nazaraite_edita



Brėkšta


Žalsvas priešaušrio dangus
Apžioja juodą vandenyną,
Jo keteros keistai pasipuošusios
Ne putom, o rožėm baltom,
Bangų rožės išsivaduoja
Iš vandens stichijos,
Lekia tolyn, gilyn į žemyną,
Skrieja palei pat murziną smėlį,
Braukia per tirštą upių dumblą,
Kol, galiausiai pavirtusios
Purvo gėlėmis,
Sukrenta savanoje
Aplink apsikačiavusią,
Gražiom dėmėm nuklotą leopardę:
Gimsta nauja diena –
Šlapia, bejėgė ir plėšri.

 

 

 

Neužveriamas


A.I., nusižudžiusiam dailininkui, draugui

Kai važiuoju Klevų alėja,
Senos ir gerokai peraugusios Vienos* azalijos
Visad dega geliančiu raudoniu,
Žiema būt ar vasara, ar net ruduo,
Nors žydi jos tik pavasariais.
Pravažiuoju laidotuvių namus:
Bjaurų, raudonų plytų namiūkštį
Su psichodeliniu pavadinimu "Money & King".
Ten lyg ir privalėjome atsisveikinti –
Žiauri, greičiausiai visiškų bepročių sugalvota tradicija.
Argi galima tarti sudie,
Ant savo pečių pernešus šitiem sunkiausių dėžių,
Perpildytų nepamatuotų vilčių,
Šitiek springus neviltim – tarsi būt kas paliepęs
Suvalgyti visų krikščionių kalėdinių eglaičių žaislelius,
Šitiek sienų turtuoliams priauksavus
Ir mokesčių bedugnėn primokėjus,
Vaikus iš pelkių išvedus – argi galima?
Akli tuomet buvom, nematėm,
Kad bėdos ir vargai buvo didžiausias džiaugsmas,
Brangiausios dovanos, tik kitokioj šviesoj,
Meno žmogui to nematyti tiesiog neatleistina.
Pritrūkai kantrybės, gaila,
Gardžiai dabar iš visko pasijuoktume...
Taip ir likai stovėti mano atminties tarpdury:
Nei šviesa, nei tamsa,
O tik šuoras
Lapkričio sausšakių nuo azalijų krūmo
Klevų alėjoje.
_______________________
* Viena – Vašingtono priemiesčio rajonas

 

 

 

Ištikimybė yra geltonos spalvos


Didžiausia mano gyvenimo meilė
Iš tikrųjų yra maža.
Dažnai ieškau jos po lova,
Pakrūmiuos ar net kaimyno prieangy.
Didžiausia mano gyvenimo meilė
Bėga greičiau už mane,
Nesidaro manikiūrų nei pedikiūrų,
Tačiau nagais mane lenkia.
Didžiausia mano gyvenimo meilė
Daug miega, bet visada
Pasveikina mane pusbalsiu – urrr, urrr.
Kai skaitau Biliūno "Kliudžiau"
Ir regis, kad viskas šioje netikrų pažadų žemėje
Bus tik blogiau,
Didžiausia mano gyvenimo meilė
Susirango mano skreite ir spokso
Geltonom, apvaliom it monetos akim –
Visa viso pasaulio ištikimybė jose susigėrusi.

 

 

 

Turkio ir sidabro raudos


Now all my singing Dreams are gone
But none knows where they are fled
Nor by what trail they have left me
From the Paiute*

(Visų mano dainuojančių svajų neliko
Tačiau niekas nežino kur link jos pasitraukė
Nei kokiais takeliais mane apleido)

_____________________
* Pajutai, Š. Amerikos indėnų gentis

 

 

I


Nė vieno balto puslapio nėra
Šioje istorijos knygoje,
Nė vienos rudos upės, žalio ežero
Ar tamsmėlynio vandenyno nėra
Šioje landšaftinėje begalybėje –
Viskas krauju perplauta, perskalauta
Ir nutylėta.
Ir nebematyti takelių,
Kuriais jūsų dainuojančios svajos iškeliavo.

Turkio ir sidabro raudos


White feathers along the edge of the world
Downy white feathers
Are moving beneath the sunset
And along the edge of the world
From the Papago*

(Baltos plunksnos pasaulio pabriaunėm
Balto pūko plunksnos
Keliauja žemiau už saulėlydį,
Ir pabriaunėm pasaulio)

_______________________
* Papagai, Š. Amerikos indėnų gentis

 

 

II


Vien saulėlydžiai,
Apkaišyti baltom,
Sukruvimtom plunksnom,
Nukirptos moterų kasos,
Protėvių dvasios sudulkėjusiais tomahaukais;
Bizonai, lokiai, baltagalviai ereliai ir lapės,
Ir netgi jų vėlės
Tik saulėlydžiais keliauja,
Saulėlydžiais, mainais įbruktais
Už aušrą.

Turkio ir sidabro raudos


A nation is not conquered until the hearts of its women are on the ground. Then it is finished, no matter how brave its warriors or how strong their weapons.
Cheyenne wisdom.

(Tauta nenugalėta tol, kol jos moterų širdys neparklumpa. Tuomet viskas baigta, nors ir kokie narsūs būtų jos kariai ar kokie galingi būtų jų ginklai.)
Šajanių* išmintis

____________________
*Šajaniai, Š.Amerikos indėnų gentis

 

 

III


Parklupo paskutinė ilgakasė
Su negimusia dukra paširdy,
Parklupo greta balto ir juodo lokio –
Visus tris drauge pakirto
Viena kulka –
Iš užjūrių atplukdytas pragmatizmas.
Laisvės statula iškėlė pergalės fakelą,
O trijulės dvasios
Lėtai dangumi keliavo
Manitobos ledynų link,
Bet ir ten ramybės nerado:
Ledynai tirpsta, sunerimsta suledėjusios dvasios,
Traukiasi nebūtin paskutinė jų prieglauda.
Mirtis vėl prisikelia

 

 

 

Turkio ir sidabro giesmės

I

Žiniuonės duktė


Tuk tuk tuk – raudongalvis genys
Petin man tuksena.
Skrisk šalin, esu užimta – stebiu beribius žvaigždynus.
Žiniuone, virkauja paukštis, antai didžiulė juoda giria,
O jos vidury – bežolė pieva,
Ten tavo duktė vieniša sėdi
Ir verkia, verkia, verkia.
Atsakau sujaudintam paukščiui:
Pasiųsiu sunkiausių debesų kariauną,
Pratrūks nuožmūs lietūs ant mano dukters
Toje bežolėje pievoje juodos girios vidury,
Pliaups gausiai ir įnirtingai,
Ji pažvelgs dangaus link ir nustebs pamačiusi,
Kad jos ašaros tokios menkos.
Bežolė pieva sužaliuos, sužydės,
Mano duktė liausis kūkčiojus ir išplauks iš baugios girios
Žiedlapio laisvėje,
Su saule ant peties.

 

Literatūra ir menas, 2006-07-14