tekstai.lt

Ramunė Brunzaitė. Eseistiniai poeto etiudai (Rimvydas Stankevičius. Diktantai sielai, 2008)

stankevicius-diktantai_sielai
stankevicius-diktantai_sielai
       Rimvydas Stankevičius. Diktantai sielai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 161 p.

 

       „Geras rašytojas, kaip ir geras virėjas, nepalieka atliekų“, – taip per Rimvydo Stankevičiaus naujausios knygos „Diktantai sielai“ sutiktuves Rašytojų sąjungoje pasakė Arnas Ališauskas. Tai, žinoma, nereiškia, kad į „Diktantus sielai“ R. Stankevičius sudėjo kokius eilėraščių graužtukus ar prisvilusias metaforas. Greičiau jau iš poetinių užuomazgų užmaišė tešlą naujam patiekalui – tradiciškesniam, paprastesnio, ne tokio pikantiško skonio, tačiau vis dėlto galinčiam pagardinti prėską kasdienybę.

 

       R. Stankevičius visų pirma pažįstamas kaip poetas, debiutavęs 1996-aisiais ir per dvylika metų išleidęs keturis poezijos rinkinius. Šiuolaikiško autoriaus orientavimasis į tradicinę lyriką atrodo stebinantis. Dar labiau stebina tokios poetikos įtaigumas ir savitumas. Įprasti ir jau lyg pabodę įvaizdžiai R. Stankevičiaus kūryboje suskamba netikėtai, įgauna naujų reikšmės atspalvių. Paskutiniame rinkinyje „Laužiu antspaudą“ (2008) R. Stankevičiaus poetinės galios atsiskleidė ryškiausiai. Apie knygą buvo kalbama superliatyvais, ji sublizgėjo ir vyresnių lietuvių autorių išleistų rinkinių kontekste.

 

       Nepraėjo nė metai ir pasirodė dar viena R. Stankevičiaus knyga. Tiesa, rašyta ne paskubomis, o pastaruosius vienuolika metų kaip redakcijos skiltys laikraščio „Respublika“ priedui. Kad tai kitokia šio autoriaus knyga, sufleruoja ir ne visai įprastas jos formatas. Mėlynas, asociacijas su vandeniu keliantis viršelis – lyg užuomina į knygos gelmes. „Diktantų sielai“ puslapiuose R. Stankevičius prabyla pamokslininko balsu ir skelbia mums humanizmo idėjas.

 

       Ši knyga gerokai skiriasi nuo R. Stankevičiaus poezijos ne tik dėl to, kad tai eseistika. Nors turinio požiūriu kalbama labai panašiomis temomis, galima būtų rasti ryšių net su konkrečiais eilėraščiais (pvz., eilėraštis „Namai“ iš rinkinio „Tylos matavimo vienetai“ ir esė „Lapkritis“, p. 128), tačiau kalbėjimo intonacijos, stilius gerokai skiriasi. R. Stankevičiaus poezijoje kalbantysis ieško, klysta, abejoja, blaškosi, jis toks pat ribotas kaip ir mes ir todėl simpatiškas. „Diktantuose sielai“ kalbama patetišku, gyvenimo kelius ir klystkelius išklaidžiojusio šimtamečio išminčiaus tonu. Atvira didaktika ir moralizavimas dažnai sukelia atmetimo reakciją. Socialinė tematika, kalbėjimas apie visuomenės negeroves atrodo jau daugybę kartų girdėtas ir nebeįdomus. Eilėraščiuose daugiau erdvės paliekama skaitytojui, o „Diktantuose sielai“ nevengiama savo minčių išsamiai paaiškinti, apibendrinti ir dar šiek tiek pamoralizuoti: „Tad tiesiog nusukime nuo jų žvilgsnį, išstumkime juos į savo domesio paribius. Gal tuomet ir televizija „nepenės“ mūsų vien politiniais skandalais ir abejotino ryškumo žvaigždžių sekso nuotykiais, kurie šiandien mums siūlomi vietoj kultūros, mokslo, romantikos, poilsio po sunkios darbo dienos...“ (p. 59–60). Knygoje samprotaujama ir apie valdžios institucijas, kultūros politiką, žurnalistinį gyvenimą, patriotizmą, dažna čia visuomenės kritika. Tokia gyvenimiška proza, vietomis sumišusi su patetika, lyrika, jausmingais gamtos ir paprastų akimirkų išgyvenimais, kelia eklektikos įspūdį.

 

       Šią knygą reikėtų vartoti atsargiai, nepadauginant, mažomis dozėmis. Tuomet jos skaitymas gali būti toks pat gražus ir jaukus, kaip joje aprašomi dalykai (pvz., esė „Modeliuoju pilnatvę“, p. 26–27), nuteikianti paprastai, bet ramiai, siūlanti gerumą, tikėjimą, kad gyvenimas yra prasmingas. Kai kurie įvaizdžiai, metaforos, taikliai pasirinktos detalės naujai, įdomiai piešia trumpus jausmingus etiudus. Tačiau bėgdamas nuo teksto prie teksto gali pasijusti kaip vieną po kito skaitydamas iš laikraščių iškarpytus vedamuosius. Tuomet imi ir pagalvoji – nagi žinau, žinau visa tai, norisi skvarbesnio žvilgsnio, įdomesnės, nematytos pasakojimo perspektyvos, originalesnių įvaizdžių.

 

       Čia atsiranda adresato problema. „Diktantų sielai“ tekstai pirmiausia buvo rašomi populiaraus dienraščio skaitytojui. Natūralu, jog R. Stankevičiui teko gerokai suspausti save į vadinamąjį formatą, apimties, laikraščio stilistikos rėmus, taikytis prie tuo metu vyravusių aktualijų. Šiuo atžvilgiu autorius, rodos, puikiai išsisuko ir laikraštinius rėmus gerokai praplėtė, sukurdamas įdomių etiudų, įtraukdamas į laikraštinį diskursą eseistinių, humanistines vertybes puoselėjančių intarpų. Visai nesistebiu, jei buvo žmonių, šeštadieniais pirkdavusių „Respubliką“ vien dėl šių skilčių. Tačiau skaitant tekstus, sudėtus vieną šalia kito, žvelgiant į knygą kaip į atskirą kūrinį, jei keltume didesnių reikalavimų. Intelektualios, savitos R. Stankevičiaus poezijos gerbėjas gali likti nuviltas, vylęsis iš autoriaus daugiau pasitikėjimo skaitytoju, platesnių erdvių interpretacijoms. Knygoje „Diktantai sielai“ daugybė klausimų, bet atsakymų pateikiama kone dar daugiau. Taip tekstai kartais atrodo pernelyg apibendrinti, įrėminti ir riboti.

 

       Kita vertus, jaunam, besiblaškančiam, bandančiam suvokti save ir savo vertybes žmogui tokia knyga galėtų būti pravarti. Apie tai kalba ir autorius, įžangoje rašantis, jog norėtų, kad jo knyga būtų iš tiesų naudojama kaip tekstai diktantams. Tik pradinukams ir truputį vyresniems tokie tekstai dar gali būti neaktualūs, o paaugliams ir jaunuoliams diktantai, rodos, jau nebediktuojami. Vis dėlto „Diktantus sielai“, manau, puikiai tiktų aptarti kad ir per etikos pamokas. Ypač tokie tekstai paliktų įspaudą jauno žmogaus sieloje, jei tasai juos savarankiškai atrastų knygyno ar bibliotekos lentynoje.

 

       Šią knygą taip pat galėtų pamėgti plačioji skaitytojų auditorija, kuriai dažnai pernelyg sudėtingas ir svetimas dabartinis postmodernizmo diskursas, kuri ilgisi paprastumo, dvasingumo ir nori ko nors tikresnio už P. Coelho bei panašaus plauko populiariuosius rašytojus. R. Stankevičius nemoko, kaip reikia gyvent, nesiūlo išskirtinio laimės recepto, priešingai, jis kalba, kad kartais gyvenime reikia pabūti ir gerokai nelaimingam, kad suvoktum, kas yra laimė, kad įvertintum, ką turi. Mes visa tai lyg ir puikiai žinome, tik kasdieniame gyvenime ne taip dažnai prisimename.

 

       Autorius teigia, kad visa tai, ką rašo, diktuoja ir pats sau. Kad nepamirštų pasidžiaugti prie lango dūkstančia vovere (nors jas mato kasdien), kad įžiūrėtų Apvaizdos ženklus mažyčiuose kasdieniuose stebukluose. Nuolatinė dievoieška, išryškėjusi jau pirmajame R. Stankevičiaus poezijos rinkinyje, – viena pamatinių „Diktantų sielai“ temų. Kalbama apie tikėjimą, sielą, permąstomos krikščioniškos vertybės, primenama pirminė bažnytinių švenčių prasmė. Simpatiškas R. Stankevičiaus Dievas – „šypso atlaidžiai aukštybėse, tavo darbus ir darbelius į kamuolį vydamas“ (p. 11).

 

       Šventė – ne tik galimybė priartėti prie Dievo, vertybių priminimas, tai taip pat buvimo čia ir dabar, tikrų išgyvenimų būsena. Tai proga būti kartu ne tik su savo artimaisiais, bet su visais – pagal krikščionišką pasaulėjautą mūsų broliais ir seserimis. Pavyzdžiui, per Kūčias atiduoti silkę skurstančiai senutei (iš vienos gražiausių esė „Dovanos“, p. 158–160).

 

       Autoriui svarbus bandymas susitikti ir su jau išėjusiais Anapilin (tai ypač ryšku ir rinkinyje „Laužiu antspaudą“). „Diktantuose sielai“ itin dažnai kalbama apie Vėlines. Juk tai – taip pat šventė, gebanti nuskaidrinti, išgryninti. „Ateini, parymai prie kapo, prisimeni juos dar gyvus, gražius ir gerus, uždegi žvakelę ir kažkodėl namo paržingsniuoji šviesesnės nuotaikos“ (p. 21). Būtent mirtis stipriausiai supurto sustabarėjusį, sumaterialėjusį mūsų gyvenimą ir priverčia be išlygų sustoti. Tik šalia mirties gyvenimas pasidaro toks ryškus ir vertingas.

 

       R. Stankevičiaus eseistikos rinkinyje itin dažni metų laikų motyvai, svarbi tradicinė lietuvių literatūroje gamtos ir žmogaus paralelė. Tai rodo ir skyrių pavadinimai („nakčiai“, „dienai“, „vasarai“, „žiemai“), pasak autoriaus – savotiška duoklė K. Donelaičiui ir jo „Metams“. Paviršutiniškas gyvenimo blizgesys ir nerūpestingas šėlsmas klesti vasarą, rudenį jį keičia taurus liūdesys ir mąslumas. Metų ratas nesustodamas sukasi, cikliško laiko akcentavimas kuria ramybės, harmonijos, nepakeičiamos pasaulio tvarkos ir lemties įspūdį. Viskas praeina ir viskas baigiasi tam, kad vėl prasidėtų iš naujo.

 

       Per „Diktantų sielai“ pristatymą Rašytojų sąjungoje buvęs autoriaus bendramokslis Marius Ivaškevičius išsakė mintį, jog baigiasi ir R. Stankevičiaus-poeto karjera, gimsta Stankevičius-prozininkas. Lietuvos prozininkų noras prisivilioti talentingą bičiulį į savo retas ir kuklias gretas puikiai suprantamas. Visgi tikiuosi, jog poetiškoji autoriaus prigimtis nugalės ir mes vėl sulauksime naujos R. Stankevičiaus eilėraščių knygos.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)