„Poetė Lidija Šimkutė priklauso tai negausiai jau emigracijoje užaugusiai literatų kartai, iš kurios tik vienas kitas, paveiktas pasąmonėje glūdinčios Lietuvos legendos, o gal ir prigimties balso, studijų metais iš naujo ėmė mokytis lietuvių kalbos, apsisprendė rašyti lietuviškai. Išaugusi įvairiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje, lietuvybę ji suvokia kaip jokių tradicijų nevaržomą sielos raiškos būdą ar priemonę. Tiesiog ji jau pasaulio, o ne kokios tautinės bendruomenės žmogus. „Jei man reikėtų gyventi tokiame Marąuette Parke, turbūt uždusčiau, – sako poetė. – Žinoma, aš pasigendu lietuviškos aplinkos, bet man reikia ir kito įnašo, kitos kultūros – vėjo, erdvės“. L. Šimkutės eilėraščiams stinga turtingesnio žodyno, natūra­lios žodžių plaukties, intonacijų melodingumo. Užtat čia ryškesnis moder­niojo pasaulio pulsas, viskam atviro žmogaus jautrumas, veržlumas ir nerimas. Kai įsijauti į tai, kaip poetė žvelgia į pasaulį ir kokie jos kūrybiniai interesai, kitaip, be įprastų smilkalų, realiau iškyla ir visa tai, kas buvo sukurta išeivijoje, o gal ir Lietuvoje. Ir it prie okeano, iš arčiau gali pažvelgti į tai, ką vieni vadina ateitim, kiti – nežinomybe.“ (Ričardas Pakalniškis, 1994)

 

       „Jaučiuosi esanti Lietuvos medžio šaka, patekusi į tolimą Australiją. Mano poezijos knygos „Vėjas ir šaknys“ pavadinimas atspindi mano likimą. Gaila, kad leidykloje buvo praleistos esminės eilutės: Vėjas gimė mano sąnariuose, / ir aš tapau audra. Jos išreiškia man skirtą benamystę. Esu blaškoma vėjo po įvairius pasaulio kampus, mane gena įgimtas nerimas, spontaniškumas, veržlu­mas ir noras pažinti, suprasti kiek įmanoma daugiau.“ (Lidija Šimkutė, 1994)

 

 

 

       PRISIMINIMŲ INKARAI

 

       Iš debesų tau nulipdysiu

       minkštą guolį.

       Tyliai, tyliai šnabždėsiu

       arabiškas eiles.

 

       Akimis pažvelgsiu — nematysi,

       Lūpomis ištarsiu — negirdėsi.

       Kūnu įsiliesiu į tave.

 

       Lidija Šimkutė. Vėjas ir šaknys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

 

 

 

       NEŽINIA

 

       Diena, prasidėjusi vaikų klegesy,

       Suskilo beviltiškame vakare.

 

       Palikau siauras gatves,

       liūdną saulėleidį,

       apskarusį mėnulį.

 

       Seku nežinią, alkį,

       pavojų.

 

       Imk peilį.

       Atpjauk man savo laiko.

       Vėl noriu maitinančios dienos

       Iš tavo rankų.

 

       Lidija Šimkutė. Vėjas ir šaknys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

 

 

 

       LAIPTAI

 

       Ruduo.

       Grįžau namo.

 

       Laiptais slenka šviesa.

       Nuaidėję gregorianiški choralai

       sklaisto tikrovę.

       Man einant verkė laiptai.

       Skundėsi takas,

       O paliktas žvilgsnis kartojo

       Giesmių giesmę:

       Sugrįžk, sugrįžk, Sulamita...

 

       Namai maži, pridusę.

       Rūbai ankšti.

       Viskas tylu.

 

       Lidija Šimkutė. Vėjas ir šaknys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

 

 

 

       ŽODŽIAI

 

       Atsakymai —

       Ne klausimai — slegia mane.

 

       Žodžiai ieško šaknų

       Artėjant

       Prie mirštančio,

       Tik laikinai

       Gyvybę suteikiančio medžio.

 

       Žingsniai ir žodžiai

       Nepasiekia savo tikslo.

       Žodžius užnuodija prasmė,

       Žingsniai — niekad neišplaukiantys laivai:

       Tik Piero della Francesca akys

       Įsmeigtos širdin.

 

       Lidija Šimkutė. Vėjas ir šaknys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

 

 

 

       SMĖLIO STOVYLOS

 

       Užrakinę duris.

       Pakišę raktą po slenksčiu.

       Nuėjome.

 

       Kas beatrakins duris?

       Kokie žingsniai peržengs slenkstį?

 

       Praeitis sutrupėjo į klausimų disonansus.

       Obuolys tapo kartus

       Nuvytusiai aistrai.

 

       Pastatykime iš smėlio stovylas!

       Uždekime šventus ąžuolynus!

       Sutrypkime saulės spindulius!

       Pasislėpkime rugių laukuose!

       Pasislėpkime, pasislėpkime.

 

       Lidija Šimkutė. Vėjas ir šaknys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

 

 

 

       UŽMIRŠTA DIENA

 

       Karpau senas nuotraukas.

 

       Metu ugnin — kyla liepsna,

       šoka spalvos,

       nušvinta ir miršta šviesa.

 

       Židinio kampe

       žarijų skundas

       subyrėjo į pelenus, išklausęs

       kaukolių melancholišką traktatą.

 

       (Knyga iškrenta iš rankų)

 

       Vėl grįžtu plaštakėmis

       į tą užmirštą dieną,

       kai, einant senamiesčio gatvėmis,

       nepaklūstančios mintys ir norai

       pasileido Vilnelės pakrante.

 

       Lidija Šimkutė. Vėjas ir šaknys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

 

 

 

       ŽVAKĖS

 

       Blanki minties svaja,

       alergiška namų dievų ramybė

       išbraukė žodžio muziką

       neatspėtu žvilgsniu.

 

       Musė, užlėkusi

       ant laikrodžio rodyklės,

       skaičiuoja minutes

       ir

       kūno atodūsius.

 

       Lidija Šimkutė. Vėjas ir šaknys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.

 

 

 

       ***

 

       Sekdama Tavo žvilgsnį,

       matau,

       jaučiu

       Tave — savyje.

 

       Atminties kolonos

       kalasi marmuro plokštėn.

 

       Užversta knyga

       slepia bepročio monologą.

 

       Su išdurtom Edipo akim

       skaitom nesuskaitomus puslapius

 

       Lidija Šimkutė. Vėjas ir šaknys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.