tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Man atrodo, aš jį nužudžiau (Sigitas Parulskis. Murmanti siena, 2008)

parulskis murmanti
parulskis murmanti
       Sigitas Parulskis. MURMANTI SIENA. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – 374 p.

 

       Keletą mėnesių su savimi nešiojausi Sigito Parulskio nemenkai sveriančią „Murmančią sieną“, nors paprastai knygos nė neatsiversdavau. Taip kontempliuojant, esminę reikšmę įgijo pirmasis romano sakinys: „Man atrodo, aš jį nužudžiau.“ Jeigu pasitelktume postmodernistinį diskursą, sakytume, jog nužudytasis – tai pats vargšas autorius.

 

       Jau antrame romane „Doriforė“ (2004) S. Parulskis įtraukė rašymo apie rašymą motyvą. Trečio romano „Murmanti siena“ pabaigoje sužinome, kad visą istoriją užrašo pagrindinis herojus. Epopėjinių užmojų turinti istorija papasakota trečiuoju asmeniu, nors vietomis pasirodo ir pirmasis. Pagrindinis veikėjas, Adolfas, grimzta į „priešistorinę pelkę“, datuojamą saulėta 1908 m. rugsėjo diena, kai mažame Olandijos miestelyje užsiliepsnoja bažnyčia. Data nieko ypatinga nereiškia, nebent tai, jog romanas išleistas 2008 m. Lygiai šimtas metų yra apvalus ir gražus skaičius. Be abejo, bažnyčios liepsnojimas yra simbolinis – beveik romano pabaigoje Adolfas atlikdamas savianalizę svarsto, jog svarbiausi jo asmenybę formavę dalykai yra spiritas (miestelyje stovi spiritinė) ir bažnyčia – nuodėmė ir išganymas. Pirmoji sąvoka dviprasmiška: spiritas siejamas su dvasia, lot. spiritus.

 

       Pasakojama vienos giminės, kurios palikuonis yra Adolfas, kelių kartų istorija, apimanti visą XX a. lietuvių tautos dramą: karų peripetijos, holokaustas, partizanai, trėmimai, sovietmečio nomenklatūra ir laisvės šmėkla. Į didįjį pasakojimą įterpiami ir paties Adolfo nelaimingos meilės ir (ar) ligos vingiai, lydimi keturiasdešimtmečio krizės. Nemažai jėgų paskirta lietuvių ir kitataučių, ypač žydų, santykiams, bandoma teoriškai išvedžioti, kodėl lietuviai pastarųjų nemėgsta.

 

       Visa ši XX a. istorija perteikta vieno veikėjo akimis ir mąstysena, nors veikiausiai stengtasi papasakoti kuo „objektyviau“ – romane įpinta autentiškų tekstų iš spaudos (ypač iš tarpukario laikotarpio), visokių detalių, liudijančių aprašomo meto atmosferą. Šiuo požiūriu autoriui pavyko sukurti vadinamąją laiko dvasią, nors tekstinius inkliuzus pats S. Parulskis viena-me interviu pavadino istorinėmis dekoracijomis. Galima numanyti, rašytojo tikslas buvo papasakoti didžiąją istoriją, o ji pasakojama perpasakojant mažąsias istorijas, pavyzdžiui, istorijos iš tremties gyvenimo (temos egzistencinės, todėl skaitytoją įtaigiai paveikia). Postmodernistinė ideologija nusirašymo principą toleruoja, todėl ir mes, skaitytojai, turėtume į tokį komponavimo būdą žiūrėti kaip į mėginimą parašyti šiuolaikišką populiarų romaną (juk istoriniai romanai paprastai būna nuobodūs ir į perkamiausių knygų topus nepretenduoja).

 

       Romane esama nemažai gyvų dialogų, tačiau visi veikėjai kalba viena kalba ir turi vieną gyvenimo filosofiją, iš formos ir turinio atpažįstamą visuose S. Parulskio raštuose. Kai kurie teiginiai, nors ir įtaigiai filosofiškai išvedžioti, kažkur jau girdėti, tačiau autorius, lyg numanydamas skaitytojo priekaištus, randa pasiteisinimą: Adolfas, kalbėdamas su draugu Koka, lyg iš vadovėlio dėsto postmodernios pasaulėžiūros akcentus: „Viską, ką mes kalbam, ką darom, ką svajojam – viskas kartojasi. Viskas jau buvę – ir tai jau ne deja vu, o kažkoks tiesiog fizinis pojūtis: maistas, kurį valgau, atrodo suvalgytas, moterys, kurias myliu, jau mylėtos. Žmonių net karas nebegąsdina – jau tiek būta karų, tiek lavonų. Nuobodybė“ (p. 281).

 

       Būdingiausi S. Parulskio romano (ir apskritai visų jo tekstų) bruožai: erotizavimas visame kame („Žodžiai kaip sperma blaškosi po kaukolės gimdą, siekdami apvaisinti smegenų kiaušinėlius“, p. 8–9), vulgarybių gausa, teisinama tuo, jog „vulgarybėje visuomet esti dalis tiesos“ (p. 42). Tačiau ar neperlenkiama lazda, kai poetė Salomėja už kampo uosto kokainą, tarpukariu populiarus Kipras Petrauskas pavadinamas per gerklę lendančiu ožiu, o į Nepriklausomybės Aktą žydai įvynioję silkę... Keista, kad romanas dar nesukėlė skandalo (kokį buvo sukėlęs, tarkim, M. Ivaškevičiaus „Žali“), negi lietuviai jau išmoko būti tolerantiški ir į literatūros kūrinį žvelgti ne kaip į istorinę tiesą (taip buvo iš tikrųjų), o kaip į grožinį kūrinį, kuriame nėra tiesos, yra tik aibė interpretacijų, metonimijų ir metaforų. Jų S. Parulskio romane išties yra gražių, sukeliančių estetinį (pasi)tenkinimą, pvz., arbata be savybių, žybtelintis žvaigždės pelekas, arba efektingi apibūdinimai: „Tokia turėtų būti šeima, du žmonės vienu bilietu“ (p. 109); „trumpi plaukai, kaulai, į tamsą paniręs smegenų kalafioras“ (p. 234).

 

       Pagrindinis veikėjas net klausia savęs, kodėl jis taip dažnai vartoja žodį „šūdas“, ir randa pateisinamą egzistencialistinį atsakymą: „Kadangi aš jo ir taip neminiu, to jūsų sumauto Dievo, nes aš netikiu juo, todėl kaip kompensaciją vartoju šūdo sąvoką, nes jeigu dar ir šūdą man uždraus minėti be reikalo, tada galiu imti įtarinėti, kad šūdas yra lygiai tokia pati svarbi sąvoka kaip Dievas“ (p. 123). Beje, galima prisiminti, romane „Doriforė“ arkliašūdžiai pagrindiniam personažui išgelbsti gyvybę.

       Rašymo būdą pats autorius romane įvardija siurrealistiniu postmodernizmu: „Fragmentiškumas, epizodai, menkai susieti vieni su kitais <...> produktas, kuriuo daugelis rašytojų mėgina pateisinti nesugebėjimą sukurti klasikinę struktūrą“ (p. 351). Nežinia, ar S. Parulskis čia ironizuoja savo rašymą, ar įsivaizduoja kuriąs klasikinę struktūrą – ypatingo kodo istoriją. Kūrinys, nors ir sudėliotas iš istorinių fragmentų, perrašymų, citatų, sudaro vientiso pasakojimo, kurio pagrindinė ašis yra Adolfas, įspūdį.

 

       Romanas būtų labai parankus psichoanalizei ir feministinei kritikai. Siena romane traktuojama tiesiogine ir perkeltine prasme. Murmančia pavadinta sena Olandijos miestelio dva-ro sandėlio siena, prie kurios vietiniams gyventojams labai sekasi „pradėti“ vaikus, taigi jai suteikiamas vaisingumo įvaizdis. Siena buvo pastatyta iš sudegusios bažnyčios plytų, o kadangi sienos statytojas, dvaro ekonomas, Adolfo prosenelis Augustinas Zagorskis su tais akmenimis kalbėdavosi, ilgainiui pasklido kalbos apie sienos nepaprastumą – vieni ją vadino kalbančia, kiti – dainuojančia, galiausiai prigijo murmančios sienas vardas. Pirmą kartą romane paminimas žodis „murmesys“ susijęs su bažnyčios gaisru, taigi vėl simbolika – tarsi viskas romane kruopščiai apgalvota.

 

       Herojus jau romano pradžioje perkeltine prasme patenka į tamsią tuštumą, kurią nuo pasaulio skiria nematoma siena. Viename dialoge apie murmančią sieną Adolfas filosofuoja, jog toji siena yra neatskiriama jo giminės istorijos dalis: „Gali būti, kad aš ir siena – tas pats“ (p. 240). Patekęs į uždarą patalpą – savo pasąmonės slėpinius – Adolfas analizuoja savo pa-dėtį ir svarsto apie tai, jog jo kankin-tojas anapus sienos yra Mizandras. Mizandrija – radikalioji feminizmo atmaina, tai liguista neapykanta vyrams. Tačiau neapykantos vyrams temos S. Parulskis neišvysto, veikiau jau toji neapykanta pasireiškia moterims, nes jos įvairių personažų lūpomis apibūdina-mos kone gyvuliškais palyginimais ar sutrempiamos į molio krūvą („Moteris – turto dalis. Daugelio vyrų galvose tai aksioma“, p. 353; „Aš tik šešėlis, aš tik šešėlis, kartojo ji, moteris vyro šešėlis“, p. 320; „matai, moterys, kaip čia pasakius, jos kaip darbiniai arkliai, ištvermės daugiau turi“, p. 293; „Katerina <...> išsinešdino su visa vada į sodą“, p. 70; „Našlė Abramzon dar nebuvo sulaukusi nė penkiasdešimties ir atrodė taip, kad ją pasikinkęs galėjai laukus arti“, p. 106). Kita vertus, romane filosofuojama ir apie „archeologinį moters grožį“, o subtilus susilietimas su moterimi vertas susižavėjimo: „Adolfas paėmė moters plaštaką, atvertė delnu į viršų, įdėjo į jį savo kramtytos gumos gumuliuką, užlenkė pirštus ir pašnibždėjo į ausį: „Perduokite šventajam Antanui“ (p. 201), arba: „Negaliu tau to pasakyti, bet jaučiu tave kaip purvą panagėse. Ne kaip purvą, kaip rakštį“ (p. 275). Taigi S. Parulskiui sekasi rašyti tekstą, visos metaforos liejasi natūraliai. Gigantiškas užmojis būtų labiau pavykęs, jei būtų mažiau perrašytų ir daugiau originalesnių minčių, o personažai mąstytų sava filosofija.

 

       Nors 2008-ieji buvo gausūs romanų derliumi, ir Liudas Gira būtų pasakęs, jog mūsų rašytojai įveikia „didžiosios apysakos“ baimę, tačiau lietuviškam romanui vis kažko trūksta. Dažniausias trūkumas – už teksto stovintis, vargstantis ir su romano pabaiga niekaip nemirštantis autorius, o juk geras tekstas turi kalbėti pats už save.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)