tekstai.lt

Birutė Pūkelevičiūtė. Eilėraščių rinkinys „METŪGĖS“ (1952) (1)

Pukeleviciute_Birute
Pukeleviciute_Birute
       Žvilgsnis į „Metūges“ – po 44 metų

 

       „Metūgės“ buvo mano pirmagimė knyga, bet jai teko patirti podukros dalią: ilgus metus ji (kaip Pelenė) aižė žirnius užkrosny. O ir dabar – nors prie jos durų atžvangėjo antrojo leidimo karieta, vargiai jai teks šokti žėrinčioje pilyje su lietuvių poezijos karaliūnais. Ne šokių laikai. Ne stiklinių kurpių laikai.

       Išeivijoje „Metūgių“ pasirodymui klimatas buvo skaudžiai neprielankus. Šiandien, žiūrint iš perspektyvos, aršūs priekaištai šios knygos moralei ir erotikai atrodo tik šypsnio verti. Tad gal anais laikais buvo užslinkę dirbtinio dorovingumo ledynai ir todėl žmogiški jausmai pranašuoliams tapo nesuprantami. Antra vertus, tik dabar, skaitydama atsiminimų knygas, aš ėmiau suvokti, kokia uždara bendrija buvo jaunieji lietuvių poetai. Jie turėjo savo „kodus” ir veik visi rašė ta pačia dvasine tonacija, nors ir pasirinkdavo skirtingas formas. Tad šioj orbitoj skriejantiems meteorams aš buvau visiškai svetimas akmenukas: nukritęs iš kito pasaulio. Turbūt dar ir todėl, kad atėjau iš teatro: buvau ne saviškių ratelio „literatė”, bet „arlecchina”.

       Galimas dalykas, kad „Metūgės“ savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu „feministė”, vis dėlto buvau „femina”.

       Šiam leidimui buvo pageidauta mano nuotraukos – iš anų laikų. Vartydama praeities veidus ir vaizdus, pagalvojau, kad „Metūgių“ ašis sukasi apie jaunos moters vienatvę – svetimoj šaly, svetimame mieste – Monrealyje: praūžus baisiam karui. Kokie nykūs būdavo sekmadieniai pusiau apmirusiame mieste, kai iš tolo atskambėdavo tramvajai, kai aš laistydavau palangėj auginamas liūdnas gėles! Lyg didžiulis debesis tada užslinkdavo netekties sielvartas ir pasiilgimas – dvylikos stiprių brolių, kurie atremtų vėją pečiais. Ir dar: geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio.

       Tad ar poezija yra svaičiojimų surašymas? Iliuzijų skelbimas? Juk iš tikro aš nebuvau nei vilkė, nei lūšis, nei žalsvoji gyvatė... Toli gražu: buvau labai eilinė mergina. Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje – tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra. Arba, pagal antikos išmintį, poezija yra tai, kas galėtų būti. Magija.

       Vaizdą visados branginau labiau už sąvoką. „Metūgėse“ ieškojau taupaus žodžio ir ypač glausto sakinio. Pavyzdžiui, labai džiaugiausi, aptarusi mirtį trumpai ir paprastai: „Mano mirtis graži”. Knygai buvau įrašiusi motto, kuris per klaidą spaustuvėje nubyrėjo. Tai buvo Walto Whitmano sakinys: „Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela? ” Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę.

       Teliktų pridurti, kad itin atšiaurus „Metūgių“ pasitikimas mane paskatino skubiai pakeisti žanrą ir susidraugauti su proza. Antroji mano knyga buvo „Aštuoni lapai“. Jos pasirodymo proga „Metūgių“ dailininkas Juozas Akstinas nutapė skyriaus „Pavasarėjant” iliustraciją (merginos galvutę) aliejum ir paveikslą man padovanojo. Tai buvo jautrus mano debiutinės knygos prisiminimas.

       O ji pati, žalsvoji „Metūgių“ knygutė (kaip minėjau) – pasiliko užkrosny žirnių aižyti.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė

       1996 07 12

 

 

      

Pukeleviciute_Birute_Metuges
Pukeleviciute_Birute_Metuges

 

       If the body were not the soul

       what is the soul?

      

       Walt Whitman

      

 

       PAVASARĖJANT

      

 

       ***

 

       Žalius malūnus suka švilpaudamas vėjas –

       Žali malūnai įbridę iki kelių minkšton, šilton

       žolėn.

       Liepsnoja saulės kamuolys ant auksaplaukio

       milžino delnų, įkaitę ežerai nesutelpa kran-

       tuose, o nešienautos pievos ūžia tartum ma-

       rios – ir pienu, ir medum.

       Tai kelia savo vestuves šviesus gegužis, ir

       girtos bitės vakarais nebeatranda avilių...

       Eiva į girią.

       Čia tylu:

       Juodos eglių šakos svyra iki žemės. Nečiulba

       pokaičio sumigę paukščiai – tik tankumyne

       garsiai plaka didelė miškų širdis.

       Girdi?

       Jos dūžiai sunkūs ir neramūs.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Mugė!

       Pirma – pavasarinė!

       Plazda margos palapinės, balti merginų

       kykai, medžiotojų kepurių skaisčiai žalios

       plunksnos. Prekijų dideli skvernai ir plačios

       jų rankovės pilnos drungno vėjo –

       Narvuose kraustosi iš proto miško paukštės.

       Ėriukų skambalai, barzdoti piemenys, ožkų

       geltoni sūriai, jaunos ūkininkės, karštas jų

       alsavimas, nudegą rankos, aitraus medaus

       puodynės, mėlynų žiedų krepšiai – – –

       Gerkit:

       Gerkit tirštą vyną – semkit saujom anksty-

       vąsias vyšnias.

       Tegul apsąla jūsų lūpos, tegul apsąla jūsų

       širdys.

       Žemė vėl pažėrė pirmą savo derlių.

       Žemė jus ir vėl palaimins ir atleis kaltes.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       Dvi balandžio pilnatys

      

       Pirmoji

      

       Šviesi pavasario naktis.

       Visi langai plačiai į vėsumą atverti. Visi

       ąsočiai sklidini tirštos sulos.

 

       Ir kai trys malūnininko dukterys išpurto

       dideles duknas, margi jų patalai pakvimpa

       miško vėjais.

       Jūs trys malūnininko dukterys, jūs raudon-

       plaukės seserys, vis tiek jūs šiąnakt neuž-

       migsit!

       Pasikaišykit klostytus sijonus ir, susikibę

       rankom, bėkit paupin – – –

       Smaluoti luotai supasi kaip geldos; kažkur

       tarp nendrių švilpauja Vandenis; mediniu

       tiltu nudarda didžiulė pilnatis.

       Tada ir vėl senam vandens malūne ima ūžti

       girnos:

       Ant balkių sėdi dideli, basi vaiduokliai ir

       sijoja miltus balto beržo rėčiais.

       Nes šiąnakt trys malūnininko dukterys pasi-

       raitos rankoves ir užminkys saldžius Velykų

       pyragus.

 

 

       Antroji

      

       Po seną sodą vaikšto pasiklydę angelai.

       Jų žydros akys plačiai iš nuostabos atvertos.

       Jie pirmą kartą mato žemę:

 

       – Jau vakaras. Ir užmirštais takais nusirita

       geltonas mėnuo – sunkus ir drėgnas nuo

       rasų.

       Žili kaštanai užžiebia rausvas žvakes ir su-

       klaupia aukšton žolėn kaip kelio neatradę

       maldininkai. Kaštanai poteriauja tyliai. Se-

       noviški ir sunkūs jų rožančiai siekia žemę.

       Tą pačią naktį didžiuliais miškais lekia dul-

       kinos pašto karietos – – –

       Jauni vežėjai pliauškina ilgais botagais!

       Jų kurpių sidabrinės sagtys žaižaruoja mė-

       nesienoj, o išsidraikę jų plaukai prikritę

       žirgumynų –

 

       Po seną sodą vaikšto pasiklydę angelai ir

       mato žemę pirmą kartą.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Mano mylimasis tebemiega.

       Jau švinta ir už lango švilpauja margi

       strazdai.

       Miegok.

       Aš vadinu tave savąja Neramybe, nes jokio

       kito vardo tau nesurandu.

       Miegok.

       Mūsų širdys – du akmenys, nugrimzdę ežero

       dugnan.

       Mes išalkę vienas kito pražūties ir tykom

       pirmo savo grobio kaip jauni vilkai.

 

       Tu pagarbinsi moteriškę ir pagarbinsi jos

       ženklą - auksinį mėnesio pjautuvą ant jos

       kaktos, nes aš esu pašventinta kaip derlinga

       žemė sėjos rytą.

       Aš ateinu ir nueinu, o mano kūne miega tavo

       nežinomi sūnūs, lyg žvaigždynai didelėj

       nakties rankoj.

       Aš saulės pusėn atsisuksiu, sudėsiu savo at-

       našas ir pratęsiu nesibaigiančias ir išdidžias

       kartas.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ANKSTYVIEJI SAPNAI

      

 

       (Asperges)

      

       Čia mano vaikystės bažnyčia – pilna raudo-

       nųjų bijūnų, atodūsių ir smilkalų.

       Žilas zakristijonas gesina mišparų žvakes.

       Siūbuoja vėliavų šilkas ir žydri kaspinai.

       Staiga siauram vitraže atsiveria skaudžios

       saulėlydžio žaizdos –

       Liesi šventieji sueina į nudilusias klaupkas

       ir kalba vakaro poterius.

       O mano nuodėmė neatbaigta.

       Vakaras – pritvinkusi votis.

       Iš girios grįžta mano seserys ir pučia karštas

       vėjas. Pintinėse liepsnoja žemuogės kaip

       surinktos žarijos.

       Ir aš esu išalkus neteisybės – – –

       Paskui sugriaudžia perkūnija.

       Susisuka galva saldiesiems obuoliams. Dun-

       dėdami jie krinta su šiltu lietum aukšton

       žolėn ir plyšta sulčių sunkumoj.

 

       Padėkit storus virvių krapylus. Nešlakstykit

       manęs yzopu.

       Aš pati įbridau į drumzliną liūną. Mano pirš-

       tais praslydo žalieji maurai ir liemuo apsivijo

       dugno žolynais.

       Aš nusiprausiau juodu dumblu.

       Ir dabar aš baltesnė už sniegą.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Šarmoti kaminai rūko mėlynas pypkes.

       Žiemos popietė tyli ir mieguista.

 

       Kai laikrodžio gegužė iškukuoja devynias

       nelaimes, minkštose krasėse sumiega prie-

       blandų šmėklos.

       Tada iš lėto prasiveria didžiulės krosnys:

       Jų saujose žioruoja žarijos.

       Miegokit, mano lėlės, užmerkit vaškines akis.

       Po seną kleboniją vaikšto geros pasakos ir

       jūsų rytmetis toli.

       Kažkur anapus girių semia vandenį mergi-

       nos – skamba apledėję šuliniai.

       Kažkur sidabro pusnimis nuskrieja lenkto

       medžio rogės – ilgai, ilgai dar aidi prislopinti

       skambalai – – –

 

       Tokie yra vakarai.

       Rytais ankstyvi varpai, dvi raudongūžės pa-

       langėj ir graudžios rarotos.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Vakarėja. Šviesiaplaukis vikaras sulanksto

       stulą.

 

       Girioj tebesiaučia kirviai. Kaip šaltakraujai

       žudikai. Blykčioja ašmenys, baltos skiedros

       lekia į šalį.

       Staiga garsiai surinka pušis ir krinta į jauno

       medkirčio glėbį. Jo rankom prabėga saldus

       šiurpulys, jo plaukai pakvimpa sakais.

       Jis nebuvo dar nieko mylėjęs.

       Žaizdras dega lyg nuotakos skruostai. Rai-

       tosi paklusnios geležies sąnariai – – –

       Ir priekalui užima žadą: juodas kūjis iškeltas

       kaip ištarmė.

       Sutemus atsirita vyno statinės. Plačios ir

       samanotos. Trūksta surūdiję lankai, jauni

       kalviai nusijuosia šikšnines prikyštes. Jų

       dantys neregėto baltumo.

       Tokią naktį stiprios rankos nustumia velkę.

       Švysteli pasagų ugnys, vyšnių sodai par-

       klumpa ant kelių.

       Taip jie pralekia dvylika tiltų –

       Tada tik nubunda pagrobta mylimoji.

 

       Šviesiaplaukis vikaras eina šventorium.

       Tarp supintų virbų stovi šventoji Agota.

       Jos klostytas rūbas nublukęs, gaisro duona

       seniai sužiedėjus.

       O šviesiaplaukis vikaras taip pat yra jaunas.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Mano motina liauna kaip ieva.

       Ji apsunkinta manim ir brandina nelaimę.

       Platūs indai primerkti šilo gėlių. Geltonos

       langinės privertos:

       Ji laukia šventadienio.

 

       Aš ateinu per patį Pakylėjimą, kai visi keliai

       būna tušti, kai vargonai būna pritildyti.

       Naktį mano lopšin prikrinta aštrių rugpjūčio

       žvaigždžių ir mano motina gailiai pravirksta.

       Pirmą kartą.

       Nes aš atskilau lyg uolos luitas, ir riedėsiu

       žemyn. Be jos.

       Ir tikrai:

       Ji nenulaiko mano rankų.

       Rudenio sodai dega raudonom pašvaistėm.

       Laukiniai gaigalai skrenda į pietus. Jų spar-

       nai žėri žalvariu.

       Tuomet aš atsisveikinu.

       Susiglaudžia takas meldyne. Viksvos išga-

       ląstos kaip peiliai.

       Išsižioja bedantės drevės ir aš drebu visais

       sąnariais.

       Bet negrįžtu atgal.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Nešauk manęs, tėve, iš mėlyno rūko –

       Eik vienas tolyn.

 

       Keistas čia miškas:

       Neatsišaukia aidas, nekrinta šešėliai, apkurtę

       paukščiai negirdi viens kito – – –

       Prie tako klūpo luošas akmuo lyg elgeta.

       Užstoja sausra. Trupa skujos. Byra spygliai.

       Žvirgždas aštrus ir raudonas.

       O mano tėvas neranda gėlo šaltinio.

       Jo gyslos – pertemptos stygos.

 

       Ir aš ateinu:

       Jo tikroji sesuo ir vienintelė mylimoji.

       Aš niekad nelaistysiu rytmetinės rasodos.

       Sukulti aukso ąsočiai pasipila skambančiom

       šukėm. Aš neausiu ir kraitinių drobių. Pinasi

       priešginos nytys, lūžta karklinė šeiva.

       Pasibaido žirgai ir suskaldo mėlyną važį.

       Mano skrynios apkaltos sunkia geležim –

       Jų niekas neperneš per slenkstį.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       Vinkšnupis

      

             S. Č.

 

       Kluonas plačiai atvertas. Kaip tamsus ir dar

       nepažįstamas glėbis.

       Neik vidun:

       Ten ant pirmojo šieno miega auksaplaukis

       vidurdienis. Jis piktas.

       Pro plyšius kryžiuojasi saulės kardai.

       Ateik prie mano vaikystės upokšnio.

       Vinkšnos pakelia Įeinąs rankas ir suskliaučia srovei

       pavėsį. Čia didieji paparčiai krauna pasakų

       žiedą.

 

       Kažkur loja kultuvės – klusnios podukros

       velėja žlugtą nuo ryto. Vanduo šaltas, rank-

       šluosčiai šiurkštūs, marškiniai pašukiniai.

       Todėl geriau niekad nepažinti vidurdienio.

       Bet jis pabunda ir nusileidžia pakalnėn.

 

       Aš nebuvau dar nieko mylėjus.

       O mėlynieji varpeliai išskambins dabar visai

       pievai – – –

 

       Naktis.

       Ataušta pakrantės smėlis. Miega žvejai ir

       luotai.

       Balto žilvičio pintinės pilnos žuvies – pilnos

       sidabrinio grobio.

       Spingsi liesa balana. Kvepia virvėm, smala

       ir karčiaisiais meduoliais.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Atlaidai.

       Čeža kamžų krakmolas. Šlama juodos suta-

       nos. Palubėj dūsta sunkūs vainikai ir svyra

       diemedžių šakos.

       Geltono medžio klausyklos palenkia savo

       ausis.

       Muškitės į krūtinę. Duslūs dūžiai aidės po

       visą bažnyčią kaip užslopinti griaustiniai.

       Su trenksmu atsivers raudonas mišiolas ir

       didieji giesmynai.

       Suma bus tikrai iškilminga.

 

       Žodis buvo ištartas.

       Grūdas buvo mestas negerą valandą:

       Bujoja usnys ir aštrūs dagiai. Ant ežios sėdi

       mano Sėjikas ir verkia. Jo plaukai kaip balti

       dobilai.

 

       Aš esu aukštupio srovė – aš sukuosi verpe-

       tais. Mano durys visuomet užrakintos.

       Bet vis tiek Tu įeisi ir tarsi:

       – Tebūna ramybė ir tau.

       Tada aš įdėsiu tavo šonan abi savo rankas:

       – Viešpatie mano, nepažįstamas mano

       Dieve – – –

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       AŠMENYS

      

 

       ***

 

       Tu esi jaunas. Tu esi ugnis. Tavo rankovės

       atraitotos.

       Teesie tavo valia.

       Būk sielvartas ir vynas. Būk tikras prakei-

       kimas.

       Pilnatis raudona – jūs liepsnojat lyg deglai.

       Štai mes: vergės, heteros ir motinos – tebūna

       jūsų noras palaimintas.

 

       Antkapiai plyšta pusiau. Žemė – jauna pa-

       mišėlė suklumpa po saldžia našta.

       Mes esame tik vynuogynai. Pilni nuolan-

       kumo.

       Ir pagiežos.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Lūžta geltonieji šalavijai.

       Tu vėl ateini vienplaukis.

       Tu vėl esi kaip jaunas mėnuo – kai ištiesiu

       ranką, atsisuki į mane ašmeniu.

       Be reikalo.

       Aš esu prieblandos vagis: mano letenos

       minkštos.

       Man patinka plėšikauti pakelėse.

 

       Tik nerodyk liūdno savo Dievo veido ir gar-

       siai nesimelsk –

       Aš esu amaras ir paliksiu tave kaip liesą

       šaką.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Kai paleidžiu savo plaukus, jie siekia nuga-

       ros išlinkimą ir būna minkšti kaip pavėsio

       žolė.

       Bet vis tiek apyrankės svilina man riešus kaip

       žarijos, o šiltomis balandžio naktimis mano

       šnervės dreba kaip du sparnai.

       Kažkur traška dideli laužai. Juoduoja aštri

       miško skiauterė ir aš užuodžiu degėsių kvapą.

       Jie manęs laukia –

       Aš nepasiimu žiburio: mano akys atvertos

       kaip rainos katės.

       Gerai, kai šuliniai sklidini. Gerai, kai sodai

       lūžta po žiedų našta.

       Tada aš grįžtu atgal ir veju į kamuolius švel-

       nią vilną – – –

       Ateina bekraujai saulėlydžiai – varpų šer-

       dys skamba taikingai.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Aš esu piktas žiedas ir maitinu save pražū-

       čiai.

       Mano gyslos tamsios, nes mano kraujas yra

       vynas ir purvas.

       Aš esu balų vijoklis ir laku drumzliną van-

       denį.

       Gėrėkis!

       Aš suskaldysiu veidrodžius. Jie mane pakar-

       toja šimtus kartų: alkaną kaklą ir prigesintas

       akis.

       Aš esu apkartus pati savimi ir bijau vidur-

       dienio.

       Todėl tavo glėbis turi būti du lenkti kalavijai.

       Kad aš neišsigelbėčiau.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Rytais aš praskiriu du šiltus langinių delnus

       ir mane perlieja saulė. Rytais aš esu per-

       matoma.

       Bet paskui vaikštau siaurais takais ir niekam

       nerandu didelių vardų. Mano dainos būna

       nuolankios, o vakarais aš verkiu ant mažų

       medinių laiptų.

       Tokia aš, kai viena.

 

       Tik su tavim aš išeisiu į didelę naktį:

       Aš ištarsiu burtažodį ir atskleisiu dirvą tar-

       tum šimtalakštę knygą.

       Atsivoš juodos vagos, grūdai užsidegs mano

       saujose ir smigs į godžią žemę.

       Matai mano rankas?

       Vakar aš pabėriau žydrą karolių virtinę:

       Pabėriau savo vaikystės poterius –

       Užsklęsk duris. Jis dalija pigias dovanas.

       Jam patinka nulenktos galvos ir silpni keliai.

       O čia ateinu aš – ir sėju, ir atnašauju, ir

       laiminu. Pati.

 

       Jeigu tau reikia, melskis.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Pelėsiai ir rūdys. Tik laikrodžiai sutartinai

       po tavo stogu plaka.

 

       Vakare kyla audra.

       Debesys susisuka ir tvinksta sopuliais. Miš-

       ko vidury raudoną būgną ima mušti raisto

       velnias. Tolimas grūmojimas. Paskui kanopų

       dundėjimas. Ir tada – tiesiai per laukus at-

       lekia ugniniai eržilai. Jų karčiai dega!

 

       Pavasaris išlenkia medžių šakas kaip lieknas moteris. Parklupdo ant žemės. Vėl užlau-

       žia – – –

       Balti jų liemenys virpa ir trūkčioja.

       Ima lyti.

 

       Ir tu grįžti po savo stogu.

       Tu žinai savo stalą: duona sprangi ir dantys

       atšipę.

       Tu žinai ir savo lovą: kūnas – nušalęs žie-

       das, lūpos karčios, rankos nereikalingos.

       Ir žodžiai – paklusnūs, ton pačion eilėn su-

       rikiuoti.

       Meluok.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

 

 

       ***

 

       Auksinis pjūties metas.

       Varpos jau pasmerktos ir pjautuvai pasirenk-

       gę. Kaip budeliai. Valtys grįžta apsunkusios.

       Malūnai suglaudžia pilkus sparnus.

 

       – Aš esu smulkus mainikautojas: savo žibu-

       rį maitinu pigia alyva ir dėviu gelsvo šil-

       ko šlepetes. Kodėl mane šauki?

       Iki šiol aš prekiavau sena gelumbe ir paauk-

       sintom žvakidėm. Vakarais sustodavau ant

       tilto ir skaičiuodavau varinius grašius. Tiltas

       baltas ir išlenktas kaip rykštė.

       Ar tikrai man reikia eiti?

       Mano langai buvo žemi ir namas nebaltintas.

       Bet liūdna ir mažose laidotuvėse.

       Miškas ošia kaip nesvetinga katedra. Nepa-

       žįstamos psalmės rūsčios.

 

       Gerai, aš susirasiu raudonas kelionės pušnis.

 

       Birutė Pūkelevičiūtė. Metūgės: eilėraščiai. – Toronto: Baltija, 1952.

 

       Skaityti toliau