LLTI       Į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kvietimą 2009 m. gegužės 22 d. dalyvauti mokslinėje konferencijoje „Socialistinio realizmo klasika: K. Korsakas, J. Baltušis, P. Cvirka“ atsiliepė nemažas mokslininkų būrys, susirinko salė pilna klausytojų. Tai liudytų apie poreikį ir būtinybę iš naujo atvirai, objektyviai apmąstyti sovietmečio autorių kūrybinio paveldo vertinimo klausimus. Konferencijos idėją aktualizavo tai, jog į triadą surikiuoti autoriai šįmet būtų šventę 100-uosius.

 

       Konferenciją pradėjęs Petras Bražėnas pranešime „Apie kairumą literatūroje“ įvardijo sudėtingus, tautos laisvę ir valstybės nepriklausomybę kainavusius istorinius įvykius. Literatūrologo nuomone, kairioji aptariamų autorių laikysena autoritarinio režimo atžvilgiu buvo teisėta, nulemta socialinės bei politinės situacijos. Pasak P. Bražėno, Lietuvos intelektualų ir menininkų dalyvavimas geopolitiniuose 1940-ųjų įvykiuose nepelnytai išdidinamas, juo ideologiškai manipuliuojama. Moralinius pasirinkimo aspektus sovietmečiu aptarė viešnia iš Poznanės Ewa Stryzynska-Hodyl. Pranešime „Ištikimi ir palaužti rašytojai – panašaus likimo herojai“ buvo atskleistas požiūris į vertybinius pasirinkimus, kurių pareikalavo sovietizacijos procesas. Pasak pranešėjos, lojalių sovietinei valdžiai tiek lietuvių (P. Cvirka, S. Nėris), tiek lenkų (W. Bronewskis) rašytojų talento istorijos liudija paradoksalų likimą: šie autoriai palūžo, pražudė savo talentą, net ir gyvenimą. Akivaizdu, kad nei „palaužtiesiems“, nei ištikimai Tėvynei tarnavusiems rašytojams sovietinis režimas vienodai negarantavo išlikimo. Loreta Jakonytė pristatė ankstyvojo sovietmečio rašytojų „mokyklą“ – nuo 1946 m. įkurtas jaunųjų rašytojų sekcijas, kuriose jaunieji autoriai buvo ne tik ideologiškai ugdomi, bet ir kontroliuojami. Literatūrologė, remdamasi įdomia archyvine medžiaga, įrodė, kad tarybinės literatūros bei marksistinės ideologijos studijavimas buvo vangus ir kūrė tik schematinės literatūros modelį. Irena Baliulė, kalbėdama apie valstybinį meną reprezentuojančią antologiją „Vėliavos“ (1948 m.), akcentavo joje ideologizuotą kūrybos vaidmenį, primityviai didaktinį ir šviečiamąjį aspektą.

 

       Nemažai pranešėjų kalbėjo apie Juozą Baltušį, palikusį ryškų pėdsaką literatūros istorijoje. Dalia Striogaitė priminė, kaip Kazys Boruta skatino pradedantį rašytoją J. Baltušį kurti, ir atkreipė dėmesį į archyvuose nugulusią bylą, užvestą dėl 1961 m. J. Baltušio skundo apie K. Borutą. Pranešimas išryškino J. Baltušio asmenybės daugialypiškumą, moralinę prisitaikymo laikyseną. Imelda Vedrickaitė, nagrinėjusi rašytojo dokumentinės prozos ir romano „Sakmė apie Juzą“ tekstų sampynas, kalbėjo, jog J. Baltušis, kurdamas personažus – pažangaus rašytojo (dokumentinėje prozoje) ir moralaus valdovo (Juza), – sąmoningai projektavo savo paties įvaizdį. I. Vedrickaitės nuomone, J. Baltušis, moralizuodamas praeitį, mitindamas istoriją, rengė sau vietą simboliniame įvaizdžių muziejuje. Algis Kalėda pranešime „Ko nepasakė Baltušis“ samprotavo apie tendencingą istorinį chameleoniškumą. Cituodamas J. Baltušį, A. Kalėda jo apsakyme „Ko nepasakė Laukys“ apnuogino objektyvistiškai perkuriamą tikrovę ir semantinį pasirinkimą, būtiną „temai atskleisti“. Apsakyme veikia tikroviški personažai, pasakojama reali istorija, tik laidotuvių scenoje kunigą pakeičia kolūkio pirmininkas. Loreta Mačianskaitė papildė lietuvių literatūrologijoje jau žinomas J. Baltušio „Sakmės apie Juzą“ ir kitų autorių kūrinių palyginimo interpretacijas. Pasak jos, minėtas kūrinys ir 1965 m. išleistas Icchoko Mero romanas „Ant ko laikosi pasaulis“ yra panašūs pagal žanrą, stilistinį braižą, sąrangos giminingumą. Literatūrologė, svarstydama apie galimą I. Mero romano poveikį J. Baltušio „Sakmei apie Juzą“, nubrėžė nuo sovietmečio iki nepriklausomybės laikų pasikeitusią hierarchiją: „klasikas Baltušis – autsaideris Meras“, ir atvirkščiai. Įdomių faktų apie minėtos J. Baltušio knygos vertimus į prancūzų kalbą ir jų recepciją Prancūzijoje pateikė Genovaitė Dručkutė. Pranešėja reziumavo: prancūziška „Sakmė apie Juzą“ sėkmingai reprezentuoja lietuvių literatūrą – pirmąkart išleista 1990, pakartotinai – 1993 ir 2003 m.; 2008 m. ši knyga pristatyta ES šalių apžvalginiame renginyje Strasbūre. Istorinius romanus vertinantiems prancūzams imponuoja legendinis, sumitologintas diskursas, o propaguojama kūrinio recepcija nesvarsto ideologinių romano konfliktų. Lietuvių socialistinio realizmo literatūros supratimą Lenkijoje aptarė Monika Pokorska-Iwaniuk, atvykusi iš Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto. Lenkijoje apie lietuvių meną ir kūrybą imta plačiau kalbėti nuo 1948 metų: gerai buvo išversti P. Cvirkos, S. Nėries, A. Venclovos, J. Baltušio kūriniai. M. Pokorska-Iwaniuk atskleidė intriguojantį faktą, kad nuo pirmosios J. Baltušio pjesės „Gieda gaideliai“ inscenizacijos 1949 m. iki pat 1989 m., pranešėjos duomenimis, Lenkijos teatrai nebuvo pastatę jokios kitos lietuviškos pjesės.

 

       Istorikas Mindaugas Tamošaitis pranešime „Tarp iliuzijų ir tikrovės: Petras Cvirka ankstyvuoju laikotarpiu“ išryškino rašytojo ideologinius pasirinkimo akcentus, leidžiančius spręsti apie apgaulingai netvirtą asmenybę ir gerai apgalvotą politinį blaškymąsi. P. Cvirkos ir F. Kafkos romanuose („Frank Kruk“, „Pražuvėlis“) sukurtą iliuzinį Amerikos įvaizdį palygino Jadvyga Bajarūnienė. Priminusi, jog nei vienam, nei antram autoriui niekada neteko lankytis Amerikoje, pabrėžė įvaizdžio iliuziškumo aspektus: P. Cvirka šią šalį vaizdavo satyriškai, o F. Kafka Ameriką mitologizavo, išvarymo iš rojaus modelį perkėlė į didžiulio labirinto konstrukciją.

 

       Kosto Korsako palikimas daugiausia vertintas literatūros kritikos požiūriu. Rimantas Kmita aktualizavo programiškai nuoseklius kritiko estetinio vertinimo kriterijus, pabrėžė atvirą K. Korsako poleminę laikyseną. Dalia Satkauskytė pranešime „Liudo Vasario socia-lumas pagal Kostą Korsaką“ prisiminė kritiko straipsnį-studiją, išspausdintą 1933–1934 m., beveik tuojau pat, kai pasirodė Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėlyje“. Literatūrologė straipsnį įvardijo kaip vieną įdomiausių šio romano interpretacijų, akcentavo metodologinį ir vertybinį straipsnio aktualumą, nesenstantį kritiko stiliaus pojūtį, estetinę pagavą. Dalia Kuizinienė aptarė prieštaringą K. Korsako ir J. Baltušio vertinimą išeivijos kritikoje. Vertinimų švytuoklė svyravo nuo ironiško komentaro iki lituanistikos reikalų judintojo etiketės (taip K. Korsaką apibūdina L. Dambrauskas). Jūratė Sprindytė kalbėjo apie K. Korsaką, beveik 40 metų dirbusį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi. Pabrėžė: jo vadovavimo metais institute nuosekliai kaupta ir sisteminta lituanistinė medžiaga, inicijuotas didžiojo lietuvių kalbos žodyno, lietuvių tautosakos, lietuvių literatūros istorijos tomų leidimas. Prelegentė, atskleidusi daug autentiškų instituto istorijos detalių, teigė, kad K. Korsakas šiuolaikinei literatūrologijai svarbus ne tik kaip kultūros vertybių gelbėtojas, bet ir kaip nuosekliai „literatūrologijos“ sąvoką diegęs mokslininkas. Solveiga Daugirdaitė užmezgė įdomų dialogą tarp literatų Korsakų – Kosto, Halinos ir jų vaikaitės Jurgos Ivanauskaitės – šeimos narių. Pranešime apmąstyti kiekvieno jų įtampos laukai: ideologija, kūryba, moksliniai interesai. S. Daugirdaitė suintrigavo klausytojus psichologiniais akcentais, dokumentinėmis nuotraukomis. Asmenybinį mokslininko paveikslą papildė konferencijoje pranešimų klausiusi K. Korsako dukra Ingrida Korsakaitė.

 

       J. Sprindytė, apibendrindama konferenciją, pabrėžė pasikeitusią diskusinę atmosferą, šiuokart ji buvo konstruktyvesnė, nei 1989 m. įvykusioje K. Korsakui skirtoje konferencijoje. Istorinė distancija sumažino ideologinį kritiškumą, eliminavo išankstines negatyvias nuostatas, tad apie socialistinio realizmo klasikus kalbėta objektyviau ir neutraliau.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)