| Birutė Pūkelevičiūtė. Eilėraščių rinkinys „METŪGĖS“ (1952) (2) |
|
|
|
Tęsinys. Skaityti pradžią
MERGAITĖMS
***
Kartais jus praplėšiat aguonų pumpurus ir žiūrit, kaip kraunasi žiedai. Po to aguonos jau niekad nebežydės. Rytais jūs įsipinat šilkinius kaspinus ir lesi- nat šviesaus mėlynumo balandžius. Vėliau vartot storas, raudonas pasakų knygas. Ir supatės sūpynėm. Ir raičiojat nendrinius lankus – – – Ir dar -jūs dainuojat. Bet kam jūs dainuojat? Giesmių yra pilni vakarai. Žiūrėkit, kaip įnirtę sukasi ugninės žvaigždės ir galvotrūkčiais lekia žemė! Ir kaip aš, paklusnus gyvulys, pagarbinu šviesią Astartę ir užleidžiu šnabždančias užuolaidas. O paskui einu šiltu kilimu. Basa.
Šį vakarą prie vartų rėks du išsišiepę žibin- tai. Karietos riedės be garso, braukdamos drėgnas alyvas. Mergaitės, mergaitės, – užverskit pasakų knygas ir užpuskit jaunuoliškas žvakes! Pa- skubom pasirinkit auskarus. Jie skambės kaip varpai. Pasirinkit alkūnes siekiančias pirštines.
Šį vakarą susirinks visos jūsų tėvų ir motinų nuodėmės ir įsižiebs jūsų įstrižose akyse.
Vis daugiau lyja. Tuščios vaikiškos sūpynės verkia.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė. Aš esu alkana – mano pirštai yra žnyplės. Vakarais aš matau tolimus gaisrus ir laukinių arklių šešėlius. O kai pritvinkusi naktis ima žaibuoti, susi- renku į sterblę mėlynus žaibus: Aš esu nerami. Vidurvasario audroje ateina mano mylimasis.
Mano persirpę lūpos plyšta pusiau kaip vaisius. Mano krūtys yra dvi baltos paukštės raudo- nais snapais. Aš jas laikau abiem rankom, nes jos gali išskristi. Mano sąnariai ištirpsta kaip sniegas ir mano įsčius kaip aukso kie- likas prisipildo saldaus ir karšto vyno. Aš esu palaiminta tarp moterų.
Dabar aš vaikštau tyliai ir esu atsivėrusi kaip žaizda.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Noriu valgyti. Noriu dantimis draskyti stangrių gyvulių kraujuojančius raumenis, traiškyti kietus riešutų branduolius. Aš atsinešu lenktas pintines bejėgių vaisių. Nagais įsikimbu į karščiuojančius jų skruos- tus ir perplėšiu juos. Aitrus saldumas laša mano delnais. Duokit man juodųjų lydžių, miško uogų skausmingos rūgšties ir kadugių kartumo. Aš noriu žįsti žemės šaknis – pasiimti visas jos paslaptis ir gailias sultis.
Noriu gerti – Iščiulpti visus šaltinius iki pat jų prasidėji- mo. Gerti iš plono stiklo taurių ir iš molinių ąsočių. Iš ąsočių – putojantį pieną. Pieną: pirmą ir vienintelį vyną.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Ketvirtos valandos varpai skamba susitai- kymui: Riekiama duona. įmerkiu savo rankas aukšton žolėn – žemės kraujas tvinkčioja. Mane viskas nokina... Ir aš galvoju apie jautrią dirvą, kurion kitą pavasarį pasėsiu bailių, virpančių sėklų. Kai per naktį su trenksmu iššoks liauni dai- gai, aš turbūt verksiu. Nes aštrus ir devintas mėnesio lankas man atneš juodaplaukį berniuką. Mano pirmagimį sūnų. Tada bus mano pusiaukelė. Ir labai geras mano vidurdienis.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
MANO MOTINOS
***
Aš palaistau mėlynus palangės vijoklius ir apsikloju vėsia drobe. Praeina šonu vakaro vėjas – padega pagirio dobilienas. Nuo jų užsiliepsnoja ir pusė dan- gaus. Staiga atsivožia knygos uždraustuose pusla- piuose: nežinomi sukčiai, veidmainiai ir be- pročiai manimi nepasidalija. Šimtai kapų plyšta prie užžėlusių vieškelių. Iš erškėtrožių vaisių laša kraujas – pritvin- kęs piktybės. Ir aš turiu atkelti geležinius vartus: Jie visi čia.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Jie visi čia: Vyrai. Ir moterys. Didelės, tvirtos moterys. Jų skruostai šiurkštūs kaip lietaus nuplakti rudeniniai obuoliai. Temstant jos girdo ramių ganyklų gyvulius. Paskui įbrenda drungnan ežeran ir iškelia iš dugno sunkius tinklus. Nuo jų alkūnių laša įkaitęs vanduo. Miške garsiai šaukia pratrūkę pumpurai, že- mėj brinksta būsimas derlius – – – O jos sukryžiuoja rankas ir meldžiasi toli- mam Dievui. Pateka mėnuo. Jos būna lyg tylios eglės – nesibaigiančiais šešėliais. Kai jos peržengia aukštą slenkstį, variniai jų papuošalai skamba, atsimušdami vienas į kitą. Kaista juodi katilai. Samanoti sienojai pra- kaituoja sakais. Tamsion kertėn sueina žilos girių pasakos ir nakties vėsa.
Dabar jų plaukai - tirštas liepų medus. Pė- dos plačios, o alsavimas kvepia saldžiais aje- rais.
Šventas, Šventas Galingasis – kiekvienas Prasidėjimas yra be dėmės.
Ir kitos moterys. Bailios kregždės – – – Nuo pirmų rugsėjo šalnų jos susisupa siel- vartingom skarom. Balto šilko makrai siekia žemę. Jos tyliai nulipa prie tvenkinio ir skaito eiles. Tvenkinys – graudi ir didelė ašara. O jų rankos bejėgės. Ir siauros. Bet vieną kartą žvaigždės atsigręžia aštriais kampais. Tada jos suveržia liemenį juosta ir prašoka smailas kurpes. Per vieną naktį. Auštant baltaplaukiai šunes sugula ant laiptų ir ugnin prikrinta tamsių drugių. Kaip lapų. Jos ir vėl susisupa didžiulėm skarom.
Po to adventas. Adventas. Ošia tolimos bažnyčios. Žalvario liktoriuose ašaroja žvakės. Tu ietimis perverk dantytus smakus ir ne- vesk v daugiau niekada į pagundą. Dievo veidas neišskaitomas. Kaip kaukė.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Pavasariai lekia pro šalį! Lekia pro šalį balti gulbinai. Raudono vario varpai nusitraukia nuo virvių ir skamba per ištisą naktį. Tada niekas negali užmigti, o medėjai drožia strėles. Trumpais ir blizgančiais peiliais. Ateina špitolės moterys ir liesos jų rankos virpa. Jos atkelia mergautinių skrynių dang- čius: Dūlėja nesuverptas linas. Trupa pernykštė verba. Ir vėl susičiaupia girgždančios spynos lyg nebylės burnos. Vėl prigęsta lajinė žvakė.
Palaiminti tik pilnaviduriai žiedai. Ūžia juodi aviliai kaip šventos bažnyčios, žemdirbiai žegnoja dideles varpas. Pavėjui supasi baltos vygės. Ir krykščia tary- tum skrendančios paukštės – – – Palaimintas prakaitas. Ir palaimintas – kraujas. Nes šitaip buvo pradžioje.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Kelio gale yra daubon įkritęs miestas: Laikrodžiai be švytuoklių, mažos kapinės be kryžių, laiptai be turėklų. Ir jaunos moterys. Jų vaikystės angelai sustingę. Jie nepakelia molio sparnų ir neišpučia skardinių trimitų. Senas šventorius nuo procesijų pavargęs, o vakaras tamsus lyg vyšnių vynas. Ateina naktis. Ir jos sapnuoja dvylika stiprių savo brolių. Jie įskelia ugnį juodais titnagais ir įpučia spragsintį laužą. Supleška balto beržo tošis. Dangum pasipila žvaigždės – – –
Dailūs jų pasakų broliai! Sunkios sagtys nukaltos iš seno sidabro. Dir- žai raudoni ir platūs – pirmamečio briedžio oda dar kvepia pievų žolynais ir ėglių spyg- liais. Jie pralekia šuoliais beržyną. Sudunda apker- pėjęs tiltas – Jie čia. Jų širdys kaip ramūs didžiuliai balandžiai. Tada jie sustoja vienas prie kito ir atremia vėją pečiais. Stiprūs jų broliai. Ir dideli. Bet jų nėra.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
I came like Water, and like Wind I go.*
Omar Khayyam
Jaunos miško raganos, jaunos mano motinos žindė mane saldžiu pienu. Žvaigždės krito pro mano pirštus. Todėl aš esu lyg metūgė – žalia ir be pra- keikimo. Juodų alksnių kvėpavimas drėgnas ir šiltas. Iš surūdijusio liūno dugno murmėdami kyla dumblini burbulai. Paskui pilni įtūžimo sprogsta – Popietės tyla sudrumsta. Jūs minkot šviesiai raudoną molį ir velkat kuprotus akmenis. Jūs statot bažnyčias. O smaili jų bokštai priekaištauja kaip įkyrios adatos. Spiegia pjūklai, vinys sužeidžia bal- tas lentas. Pasieniais sustoja rūsčios klausyklos ir rakš- tys kyšo kietose klaupkose. Neužteks jums atgailai viso gyvenimo: Visi mes čiulpiam negerą saldumą ir sirps- tam.
Visi mes turim nukristi.
* Kaip vanduo atėjau, išeinu kaip vėjas.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
B.V.
KARO PASAKOS
***
Vidurdienis raudonas. Kaip žaizda. Ant visos žemės krinta juodas angies šešėlis. Jos piktas geluonis praskeltas pusiau. Ir todėl visoj žemėj tyla. Miestų vartai užremti. Žemdirbiai nejudina plūgo. Žemė sunkiai alsuoja. Aš esu vėtra! Tegu dejuodami susiglaudžia išdidūs kalnai kaip susitaiką nelaimėje priešai. Tegu dreba didžiulės medžių šaknys po že- mės pluta. Sušaukit savo moteris. Surinkit verkiančius savo vaikus. Tada užžiebkit trišakes žvakes ir – melskitės.
Aš esu prarajos angelas – – – Mano sparnais laša derva. Aš geriu iš karčių šulinių. Todėl trokštu – kaip nusekusios jūros dugnas. Nes aš esu angelas, vardu Abbadon.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Iš laukų bėga juodos galvijų bandos. Jų sprandai platūs, jų ragai palenkti žemėn. Nutrauktos grandinės velkasi dulkėm ir pa- mišę piemenys mato raudoną saulę. Visuose bokštuose daužosi išsigandę varpai. Neverkit, moterys, neverkit: Jie niekad jums nepriklausė. Jie buvo vienatiniai sūnūs ir buvo pirmi mylimieji. Rausvi jų delnai kvepėjo medum. Bet naktį suūždavo didžiuliai sodai ir jų širdys norėdavo išskristi.
Neverkit! Rytoj jie prajos bažnytkaimių smukles. Ten rudabarzdžiai jaunikiai šokdina augalotas merginas ir kubiluose brinksta žali apyniai. Prasiskirs tankūs eglynai – jų kelias bus pilnas pavėsio. Šakose gailiai suriks mėlyna paukštė ir arklių drėgnos šnervės drebės.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
(Morituri)
Vakare jie prijoja apgriuvusį vienuolyną. Rūsiai tušti. Po sodą vaikšto pamirštas povas. Saulės laik- rodžiu lipa smalsūs vijokliai. Ant tako krin- ta dideli svetimų šalių riešutai – raguoti jų kevalai atsidaro be garso. Ir sudreba tašyto akmens grindinys. Neramūs žingsniai nuaidi skliautais. Garuoja balnai – jauni raiteliai nusviedžia žemėn žalias kepures. Ugnis: Lėtai vartosi iešmai. Pavasarinių ėriukų mėsa saldi. Samanoti kibirai užsimerkia ir šoka į prasi- vėrusią šulinio gelmę. Nužvanga žemyn ge- ležinis retežis. O sudaužytas vanduo dar ilgai verkia.
Staiga ant žolės išsiskleidžia gėlėta skara. Ir susikerta piktos kortos – – – Argi jauni raiteliai rytoj turi mirti? Visi? Tada siauraakės burtininkės ištraukia balto kaulo šukas. Jų plaukai pasipila rankom kaip šiltas balandžio lietus.
Mišką jau nuplieskia rytdienos gaisras: Laiko liko nedaug.
Vidurnaktį atsiveria apkerpėję kriptos. Barzdoti vienuoliai užsitraukia ant kaktų gobtuvus ir sueina koplyčion. Vargonai užkimę. Žvakės ištįsę. Šermenys.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Aušta. Ir ji ateina miško taku – Ji tyliai praskiria medžių šakas. Jos akys – žaliųjų marių vanduo. Mano mirtis graži. Ir ji man sako:
– Tavo pakalnėj tylu. Palšos paryčio miglos dar vaikšto pirštų galais. Ir nubunda auksiniai gaidžiai! Tavo broliai susėda išpjaustyto ąžuolo krėsluosna. Jų moterys raiko garuojan- čią duoną. Po juoda pluta – puri drėgmė. Leiskis - savo pakalnėn – – –
Mano žindyve – mano mirtie: Aš gurkšniais geriu tavo pieną. Ir nokstu kaip vynuogynas. Mano nuotaka – mano mirtie: Tavo kaklas lyg ištemptas lankas. O lūpose miško aviečių aitrumas.
Aš grįžtu į tavo nepaliestą įsčių. Ir vėl esu nepradėtas.
Jau rytas. Tamsiam raiste atsivožia didžiuliai žiedai. Ir virpa nuo vėjo kaip nuogi kūdikiai. Saulėtekis bus skaisčiai raudonas.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.
***
Nuodėguliai teberūksta. Palaidok mirusius. Tuščių laukų vidury siūbuoja pakartas mė- nuo. Tamsiai mėlyni varnai skrenda pro šalį – jų sparnai užgauna negyvo mėnesio veidą – – – Balti egliniai karstai kvepia girių ramybe. Palaidok laiminguosius.
O dabar atėjo tavo eilė: Kurk savo žemę! Ir savo – dangų. Garsiai rėkia didžiuliai dirvonai – šaukiasi tavo rankų ir meilės. Praplėšk juodą velėną. Ten miega nauji pavasariai ir ateinančių kartų aistros. Tavo jaučių sprandai garuoja. Vagos gale dega traškėdama saulė. Tavo prakaitas teka išdidžiais skruostais ir nuoga krūtine.
Tu sukursi savo pavidalu Dievą. Jis prausis su tavim prie šaltinio ir vakarais sėdės su tavim ant slenksčio. Jis matys pūslėtas tavo rankas, Jis girdės ramų tavo širdies plakimą.
Ir Jis į Tave įtikės.
Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952. |






