2009_01_16_riauses       Visuotinio sąmyšio akivaizdoje jautresni ar neabejingi ateičiai tautiečiai tebemėgsta metafizika „įkrautus“ žodžius. Jie, ištarti iš ekrano, t. y. šiuolaikinės visuomenės valdymo mašinos, vis dar veikia it burtažodžiai: Prisikėlimas, Atgimimas, Dvasingumas etc.

       Ir kas čia blogo? Juk panašūs dalykai vyko ir vyksta visame pasaulyje – girdėta retorika. Europos istorija mena ir įspūdingesnių skanduočių: Liberté, Egalité, Fraternité. Arba šiek tiek vėliau: Ein Volk, Ein Reich, Ein Führer.

       Tačiau ką reiškia, pavyzdžiui, moralinis atgimimas – man iki šiol paslaptis.

       Gal moralinis atgimimas – tai pusvelčiui atiduotas visų mūsų turtas, tarkim, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla? Ar kultūros funkcionieriaus sapnas – per fejerverkų fiestą Naujųjų metų naktį prie Arkikatedros? Murzina spalva – geltona, žalia, raudona? O gal tai – ko vis nėra, niekada nebuvo ir nebus? Prisipažinsiu, pasklaidęs pastarųjų metų lietuvišką spaudą, nieko nebesuprantu nei vietinėje politikoje, nei kultūroje. Susigaudyti, kas iš tiesų vyksta, – veik neįmanoma.

       Kuriuo išrinktuoju šiandien pasitikėti? Ar tuo, kuris vogė, o dabar atseit jau ne? O gal tuo, kuris slėpėsi nuo teisėsaugos pas Putiną Maskvoje, bet sugrįžo – jau geras, pagaliau pasitaisė žmogus? O tas, kuris prieš kelerius metus bėgo į Varšuvą – jau nebe amžiams prarastas?

       Kokia, atsakykite, mūsų ateities strategija? Taktika?

       O kas mums tie globaliniai iššūkiai – klimato atšilimas, terorizmas, islamo fundamentalizmas? Ir kokia vis dėlto yra mūsų energetikos, medicinos, švietimo būklė?! Aš norėčiau žinoti. Šiandien, malonėkite, ne rytoj. Deja, per TV politinių debatų laidą teišgirstu pabodusį partorgą mane raminant: Žinokit, aš visada dirbau Lietuvai…

       Atrodytų, jau ne vienus metus eterį teršia ir iš jo vograuja apgailėtini personažai – verti užuojautos, kai kurie – priverstinio gydymo. Tačiau šiems potencialiems Naujojoje Vilnioje ar Vasaros gatvėje esančių ligoninių pacientams neretai pavyksta ne tik minią užhipnotizuoti, bet ir patiems įtikėti, kad tai, ką jie peza apie tariamą tvarką ar teisingumą, nėra gydytinų megalomanų kliedesiai. Dažnas, diena iš dienos keistas mantras murmėdamas, išties pasijunta ne tik prasmingas bei nušvitęs, bet ir gerokai pranašesnis už tariamą tamsuolį, spoksantį į dėžės ekraną.

       Ta proga prisiminiau – bičiulis, kai tik sumodavo atsikratyti dar viena meiluže, jai atskleisdavo tariamai seniai jam nerimą keliančią paslaptį. Neva, draugė, atsitik gi taip, neturi sielos. O jis jų turi net dvi – labai dideles ir plačias.

       Ir ši gudrybė visada pasiteisindavo – moteris, lemtingai sužinojusi, kad neturi sielos ir skausmingai suvokusi savo tuštybę, akimirksniu atšokdavo ir nebedrįsdavo savo jausmais varginti nepasiekiamai už save tobulesnio žmogaus.

       Štai taip.

       „Veikti ką kita buvo uždrausta. Melas toli pranoko vaizduotę, peržengė absurdo, juokingumo ribas. Su įniršiu melavo laikraščiai, afišos, melavo pėsti, raiti ir važiuoti. Išsijuosę melavo visi. Ėjo rungčių, kuris sumeluos šlykščiau. Greitai mieste nebeliko teisybės“, – praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje rašė Louis-Ferdinandas Céline’as romane „Kelionė į nakties pakraštį“.

       Atrodytų, ir vėl nieko nauja. Apsidairai: visi rimtais veidais – iš televizoriaus dėžės ar popierinėje žiniasklaidoje – nuo aušros iki sutemų it užsispyrę maniakai tikina esą jautrūs, geranoriški, labai dėmesingi, anomaliai rūpestingi, pavydėtinai padorūs, todėl nori mažutėliams vien grožį ir gėrį skleisti. Galima būtų viso to neklausyti, užsikimšti ausis, užsimerkti – pasisiuskit.

       Gerai, jei tai būtų tik kalbos. Neretai jos įgauna konkrečius pavidalus.

       Ir išties, ar kuris drįs suabejoti, kad dėl istorinio teisingumo neverta atstatyti Valdovų rūmų Vilniuje? Arba pastatyti Gugenheimo muziejaus, kurį užplūs turistai? O geradario Jono Meko visai Lietuvai „dovanota“ Fluxus kolekcija? O istorinis šansas: „Vilnius – Europos kultūros sostinė’2009“? O vamzdis Neries krantinėje? O Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo jubiliejaus ritualai? Argi tai ne kilnūs, ne būtini visiems dalykai? Imkit.

       Deja, tariamai nesavanaudiškų kultūros verslininkų biznio planų fone gyvenimas ritasi savo vaga – nuokalnėn.

       Užgriuvęs šalį sunkmetis… Pasaulinė ekonomikos krizė… Vis dažniau pasigirstantis inkštimas, kad Lietuvoje taip blogai veik niekada nebuvo: skurdas, nepakeliami mokesčiai, bankrotai, miglota rytdiena. Prie viso to – protiškai neįgalūs politikai, patvaldystės laikų geležinkeliai, vis rečiau į Lietuvą skraidantys lėktuvai, apmirusios miestų gatvės, ištuštėję „akropoliai“, merdinčios „europos“ bei „panoramos“. Ir netoli jų, kažkurios sostinės kalvos papėdėje, ekskandidatas į šalies prezidentus paslapčia jau vagia padėvėtus marškinius parduotuvėje „Humana“…

       Kas dėl to kaltas?

       Susirūpinęs dėl šalį užgriuvusių negandų, ką tik Vilniui tapus Europos kultūros sostine, sausio 16 dieną išsiruošiau į aikštę prie Seimo – pažiopsoti į labiausiai skriaudžiamuosius. Deja, į legitimuotą mitingą pavėlavau, neišgirdau vargdienių skundų – pagrindinė mitinguotojų minia jau skirstėsi.

       Nežinia kodėl, gal žioplio smalsumo sulaikytas, nepatraukiau Gedimino prospektu su profsąjungomis – link Vyriausybės rūmų. Likau su giliausios užuojautos vertaisiais – po raudonomis „Fronto“ ir nacionaldarbininkų sąjūdžio vėliavomis.

       Kai iš minios į Seimo langus ėmė skrieti pirmieji akmenys, pasitraukiau arčiau Neries – iš saugaus atstumo galėjau stebėti įvykius. Netrukus už mano nugaros atsidūrė ir bailesni vėliavnešiai bei jų kompanijos.

       Kad nebūčiau neteisingai suprastas, nuo šių pasitraukiau kuo toliau – maža ką.

       Apsidairęs susivokiau bestovįs prie gausiai klykaujančių „Lie-tu-va!“ vaikinų. Šie ypač aršiai gynė savo pilietines teises, džiūgavo, kai koks pažįstamo, giminaičio ar draugo sviestas akmuo pataikydavo į langą. Jei pažirdavo stiklo duženos, kildavo veik beribis pasitenkinimas. Kai viešojo saugumo tarnyba paleido ašarines dujas, kartu su aktyvistų grupele nuėjau ant senojo Žvėryno tilto. Nieko pikta neįtardamas, staiga susivokiau, kad stoviu anaiptol ne intelektualų konferencijoje, bet apsuptas juodastriukių aliegų, volodių ir mitiokų. Pasijutau esąs tautinė mažuma, svetimas, net šiek tiek kaltas, kad fašystų litovcų „amuonas“ (viešojo saugumo policija) taip žvėriškai šiandien elgiasi su „pro šalį ėjusiais“.

       Netrukus pasigirdo keli šūviai, mano naujųjų draugų tariamas nepasitenkinimas virto lauktu džiūgavimu. Kai kurie, pašvilpčiodami ir pasikikendami, ėmė filmuoti, fotografuoti skriaudžiamus vargo brolius. Kiti – urbi et orbi – vis skambino mobiliaisiais telefonais. Iš įvykių vietos pasakojo nekantriems abonentams kažkur Rygoje ir Rusijoje apie pagaliau ir Vilniuje sulauktų riaušių eigą.

       Kai jau sutemus grįžau namo, per kažkurio vietinio TV kanalo žinias man papasakojo, kad aš mačiau ne tai, ką mačiau. Atseit nuo policijos savivalės žiauriai nukentėjo visai nekalti, atsitiktiniai žmonės – visi mūsiškiai, lojalūs šaliai piliečiai.

       Kur tiesa? Kas dėl viso to kaltas?

       Remiantis seniai „patikrinta“ logika, atsakymo Lietuvoje toli ieškoti nereikia: G. Sorosas – aktyvus atviros ir savikritiškos visuomenės rėmėjas.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)