tekstai.lt

In memoriam. Paskutinis laiškas. Petras Skodžius 1927. XII. 26–2009. V. 9

 

in_memoriam
in_memoriam
       Petrui Skodžiui esu rašęs (o ir jis man) daug laiškų. Kai panorau parašyti paskutinį – atsisveikinimo – laišką, kažkodėl pagalvojau apie reinkarnaciją, nors visiškai netikiu, kad kitame gyvenime galima pavirsti augalo ar kokio nors gyvio pavidalu ir pagal sansaros idėją tęsti „gyvenimo ratą“. Manau, galimas vienintelis „įsikūnijimas“, nes pagal tą pačią sansaros idėją „gimimas ir mirtis“ vienas kitą keičia. Petras Skodžius išėjo palikęs savo butą Biržuose, kur jis gyveno visą gyvenimą, palikęs gražų, jaukų Biržų miestelį, kurio žmonės jį labai mylėjo. Man nedaug ką reiškia, jog kažkada jis buvo paskelbtas to miesto Garbės piliečiu. Aš puikiai žinau, kad jis padorumu, inteligencija, kuklumu, daugiau kaip trisdešimties metų darbu redakcijoje „Biržiečių žodis“, nepretenzinga kūryba, kuri tarsi „pritaikyta“ Biržams, įsikūnijo į daugelį biržiečių. Jie pagarbiai prieš jį nukeldavo kepurę, buvo laimingi jo pakalbinti. Nežinau kito kūrėjo (gal tik Vienuolis), kuris būtų taip tvirtai suaugęs su gimtuoju miestu, ištikimai jam tarnavęs. Visi biržiečiai žinojo, jog Vytauto gatvėje gyvena jų rašytojas Petras Skodžius ir ne vienas stengėsi elgtis taip, kad „nenusidėtų“ Petrui. Jo asmenybė ilgokai bent šiek tiek padėjo kurti to miestelio aurą.

       Bet Petras „įsikūnijo“ ne tik į biržiečius. Manau, kad daugeliui Lietuvos gyventojų jo šviesus atminimas bus gyvas tol, kol patys bus gyvi. Taip teigiu galvodamas apie save. Kai praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje rašytoja Vytautė Žilinskaitė, komandiruota žurnalo „Jaunimo gretos“, atvažiavo pas mane į tolimą užkampį, kad parašytų apie ligų sulankstytą, bet mirčiai nepasiduodantį pradedantį literatą, jai į akis krito didelis ryšulys išklaipyta ranka prirašytų storų sąsiuvinių. Juos pavarčiusi, ji pasakė, kad tuose mano „raštuose“ yra ženklų, rodančių mano gebėjimus, ir kad aš galėčiau sudaryti knygą, galbūt pavadintą „Palatos novelės“, na taip, kaip „darė“ Petras Skodžius.

       Štai tada aš ir susidomėjau, ką „darė“ Petras Skodžius. Bet didelių pastangų nereikėjo, nes greitai ir jis pats (taip pat norėjo ką nors apie mane parašyti) pabeldė į mano trobelės duris. Kalba užsimezgė greitai, daug kuo buvo panašūs ne tik mūsų charakteriai, vertybiniai nuostatai, bet ir likimai. Kaulų tuberkuliozė Petrui buvo gerokai apkartinusi gyvenimą, nemažai dienų ir jis buvo praleidęs ligoninėse, kasmet važiuodavo į Vyžulėnų dvarą, esantį netoli Vilniaus prie Paberžės, kur įsikūrė tuberkuliozės ligoninė. Iš ten jis galėdavo pabėgti į Vilnių, aplankyti Rašytojų sąjungą, kai kuriuos artimesnius kolegas, pakvėpuoti „profesionalesniu“ oru. Kai jau ir aš kvėpavau tuo „profesionalesniu“ oru, jis, atvažiavęs iš Vyžulėnų, susirasdavo mane. Ir aš esu lankęsis jo namuose Biržuose, kur buvo sukviesti visi jo vadovaujamo literatų būrelio „kūrikai“ (Petrui išsprūdęs terminas), smagiai pabendravome, nors tą vakarą vos neiškeliavau ten, kur dabar iškeliavo Petras: dar neišmokęs taurelės vartojimo gudrybių, mostelėjau pilną „klebonišką“, į kurią buvo prikliukinta gryno spirito. Gal kokį pusvalandį mane gaivino, bet viskas baigėsi gerai ir linksmai.

       Tos buitinės detalės reiškia, kad mes šiek tiek bendravome „buitiškai“. Reikšmingiausias bendravimas buvo laiškais. Petras buvo ir patarėjas, ir kolega, ir draugas, ir kritikas. Visada tiesus, pagarbus, sąžiningas. Tai ir yra reinkarnacija pagal mane.

       Daug kartų esu bandęs įminti keistą mįslę: kodėl Petras nustojo rašyti po 1990 metų? Garbingas, niekam net ant nuospaudos neužlipęs žmogus?

       Tie apmąstymai daug kartų vertė gilintis ir į save. Kai leidau eilėraščių knygą „Tamsos išdegintos akys“, į ją įdėjau vieną kitą eilėraštį, pagimdytą tų apmąstymų. Tai irgi reinkarnacija pagal mane.

       Švęsdamas aštuoniasdešimtmetį, Petras Skodžius biržiečiams kalbėjo: „Gali būti, kad šis susitikimas – paskutinis, todėl dėkoju visiems atėjusiems. Daugelis žmonių man buvo geri, o meilė man – aukščiau visko. Dėl jos dar galiu gyventi, laukti naujos išauštančios dienos.“

       Deja, susitikimas iš tiesų buvo paskutinis. Petras jau nelaukia naujos išauštančios dienos. Nevardysiu šio straipsnelio skaitytojams Petro Skodžiaus išleistų knygų (jausmingų novelių, aštrokų satyrų, publicistikos), kurias vos ne visas turiu su Petro autografais. Bibliografija yra enciklopedijose ir internetuose. Nemoku aš sakyti graudžių ar pakilių atsisveikinimų žodžių. Kai ištinka netektys, aš dažniausiai tyliu ir kenčiu.

       Ačiū, Petrai, Tau, kad buvai, lankei mane, labai kukliai, bijodamas, kad neįskaudintum, diskutavai su manimi, kad visada džiaugeisi mano vienokiais ar kitokiais pasiekimais. Mano gyvenime Tu nebuvai atsitiktinis praeivis.

       Bet argi tik mano?!

       Mūsų karta (beje, ji ne metų rėmuose įrėminta) jau, sakyčiau, gana sparčiai išeina. Ir iškalbingos knygos, ir dar iškalbingesnė tyla lieka su tais, kurie dar girgžda.

       O kaip bus po mūsų – nežinau.

 

       Jonas Mačiukevičius

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)