dainą ji dėtų,

Jokia dar galybė tavęs nepabaidė!

Kas būtų, jei melas tave kur nudėtų?

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

MES IŠARSIM AUKSO SKRYNIĄ

 

Labas, dirvos! Mes — artojai!

Tėvų žemė pilna aukso.

Ošia pušys — lyg kartoja:

Globsim žemę — saulėn augsim!

 

Arkim, arkini — daug arimo!

Žemė tyli — sėklos laukia,

Tartum motina ji rymo.

Širdimi su ja suaukim!

 

Virpa saulėj vieversėlis.

Jo giesmė palaimins sėją.

Skrenda gandras, anksti kėlęs.

Kas netingi, daug kur spėja.

 

Arkim, arkim — tiek arimo!

Dailiai plūgai verčia žemę...

Klykė pempė — ir nurimo.

Lyg kas širdį saujom semia.

 

Dar po varsną, dar po barą!

Švęsim varpų prisiskynę.

Viltis plūgą žemėn varo...

Mes išarsim aukso skrynią!

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

ŠIENAPJŪTĖ

 

Aukso miglos supa tylą —

Užu šilo saulė kyla ...

 

Žengia vyras paskui vyrą ...

Ryto perlai žemėn byra ...

 

Žolę žalią, žolę jauną

Žvangios dalgės žvangiai pjauna ...

 

Lenkit galvas, pievų gėlės —

Eina jaunos grėbėjėlės ...

 

Padėk Dieve! — Ačiū, ačiū ...

Pradalgėlių, kaip gyvačių ...

 

Dalgė dalgę mostais varo —

Tiesias baras šalia baro ...

 

Saulė žėri, spindi rasos ...

Braido pievą kojos basos ...

 

Čeža, šlama, žvanga, tyška

Žalioj pievoj ir už miško ...

 

Mirga mergos nuo pakrantės ...

Žodžiai, juokas — ryto šventės ...

 

Kaista saulė — kaista krūtys ...

Žalia, žalia — šienapjūtė ...

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

NEMUNAS

 

Skaidriai, svajingai, pro kaimą, pro dvarą,

Nemunas bėgdamas vingį vis daro,

 

Tartum lietuvio mintis rūpestinga,

Tartum jis Baltijon kelio pristinga.

 

Kaip čia nubėgsi, ramiai nubanguosi:

Smėlis, kaip auksas, taip žalia krantuose!

 

Mylią prabėgai — vėl kalną aplenki,

Sveikink milžinkapį, džiaukis palanke.

 

Kalną pasiekei — šimtai panoramų

Lepina Nemuną guodžiančiai ramų.

 

Birštono slėnin pro Prienų miestuką

Nemunas vingį karališkai suka.

 

Kiek čia tam Nemunui žaliojo lobio,

Kolei jis Punią vaivorykšte globia!

 

Nemuno pievos — žiedų, kaip daržely!

Rodos, vainikai Nemunui želia!

 

Nemunui gera. Jis vos tivuliuoja.

Jį čia lietuvio daina taip liūliuoja.

 

Dar paviešėt čia! Nors vieną dar vingį!

Nemunas neskuba, bet ir netingi,

 

Skaidriai vingiuoja per ramiąją žemę —

Lai sau kiekvienas jėgų iš jo semia!

 

Lydi jj girios, bažnyčios ir svirtys...

Nemunui liūdna su Lietuva skirtis ...

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

KRYŽKELIŲ ŽEME

 

(ANTANUI SMETONAI)

 

O, kryžkelių žeme, praeinančių kojų

Pėdom nužymėta, tiek kentus vargų,

Mes šiandien tau šviesiąją dalią aukojam,

Nūnai tau vežimai vainikų margų.

 

Tau meilė širdy ne už duoną su auksu.

Nerimsta jausmai, kad gimta mums esi!

Mums džiaugsmas, kad jungas tavęs nebeniaukso,

Kad žengia nuo kryžiaus tavoji dvasia.

 

Buvai tu ir būsi mums žemė mieliausia,

Pašventinta ašarom, kraujo lašais.

Tu, laisvę laimėjus, žydėt nebeliausi.

Tu dvasios rimtim sau gyvybę rašais.

 

Iš tavo dirvų, kur darbymetis kaista,

Iš šnarančių upių, ramių ežerų,

Iš girių žaliųjų tiek ilgesiui maisto,

Tiek sielai stiprybės, sapnų, kaip žarų!

 

Aušroja krūtinė, kad tavo artojas

Su varpom keliauja iš savo laukų,

Kad Baltijos jūra mums laisve kvatojas,

Kad amžių vainikai ant tavo plaukų.

 

Tėvyne, tu, meile širdin įsisunkus,

Supi ją, kaip motinos žodžių daina.

O dainai suskambus — vargai nebesunkūs ...

Tėvų mano žeme, tau dirbti einu!

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

JAUNYSTEI NERIMSTANT

 

Jauna siela — karšti žodžiai.

Ei, jaunyste, pajudėk!

Semk dienas į širdį guodžiai,

Žengt į džiaugsmą paskubėk!

 

Kolei jaunas — tavo dienos ...

Tik plačiau, plačiau sparnus!

Jei aušroj paskęs blakstienos,

Bus ir rytmetis darnus ...

 

Kas mums miglos, kas mums vėjai!

Sveiki, drąsūs — vienas du!

Mes pasaulio paveldėjai...

Siekti laimės taip saldu ...

 

Verda kraujas, širdys plaka ...

Žygių žingsniai ir daina ...

Nusiminę, švyst iš tako!

Mums nerūpi aimana! ..

 

Ei, jaunyste, brangi, didi,

Kol širdy karšti geismai,

Kol dienas svajonės lydi,

Dek, liepsnok, graži, linksmai! ...

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

RAMYBES RIBOMS

 

Drebėk, dabartie — ateitis atsikėlė!

Vėl staugiantis žaibas j debesį skėlė ...

Aš, saule nušvietęs, kas buvo, kas sena,

Plasnojančiu viesulu skrieju, kaip aras,

Kur mano ir tavo ramybė šypsena,

Kur kažkas pakilo — prakeiktas ir geras ...

 

Drebėk, dabartie — ateitis atsikėlė!

Aš, pančius sutrypęs, kaip siurbiančią dėlę,

Pro slenkančių amžių nušvitusį tarpą

Vis skrieju ir skrieju be laiko vergijos ...

Aš vienas ... Tik viesulas kelią man karpo ..

O ten jau — ir himnai, ir saulėtos gijos ...

 

Drebėk, dabartie — ateitis atsikėlė!

Aš, viešpats, jai pavedžiau kūną ir vėlę...

Dar šiandie mes, viską surinkę, kas buvo,

Sukursime didelį didelį laužą,

Ir, garsiai prabilę: — Kas buvo — pražuvo! —

Didi nukeliausim ... Laisvi juk nešliaužo!..

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

IMTUM UGNĮ

 

Imtum ugnį, imtum saulę —

Ir nuplauktum per pasaulį ...

 

Gal kam liepsnos širdį guostų,

Gal kas melstus joms iš uostų

 

Gal kam saulė suspindėjus

Suvadintų vėjų vėjus ...

 

Gal linksmai jie susibūrę

Pamyluotų jautrią burę ...

 

Gal kas vėtrų sužavėtas

Lauktų saulės, kaip poetas,

 

Ir, nuliūdęs nebesnaustų,

Bet drauge su vėjais siaustų ...

 

Jei pabudę vėtrų lauktų,

 Gal ir burės nesirauktų ...

 

Jei iš uostų saulę šauktų,

Gal ir jūra taip nestaugtų ...

 

Imtum ugnį, imtum saulę —

Ir nuplauktum per pasaulį ...

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

KŪRYBOS MINUTĖ

 

Amžino ritmo kūrybos minute,

Žadanti širdžiai ir audrą ir tylą,

Tu kaip pražydus mergaitė jaunutė,

Kai pasimeldus nuo žemės ji kyla.

 

Tas, kas prabilsta tavęs pasiilgęs,

Žino, kad kančią ne veltui jis kentė.

Kurianti siela tai viešpatnus žvilgis,

Skelbiantis vergui išganymo šventę.

 

Darbo minute, tu amžių skeveldra,

O tavyje amžinybė sužvilga.

Tau sušvitėjus širdis tik suverda —

Ir iškeliauji j vieškelį ilgą.

 

Laimė keliaut, kol nusaulini mylią,

Šventė aidėt, kol dvasia nenurimus.

Siela be geismo — lyg kankliai nutilę ...

Džiaugsmas iš skausmo nert saulėtus rimus ...

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

ARTOJAU

 

Artojau, tu sėt nepaliauji,

Tu želdini aukso mums varpas,

O dainius su himnais keliauja,

Vis žadina širdis, kaip varpas.

 

Artojau,

Tu ramstis išminčiui ir šauliui,

Tu nešinas kvepiančiom duonom!

O dainius iš meilės pasauliui

Pražysta sapnais, kaip aguonom.

 

Jei jūs nemylėtumėt žemės,

Pasauliui nors klaupki prie kapo:

Jėgų tik iš plūgo jis semias,

Tik dainos žiedais jį nutapo!

 

Artojau,

Jūs žinot su dainium abudu,

Kad saulė ir ašaroj teka,

Kad darbą, nors sunkų ir gūdų,

Bet šventą jums dirbt atiteko.

 

Berk grūdą, artojau, kaip bėrei,

Duok atdūsius žemei į bargą!

O dainius už tavąjį gėrį

Vis saldins dainom tavo vargą.

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

DAINA

 

Iš pirmgimio saulėto prado

Suskambo daina saldžialūpė —

Ir žemė vėl džiaugsmą atrado,

Nušluostė sau ašarą rūpią.

 

Krūtinėj, kur nuodėmėm degė,

Suskambo malda: Aš mylėjau! —

Ir siela jau nebe neregė.

Atleisk jai, Skaistus Atpirkėjau!

 

Iš skausmo tylos, kaip iš kapo,

Prašneko širdis gailestinga —

Kas būti turėjo — patapo.

Jau nieko širdy nebestinga.

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

 

 

J. TUMUI VAIŽGANTUI

 

Žengei tu per žemę, kaip kūdikis tyras,

Su saulėta siela, su širdžia liepsninga.

Kur reikdavo žodžio, tarei jį, kaip vyras.

Jautei, kur kam meilės ir atdūsio stinga.

 

Kiekvienas tau buvo, kaip brolis, kaip savas.

Tu, žemėn įaugęs, dievybės ilgėjais.

Tavoji širdis nesiliovė ripsavus.

Tu skaidrinai sielas pavasario vėjais.

 

Kiek džiaugsmo davei tu savai Lietuvėlei!

Kiek suteikei laimės, kas jos neturėjo!

Tu dirbai ir dirbai — ir kūnui ir vėlei!

Ant kelių mes liūdim, netekę kūrėjo ...

 

Vai, kunige Tumai, vai, mylimas Tumai,

Tau ašaros mūsų ir atdūsiai gilūs ...

Ant kapo prisiekiam mes tavo skaistumui:

Tu būsi mums laisvės giesmė nenutilus!

 

Iš žemės juodosios, kurią taip mylėjai,

Tu saule mums šviesi, vis skatinsi kurti ...

Dangus tavo sielai, mūs laisvės kėlėjai!

Tau amžių vainikas, tautos mūsų burte!..

 

Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

Skaityti toliau