tekstai.lt


Birutė Pūkelevičiūtė. RAUDA (1960)


Pukeleviciute_Birute
Pukeleviciute_Birute

 


Dulce et decorum est pro patria mori.

Morai, apdengti juoda marška.

PANAKTINIS
Vėliau: SESUO, MERGINA, MOTINA, GEDĖTOJŲ CHORAS

 


PANAKTINIS (su tarškyne ir žiburiu):
Vienuolikė ir ketvirtis! Vienuolikė ir ketvirtis!
Trys ketvirčiai iki vidurnakčio…
Vėjarodžių gaidžiai pasisuka staigiu kampu —

žvanga jų krūtinės, blizga geležinės
skiauterės. Kyla šiaurės vėjas.
Apverkit, apgarbstykit tą, kurs mirė.
Aš nemačiau jo veido ir nežinau jo vardo.
Apraudokit tą, kurs guli pridengtas juoda spalva:

iki vidurnakčio beliko tik trys ketvirčiai.

CHORAS:

Skobsime karstą iš perskelto ąžuolo;
Ąžuolo šerdim bus tavo širdis.
Perpinsim verbą viksva ir kardažole,
Kad nepaniekinta būtų mirtis.
Skobsime karstą senovišku papročiu,

Perpinsim verbą aštriąja viksva.

SESUO:

Aiman, sapnavo mano brolis neramius sapnus:
Dvylika karališkų žirgų palaidota piliakalny.

Jų galvos į vakarus atgręžtos, jų karčiose įpinti aukso pinigai.

Balnai raudono totoriško safjano, o skyduose užbrėžtas dantytas skritulys.
Dvylika plėšriųjų sakalų palaidota piliakalny —

kraujo paukščių, geltonom akim ir pentinuotom kojom.

Ir susmeigta į žemę dvylika kardų.
Sapnavo mano brolis neramius sapnus.
Stumbro pėdsakus, įmintus samanose,

lenktą vanago sparnų šešėlį, baltas šerno iltis…

Trišakiai deglai liepsnoja prieš nelaimę!

Vidurdienį ant mūro sienos pasirodo juoda angis ir voras-kryžiauninkas. Ateina neganda.

Tada genties senolė iškelia kaulėtą ranką ir nukirsdina galvas dvylikai sūnų. Ir šaukdama iš sielvarto, lyg jietim pakliudyta briedžių motina, susmeigia į žemę dvylika kardų. Ir atnašautojos žingsniu nueina į liepsnas ir dūmus.
Tarp pelenų telieka žalvarinė sagė su dviem žalčių galvom.
Aiman, sapnavo mano brolis nuostabius sapnus!
Jam saulė šviesią dalią skyrė, paženklino jo kaktą mėnuo ir plazdanti, žalia žvaigždė — mirtin jį nulydėjo.

CHORAS:

Priglobk, žemele, jo palaikus, jo pelenus, jo šventą atminimą...

SESUO: O, aš žinau, kuris pavasaris tau mirštant pasivaidino:
Tai buvo paskutinis obelų žydėjimas.
Ir tu gulėjai tėviškės sode, rankas sunėręs už galvos.

Gegužės rytas buvo sklidinas, lyg vaiko ašara.

Net praskrendanti paukštė suvirpindavo orą.

Ūmai sujudę obelies žiedai paliesdavo viens kitą ir duždavo, lyg farforo žaislai.
Tada, švelniai skambėdami, byrėjo žemėn —

apkrisdami tau plaukus ir akis.

Ir tu jutai, kad srūva didelė šviesa.

Ateina džiaugsmas — saldus ir puslaukinis.

Kažkur toli siūbavo ežerai.

Didžiulės, mėlynos jų širdys tvinkčiojo dugne: lėtai, sutartinai, vienodai.
Mišku tankmėj pakėlė vainikuotą galvą elnias pirmam pavasariškam šuoliui.

Ir gulbė-pasakų mergaitė, paslėpusi ant kranto žiedą ir karūną, nubrido ežeran…

Broleli mano!
Svajojai tu tada apie nepaprastus ir negirdėtus žygius.
Tada tu mėgdavai eiles skaityti:
Apie karalių, kuris turėjo liūto širdį,
Ir apie stebuklingą ragą Olifantą.
Ir švilpaudavai augšta, ulbančia gaida,
Ir prausdavaisi rytmečiais prie šulinio,
O vakarais, parjodamas iš pievų rūko,
Akimirksniui nušvisdavai birželio pilnaties rate!
Ir man tada atrodei, lyg mėnulio raitelis.

Ar lyg Achilas ant auksinio savo žirgo Ksanto.
Svajojai tu tada apie gyvenimą…

Tačiau beprasmišką gyvenimą
Pakeitęs būtum ir tada — prasminga mirtimi.
Broleli mano, vienturėli!
Kokiais žiedais dabar tu sužydėsi, kokiais

lapeliais sulaposi?

CHORAS:

Dėsim į karstą pagoniškas įkapes:

Žalvario durklą ir lūšies nagus;

Strėlei išaštrinsim smaigalio trikampį,

Pančiosim kojas juodų vanagų

Šveisime durklą senovišku papročiu,
Šveisime durklą senovišku papročiu,
Drošime strėlę iš klevo šakos.

MERGINA:

Aiman, sapnavo mano mylimasis neramius sapnus:
Atidavė auksinį savo raktą miestas. . .
Iš tolo pradeda dundėti dvylika didžiųjų būgnų, aptemptų šunies oda.
Pro vartų skliautą įvažiuoja svetimas valdovas: su aukšta, smaila, perlais nusagstyta kepure. Raudonu gelumbės taku be garso rieda jo karietos ratai.

Jon įkinkyta dvylika žirgų.
Nuo miesto sienų žiūri akmeny iškaltos taurų galvos ir raitelis, iškėlęs dviašmenį kalaviją.
Aiman, sapnavo mano mylimasis neramius sapnus:
Aštrų, lenktą jataganą, jauną mėnesį ant cerkvės smaigo, juodą maro kryžių. .
Dvylika kraujuotų vėliavų paklota žemėn.

Svetimam valdovui — su aukšta, perlais siuvinėta kepure ir juodo sabalo apsiaustu.
Dvylika vienuolių užmūryta gyvų koplyčios požemy.

Verbų sekmadieni, šventam laike.
Tada užstoja mirtina tyla.
Velykų rytą iš po žemių pasigirsta tolimas giedojimas.

Tai dvylika užmūrytų vienuolių— gieda mirdami prisikėlimo giesmę:


Mors et vita duello conflixere mirando,

Dux vitae mortuus, regnat vivus…

 

Koplyčios angelas, išdrožtas rožės medy,
pravirksta sidabrinėm ašarom
Aiman, sapnavo mano mylimasis nuostabius sapnus!
Jam saulė šviesią dalią skyrė, paženklino jo kaktą mėnuo ir didelė rudens žvaigždė — mirtin jį nulydėjo.

CHORAS:

Saugok, žemele, jo palaikus, jo pelenus, jo šventą atminimą…


MERGINA:

O, aš žinau, kuri naktis tau mirštant akyse pasivaidino:

Tai buvo paskutinis dobilų žydėjimas.

Mes ėjom bryde, pro plaukiančius rugius.
Prietemoje blykčiojo rugiagėlės —

atrodė, kad į javo lauką prikrito mėlynų žvaigždžių.

Nuo užgirio tekėjo mėnuo.

Didelis, geltonas, sklidinas medaus.

Nušvitęs mažas debesėlis buvo perbrauktas per jį, lyg raudongūžės plunksna.
Nuo mėnesio spalvos tau švietė akys ir plaukai.

Verpetais sukosi vešli jų garbana.

Spindėjo, lyg tirpintas auksas.

Ir tu jutai, kad bunda didelė jėga.

Ateina naujas alkis — aštrus ir pirmapradis.

Kažkur toli, į šaltą upių srovę, plaukė tamsios, plėšrios žuvys.

Po vandeniu žvangėjo geležiniai jų žvynai, lyg surūdijusių šarvų krūtinės.
Meldyne riktelėjo žalias paukštis!

Jo šauksmas nuaidėjo tris kartus.

Miškų tankmėj medėjas tykojo naktinio grobio.

Išgaląstas peilis žybčiojo tamsoj, lyg žaibas…

Berneli mano!
Svajojai tu tada apie nepaprastus ir negirdėtus žygius.
Tada tu mėgdavai knygas skaityti —

Apie karalių Artūrą ir apie argonautus.

Turėjai tęvą liemenį ir gerą, tvirtą ranką;

Mokėjai meilų žodį tarti ir mokėjai jį branginti.
Ir mėgai vyrų šneką, ir mėgai vyrų dainų,
Užvesdamas ją augšta, nerimo pilna gaida.
Svajojai tu tada apie gyvenimą…

Tačiau beprasmišką gyvenimą
Pakeitęs būtum ir tada — šviesia mintim.
Berneli mano, dobilėli!
Kokiais žiedais dabar tu sužydėsi, kokiais lapeliais sulaposi?

CHORAS:

Kursime ugnį kalno viršūnėje,

Paukštę aukosim ant krašto duobės

Ir užkapoto žalčio karūnoje

Ašarom žalias akmuo sužibės.
Kursime ugnį senoviškų papročiu —

Žemę šlakstysime paukštės krauju.

MOTINA: Aiman, sapnavos mano sūnui nuostabūs sapnai!
Žiemos speige pražydo raudonai žilvitis ir jūroje banguoja kruvina puta. Sukilo žemė.
Nakties miškais, keliu į Medininkus, šuoliais lekia šešetas žirgų!

Jų karčiai supinti kasom.

Raudono medžio rogės kaustytos variu, išklotos vilko kailiu.

Ant rogių senas skydo ženklas — statmenas brūkšnys, trimitas ir meška.
Ūmai suprunkštę, žirgai sustoja kryžkelėj.

Garuoja jų įkaitę nugaros ir dreba drėgnos šnervės.
Dvylika petingų vyrų iškyla kryžkelės šešėliuose.

Ginkluoti dalgiais, penkiadantėm šakėm ir išgaląstais kirviais už diržų.
Netarę žodžio, jie klaupiasi į mėnesienos sniegą.
Pakyla rogėse Žemaičių vyskupas — žegnoja dvylika sukilėlių.

Ir blizgančius jų dalgių ašmenis, ir baltą, tylią girią.
Tada vėl skrieja rogės.

Vėl skamba pasagos ir dunksi ežerai, lyg milžiniški ledo būgnai. .
Aiman, neramūs buvo jo sapnai:
Kazoko rimbas, koriko virvės kilpa ir juodas paukštis:

slibinas-erelis, dviejų galvų kaklais praplyšęs j šalis. . .
Dvylika sukilėlių pakarta miško kryžkelėj.

Šarmotą rytą, saulei netekėjus.
Aušros gaisre nušvinta eglių trikampiai.

Ir rūksta baltu dūmu, lyg rarotų žvakės.
Dvylika bebalsių juodvarnių sutupia į apšerkšnijusį šermukšnį.
Byra, byra karčios medžio uogos, tartum kraujo ašaros, į sniegą.
Tą pačią naktį išeina paskutinis ir jauniausias brolis.

Pro kryžkelę ir kartuves, į baltus eglių trikampius.
Aiman, sapnavos mano sūnui nuostabūs sapnai!
Jam saulė šviesią dalią skyrė, paženklino jo kaktą mėnuo ir lapkričio nakties žvaigždė — mirtin jį nulydėjo.

CHORAS:

Saugok, žemele, jo palaikus, jo pelenus, jo šventą atminimą…


MOTINA:

O. aš žinau, kuri akimirka tau mirštant akyse pasivaidino:
Tai buvo paskutinė vasara — giedra, žydra diena.
Šventadienis, kai moterys bažnyčion neša

Devynis vainikus pašventinti.

Saldūnė obelis tebekvepėjo vakar nuraškytais obuoliais;
Po langu skleidėsi jurginas — geltonas, didelis kaip saulė.
Nuo jo spalvos pirkia nušvito aukso atspindžiais.
Nebuvo vėjo. Riešutyne noko branduoliai —

aplink kiekvieną jauną kekę sukosi ratu karpytiniai sparnai.

Kažkur toli, laukų ramybėj, vaikščiojo rugpjūčio angelas: su varpų vainiku ir melsvo rūko rūbu.

Ir tu jutai, kad plazda didelė rimtis.

Ir kad ateina sielvartas — lig šiolei nepažintas.
Ar pameni, tą paskutinį rytą, kai tu riektai prie stalo duoną.
Ir kai šventoji rugio duona atsiskyrė,

Tariau, kad mums reikės, sūneli, skirtis.

Mačiau, kaip dailiai tu buvai nuaugęs — puikaus ir aukšto stogo…

Sūneli mano!
Svajojai tu tada apie nepaprastus ir negirdėtus žygius.
Tada tu mėgdavai vartyti senobinį, paauksintais kraštais psalmyną —

Skaitydavai apie karalių Dovydą

Ir apie ranką, rašančią ant sienos ugnimi.

O grūdą berdavai plačiu ir lėtu mostu

Ir dirvą ardavai tiesiom vagom,

Kaip žemdirbiai-senoliai, kaip tėvų tėvai.

Svajojai tu tada apie gyvenimą...

Tačiau beprasmišką gyvenimą

Pakeitęs būtum ir tada —mirtim.

Sūneli mano, pirmgimėli!

CHORAS:

Laušime diemedį laušime kadugį,

Saulę iškalsim ant juodo akmens.

Šventąją apeigą, šventąją pabaigą

Liudysim priesaika kardo ašmens.
Apeigą baigsim senovišku papročiu —

Akmenį ženklinsim saulės ratu

PANAKTINIS:

Ruoškis kelionėn, pašarvotas broli.
Nusimesk nuo pečių kruviną milinę, nes mirtis tėra pradžia.
Skaidrus, skaidrus vėlių šaltinio vanduo:

veidui nusiprausti, žaizdai užgydyti, žemėj atmuštoms kojoms numazgoti.

Šviesiai žali paparčiai to šaltinio dugne atsispindi.
Balta, balta vėlių drobė, baltesnė už jievos žiedą —

be pašukos siūlo, be dulkės krislo.
Saldi vėlių duona…
Ir tamsiai raudonas vynas kvepia smilkalo dūmu.
Todėl aš užgeriu tave, bičiuli, nepažįstamas brolau.

Ramiai ilsėkis dausose, augštam vėlių suolely.

Tu vėl atgimsi — vėl žiedeliais sužydėsi ir vėl lapeliais sulaposi.
Gyvybės ratas niekad nenutrūksta, žemišką gimimą ir žemiškąją mirtį apskriesdamas vienu lanku.Tai, kas po žeme trūnija, pratrykš žaliuojančiais pavasariais ir suliepsnos ateinančių kartų troškimuose.
Be pabaigos pradžios nėra, o žemėj viskas atsinaujina.

 

Aidai, 1960 m. vasaris