Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis. – III tomas. – Panevėžys: E. Vaičekausko leidykla, 2008. – 432 p.
E. Vaičekausko leidykla Panevėžyje išleido Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo meto dienoraščio“ III tomą; proga pasvarstyti šio didelio teksto reikšmę, kitų tomų leidybos perspektyvas. Bitės vardą vis dažniau susitinkame, šiemetinėje nacionalinių vertybių peržvalgoje paminėjome tarp svarbiųjų asmenų.
„Karo meto dienoraštis“ – didelės apimties tekstas; jį sudaro trys dalys. Rašymo laikas – nuo 1914 m. birželio vidurio iki 1919 m. liepos vidurio. 1926 m. dar prirašytas „Epilogas“. Rašytojai gyvai esant, „Varpo“ bendrovė buvo išleidusi dvi dienoraščio dalis: I – 1925; II – 1931. Sunkesnis likimas ištiko III dalį – jos nebespėta išleisti. Bet Lietuvos MA bibliotekoje išliko rankraštis. Septintojo dešimtmečio viduryje, leidžiant Bitės palikimą (faktiškai Raštus, tik vengta taip vadinti), į antrą knygą sudėtas ir „Karo meto dienoraštis“, rūpestingai parengtas kruopštaus redaktoriaus ir tekstologo Aleksandro Žirgulio; jis iššifravo santrumpų dalį ir perspėjo, kad santrumpų dalies gal ir ateityje nederės liesti. Supratus, kad III dalies visos neįmanoma bus paskelbti (dėl neigiamo bolševikų vertinimo), spausdintos tik šios dalies parinktos vietos. Tad svarbi yra Panevėžio kultūrininkų (labiausiai sudarytojos Jerutės Vaičekauskienės, redaktorės Birutės Goberienės) iniciatyva Raštų leidimą pradėti nuo III tomo.
Sigitas Geda, apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už „Lubinų žydėjimą piliakalnių fone“ (1999), atsivertė „Karo meto dienoraštį“ ir iškart sustojo prie „Įžangos“, kurioje dienoraščio rašymas gražiai, metafiziškai motyvuojamas: „Mano gyvybės liepsnelei susiliejus su amžinybe, žūtų daug vaizdų, žūtų daug pergyventų jausmų...“ Bet dar didesnį įspūdį poetui padarė tai, kad pritrūkusi popieriaus, Bitė rašė „ant motinėlės vestos namų išlaidų knygos“ lapų antrosios pusės; kai ir jų nebeliko, traukė iš pagalvių užvalkaluos slepiamus jau prirašytus lapelius ir vėl rašė – kitoje pusėje. „Sakinys ilgas, su išraitymais, mintis gyva ir sukaupta. Jokios sklerozės, jokių išėjimų į lankas“ (1). Išrankaus skonio, modernaus rašytojo žvilgsnis į tai, kas rašyta daugiau nei prieš septynis dešimtmečius.
Apie sklerozę kalbėti dar buvo per anksti – rašanti dienoraštį Bitė buvo pusamžė, nors ir nestiprios sveikatos, nervinga, bet geros orientacijos, greitai suvokianti situaciją, sugebanti ją įvertinti, pasirinkti geriausią išeitį. Susipratusi inteligentė (jos pačios apsibrėžimas), kiekvienoje situacijoje jaučianti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, užsispyrėlių veislės; taip sako apie save dienoraščio „Įžangoje“.
Dienoraščio rašymo situacija: „Buvau likimo palikta viena susipratusi inteligentė tarp mūsų sodžiaus vargų... atkirsta nuo idėjos draugų ir šiaip inteligentų.“ 1914 m. vasarą Bitė parvažiuoja į gimtąjį Puziniškį atostogų ir čia ją užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Didelėmis pastangomis toliau nuo karo sumaišties išveža savo penkis globotinius, kuriuos myli kaip tikrus savo vaikus. Tikisi ir pati išvažiuoti pas juos, bet to padaryti karas jau nebeleidžia. Dienoraščio rašymas tampa lyg ir gyvenimo įprasminimu. Bet reikia rūpintis ne tik popieriu, reikia raštus ir slapstyti. Jurgis Šaulys patarė raštus suslėpti knygose, „kokiuose senovės raštuose“, knygas užversti dar kitomis knygomis; nuo kratos karo metais niekas negalėjo būti apdraustas...
Rūpestis dėl vaikų sudaro vieną asmeninę dienoraščio giją. Bet tik giją – kaip ir reti gamtos aprašymai, savo savijautos, pairusių nervų liudijimai. Nors ir galvojo, kad jos raštas būsiąs vienašališkas, per daug asmeniškas, visgi Bitė paliko unikalų karo tragedijos liudijimą, sutelktą į palyginti nedidelį Europos žemės lopinėlį su centru Puziniškyje ir maždaug 20–30 kilometrų apie jį (tiek, kiek galima nuvažiuoti arkliu, jei ir su nakvyne). Daugeliu pjūvių dienoraštis gali būti vertinamas: faktų (kaip kariaujančios pusės – rusų ir vokiečių – elgiasi su civiliais, su moterimis, kokios buvo karo prievolės, būtiniausių produktų kainos, kaip žmonės vertėsi, maitinosi), humanistinių nuostatų likimo, žmonių pasirinkimo karo akivaizdoje, kultūros išbandymo. Neįkainojama medžiaga antropologijai, taip pat ir kultūros, literatūros antropologijai. Pavadinimu – karo metas, ne metai – Bitė pabrėžė karą kaip ypatingą laiką, trunkantį ilgiau negu tarp pradžios ir pabaigos. Karo meto žaizdos ir randai neišnyksta per dešimtmečius, o kartais ir per šimtmečius.
Plačiai aprėpiantis rašytojos žvilgsnis – savųjų, artimųjų likimo, bet ir kitų. Karo meto dienoraštyje Bitė pasirodo kaip nuosekli pacifistė, ginanti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų žmonių interesus. Įdomi, savita žydų likimo gija. Daug jų Bitė turėjo pažįstamų, dar iš tėvo Leono Petkevičiaus gydytojavimo laikų – gydytojų, advokatų ir paprastų amatininkų. Panevėžio advokatas Fridmanas tikina Bitę, kad vokiečių tauta kultūringa, su kitataučiais barbariškai nesielgs. O kas rusas? Ko galima iš jo laukti? „Mes, žydai, laikysimės vokiečių ir kaip ištikimi lietuvių tautos bičiuliai iš visos širdies patariam tos pačios orientacijos laikytis“, – sako advokatas. Kiek iliuzijų lemta patirti žmonėms, net įžvalgiausiems. Ir koks baisus išbandymas yra karas, atveriantis netikėčiausias situacijas.
Sąžinės išbandymas karo apsunkintomis sąlygomis – siuvėjas Abramka išvaromas su šeima iš namų: rusų valdžia davė įsakymą visiems žydams iš Lietuvos išsinešdinti per dvi paras. Turi trauktis į Rusiją, prašo pirkti daiktų, nes kelionei neturi pinigų. Bet ir pati Bitė nedaug jų teturi, o penki globotiniai – visi berniukai – juk reikės ir jais pasirūpinti. Abramkos sielvartas: „Ar pamatys dar mano akys tas vietas, kur gimiau ir augau?!“ Bitė, kaip ir kiti XX a. pradžios rašytojai (Žemaitė, Šatrijos Ragana, Konstantinas Jasiukaitis), humanistiškai įteisina žydus kaip Lietuvos žmones, tų pačių vietų žmones, užjaučia juos. „Vieškeliais žmonės matė keliaujant raudančius žydus senelius, apsikrovusius manta, vaikus našlaičius, vienus betraukiančius...
Žodžiu, sunku jų nelaimė atpasakoti.“
Bet didžioji žydų tragedija dar buvo prieš akis – Bitė tarsi nujautė ją.
Galima įsivaizduoti šiandieninius vokiečius, skaitančius savo prosenelių elgesio okupuotoje teritorijoje aprašymus. Kur jų kultūra, kur šimtametė humanizmo tradicija, – ne kartą su širdgėla pasistebi Bitė. Nors pripažįsta, kad vokiečių karo vadovybė deda daug pastangų, kad ir karo situacijose būtų elgiamasi žmogiškai, kad būtų išvengta nusikaltimų. Bet karas su žmogiškumu nesuderinamas iš esmės. Kareivis visada yra žemiau savo žmoniškumo ribų – jis turi žudyti. Peržengęs tą ribą, žmogus ima kitaip elgtis ir situacijose, kur žudyti, šauti ar durti į kitą jis neprivalo.
Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuota Lietuvos dalis, išvarginta ilgai trunkančio rusų valdymo, nusivylė ir vokiečiais. „Norėčiau, kad būtų čia tie lietuvių inteligentai, kurie tikėjosi, jog drauge su vokiečiais ateis kultūra į mūsų šalį. Savo sprandais mokomės suprasti, kokią kultūrą neša militarizmas“ (2). Vien iš šios citatos matyti teisinga rašytojos laikysena pasaulio įvykių atžvilgiu: blogis kyla ne iš atskiros tautos, o iš karus sukeliančios militarinės politikos. Praradę iliuzijas dėl didžiųjų tautų „maloningesnio“ valdymo, lietuviai, Bitės nuomone, turi daugiau mąstyti apie savarankišką valstybę, inteligentai privalo neišleisti iš akių švietimo. Ir pati Bitė, nepaisydama sunkiausių sąlygų, ne tik gydo žmones (susitikdama su iš toli pagalbos atvažiavusiais žmonėmis, rašytoja tiesiogiai patiria ir apie jų gyvenimą, apie visa, kas juos ištinka sunkiomis karo dienomis), bet ir organizuoja suaugusiųjų mokymą, savo metodais stebindama vokiečius, kaip ji taip greitai pasiekianti rezultatų.
Žvelgdama į sunkią tikrovę (be pastogės likę, gaisrų nusiaubti, iš fronto, iš nelaisvės pabėgę kareiviai, bado šmėkla, moralinė degradacija), Bitė ne kartą permąsto žmonijos kultūros patirtį – ar teisingai eita, jei prieitas toks siaubingas, taip ilgai trunkantis karas, jei humanizmas patiria tikriausią krizę. „Dabartiniai kultūros dėsniai griūva – tai aišku. Su ta kultūra žūsime ir mes, kurie buvome per silpni naujais dėsniais, teisingesniais vaduotis, nors širdyse tas pajautimas negeso, kad mūsų kultūra nebetinka jau mums.
Naujoms žmonių kartoms gal bus duota lygesnius takus pagrįsti jau nukankintai žmonijai... Tragiška išvada, bet kitokios ir būti negali“ (3). Deja, Bitei dar teko sulaukti ir Antrojo pasaulinio karo; šviesesnės ateities galimybės ir šiandien vis dar nukeliamos tolyn – tai vienoje, tai kitoje žemės vietoje kariaujama, liejamas ir civilių kraujas. Gimusi 1861 metais tame pačiame Puziniškyje, kuriame rašo ir karo meto dienoraštį, rašytoja mirė 1943 metų vasarą Panevėžyje; kad ir būdama iš prigimties silpnos sveikatos, daug ir pasiaukojamai dirbdama visuomenės labui, rašydama kiekvieną laisvesnę valandą, ji sulaukė gražaus amžiaus. Optimistinės pasaulėžiūros perspektyva; kaip tik ji Bitei ir jos kartos žmonėms leidžia dirbti kitų labui, prisiimti pareigas ir priedermes, mąstyti apie ateitį. Ji skirsto žmones ne pagal turtą ir pagal užimamą padėtį, kaip įsitikinusi demokratė, nepripažįsta ir luomų skirtumo: ji skirianti tik dorus nuo nedorų, mokytus nuo bemokslių, kilnius nuo žemo būdo, inteligentus nuo pusgalvių, visuomeniškai susipratusius nuo aklų savanaudžių, geraširdžius nuo žiaurių... Bet ir toks skirstymas negali būti griežtas; atidžiai žvelgdama į gyvenimą (tokia ypatinga žvilgsnio ir patirties sociologija), Bitė mato netikėtą žmoniškumo pasirodymą ten, kur jo lyg ir negalima tikėtis, o bemokslis žmogus staiga nušvinta netikėta išmintimi.
Su didele širdgėla Bitė aprašo moterų likimus – prievartavimus, gimdymus nuo kareivių, nervų susirgimus, isterijas. Ir baisiąsias karo palydoves – venerines ligas; šimtai moterų, apkrėstų, apsikrėtusių. Kaip žinią, kuria ir pati netiki, Bitė perpasakoja, kad neišgydomai sergančias moteris vokiečiai tiesiog naikinę. Negaili pikto žodžio ir pačioms moterims: „rūtelės“ neretai esančios palankios išvaizdiems kariškiams.
Bitė dienoraštyje ne tik fiksuoja tai, kas vyksta Panevėžio apskrityje karo sąlygomis, bet ir išlaiko sociokritinį žvilgsnį, vertindama žmonių elgesį. Ji sako, kad vokiečiai mato žemą sanitarinę kaimiečių kultūrą ir bando ją gerinti, užkirsti kelius infekcinių ligų plitimui. Ir pačių lietuvių akys tarsi nukreipiamos ta linkme – daugiau tvarkos, žvyruotų kelių, švaresnių šulinių, mokyklų ir gydymo įstaigų. Didieji pasaulio pertvarkymo reikalai turi būti pradedami nuo pačių mažiausių. Bitė ir į dienoraštį įrašo savo asmeninės programos dalį: „...būtinai į mokyklų programą turi įeiti mokymas artimo meilės, veiklios artimo meilės. Ypač tuo turėtų susirūpinti visos mažos tautelės, jei jos nori išlikti gyvos“ (4).
Ir šiandien Bitės dienoraštyje stebina žvilgsnio horizontai, platus regratis. Viename puslapyje rašytojos sąmonė perimta karo siaubų, skaudžios patirties įspūdžių. Kitame – svetimšalių kareivių, nuolat užklystančių į Puziniškį, portretai; gerai mokėdama vokiečių kalbą, Bitė išklauso kareivių skundų, sužino jų istorijas, dažnai nė nepanašias į nugalėtojų pasididžiavimus – kare kenčia visi. Trečiame – ji apstulbinta amžino gamtos grožio, paguodos, kurią teikia buvimas savo gimtinėje, prigimtame žemės lopinėlyje. Ir visa persmelkta savito kultūrinio, inteligentiško mąstymo, daugiausia perimto iš tėvo – gydytojo, labdario Leono Petkevičiaus, kuris nuolat su meile ir pagarba dukters ir prisimenamas. Ne kartą paminima ir Žemaitė – svarbūs štrichai jos portretui. Džiaugiamasi Jurgio Šaulio laiškais.
Per karo baisumus, nelaimes Bitė nenustoja matyti šviesos, kuri sklinda iš gamtos ir iš ypatingos prigimties žmonių. „Karo meto dienoraštyje“ nupiešta nemaža tokių žmonių portretų. Ypatingesnio dėmesio nusipelno senos moters tipas; tai Mitkienė (gaila, kad be vardo) iš B. Brazdžionio parapijos (Pumpėnų), Migonių sodžiaus. „Tą sodžių iš nelaimės išgelbėjo Mitkienė, to sodžiaus ūkininkė senutė, man gerai pažįstama, nepaprasto tipo moteriškė, inteligentiškiausia sodietė, kurią man teko mūsų šalyje matyti. <...> Pačios Mitkienės statula noromis nenoromis versdavo apie graikų deives galvoti, tiek joje buvo išdidžios harmonijos, nors kada aš ją mačiau, ji jau turėjo suaugusias dukteris.
Tas pats kultūriškumas, ta pati blaivi tos moters mintis pakišo ir pavojaus valandoj jai sumanymą gelbėtis ir kitus gelbėti, o ne žiūrėti rankas sudėjus į gresiančią nelaimę“ (5).
Kitas tipas – artistinė prigimtis, neužslopinta, neužgesinta gyvenimo. „Išėjus pamačiau iš karto nuskurusį, apiplyšusį, ruda senoviška sermėga apsivilkusį senį <...>. Rankos irgi sugrubusios, nemazgotos. Tik akys ramios, gilios, protingos ir giedros, perdaug giedros tokiam senam apšepėliui.“ Kai senis prakalba, stebina jo mimika, gestai, artistiškai pritaikyti prie kalbos turinio. Rašytoja atpažįsta unikalią artistinę prigimtį, apgaili, kad taip žūsta talentai. Sužino, kad to senio pavardė Verksnys; pavardė atitinka jo širdies gailestingumą. Turi savo žemės, bet net to, kas jam priklauso, nei palaikyti, nei rūpintis nemoka. Gražus ir tikslus rašytojos apibendrinimas: „Rodosi, ir ta būdo ypatybė paprastai lydi talentus: naujų įspūdžių alkis, kuris leidžia viso kito išsižadėti“ (6).
Kosto Doveikos, 1966 m. parašiusio palydimąjį žodį Bitės dienoraščio tomui, buvo teisingai pažymėta, kad šiame tekste „atsiskleidžia turtingas, gražus, kilnus G. Petkevičaitės vidaus pasaulis, jos šviesus ir praktiškas protas, jos karšta ir atlaidi širdis, iškyla nuoširdi rašytojos meilė savo gimtajam kraštui, jo žmonėms, didelis jos demokratizmas ir humanizmas“ (7). Tai neblėstančios vertybės, jų palaikoma Bitelė perkopė į XXI amžių.
Svarbu būtų perleisti ir kitus tomus, jie jau yra retenybė.
Tada turėtume šio didelio ir reikšmingo teksto visumą.
_________________________________
1 Geda S. Adolėlio kalendoriai (Dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 398.
2 Petkevičaitė-Bitė G. Karo meto dienoraštis. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 607.
3 Ten pat. – P. 570.
4 Ten pat. – P. 345.
5 Ten pat. – P. 435.
6 Ten pat. – P. 589.
7 Doveika K. G. Petkevičaitės-Bitės dienoraštis // Petkevičaitė-Bitė G. Karo meto dienoraštis. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 809.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 5-6 (gegužė-birželis)