Tęsinys. Skaityti pradžią

       MERGAITĖMS

       ***

       Kartais jus praplėšiat aguonų pumpurus ir

       žiūrit, kaip kraunasi žiedai. Po to aguonos

       jau niekad nebežydės.

       Rytais jūs įsipinat šilkinius kaspinus ir lesi-

       nat šviesaus mėlynumo balandžius. Vėliau

       vartot storas, raudonas pasakų knygas. Ir

       supatės sūpynėm. Ir raičiojat nendrinius

       lankus – – –

       Ir dar -jūs dainuojat.

       Bet kam jūs dainuojat? Giesmių yra pilni

       vakarai. Žiūrėkit, kaip įnirtę sukasi ugninės

       žvaigždės ir galvotrūkčiais lekia žemė!

       Ir kaip aš, paklusnus gyvulys, pagarbinu

       šviesią Astartę ir užleidžiu šnabždančias

       užuolaidas.

       O paskui einu šiltu kilimu. Basa.

       Šį vakarą prie vartų rėks du išsišiepę žibin-

       tai. Karietos riedės be garso, braukdamos

       drėgnas alyvas.

       Mergaitės, mergaitės, – užverskit pasakų

       knygas ir užpuskit jaunuoliškas žvakes! Pa-

       skubom pasirinkit auskarus. Jie skambės

       kaip varpai. Pasirinkit alkūnes siekiančias

       pirštines.

       Šį vakarą susirinks visos jūsų tėvų ir motinų

       nuodėmės ir įsižiebs jūsų įstrižose akyse.

       Vis daugiau lyja.

       Tuščios vaikiškos sūpynės verkia.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė.

       Aš esu alkana – mano pirštai yra žnyplės.

       Vakarais aš matau tolimus gaisrus ir laukinių

       arklių šešėlius.

       O kai pritvinkusi naktis ima žaibuoti, susi-

       renku į sterblę mėlynus žaibus:

       Aš esu nerami.

       Vidurvasario audroje ateina mano mylimasis.

       Mano persirpę lūpos plyšta pusiau kaip

       vaisius.

       Mano krūtys yra dvi baltos paukštės raudo-

       nais snapais. Aš jas laikau abiem rankom,

       nes jos gali išskristi. Mano sąnariai ištirpsta

       kaip sniegas ir mano įsčius kaip aukso kie-

       likas prisipildo saldaus ir karšto vyno.

       Aš esu palaiminta tarp moterų.

       Dabar aš vaikštau tyliai ir esu atsivėrusi

       kaip žaizda.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Noriu valgyti.

       Noriu dantimis draskyti stangrių gyvulių

       kraujuojančius raumenis, traiškyti kietus

       riešutų branduolius.

       Aš atsinešu lenktas pintines bejėgių vaisių.

       Nagais įsikimbu į karščiuojančius jų skruos-

       tus ir perplėšiu juos.

       Aitrus saldumas laša mano delnais.

       Duokit man juodųjų lydžių, miško uogų

       skausmingos rūgšties ir kadugių kartumo.

       Aš noriu žįsti žemės šaknis – pasiimti visas

       jos paslaptis ir gailias sultis.

       Noriu gerti –

       Iščiulpti visus šaltinius iki pat jų prasidėji-

       mo. Gerti iš plono stiklo taurių ir iš molinių

       ąsočių.

       Iš ąsočių – putojantį pieną.

       Pieną: pirmą ir vienintelį vyną.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Ketvirtos valandos varpai skamba susitai-

       kymui:

       Riekiama duona.

       įmerkiu savo rankas aukšton žolėn – žemės

       kraujas tvinkčioja. Mane viskas nokina...

       Ir aš galvoju apie jautrią dirvą, kurion kitą

       pavasarį pasėsiu bailių, virpančių sėklų.

       Kai per naktį su trenksmu iššoks liauni dai-

       gai, aš turbūt verksiu.

       Nes aštrus ir devintas mėnesio lankas man

       atneš juodaplaukį berniuką.

       Mano pirmagimį sūnų.

       Tada bus mano pusiaukelė.

       Ir labai geras mano vidurdienis.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       MANO MOTINOS

       ***

       Aš palaistau mėlynus palangės vijoklius ir

       apsikloju vėsia drobe.

       Praeina šonu vakaro vėjas – padega pagirio

       dobilienas. Nuo jų užsiliepsnoja ir pusė dan-

       gaus.

       Staiga atsivožia knygos uždraustuose pusla-

       piuose: nežinomi sukčiai, veidmainiai ir be-

       pročiai manimi nepasidalija.

       Šimtai kapų plyšta prie užžėlusių vieškelių.

       Iš erškėtrožių vaisių laša kraujas – pritvin-

       kęs piktybės.

       Ir aš turiu atkelti geležinius vartus:

       Jie visi čia.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Jie visi čia:

       Vyrai. Ir moterys. Didelės, tvirtos moterys.

       Jų skruostai šiurkštūs kaip lietaus nuplakti

       rudeniniai obuoliai.

       Temstant jos girdo ramių ganyklų gyvulius.

       Paskui įbrenda drungnan ežeran ir iškelia iš

       dugno sunkius tinklus. Nuo jų alkūnių laša

       įkaitęs vanduo.

       Miške garsiai šaukia pratrūkę pumpurai, že-

       mėj brinksta būsimas derlius – – –

       O jos sukryžiuoja rankas ir meldžiasi toli-

       mam Dievui.

       Pateka mėnuo. Jos būna lyg tylios eglės –

       nesibaigiančiais šešėliais.

       Kai jos peržengia aukštą slenkstį, variniai jų

       papuošalai skamba, atsimušdami vienas į

       kitą.

       Kaista juodi katilai. Samanoti sienojai pra-

       kaituoja sakais. Tamsion kertėn sueina žilos

       girių pasakos ir nakties vėsa.

       Dabar jų plaukai - tirštas liepų medus. Pė-

       dos plačios, o alsavimas kvepia saldžiais aje-

       rais.

       Šventas, Šventas Galingasis – kiekvienas

       Prasidėjimas yra be dėmės.

       Ir kitos moterys. Bailios kregždės – – –

       Nuo pirmų rugsėjo šalnų jos susisupa siel-

       vartingom skarom. Balto šilko makrai siekia

       žemę.

       Jos tyliai nulipa prie tvenkinio ir skaito eiles.

       Tvenkinys – graudi ir didelė ašara.

       O jų rankos bejėgės. Ir siauros.

       Bet vieną kartą žvaigždės atsigręžia aštriais

       kampais. Tada jos suveržia liemenį juosta ir

       prašoka smailas kurpes. Per vieną naktį.

       Auštant baltaplaukiai šunes sugula ant laiptų

       ir ugnin prikrinta tamsių drugių. Kaip lapų.

       Jos ir vėl susisupa didžiulėm skarom.

       Po to adventas. Adventas.

       Ošia tolimos bažnyčios. Žalvario liktoriuose

       ašaroja žvakės.

       Tu ietimis perverk dantytus smakus ir ne-

       vesk v daugiau niekada į pagundą.

       Dievo veidas neišskaitomas. Kaip kaukė.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Pavasariai lekia pro šalį! Lekia pro šalį balti

       gulbinai.

       Raudono vario varpai nusitraukia nuo virvių

       ir skamba per ištisą naktį.

       Tada niekas negali užmigti, o medėjai drožia

       strėles. Trumpais ir blizgančiais peiliais.

       Ateina špitolės moterys ir liesos jų rankos

       virpa. Jos atkelia mergautinių skrynių dang-

       čius:

       Dūlėja nesuverptas linas.

       Trupa pernykštė verba.

       Ir vėl susičiaupia girgždančios spynos lyg

       nebylės burnos. Vėl prigęsta lajinė žvakė.

       Palaiminti tik pilnaviduriai žiedai.

       Ūžia juodi aviliai kaip šventos bažnyčios,

       žemdirbiai žegnoja dideles varpas.

       Pavėjui supasi baltos vygės. Ir krykščia tary-

       tum skrendančios paukštės – – –

       Palaimintas prakaitas.

       Ir palaimintas – kraujas.

       Nes šitaip buvo pradžioje.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Kelio gale yra daubon įkritęs miestas:

       Laikrodžiai be švytuoklių, mažos kapinės be

       kryžių, laiptai be turėklų.

       Ir jaunos moterys.

       Jų vaikystės angelai sustingę. Jie nepakelia

       molio sparnų ir neišpučia skardinių trimitų.

       Senas šventorius nuo procesijų pavargęs, o

       vakaras tamsus lyg vyšnių vynas.

       Ateina naktis.

       Ir jos sapnuoja dvylika stiprių savo brolių.

       Jie įskelia ugnį juodais titnagais ir įpučia

       spragsintį laužą. Supleška balto beržo tošis.

       Dangum pasipila žvaigždės – – –

       Dailūs jų pasakų broliai!

       Sunkios sagtys nukaltos iš seno sidabro. Dir-

       žai raudoni ir platūs – pirmamečio briedžio

       oda dar kvepia pievų žolynais ir ėglių spyg-

       liais.

       Jie pralekia šuoliais beržyną. Sudunda apker-

       pėjęs tiltas –

       Jie čia.

       Jų širdys kaip ramūs didžiuliai balandžiai.

       Tada jie sustoja vienas prie kito ir atremia

       vėją pečiais.

       Stiprūs jų broliai. Ir dideli.

       Bet jų nėra.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

             I came like Water, and like

             Wind I go.*

             Omar Khayyam

       Jaunos miško raganos, jaunos mano motinos

       žindė mane saldžiu pienu. Žvaigždės krito

       pro mano pirštus.

       Todėl aš esu lyg metūgė – žalia ir be pra-

       keikimo.

       Juodų alksnių kvėpavimas drėgnas ir šiltas.

       Iš surūdijusio liūno dugno murmėdami kyla

       dumblini burbulai. Paskui pilni įtūžimo

       sprogsta –

       Popietės tyla sudrumsta.

       Jūs minkot šviesiai raudoną molį ir velkat

       kuprotus akmenis. Jūs statot bažnyčias. O

       smaili jų bokštai priekaištauja kaip įkyrios

       adatos. Spiegia pjūklai, vinys sužeidžia bal-

       tas lentas.

       Pasieniais sustoja rūsčios klausyklos ir rakš-

       tys kyšo kietose klaupkose.

       Neužteks jums atgailai viso gyvenimo:

       Visi mes čiulpiam negerą saldumą ir sirps-

       tam.

       Visi mes turim nukristi.

       * Kaip vanduo atėjau, išeinu kaip vėjas.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       B.V.

       KARO PASAKOS

       ***

       Vidurdienis raudonas.

       Kaip žaizda.

       Ant visos žemės krinta juodas angies šešėlis.

       Jos piktas geluonis praskeltas pusiau.

       Ir todėl visoj žemėj tyla.

       Miestų vartai užremti. Žemdirbiai nejudina

       plūgo. Žemė sunkiai alsuoja.

       Aš esu vėtra!

       Tegu dejuodami susiglaudžia išdidūs kalnai

       kaip susitaiką nelaimėje priešai.

       Tegu dreba didžiulės medžių šaknys po že-

       mės pluta.

       Sušaukit savo moteris. Surinkit verkiančius

       savo vaikus. Tada užžiebkit trišakes žvakes

       ir – melskitės.

       Aš esu prarajos angelas – – –

       Mano sparnais laša derva.

       Aš geriu iš karčių šulinių. Todėl trokštu –

       kaip nusekusios jūros dugnas.

       Nes aš esu angelas, vardu Abbadon.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Iš laukų bėga juodos galvijų bandos.

       Jų sprandai platūs, jų ragai palenkti žemėn.

       Nutrauktos grandinės velkasi dulkėm ir pa-

       mišę piemenys mato raudoną saulę.

       Visuose bokštuose daužosi išsigandę varpai.

       Neverkit, moterys, neverkit:

       Jie niekad jums nepriklausė.

       Jie buvo vienatiniai sūnūs ir buvo pirmi

       mylimieji. Rausvi jų delnai kvepėjo medum.

       Bet naktį suūždavo didžiuliai sodai ir jų

       širdys norėdavo išskristi.

       Neverkit!

       Rytoj jie prajos bažnytkaimių smukles. Ten

       rudabarzdžiai jaunikiai šokdina augalotas

       merginas ir kubiluose brinksta žali apyniai.

       Prasiskirs tankūs eglynai – jų kelias bus

       pilnas pavėsio.

       Šakose gailiai suriks mėlyna paukštė ir

       arklių drėgnos šnervės drebės.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       (Morituri)

       Vakare jie prijoja apgriuvusį vienuolyną.

       Rūsiai tušti.

       Po sodą vaikšto pamirštas povas. Saulės laik-

       rodžiu lipa smalsūs vijokliai. Ant tako krin-

       ta dideli svetimų šalių riešutai – raguoti jų

       kevalai atsidaro be garso.

       Ir sudreba tašyto akmens grindinys. Neramūs

       žingsniai nuaidi skliautais. Garuoja balnai

       – jauni raiteliai nusviedžia žemėn žalias

       kepures.

       Ugnis:

       Lėtai vartosi iešmai. Pavasarinių ėriukų

       mėsa saldi.

       Samanoti kibirai užsimerkia ir šoka į prasi-

       vėrusią šulinio gelmę. Nužvanga žemyn ge-

       ležinis retežis.

       O sudaužytas vanduo dar ilgai verkia.

       Staiga ant žolės išsiskleidžia gėlėta skara.

       Ir susikerta piktos kortos – – –

       Argi jauni raiteliai rytoj turi mirti?

       Visi?

       Tada siauraakės burtininkės ištraukia balto

       kaulo šukas. Jų plaukai pasipila rankom

       kaip šiltas balandžio lietus.

       Mišką jau nuplieskia rytdienos gaisras:

       Laiko liko nedaug.

       Vidurnaktį atsiveria apkerpėję kriptos.

       Barzdoti vienuoliai užsitraukia ant kaktų

       gobtuvus ir sueina koplyčion.

       Vargonai užkimę. Žvakės ištįsę.

       Šermenys.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Aušta.

       Ir ji ateina miško taku –

       Ji tyliai praskiria medžių šakas. Jos akys –

       žaliųjų marių vanduo.

       Mano mirtis graži.

       Ir ji man sako:

       – Tavo pakalnėj tylu.

       Palšos paryčio miglos dar vaikšto pirštų

       galais.

       Ir nubunda auksiniai gaidžiai!

       Tavo broliai susėda išpjaustyto ąžuolo

       krėsluosna. Jų moterys raiko garuojan-

       čią duoną.

       Po juoda pluta – puri drėgmė.

       Leiskis - savo pakalnėn – – –

       Mano žindyve – mano mirtie:

       Aš gurkšniais geriu tavo pieną. Ir nokstu

       kaip vynuogynas.

       Mano nuotaka – mano mirtie:

       Tavo kaklas lyg ištemptas lankas.

       O lūpose miško aviečių aitrumas.

       Aš grįžtu į tavo nepaliestą įsčių.

       Ir vėl esu nepradėtas.

       Jau rytas.

       Tamsiam raiste atsivožia didžiuliai žiedai.

       Ir virpa nuo vėjo kaip nuogi kūdikiai.

       Saulėtekis bus skaisčiai raudonas.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

       ***

       Nuodėguliai teberūksta.

       Palaidok mirusius.

       Tuščių laukų vidury siūbuoja pakartas mė-

       nuo. Tamsiai mėlyni varnai skrenda pro šalį

       – jų sparnai užgauna negyvo mėnesio

       veidą – – –

       Balti egliniai karstai kvepia girių ramybe.

       Palaidok laiminguosius.

       O dabar atėjo tavo eilė:

       Kurk savo žemę!

       Ir savo – dangų.

       Garsiai rėkia didžiuliai dirvonai – šaukiasi

       tavo rankų ir meilės. Praplėšk juodą velėną.

       Ten miega nauji pavasariai ir ateinančių

       kartų aistros.

       Tavo jaučių sprandai garuoja. Vagos gale

       dega traškėdama saulė. Tavo prakaitas teka

       išdidžiais skruostais ir nuoga krūtine.

       Tu sukursi savo pavidalu Dievą.

       Jis prausis su tavim prie šaltinio ir vakarais

       sėdės su tavim ant slenksčio.

       Jis matys pūslėtas tavo rankas, Jis girdės

       ramų tavo širdies plakimą.

       Ir Jis į Tave įtikės.

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.