„Nuo pirmosios knygos „Vasaros medžiuose“ iki paskutinės „Baltas ievos medis“. D. Sadūnaitė nenutolsta nuo pasirinktos tematikos, eilėraščio stilistikos, jai vienai būdingos formos. Atradusi savąjį kūrybinį „aš“, lieka jam ištikima. Eilėraščiai – dažniausiai miniatiūros; jose jausmai perteikiami žodžiais, daugtaškiais, punktyrais. Kūrėja teigia, kad jai „patinka eilėraščiai, kuriuose mažai žodžių, glaustas minčių išreiškimas. Aš nelinkusi skaityti perkrautus eilėraščius. Man atrodo, kad eilėraštis su maža žodžių gali daugiau ką pasakyti.“ Kurdama Danguolė įkvėpimo semiasi iš dailės, gamtos. Jos sielai artimi anglų tapytojai, prancūzų impresionistai Monet, Renour‘as, Dega’s. „Mėgstu meną ir galėčiau dailės galerijas lankyti kasdien. Mano eilėraščiuose vyrauja vaizdingumas – tapybiškumas. Nesu linkusi į muziką. Išraiškingesnė man spalva ir jausmas,“ – sako poetė. Ji nutolsta nuo klasikinio ritmo ir rašo laisva forma, koncentruodama dėmesį į vaizdų ryškumą, jausmo gyvumą. Svarbią vietą jos poezijoje užima įvairūs spalvų ir šviesos/tamsos deriniai, tokie kaip „palšas dangus“, „juodas vario paukštis“, „auksinė gėlė“, „purpuro šventykla“, „auksažvynė“, „mėlynas šauksmas“, „perlinės rasos“, „dangus pajuodavusiu veidu“, „džiaugsmas žalčio žalumo“, „vėjas raudonas“ ir t. t.“ (Virginija Paplauskienė)

 

 

RUDUO

 

I

 

Vasara praeina, nešina

mažų paukščių kaukuolėmis.

 

Namai ir medžiai svyruoja.

 

Koks skaidrus oras tampa!

(Tarytum šviesa atsidūrė

pavojun.)

_________   ______   ______

 

Debesys ruošiasi artėjančiai

     kovai.

 

(Dangus žengia į priekį :

maurodamas, kaip žvėris.)

 

II

 

1.

 

Tai grojantis medis.

Grojantys lapai;

Grojanti žolė. — Grojantis lietus.

Grojantys namai.

Grojantis vėjas.

 

2.

 

Ir dangus,

Staiga, vakare —

 

Šaukiantis : rėkiantis,

Kaip gaisrininkų

   mašina.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

RUDUO   SODE

 

1.

 

Žolė

išbėga į dieną

per siauras duris.

 

2.

 

Ir saulė,

(stropi obuolių valgytoja) —

 

Sėdi

rudenėjančiam sode,

tarp medžių —

 

kur krentantys lapai :

 

geltoni,

raudoni

 

yra pakvietimai —

Į Pokylį,

į nesibaigiančią Puotą.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

LIETAU!

 

1.

 

Lietau!

tu išeini ir įeini

iš mano daržo,

į mano daržą.

Tu praleidai naktį

         su manim — —

(Gėlių lysvėje išmėginai

savo naujus batukus.)

 

2.

 

Jeigu leisčiau :

sutryptumei mane

į gėlės plonumą — —

iki paskutinio kaulo!

Į plonumą lapo.

 

:      :      :      :      :      :      :

 

Vėjui bešvilpaujant,

visą naktį

begrojant

Juodą muziką.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

PAVASARĮ

 

Mėnuo iriasi

danguje,

kaip didelė valtis.

 .      .      .      .      .      .

 

Leisk man sugrįžti

medžiu.

 

Aidėti saule.

 

Nes rankos nebylės.

 

Ir lūpos

kurčios,

kaip uola.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

NAKTIS KALIFORNIJOJ

 

Tyloje

kalnai bučiuojasi.

 

Ir mėnuo

vaikšto,

dykumoj —

 

Rinkdamas

vynuoges

nuo erškėčių . . . .

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

ŠEŠTADIENIO RYTAS

 

1.

 

Aš norėjau

miegoti

miegoti

miegoti.

 

2.

 

Tiktai saulė

įsiveržė kambarin.

 

Nukėlė duris.

 

(Raudona —

įkaitusi, kaip malūnininkas.)

 

:      :      :      :      :      :      :

 

Net pikta!

Dabar turiu keltis ir jas taisyti.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

RYTAS PRIE EŽERO

 

1.

 

Saulė patekėjo.

 

Ir ežeras skuba jos pasitikti —

(Kaip avių banda.)

 :      :      :      :      :

 

2.

 

Prašo

žaislų.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

MINTYS APIE TAVE

 

1.

 

Langai suskilę

nuo žvaigždžių čiulbėjimo.

 

Žvaigždės čiulba,

tarytum geltonos lakštingalos.

 

2.

 

Dabar daug kas yra.

Yra rytas.

Žolė skamba žaliu varpu.

Žolė! Žolė!

ji apkrovė mane aukštais mokesčiais.

 

:      :      :      :      :      :      :

 

O mintys apie tave,

vargina mane

dieną — naktį,

lyg bičių spiečius.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

PAVASARIS SODE

 

Dabar,

kada gėlė padaryta —

ranka kraujuoja.

 

Bet lapas turi bėgti, bėgti:

prašytis,

kad būtų įkeltas į medį,

 

Aukštai,

kad iš tenai pamatytų vasarą.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970

 

 

 

SU TAVIM

 

1.

 

Vynmedžio šerdyje

sproginėja daina —

 

Kasdieną,

sėduosi su Tavim

prie to pačio stalo;

dalinuosi kėde

ir ąsočiu.

 

2.

 

Saulei tekant ir leidžiantis;

 .      .      .      .      .      .      .

 

Kai rytuose

iškyla aušra —

kaip didelis

povandeninis laivas.

 

Sadūnaitė, Danguolė. Laiškai Dievui: eilėraščiai. – Ateitis, 1970