Skaitant šį rinkinį nuolat piršosi analogija pagal Roberto Musilio romano pavadinimą: poezija be savybių. Joje yra visko: džiaugsmo, skausmo, blogio, gėrio, tačiau beveik niekas neišsikristalizuoja, neįgyja charakterio, kad priverstų suklusti, sustoti. Trūksta tos jau minėtos nuostabos. Todėl šią kūrybą vadinčiau „potencialia poezija“. (Jurgita Žana Paškevičiūtė)
Kai skaitai Pauliaus eiles, nesinori nieko įrodinėti, maga tiktai skaityti ir gėrėtis, nes tai ne minties šmaikštumas ar išradingumas, ne piešiamų vaizdų šviežumas – iš karto ir nesusivoki kas tai. Paulius Norvila – tikrai originalus autorius, kuris geba savo originalumą išreikšti. Galima tik džiaugsmingai pakartoti poeto žodžius: „Stebiuosi. Tiesiog stebiuosi“. (Liudas Gustainis)
kartais taip būna
tavo vardas man nieko nesako,
krinta tyliai tarytum dangus,
lyg Tolstojus su plunksna prie lapo,
lyg degtukai, nespėję uždust.
krinta tyliai, bet nukrenta garsiai
ir atsisuka žmonės iš gatvės,
ir taksistas paskolina švarką,
kad pridengtumei savo vienatvę.
nors neskaitė tavęs, bet pažįsta,
o man gėda, nunuodiju draugą
ir klausau, kaip pabėga be tikslo
paskutinė minutė į lauką.
atsisveikinam nugarom švelniai,
aš žinau, tu manęs nepamirši.
gal kada ir atskleisiu tau planą,
o kol kas – tik kava čia. be tirščių.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
tavo
ar žinai, kad rytoj lis lietus
ir pavasariai mėtys pėdas,
susitikę sakysim, kas bus,
ir pamiršim visai, kas yra.
ir sustosim, ir nieko už tai,
tik stoty traukiniai pajudės,
o švilpukas, paliepęs ateit,
užsikimš ir palieps neskubėt,
ir ugnim prisiglausim kalne
ar pakalnėj, ar ten, kur ramu,
vienas dūmas ir nieko nėra,
vienas dūmas ir viskas kartu.
ir nejausi, bet rankomis kils
tie pavasariai, kur per aukštai,
tavo lūpomis Dievas prabils
kaip tada, kaip tada, ar žinai?
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
rekordas
nes kai pusryčiai tampa triukšmingi,
ir paveldėtas grožis išnyksta,
dauguma vėl pavirsta į mažumą,
ir laukai vėl pavirsta į mišką.
ir mes virstam iš kojų į rūką,
prisidengę ne skėčiais akis,
niekas nesekė, niekam nerūpi,
kad tu vienas lauke ne karys,
kad tu vienas miške negrybauji
ir kad klaidos suranda teisius,
mes čia geriame sniegą be kraujo,
mes čia geriam – ne laikas prabust.
nes kai pusryčiai tampa triukšmingi,
tai ir pietūs nerūpi, ir šiaurė,
tavo kompasas rodo ne kryptį,
tavo aidas atspindi ne saulę.
ir užsimeni tyliai, akordais,
kad tavęs tai visai nebestebina,
telefono būdelė, rekordas,
kurio mes ir vėl nepagerinom,
kurio mes ir vėl nepabloginom,
nes surūgusios dienos – į kriauklę,
jau išmokom – dabar tik šypsotis
ir kartot šį žaidimą iš naujo.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
praktika
o kartais čia viskas sustoja
nelyg užsikirtus gaidukui,
ir laikrodis pameta laiką,
ir paukščiai pameta rūką.
apsirengiam tai, ką pasakėm,
ir žengiam į pietryčių tylą,
kai kaminas tampa pabūklu,
o debesys šaudant suskyla
ir žemėj tik trupinius lesa
kažkuo prasikaltę praeiviai,
ir pameta sparną pegasas,
ir pameta kiaukutą sraigė.
dar vienas įtraukiantis kampas,
kai baigiasi sniegas pas Dievą
ir klausia visi – kas nutiko?
nors žino atsakymą – nieko.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
iš tiesų
ar žinai, kokia tu? – kavos skonio,
tavo rūbas – juodesnis už lietų,
tavo kvapas – tirpesnis už orą,
už pagalvę minkštesnis sonetas,
vietoj sniego – skylėtas mėnulis
tau kas naktį, kas vakarą, rytą,
tavo šuo ant palangės prigulęs,
tavo sapnas nuo stogo nukritęs
ar kaip katės – ištirpęs į tamsą,
pažymėtas tavasis karalius,
tavo angelas sargas – kaliausė,
tavo tūkstantis mylių – bedaliams.
kai paskęsta dirbtinis beprotis,
it koketė šypsaisi miestu,
ar žinai, kokia tu? – kavos skonio,
ir tik gaila... ragavęs nesu.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
įtarimas
septyni samurajai tuopos viršūnėj
nuo pat ryto kamanę ir širšę, ir bitę
akimis savo kerta ir kerta, ir kerta,
ir užtenka tik langą šiek tiek pradaryti.
paskutinis romantikas — žvilgsnį į jūrą,
kur suvokia artėjančią bangą,
bet jėgų pasitraukt nebeturi,
tad suklumpa ir jūra nusenka.
septyni šienpjoviai balto beržo viršūnėj
užsimoja ir nukerta pietryčių vėją,
nes patys krypties nebeturi,
paskutinio romantiko išskleistos burės
miesto šviesom susilieja,
o apakęs žvėris ieško grobio kaip tas,
kuris naktį bažnyčios ieškotų,
ir neradęs supranta, kad viskas tik tam,
jog kažkas pasiimtų pavasarį sau
arba jautį dievams paaukotų.
vienas kirtis į nuotaką – sudreba žvakė,
samurajai iš lėto pakelia sakę,
o kūnas kaip kūnas, kaip vynas.
ant žalio tatamio, šiek tiek apsitrynęs,
paskutinis romantikas krinta išsekęs,
netikėdamas, kad paskutinis.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
pasakos
kai tūkstantis metų pro šalį,
tai pažįstami rudenys, vasaros
nepažįstami traukias iš kelio,
o lietus, tas lietus, it iš pasakos.
o kartu tu su juo tarsi snaigė,
nutrupėjus mėnulio plaštakė,
užmigdyki mane, jei negaila,
bėkim ten, kur nutilusios žvakės,
kur tavęs nedrįstu pasikviesti,
kai už lango apysakos tamsios
ir vilkai, ir taksistai, ir miestas,
tavo keturios sienos – begarsės.
jos išleidžia tik norus po vieną,
aš vis laukiu – ir visad pro šalį,
na prašau, sugalvoki šiandieną
norą tą, kuris gultų it kelias,
kuris stotų it žirgas pamišęs,
tai dėkosiu tau, jei išsipildys,
tokios pasakos – it peteliškės, o jei ne – tik beprotiškai ilgos.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
po lietaus taip būna
vakar Hagoje teisė pasaulinį tvaną.
kaip baigės? skaitykit rytojaus naujienas,
o šiandien grafai ir karaliai, ir damos,
ir visko tiek daug, kad jautiesi toks vienas.
ir viskas taip balta, gražiai užlankstyta –
tvarkingos suknelės, nesuteptos rankos,
o seansai ilgi, ten reklamos mažytės,
ir miestai be žodžių viens kitą supranta.
ir klausi – kodėl? argi gali taip būti?
gal vėl revoliucija? spalis? rugsėjis?
gal sąmokslas, gal... tribunolas, gal liūtys.
Ei, Nojau, ar kartais nesikaupia vėjas?
ar kartais nesikaupia tvanas po lova?
nors ramūs ir gražūs žinių pranešimai,
kažkas kažką siūlo, vėl perka, parduoda,
taip stebim, kaip kariasi liepoj likimai.
taip stebim, kaip plėšosi lapas be medžio
ir šuo be kepurės, taksistas be plytos,
peizažas švarus – na, nors imk ir sudegink
tą lapą, kuriam jis toksai parašytas.
bet staiga – nevalingai iššauna mintis
ir sutraiško, suplėšo, sumaitoja vaizdą,
ir su saule klaustukai išbrėkšta visi.
vakar Hagoje... et... užgesink mano aistrą.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
toks toks
aš neturiu sekmadienio, aš neturiu
ir nežinau, ar kada nors turėjau,
atsimenu tik tiek, kad jis išėjo,
na, o dabar ir aš jau išeinu,
o juk atrodo, tiek nedaug reikėjo,
kad viskas pasibaigtų kiek kitaip,
juk buvo pokeris iš miesto kaladėlių,
juk buvo tiek, ko nežinau, ko nežinai.
ir gal kiek keista, bet tikrai teisinga,
kad sniegas tirpsta tiesiai į akis,
durnelis paukštis laukia, kol prašvis,
ir moterys po truputį atpinga,
kai eskadronas lydi eskadroną,
kai vienas sau pasižadi – gana,
čia krenta paskutinė kometa
tik tipui neaiškiam į kapišoną,
ir supranti nerišliai, bet baltai – žiema.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
trupiniai
1.
tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu,
nei spalvoto rudens, nei vienspalvio šlavėjo,
čia kartoninių sienų namai ir auksinės kaliausės,
ir į bunkerius miestas šaltai sutemom panašėja,
ir į angelus drįsta kažkas pakylėti vienuolį
ar vienuolę, ar paprastą varno tipažą,
čia aukštuomenė rengia puotas ir kartoja,
ir kartoja save ir kitus, lyg dar būtų per maža
ir lyg būtų per daug – nusidangstom ir lyjam.
tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu,
nei garbės, nei troškimo – tik sąžinės tylą,
tik ravėsiu kažką iš dangaus, o dangus iš manęs.
2.
aš sapnuosiu tave, o tu nieko nejausi,
nei karaliaus dvarų, nei sulyto šunelio,
ir šis pokalbis bus toks trapus, kad nurausim,
toks kaip mažas, mažytis, mažiausias taškelis.
toks kaip tie, kurie lieka ir skaito pamokslus
arba vašką supranta kaip kitą dimensijos būtį.
ką galvosi – žinau, bet suvokt nesuvoksiu,
užrakinsiu namus ir išeisiu į lapkričio liūtį.
ir sutiksiu tave, bet manęs nepažinsi,
prasilenksim baltai ant viduržiemio sniego,
ant vidurnakčio laikrodžio dūžių nutūpus gegutė
tik kartos, kad kažkas, kad kažkas, kad kažkas
ir kad nieko.
3.
o ten bus daug šviesos ir daug vietos, bus sodas
ir gal gėlės žydės, jeigu jų pasodint nepamiršim,
ant aukščiausios kalvos bus žemiausias peronas,
ten mes dviese sėdėsim ir aitvarus leisim į viršų.
ten nebus traukinių nė tvarkos, jokio rašto ar rimo,
gal teisybė viena, gal kita, o gal balsas iš niekur,
tik žinau – ten sapnuosim viens kitą ir tyliai nurimę
susivoksim, jog pasakos vėlgi, kaip visad – iš šiaurės į pietus.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.
labai karingi
pagrok man ką nors, cara mia,
tu kiemsargis kiemo rankovėj
ir sniegas, pavirtęs purvynu,
ir tūkstantis metų prieš srovę,
ir vėjas prieš vėjo švelnumą,
tik dvidešimt snaigių į kairę,
pagroki ką nors, ko nebuvo
ir kas vakarams temstant baigias,
ir kas nenutyla iš ryto,
kai kaktusas miega sakykloj,
palangės šešėliais tapytos,
kišenės užsiūtos beginklės,
pagrok man ką nors, cara mia,
ar moki, ar ne – man nerūpi,
juk mes taip lakoniškai tylim
ir renkamės savo rugpjūtį.
ir renkamės savo rugsėjį,
kai akys rakina namus,
žiūrėki, visi jau išėjo,
o mes? mes dar likom
pabust.
Norvila, Paulius. Septyni metų laikai: eilėraščiai. – V.: Tyto alba, 2006.