„Petro P. Gintalo rašymai iš pirmo žvilgsnio niekuo ypatingai nesiskiria nuo talentingesnių šešiolikmečių ar aštuoniolikmečių bandymų. Tačiau taip lėmė likimas, kad Petro P. Gintalo penkti metai nėra tarp gyvųjų, o Vasaros akademijoje dalyvauja jo būsimos knygos rankraštis, kurio paraštėse vaikai skaitydami žymi savo pastabas, pvz. „taip!“, „giliai pažvelgta į laiko tėkmę, kitimą“, arba „graži pradžia, tik nepabaigtas atrodo...“ Panašu, kad pastaroji pastaba greta eilėraščio tiktų apibūdinti ir visą to eilėraščio autoriaus kūrybinę biografiją. Šioje knygelėje, šiaip jau nugalėjusioje Rašytojų sąjungos leidyklos poezijos pirmųjų knygų konkurse, rasite dar tik besiformuojančio poeto mėginimus išsireikšti eilėmis, chaotiškus prozos bandymus, kai kur primenančius eseistiką, kai kur priartėjančius prie eilėraščio proza ar F. Kafkos smulkiųjų apsakymų, ir dienoraštį, nušviečiantį tiek prozos, tiek poezijos bandymus netikėta šviesa bei tampantį ryškiu kūriniu, prisodrintu gyvenimo poezija.“ (Aidas Marčėnas)
Sultys pagal motyvą
Geriu obuolių sultis
Ir matau kaip juda nuosėdos
Nešvarūs obuoliai
Nešvarios rankos
Gerklėj įstrigęs prausias
Brolių seserų krauju
Obuoliukas
Kad ir nuosavas bet biblinis
Neplautų vaisių nevalgyk
Adomai!
Užsikrėtei vidurių šiltine
Ir nuodėme.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Košė I
Niekada nemirs siela nemirtinga,
Dienos didvyrių čia nestinga. Tingiai
Ant operacinės stalo. Balta,
Žalia. Žolė želia.
Širdis,
Priežastis kovos.
Nemušk moterų, motinos. Tėvą?
Kokios giminės Kūrėjas?
Ne pusbrolis
Pjauna, spjauna
Pjauna pjauna, suka
Suka vidurius,
Aplink pirštą
Vynioja mano košę.
Baik!
Po velnių!
Gerbiamasis Viešpatie,
Vieškeliu viešnagėn
Ateisi, ar ne?
Iš dulkės kilęs
Išdulkins,
Vis vien dulke virsi,
Dulkės kūrinys,
Dulkių siurblys.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Sistarak atvirkščiai
Raminančią arbatą nuo kaistančių plieno vartų
Dievagojas karšta –
Mat širdgėla susirgęs bado sau į strypus
Mėgžioja miegant šunį, cypia, draskos
Aplink pridėta daugtaškių...
Ir adresatų – aš esu *
Migdo debesuotos akys
Nenoriu miego!
Ir keikiuos iš vienos raidės
Ir iš skiemens ir nieko...
Norėčiau turėti rankas savo viduj
Kad galėčiau nerimastingai barbenti į širdį
Kai lyja už lango vandeniu
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
* * *
Matot,
Aš Dievo nepažįstu,
Taigi neklauskit kiek valandų.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Kalnas
I d a l i s
Kai užlipo ant kalno, pamatė:
Viskas griūva, rėkia, verkia,
Sako, kad „All so kaip gražu...“
Karvučių šešėliai nusidriekę...
Stiklai ir rėmeliai po jais guli,
Bet jau tai niekam nerūpi.
Visiems rūpi tiktai didelis kelias,
Ant jo guli daug raidžių.
Raidžių, kurios sudaro vieną di-
delį žodį;
Žodis „SITRIM“ ARBA „SAKEINUSEŠA“
Visi žino, ką reiškia...
Ale niekas taip ir neišsigąsta,
kaip turėtų,
Ir niekas taip ir nepagalvo-
ja, kad gal:
Problema ne aplinkoje, jei ne-
nori taip prie jos priprasti ir
atrodo, kad kažkas sako:
„Kaip čia pas jus purvina...“
Nenorime tikėti, kad tuoj supel-
kės visa KGB sistema
Į vieną didelį “THE BEST”,
Bet žodžiai ant kelio,
Tiksliau, vienas žodis, turintis
dvi prasmes,
Sako, kad trūks plyš reikia
gauti ministerijos leidimą,
Įsigyti žiogą ir akvariumą.
Laikytumėm žiogą akvariume,
Visą laiką šertumėm lašais,
Kurie krenta nuo žydinčio kak-
tuso.
Kaktusas vadinasi „KGB sistema“,
Bet vis tiek prakaituoja.
„Nieko nėra amžino“,
Sakė kažkas,
Bet kai susiprotėjo, kad pasa-
kė didelę nesąmonę,
Jau buvo Post factum.
O norėdamas ištaisyti savo klaidą
dar parašė:
„Post factum.
Viens, du, trys, varom...
Kas yra kas?..“
Nepasirašė, bet iš „JUMOS“ ŽURNA-
lo viskas buvo matyt.
Buvo matyt, kas buvo čia,
ten, visur ir dar nežinia kur.
Tiksi laikrodis, o Zaratustra
verkia, sužinojęs, kad jis skelbia
durną mintį, sakydamas, kad
pasaulyje egzistuoja tik stip-
riųjų moralė.
Nes tokių nėra!..
II d a l i s
– „Ei, kiek ten jūsų neapraudotų?“
– Daug!..
Laikykis, juodas dūme!
Nes ateina, va, Ana-Stasi-jasas!..
Kai musės mina kojom medų,
Prieš tai klampojusios šūde,
Tu nežinai, koksai banketas
Padėtas banko bukete.
Gražus išėjo šitas „Stychas“...
Skelbimų buvo nemažai,
Bet tai tik gražūs pakaruokliai
Kabojo ant sausos šakos.
Aš viską padarysiu, bet tik
deja ne dėl tavęs, tačiau kai
aš ateisiu „Kandęs musę“, vis tiek
būsiu žaidęs „Pusę per pusę“.
Todėl aš ir aš ir aš ir dar kai
kas, kas nori būti Sos-dos ko-
mandos nariu, sakom:
Mes ne kiaulės, mes žmonės.
Tad draugai, mokėkite pini-
gus ir viskas bus ok.
Trigonometrines funkcijas taikant
Brežnevo snukiui, galima bū-
tų labai įdomiai paekspe-
rimentuoti. Iš Brežnevo snukio
pirmiausia pasidarytų sukąs-
tas snukis, kuris blio-
vimo išraiškoj sakytų:
„...Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad nelik-
tų bolševikų...“
Po to Brežnevo snukis pasisuk-
tų į žiūrovus ir storu bari-
tonu užtrauktų:
„Aš papuošiu Dolfo (turimas ome-
nyje Hitleris – aut. past.) galvą pina-
vijom...“
Akys beprotiškai vartaliojasi,
veidas, iškankintas bergždžių
pastangų atgauti normalią
veido išraišką, tik dar la-
biau kvailina ir taip kvai-
lą jo išvaizdą, o lūpos
be perstojo kartoja:
„Ramtadrylia oilia ramtadry-
lia lia...“
Ir vėl iš pradžių:
„Ramtadrylia oi lia...“ ir t. t.
Dantys išsirikiavę dviem eilėm,
ne taip, kaip Stalino (kaip avies).
Bet vis dar pastebimos komu-
nistinės gaidelės:
„Pirčiupio motina, klausyki!
Lenino komjaunime, klausy-
ki... mano dainelės:
Ramtadrylia oi lia ramtadry lia lia...“
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Nekrologas
Vorai ant sienos žaidžia žmones –
„nekreipti dėmesio“
sprogo visos granatos
į dulkes:
greitis įgavo iškreiptą formą –
visi planai lange truputį pasruvo
(apsimestiniai vaikai telefonu
neduoda ramybės – groja armonika)
mano laikas atsiprašinėti, bet
tu žinai, kad aš niekuomet ne...
nebent tu nerūkytum,
arba šoktum pro langą,
kvepiančia ranka pasiektum skustuvą,
laikytumeisi radiatoriaus krašto,
ieškotum darbo, arba dievo...
bet viską teismas nuspręs:
„šovė į save devynius kartus ir nė karto nepataikė,
nakčiai išsibarsčius ant blakstienų
plaukuose buvo rasta koncentruoto veidrodžio kvapo,
atplyšusios odos ant paklodės
ir šilto medinio arklio kvėpavimo.“
Jos atminimas tapo sensacija
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Angelai sargai nedrybso danguj
Angelai sargai nemaskatuoja kojom iš dangaus
Jie atsitūpę ant tavo pečių
Duoda cigarečių pakelį
Vakare girti bindzinėja
Po tavo nusėtą purvu butą
Stumdosi tarp šiukšlių konteinerių
Ieškodami maisto
Ir miega užsidengę sparnus taukuotu pledu
Jie keikiasi kaip primušti
Alkoholy paskendę mužikai
Rauna naktį svogūnus iš svetimo daržo
Baksnoja į gęstantį ryto žibintą
Ir vėl bunda keli milijardai bedievių
Jie griūva ant šalto rasoto asfalto
Isteriškai dusdami
Kūną minko tie patys
Keli milijardai bedievių.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
* * *
Po nendrių ražieną
Basas vaikščiojo Nojus
Žmonių čia būta su dalgiais.
Akim rakinėjo
Zefyro debesis
Numetę savo kailines kepures.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
* * *
Lietuvoj iškrito sniegas.
Kelių purvo persmelktas oras,
Nūdienos rytas, metai,
Įsigėrę pagirių rašalo,
Merdėja
Blaškantis dėmesį sniegas.
Neria žemyn ir nykiai
Kvėpuoja kareivio gyvenimu:
Beprasmis, bereikšmis... eilinis.
02:02 2001.01.10
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Einu namo
TAMSOS ŽIBINTAI
NIŪRI ŠVIESA
TYLI TAMSA.
TURBŪT BIJAU
JUODOS TAMSOS
AKLOS ŠVIESOS.
TIK PASKUTINIAI ŽODŽIAI,
PO DEŠIMTOS PENKIOLIKA.
KEISTAI JAUČIUOS.
IR APIE NIEKĄ
NEBEGALVODAMAS
LIPU Į KALNĄ.
TIKRA ŠVIESA.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Pasaka apie išsiplėtusius vyzdžius
I d a l i s
Šach!
Pusekates. Aš jo (jos) nemačiau, tik žvairavau į jo (jos) pusę. Dabar tos pusekates nebėra. Dingo su visom savo grotom #.
Man patinka kalbėti niekus. Imi ir nieko nekalbi. Aš nuoširdus, užsidegęs, ir neįtikėtinai norintis parodyti katiną su parašiutu. Šių laikų menas – niekas, – aš nieko geidžiu, kaip išsiverkti prieš katiną. Katinas smalsiai žiūri ką darau, ir man nebekyla noro verkti, tik įelektrinti jo juodą kailį. Jis pakelia uodegą ir nuropoja man nuo kojos.
Šiandien mačiau, kaip katė žiūri į mane, kai taškiau balą ir ėjau namo. Katė drybsojo prie rūsio palangės, kaitinosi saulėje. Aš žiūrėjau į jos vyzdžius, bet negalėjau pasakyti, ar jie susitraukę, ar išsiplėtę. Pagaliau katė nebematė manęs, nes nuėjau už kampo. Tik žinau, kad dar ne kartą ją pamatysiu.
Sumauto gyvenimo etapai:
a) Atsibundi nuo beprotiško skausmo po girto tėvo kirčių.
b) Atsipeikėji laikydamas įgrūstą peilį žmogaus nugaroje.
c) Užmiegi matydamas surūdijusias ir purvinas grotas.
d) Sensti
e) Gauni pensiją
f) Moki mokesčius
g) Dar sykį užmiegi
h) Sensti
i) Jau nebetoli
j) Skauda visi šonai
k) Katinas
Sergu. Kosčioju kaip liliputas, atkišęs galvą į priekį, ir kaip pingvinas, slidinėdamas pažliugusio sniego gatvėmis, ropoju namo.
Mano mama rašė dramą, tėvas skaičiavo pinigus, o aš žiūrėjau, kaip byra katės plaukai.
Kažkodėl visada prisimindavau savo pomėgį sergant užrašyti atsitiktines mintis. Tada sirgau, rodos, buvau persišaldęs. Visada kažkaip prisimindavau atsitiktines mirtis laidojimo biure. Tada nė velnio nebuvo tam priežasties!
P o e m a a p i e ž i u r k e s
Pelės linkusios persistengt – bėga iš laivo (kuris turės nuskęst). Bėga į kitą miestą, kitą šalį, kitą žemyną, kitą pasaulį. Visi be išimties – ir mano žiurkėnas vakar pabėgo. Ir aš jo nepasigedau, nors buvo liūdna, kad jis nebelakstė po kambarį, kai žiūrėdavau televizorių. Nebematysiu pakėlusio koją žiurkėno. O žiurkėnas irgi pelė. Skęsta mano namai. Skęsta mano tvarkingas chaosas, laikraščių skiautės. Ne iki galo puoselėtas pasaulėlis.
Kasdien tas pats. Juoda pilka rutinėlė – motinėlė. Tik įdomiai išeina: jie mat jau susikūrė mano idėjas, mano vizijas, o aš vėluoju. Veltėdis! Užuot dirbęs ir kūręs ateitį, mostaguoju rankom, tauškiu blablablus ir visus mano registruotus niekalus. Perdėtai juokinga. Kelionė į dangų.
Keliaujam per dangų. Per namo karkasą, duris, langus, šaldytuvą ir krosnį. Per klijus, lipnias juostas, plaktukus, puodelius su supuvusia citrina, per saldainių popierėlius, per įtemptas akis, tylų kvėpavimą, per niūniavimą, šviesą. Per išsipešiojusį kilimą, lietų su ugnim, per surūdijusį mėnulį, girgždantį per vyrius. Per šaltą žemę.
Mano kambary mikčiojo psichiškai nesveikas raudonas laikrodis. Ir kaktusas sugadintu liemeniu. Dar gyveno medinis ežys ir elgetos raudona (taip pat) pelė. Daugiau aš nieko, rodos, neturėjau. Gaila, neturiu katinų.
Neplyšk, širdele. Jie visada išlaikys orumą. Net jei mesi šiukšles, jie iššoks, išgąsdindami tave ir save, tačiau nuriedės oriai, baugščiai, bet iškilmingai. Dėl to man patinka katinai.
I I d a l i s
S m ė l i s i r d u l k ė s
Aplink švilpė miestas. Apačioje degė geltoni žibintai, skraidė šiuolaikinis transportas ir šiuolaikiniai žmonės. Modernūs ir tokie maži apačioje. Jis irgi mažas, deja, ir sau, ir kitiems. Apsvaigęs vėjas smelkėsi per jo įsitempusius raumenis. Tarsi suktų ir mėtytų aplink, tačiau tvirtai laikydamas ir nepaleisdamas. Ta keista sfera, kurią visada norėjo patirti – tarp jo ir mažų žmogeliukų, tipenančių vakare namo. Ne, jie nieko nepastebės. Niekada nieko nepastebės. Jis atsiduso ir pažiūrėjo į juos, lyg norėtų įsitikinti, ar tai tikrai tiesa.
– Ei, viskas gerai, – atrėžė vienas, pakėlęs galvą.
Banalybės. Rodos, prisimenu visą savo gyvenimą, apsvarstau poelgius. Viena, jo iš viso geriau neprisiminti, antra, kurių velnių apskritai jį prisiminti? Niekam to nereikia. Jei niekam, tai ir man. Jis rankomis lietė šaltą geležinę skardą, žiūrėjo į lygų ir nešvarų paviršių. Susimaišiusi su juoda, smėlėta smala. Pragaro vartai. Jis atšiauriai ir piktai šypteli. Pilkas metalas taip pat jam šypteli, taip pat atšiauriai ir piktai. Jis pirštais maišė dulkių ir smėlio smiltis, o vėjas jas pūtė ir nešė apačion.
Rankos nebejaučia šalto pagrindo, tik stiprų vėją, kuris beprasmiškomis pastangomis, rodos, nori sustabdyti laiką. Drabužiai plaikstosi norėdami pabėgti šalin, chaotiškai draikosi plaukai ir batų užvarsčiai. Maži žmogeliai trypia grindinį, šviečia geltoni žibintai.
Jis žnekteli ant cemento prasižiojęs, pilnas kraupaus skrydžio, kraujo ir oro. Ištiesęs rankas ir šonus. Savo kūnu užliejo modernias gatves, gaivų vėją, kurio vaidmuo čia jau buvo beprasmis. Kaip koks praeivis, apsisuko ašarotom akim ir tyliai nuėjo tolyn. Ironiška ramybė. Purpuriniai lašai vos keletą valandų cemento grioveliais vingiavo į kelkraštį. Juos gėrė pilkas grindinys, vėjas nešė smėlį ir dulkes.
I I I d a l i s
1 5 b e p r o č i ų
Kartą kažkas pasakė: Gyvenimo prasmė – gyventi.
Ir niekas juo netikėjo, nes jis buvo idiotas. Galbūt taip sakė ne vienas. Bet būtent jį laikė visi bepročiu. Taip, jis linksmai siūbavosi ant supamosios kėdės tamsiai žalios spalvos kambaryje. Tokiame niūriame – atrodo, kad apspjaudyti ir apskrepliuoti visi kampai. O jis linksmai siūbavosi ir šaukė, kad gyvenimo prasmė – gyventi. Ir dar galvojo, kur kambario durys.
Jūs man pasakykite, kad jis – idiotas? Kokia aksioma taikoma tam, kurį galima nustatyti kaip neatitinkantį normalaus žmogaus reikalavimų, visų standartų. Turbūt reiktų pasistengti, kaip ir pasistengti juo netapti. Ir visgi jų buvo penkiolika. Lygiai penkiolika. Vartydamiesi ant šaltoko grindinio, seilėdamiesi ir vapėdami kažkokias nesąmones (kaip ir reikia tikram idiotui), prunkšdami vienas iš kito. Jie buvo vienas kito priešingybės, labai skirtingi, nežiūrint į tai, kad visi iki vieno gulėjo ant grindų, beprasmiškai (ir monotoniškai) voliojosi, galų gale tūnojo toje pačioje patalpoje. Pirmasis buvo pasiutęs egoistas. Jis išprotėjo tada, kai pradėjo pavydėti pačiam sau. Matydamas, kaip jo grubios tarsi didžiulės beždžionės rankos griebia muilo gabalą, jis pradeda klykti ir, prikišęs tą muilą prie smilkinio, daužo juo sau kaktą. Ir visgi nieko čia nenormalaus.
Antrasis buvo kiek kitoks: jis mokėjo suvokti begalybę. Matydamas paverstą aštuoniukę, džiaugėsi ir gėrėjosi tokia amžinybe. Ji bėga ir bėga ir niekada neišsenka. Deja, kartą vonioje atsuko veidrodį prieš veidrodį. Pabandęs suvokti kas atsitiko, tiesiog užstrigo. Nuo tada jis liko sutingęs, perkreiptos šypsenos žmogelis. Su tuo pačiu veidrodžiu.
Numeris trys. Už tai, kam nužudė žmogų peilio rankena (plastmasine).
Numeris keturi. Už tai, kam kirviu kapojo daugiabučio namo sieną. Pažeidęs daugybę sąžiningo gyvenimo taisyklių, pateko į idiotų kategoriją. O kas čia blogo? Daužyti kirviu gyvenamos dėžės sienos kampą nelabai pagirtinas poelgis. Ne malkas kapoti. Blogiausia, net jokios naudos (ar žalos kitam) nėra. Tik atbuko kirvis. Ir guli kažkur numestas.
Numeris penki
Numeris šeši
Numeris septyni
Numeris aštuoni
Numeris devyni
Gaila
Numeris vienuolika
Numeris dvylika
Numeris trylika
Nelaimingas nusikaltėlis
Numeris penkiolika
Visgi vienas dalykas žmones ir bepročius jungia. Jie turi kažkokią istoriją. Kad ir blankią, kvailą, idiotišką ar apgailėtiną, ją turėjo. Galime tik paploti dosniam gyvenimui. Jis istoriją sukuria pats. Kažką galima turėti daugiau, ne tik tramdomuosius marškinėlius ir niūrias kambario sienas.
Ir visi jie gulėjo kaip burbuolėje. Žaliame kambaryje išdribę ant šaltos ir niaurios žemės.
* Idiotas (-ė) [gr. idiotes – nemokša] – silnaprotis, visiškas kvailys (aut. past.).
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
* * *
Pertrauka, atmaskė, kaulai dundai dainos durnos (banalybės viršūnės), visokie katiliukai ir dujinės krosnelės (man atrodo, jog tai jau kažkur buvo). Aš žaviuosi primityvais, visa, kas svarbu, yra nesvarbu, visa, kas nesvarbu, yra svarbu, visa kas yra svarbu yra svarbu („visa kas gražu yra gražu“), arba visa, kas nesvarbu, yra nesvarbu. Iškrypėliškas Froido polimorfizmas, „Bulgarų berniukas, ryjantis žiurkę“. Hitlerio dantų smegenimis prisiekiu, jog aš žinau, kad tai tikrai ne mano mintis (mirtis). Klyksmas Krieg (vokiškai–itališkai). Kerta dūkšto ąžuolyną, kurgi strazdas pasidės (Sigitas Geda. „Babilono nusistatymas prieš Tarybų valdžią ir jos politiką“). Buvo tai garsiai išpranašavę vienuoliai, kurie norėjo antikristą užmušti. Ir šv. Jonas savo apreiškime rašė: „13 Aš regėjau žvėrį (tekstas pateikiamas apytiksliai) su septyniom g a l v o m i r a n t s e p t y n i ų .“
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
* * *
It Kukūlas, rašytojo etalonas, nueina į tribaną ir ten labai nenori prisitaikyti prie formulės xo=-b/2a kuri dar kitaip vadinama reigus formule. Šis rozeniškas paranojiškas klaikas it liūnas klampinantis satanistiškas užuominas pagimdo jo froidiško polimorfizmo (bulgarų berniukas ryjantis žiurkę) atšvaitus bei+ neatsiejamas paraleles tarp žalio paukščio ir liepos–lapino. Šis juokingas ekscentriškas dėdė (turima omenyje – Kukūlas) pasinešęs į naujoves tipo džipsinderis. Pamažėle ima šifruoti tą „amžiną kodą“ – akizif.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Kai rašau šitą slėpiningą novelę
Kai rašau šitą slėpiningą novelę, kitame kambaryje ant pufo miega Pitagoras – katinas, kuris prieš pusvalandį nukando pelei galvą. Aš, sukrėstas tokio žiaurumo ir pagautas didžiausio pasišlykštėjimo, klausau “Scorpions” ir rašau:
Kaukolė. vargelis šuoliukas džiaugsmas degtukas. 706. srauniose, negiliose šeimyninėse vasarvietėse labiausiai mane sužavėjo šie Krizo ir Deveikos bruožai::( (šie du žmonės gyveno kaip druska) kietumas, minkštumas, duslumas, skardumas, trumpumas.
1900–03 Rus.krizė. VANDUO – – – gerk ir viskas! šamanas turi turėti ilgus ūsus, cepelinines Čipolino akis. Wargu ar Ewe vardu buvo kailiniai, gal ir visai ne Rastiskių vietovė.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
* * *
Aplink krenta pūkai. Ir nepavasarėjančio. Dideliais kąsniais sminga ant mano veido, žiūrinčio į garuojantį ežerą. Niekada nemaniau, kad jis iš čia matosi. Tarp rūkstančių kaminų ir pilkų atšipusių medžio šakų. Ir kodėl lapkritis? Kodėl kalasi pumpurai ir paskui nukrenta supuvę nuo drėgmės ir šalčio? Man patinka tamsa, kai tyliai žingsniuoji susigūžęs ir veidą panėręs po šaliku. Stebėjausi, kaip to anksčiau nemačiau. Kaip visur gali įžvelgti ramybę ir keistai darnią nuotaiką. Kartais stebies, kiek daug už tave padaro aplinka, kiek ji sukuria, o tu žvalgais ir negali patikėt, kad tam, kas kūrė, tai išėjo netyčia. Ir tada prisimeni nuvalkiotus dalykus, kaip snaigė, šerkšnas ant lango ir burkuojančių valkatų dejonės. Ir atrodo banalūs, ir be proto gražūs, kada pamiršti pasaulio absurdą, neapykantą, pažvelgi į tai kaip į darną, harmoniją. O snaigės baigia krist ir padriki maži sniego gabalėliai sklando ore. Baltas oras. Baltas metas. Kaip gaila, kad to niekas nesupranta. Naivoki svajonių gabalėliai išbarstyti tarp nerimo ir kančių. Tarp apsnigto tako ir lesančių sniegą balandžių.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
* * *
Taip noris verkt name, kuriame niekas negyvena. Kai matai kažką besidalijant džiaugsmu, rodos, išgyveni, rodos, esi toks sumautas jautuoklis. Viskas turi ryšį. Tarp raudono mikčiojančio laikrodžio, kuris pažadina mane kas rytą, ir mano pilkos apyrankės, sutriušusiu siūlu ir švelniu rankų jausmu. Vienišo sąsiuvinio ir kriokiančio balso aido. Taigi, dainuosiu apie save, koks esu laimingas. Dievas mano burną ir smegenis prikiša vilties, kad nustosiu laukt ir pamatysiu gyvenimą. O man tai primena neišsipildysiančius pažadus. Argi ne nuo to žmonės šoka nuo stogų? Argi ne nuo to žmonės šoka beprotiškai, kriokiant beprotiškam balsui. Žinau tobulų žmonių. Aš juos matau. Juos girdžiu ir matau, kodėl jie tokie. Stovi lietui lyjant, sušlapusiais plaukais ir dar verki. Nori būti tokiu kaip jie, gauti bent dalį to, pasijusti laimingam. Rodos, tai ranka pasiekiama, bet vėl kažkas tau neleidžia. Sieki sumauto natūralumo. Betgi taip nebūna! Mačiau kažkada. Būna tik tobuliems žmonėms.
Baimę mirti keičia baimė gyventi su mirties nuojauta. Nuojauta miršta, o tada belieka laukti, kada palaidosi savo gyvenimą. Na ir gerai, kuo mažiau turėsi, tuo mažiau prarasi.
Vakar ryte mačiau laimę. Ji trykšdama gyvybe nubėgo į horizontą. Kai ją pagavau, ji man davė kažką tokio, ko iki šiol nesuprantu. Apgavikė. Bet tebūnie tas dalykas mano laimė, sapnuose ir troškime. Aš valgau vienišumą.
Gintalas, Petras P. Einu namo: [eilėraščiai, proza]. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.