Juozas Tysliava gimė Suvalkijoj. Rašyti pradėjo labai jaunas būdamas. Pirmąją eilėraščių knygą „Žaltvykslės“ išleido 1922 m. Vėliau buvo aktingas „Keturių Vėjų“ brolijos narys. Ilgesnį laiką yra gyvenęs Vakarų ir Šiaurės Europoj. 1929 m. išvyko į Š. Ameriką, kur jau kelinti metai redaguoja seniausią Amerikos lietuvių laikraštį „Vienybę“. 1935 m. išleido Amerikoj parašytų eilėraščių rinkinį „Poezija“.
NAKTIS IŠ OKEANO
Iš okeano kyla vėjas.
Iš okeano pakraščių
Naktis dainuodama atėjo
Padangių vieškeliu plačiu.
Sakyk, juodoji viešnia mano,
Apsinakvojusi kalnuos,
Ką šitas senas okeanas
Iš savo dugno išdainuos?
Svajonė saulė nusileido,
Diena sutirpo tolumoj,
Tik mano akys, mano veidas
Dar okeano platumoj.
Sakyk, svajone numylėta,
Ir tu pasauli su dangum,
Kodėl taip vilnys vilnį mėto,
Ties viešpataujančiu žmogum?
Iš okeano kyla vėjas.
Iš okeano pakraščių
Naktis atėjo ir nuėjo
Padangių vieškeliu plačiu.
LIETUVI
Lietuvi, mano mylimas lietuvi,
Užaugęs pievose ir girių duburiuos,
Kviečiu tave dabar į naują būvį —
Kur radio lakštingalos tau amžių amžiais suoks.
Tau duosiu ilgą asfaltuotą gatvę,
Liktarnos vakarais tave čia palydės.
Lietuvi, užsimiršk — ką giriose esi praradęs,
Tramvajų giriose tau naujos girios pražydės.
Rytais mašinų, fabrikų švilpukai
Tau šičia tokius koncertus supūs,
Kad tu nebežinosi kas įbruko
Į atmintį tau pievas ir laukus.
Lietuvi, mano mylimas lietuvi,
Nenusimink, jei oralaivis tavęs dar neklausys.
Atsimeni, kai tavo tėvui kliuvo
Ratu per strėnas — kad bailus arklys.
Tave čia traukinys juoduos tuneliuos
Išmokys geležinį langą uždaryt,
O kai į bokštą būsi pasikėlęs,
Tai pažiūrėk, kas reikia padaryti ryt.
Rytoj ketvirtą valandą tau kino radio
Parodys tavo tėvą danguje.
Nudžiugsi tu ir būsi susiradęs
Be vado Eldorado savyje.
PIENIŠKA DAINA
Pieno, pieno visos gatvės laukia,
Karvės pienas žydi saldumu.
Pienas šiltas, pienas balto plauko,
Jis iš lauko plaukia j namus.
Jei turėčia savo laimės karvę,
Jai bučiuočia žydinčius ragus.
Savo sieloj šaukčia: salve, salve!
Mano sieloj linksma ir smagu.
Jai pietums aš duočia apelsinų,
Vakarienei — vyno paragaut.
Ji nešiotų grandį sidabrinę.
Ir mokėtų šokti bei juokaut.
Būčia indas, nors ir be turbano.
(Vieno pieno man dar negana).
Kūne džiaugsmas, sieloje nirvana,
Tai skambėki, pieniška daina.
GYVENIMAS SAPNE
Balto vėjo žinios ėjo —
tu ateisi pas mane.
Atėjai tyli, kaip fėja,
savo pasakų sapne.
Skyla amžiai ir kalnynai,
susivienija keliai.
Naktį žydintis sietinas
kažką sveikina tyliai.
Tyli jūra, tyli šalys,
palydėjusios mane.
Mano sapnas visagalis
ir gyvenimas sapne.
Balto vėjo žinios ėjo —
tu ateisi pas mane.
Atėjai tyli, kaip fėja,
savo pasakų sapne.
MANO ŽIRGAS
Nežabotą žirgą vėją
dangumi pasibalnojau
ir, sietynui sumirgėjus,
kad nujojau,
tai nujojau.
Mano žirgui,
mano vėjui
sidabrinių avižų
naktys sėjo
ir nusėjo,
o gražu ... gražu ... gražu ...
Mėnuo — degantis pentinas,
Andromeda — skrybėlė.
Ką sietynas
apsvaigino,
tą aušrinė pamylės.
Žvengia žirgas — žirgas vėjas.. .
Sidabrinių avižų
naktys sėjo
ir nusėjo,
o gražu ... gražu ... gražu ...
VĖJAS
Vėjas lekia ir kvatoja,
Vėjas žemėje kovoja.
Kas ne jo gaida užgroja,
tam išlaužia vėjas koją.
Žemė ūžia, vėjas lekia,
Žemė — mirštanti plaštakė.
Vėjas lekia, kaip patrakęs,
Vėjas lupa žemei akį.
Girios braška, miestai griūva,
O tas laivas, laivas jūroj ...
Vėjas lekia ir nežiūri,
Kur čia miestas, kur čia jūra.
PAVASARIS
1
Kaimas džiaugias.
Eržilai iš tvartų plinta.
Jei paklaustum kiemo draugą,
Kam svirnų pakreigės švinta,
Atsakytų tau — sustojęs: —
Kaimas džiaugias.
Kelias eina.
Smilčių debesys atjoja
Ant žirgų, kur neša dainą
Lauko seserims ir broliams
Ir, kur žydi, želia lankos,
Kelias eina.
Vyšnios žydi.
Šlamščia topeliai prie kelio.
Jei paklaustum, kas palydi
Skardųjį piemens ragelį,
Atsakytų kažkas jaunas: —
Vyšnios žydi.
2
Sodas, pavasario vėjų išlandžiotas,
Šypsosi medžių žiedais;
Lapai kaštonų, kriputėms iškandžioti,
Kreipias į saulę veidais.
Obelys džiaugsmo sijonais segiojasi —
Krinta — nekrinta žiedai...
Sodui nemirštama laimė svajojasi —
Sodas pražydo baltai.
3
Nusijuokė laukai,
Nusijuokė miškai, —
Kalnai ir lygūs kloniai.
Nuo saulės spindulių
Ir žėrinčių gėlių
Krūtinė suliepsnojo.
Aš į laukus skubu
Ir su gėlių lobiu
Šypsodamasis grįšiu.
Savo pilies viduj
Jaučiuosi kaip danguj, —
Gėlėms išsikaišysiu ...
MANO DEIMANTAS
Šiapus jūrų varpai,
Vakariniai varpai,
O anapus —
Sidabro rytojus.
Vai kodėl taip anksti
Mano laimę karpai,
Svetimųjų šalių mylimoji?
Chrizantemų baltų,
Chrizantemų rausvų
Jai priskyniau
Be galo, be krašto.
Lekia laimė tolyn,
Mylimoji, tai tu —
Mano deimantas, pasakų raštuos.
Supa laivą tolyn,
Mano laivą tolyn,
Horizontuos —
Lelijų lelijos.
O daugyn, vis daugyn
Nematytų vilnių
Vakarinės padangės atlijo.
Skamba jūrų daina,
Vakarinė daina
Pakrašty —
Mano pasakų rytas.
Ei, skambėk ir aidėk,
Mano laimė jauna,
Tau svajonių dangus atdarytas.
Chrizantemų baltų,
Chrizantemų rausvų
Jai priskyniau
Be galo, be krašto.
Lekia laimė tolyn,
Mylimoji, tai tu —
Mano deimantas pasakų raštuos.
VASAROS DAINA
Mano namas — girių pievų plotai,
Ryto saulė — taurė sklidina.
Pievų akys žalios, ašarotos
Ir kaip gulbė vasaros daina.
Lyg per sapną jūrų dugno paukštis
Nepažįstu kelio, nei krypties,
Tik pažvelgęs į bedugnį aukštį —
Kur jaunystė mano nusities —
Aš matau ugninių gulbių mantą –
Lekia, lekia vasaros daina.
Mano akys — okeano krantas,
Čia liūliuoja naktys ir diena.
Tos svajonės tokios aiškios grynos —
Būtų gera lėkti su dangum.
Bet kaip žvaigždės — skęstantis gėlynas,
aip ir laimė žaidžia su žmogum.
Taip svajojau tylią gilią naktį,
Kai pelėda verkia apsapnių,
Pasikelti, lėkti ir nukakti —
Kur nebūta Dievo, nei žmonių.
VASARĖLĖS PASAKAITĖ
Vėjas pučia.
Tolyj raganos kvatoja.
Pievoj vasaros vaikučiai
Debesėliais abejoja.
Žirniai žydi.
Driekias saulėje šešėliai.
Karščio niekas nepavydi —
Šnekas skrybėlėtos gėlės.
Dalgiai žvanga ...
Dainos už kalnų skiniuojas.
Telkšo ežers — jaunos bangos
Šiandien karklų nemyluoja.
Vėjas tįla.
Žengia mirksnio karalaitė;
Žemė dar labiau pamilo
Vasarėlės pasakaitę.
NUSKENDUSI SAULĖ
Toks didelis, didelis vakaras.
Saulėleidžio jūra
Pro žemės kraštus išsiliejo
Ir žvaigždės žuvėdros
Sparnais sulingavusios
Sudužo
Į mano akių okeano vilnis
Toks didelis didelis vakaras.
Laivai ežere lyg nuskendo
Lyg ima sapnuoti
Saulėleidžio sapną
Auksinė žuvis
Tyla per pasaulį
Kaip žemės drebėjimas
Eina
Daina surakino mintis
Svajotoja jūra
Kur virpi toli po padange
Tave aš atminsiu
Nukritusia ašara
Mano akių
Įsūrintos ašaros
Krinta j ežerą
Kaip žvaigždės benamės
Rugsėjo metu
Toks didelis didelis vakaras
Nukrito į mėlyną dugną mintis
Daina kaip nuskendusi saulė
Dar žydi.
NAKTIS
Naktis atėjo.
Padangėj telefonai ūžia.
Nors vakarai, žėravę, susigūžė,
Tačiau jauni stulpai ir senyva paplentė ūžia.
Pakalnės meldžiasi.
Kalnai, įrietę sprandus žiūri
Tolyn, kur palšo rūko burės
Išsirikiavusiajam vakarui sapnus išbūrė.
Naktis in corpore.
Lūšnelių zodijakai gęsta.
Papievės, padarykit natūralų gestą
Ir savaime žinosite kaip žemė gęsta.
Nurimo tiltas.
Ant liepto ūdros valsą šoka.
Upokšnis turkiškai šnekėt nemoka? —
Naktie, daugiau tamsos haremo rasamokų.
RATAI
Keturi vežimo ratai
Juodbėri arkliai.
Nepapratę berno metai
Tūnoti tyliai.
Dieną — girios, upeliukai...
Vasarą — nakčia ...
Prunkščia lekia juodbėriukai
Šuolia ir risčia.
Pučia vėjas, vėjas pučia,
Pučia iš kalvos.
Laime, laime, ar tai tu čia
Stovi be galvos?
Keturi vežimo ratai,
Juodbėri arkliai.
Viską žino, viską mato
Kirmėlės keliai.
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.