tekstai.lt

Vanda Juknaitė, Vytautas Rubavičius, Julius Sasnauskas, Regimantas Tamošaitis. Sąžinė literatūroje ir gyvenime (1)

sazine
sazine
       Pokalbyje dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis

 

       Regimantas Tamošaitis. Pirmiausia šiek tiek minčių sąžinės tema. Nesu moralistas, atmetu idėjiškai orientuotą literatūrą. Tikiu dorove, bet netikiu dorovingais autoriais. Nors, kai mąstau apie literatūros vertę, man vis svarbesnis darosi kūrėjo ir kūrinio sąžiningumo kriterijus. Kadaise Albertas Zalatorius teigė, kad kūrinio meninė vertė yra jo semantinis informatyvumas. Tačiau tas informatyvumas atveria žmogiškųjų prasmių gelmę, o be sąžinės matmens nėra jokios žmogiškosios prasmės. Be sąžinės jausmo apskritai nėra žmogaus.

       Gyvenimo prasmės ir dorovės klausimai yra filosofiniai, egzistenciniai. Jie yra tikrojo meno turinys. Jeigu literatūros kūrinys nenukreipia manęs prie žmogaus buvimo klausimų, jis man ir nereikalingas. Tačiau mums reikalingos ir pramoginės knygos, kurios neieško jokių vertybių, nes jose visos vertybės ir taip yra aiškios, pateiktos tarsi ant lėkštutės. Jos yra teisingos ir neginčijamos. Kaip sukramtytas maistas: vartotojiški produktai vartotojiškam skaitytojo tipui. Tokios knygos mus linksmina, ramina, užgožia visus tuos neramius gyvenimo klausimus. Bet jos nekeičia mūsų sąmonės ir nebudina sąžinės jausmo. Užtat padeda gerai išsimiegoti. Tačiau ilgai miegodamas gali imti ir numirti, net nesusivokęs, kad gyvenai, buvai žmogus ir kad buvo visas šis pasaulis.

       Tikra literatūra neleidžia miegoti, ji kreipiasi tiesiai į mūsų egzistencijos esmę – į mūsų sąmonę, aukštuosius jausmus, taip pat ir į sąžinę. Menas, kaip ir religija, yra aukštoji dvasinė įtampa, purtanti mūsų dvasią – tai lyg jos reanimacija.

       Menas yra kaip veidrodis: jis parodo žmogui pasaulį, o tame pasaulyje žmogus pamato save. Ir giliausia egzistencinė savivoka, pati žmogaus prigimtis, yra jo sąžinės balsas.

       Neatsitiktinai šio žodžio etimologija slepia ir epistemologinius, ir etinius prasmės pagrindus. Sąžinė – tai savižina. Savosios buvimo tiesos žinojimas. O sąžinės nebuvimas – tai lyg savasties užmarštis ir mirtis (šie žodžiai etimologiškai taip pat susiję). Aš, neturėdamas sąžinės jausmo, prarandu ir savižiną – iškreiptai suvokiu savo ir pasaulio santykius. Juk savižina (kaip savimonė) visada kyla iš konteksto: savęs žinojimą formuoju pažindamas kitus, bendraudamas su kitais, – tai reliacinis santykis. Nesuvokdamas tiesos, kad save kuriu tik per santykį su kitais, aš atsiskiriu nuo kitų, susireikšminu. Uždara savimonė – tai ir deformuota sąžinė, kuri reiškia puikybę. Tada jau gyvenu ne su pasauliu, bet naudojuosi pasauliu savo tikslams tenkinti, nes aš esu lyg svarbesnis, reikšmingesnis. Juk sąžinė yra moralinės atsakomybės jausmas.

       Taigi iškreiptos sąžinės vardas yra puikybė, jos veiksmas – nusikaltimas, o pasaulio realybės atsakas – bausmė. Mes visi turime kažkiek puikybės ir visada susilaukiame bausmės, toks jau gyvenimo dėsnis. Ši tema visada svarbi tikrajai literatūrai. Didieji rašytojai pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, apie egzistencinę problemą ir jos išsprendimą. Esminis literatūros rūpestis – žmogaus dvasinis prabudimas. Literatūra keistai siejasi su religija, – juk ir religinė praktika yra ypatingos rūšies literatūra, žodinio ritualo menas.

       Kaip šiandien yra mūsų literatūroje ir gyvenime? Koks dabar sąžinės vaidmuo, balsas? Kaip tai siejasi su krikščioniškaisiais Vakarų civilizacijos pagrindais?

       Manau, kad stiprus menininkas yra tas, kuris turi drąsos būti asmenybe, yra atviras savo paties problemoms, tačiau jomis nespekuliuoja, nesipuikuoja ir neprekiauja. Geras menininkas yra nuoširdumo, aistros ir talento jungtis. Juk yra ir tokių rašančiųjų, kurie nei nusidėti, nei atgailauti nesugeba, kurie yra šiaip sau, tiesiog „drungni“.

       Kiek dabar yra tokių rašančiųjų, kurie sąžiningi, t. y. jautrūs ir sau, ir kitiems?

       Taigi, kas ta sąžinė? Pirmiausia pamėginkime kiekvienas apibrėžti šią sąvoką: ką ji mums reiškia, kas ji yra teoriškai ir praktiškai...

       Vytautas Rubavičius. Man atrodo, kaip nežinojome, kas yra sąžinė, čia susitikdami, taip ir nežinosime išsiskirstydami. Kažin ar mums padės apibrėžimai. Sąžinę galime nebent apibūdinti kokiomis nors stipriomis metaforomis. Sąžinė yra veikli, ji veikia kaip kažkoks balsas, kartais nutylantis, kartais prabylantis. Kad ir koks sunkus būtų mūsų gyvenimas, sąžinė visada išlieka, niekada neišnyksta. Paklaustas žmogus kažin ar galėtų aiškiai pasakyti, kas yra sąžinė, bet konkrečių jos apsireiškimo ar jos stokos pavyzdžių tikrai pateiktų. Tai toks mumyse esantis aiškus dalykas, kuris nesileidžia apibrėžiamas jau dėl savaiminio aiškumo. Sąžinė nesileidžia nusakoma ir filosofams. O šios sąvokos apibrėžimai kokiuose nors etikos vadovėliuose dažniausiai yra juokingi. Daugelį žmogaus prigimčiai būdingų dalykų apskritai sunku apibrėžti. Sąžinės sąvoką suvokti man labiausiai padeda pati kalba: sąžinė – tai są- ir žinia. Kalba iš karto kreipia į bendrumą. Tai visiems būdinga kažkokia žinia, kuri susijusi ir su sąmone. Tai sąmonės turinys, sąmonės gilioji žinia, kuri visą laiką kažką mums praneša ir kuri mus sieja su kitais žmonėmis. Žmogui būdinga būti su kitu ar kitais – tai sambūvis. Kadangi būtis visada teisi, tai ir sambūviui būdinga teisingumas. Sąžinė – būtiškojo teisumo ir teisingumo balsas, pasveriantis mūsų veiksmus ir poelgius. Arba – dieviškojo teisumo. Ir visos teisinės normos taip pat kyla iš visiems bendros teisingumo pajautos. Visuomenės įstatymus palaiko labai neapibrėžta pajauta. O kas palaiko įstatymų taikymą? Taigi teisėjų sąžinė, kuri į jokias juridines normas neįspraudžiama. Tai bendras jausmas, kuris sieja mane su kitais.

       Vanda Juknaitė. Būtent – sieja su kitais.

       V. R. Sąžinės galia yra nukreipta į visiems bendrą dalyką, tai gerumo ir blogumo skirtis. Pirmiausia ji tikslina, gerai ar blogai tu veiki. Veikdamas darai kitam gera, arba ką nors nuskriaudi...

       R. T. Vadinasi, sąžinės nėra be kito sąvokos? Tai jau šiokia tokia apibrėžimo struktūra.

       V. R. Sąžinė nuolat palaiko šios skirties suvokimą ir, aišku, yra susijusi su tikėjimu. Ji neleidžia mums pereiti kažkokių ribų, nes dėl sąžinės savo veiksmuose visą laiką matome kito šešėlį. Ką nors darant visada suvokiama, ką darai kitam, ką gero galėjai padaryti, o nepadarei. Pasitelkę filosofines kategorijas sakytume, kad sąžinė yra pačios egzistencijos – teisios ir teisingos egzistencijos – balsas, kuris bendras visiems žmonėms. Tas balsas mus visus ir sieja. Nors kai kurie filosofai gali sakyti, kad sąžinė yra mums įdiegtas socialinės kontrolės mechanizmas. Tai būdas, kuriuo visuomenė kontroliuoja asmenis pagal kažkokį bendrą savo paveikslą, išugdo žmogų, kuris tarsi natūraliai prisitaiko prie kitų. Tokios kontrolės, arba valdymo, reikšmės, kalbant apie sąžinę nereikėtų paneigti, bet vis dėlto, stebėdami visuomenės gyvenimą, matome, kad sąžinė dažniausiai kertasi su visuomenei priimtinomis žaidimo taisyklėmis – ji kažkaip nepasiduoda toms taisyklėms. Jei galvotume, kad sąžinė yra vien socialinės kontrolės būdas, tai žmones auklėtume pagal gan aiškų visuomenišką paveikslą ir nebūtų jokių sąžinės dilemų, problemų, sankirtų. Pavyzdžiui, turtas kaip vertybė. Sąžinė paprastai kertasi su turto reikšme, liepdama jo nekaupti, nebūti gobšiam ir pan. Taip buvo anksčiau, tai tebegalioja ir dabar, materialinės gerovės laikais. Pažvelkime į politikos sritį: pradėję klausinėti politikų apie jų darbus, tikslų siekimo būdus, netrunkame pajusti, kad jiems tie klausimai dažniausiai yra nepatogūs. Kodėl? Todėl kad kažkas būna padaryta ne taip – einant į valdžią, kaupiant turtus, nuskriaudžiant ar apgaudinėjant kitus. Tad šis skriaudos kitiems veiksmas priverčia veikti ir sąžinę, ją tarsi prabudina. Sąžinės veikimas labai individualus, kylantis iš pačios sąmonės.

       Julius Sasnauskas. Pamėginsiu ir aš pateikti sąžinės sampratą, nors tyčia nežiūrėjau jokių filosofijos, etikos, religijos ar kitų žodynų. Tiesiog pasikliauju ta sąžinės idėja, kuri ateina iš mano pirmųjų katekizmo pamokų, kad sąžinė yra visur glūdintis Dievo balsas. Paskui seminarijoje buvo pateiktos įvairios sąžinės definicijos, daug visokių jos padalų, visa tai primiršau, tik žinau, kad sąžinė gali būti įvairi: pakaltinama nežinanti, nepakaltinama nežinanti, mieganti, prabudusi, laisva ir visokia kitokia. Aišku, kad sąžinę kiekvienas iš mūsų jaučiame skirtingai, ji skiriasi ir istorinėje perspektyvoje. Tarkim, XIX a. žmogaus sąžinė nebuvo visai tokia pat kaip mūsų. Ir kituose kraštuose gyvenančio žmogaus sąžinė turėtų būti kiek kitokia nei mūsų. Dažnai sąžinę susiejame su religinėmis idėjomis, su tikėjimu. Man pirmiausia – tai Kūrėjo balsas kūrinyje. Gal ne kaip savaiminė mus reguliuojanti jėga, o kaip mūsų galimybė, mūsų noras tą balsą išgirsti ir jam paklusti, arba pasipriešinti. Jei ieškotume šio jausmo pradžios, man būtų svarbus išvarymo iš rojaus motyvas, kai Adomas ir Ieva pasijunta nuogi, susigėsta, – štai tada ir atsiranda tas keistas sąžinės jausmas. Žmogui atsiranda galimybė kažką rinktis, svarstyti, tada žmoguje ir gimsta tas Dievo balsas.

       R. T. Galimybė rinktis ir svarstyti – štai ir šios sąvokos žinojimo elementas. Pirmiausia aptinkame kitą, kitoniškumą, po to jau svarstome, norime žinoti, koks turi būti mūsų santykis su tuo kitu.

       J. S. Sąžinę apibūdina daugybė veiksnių. Svarbi ir paties žodžio etimologija. Lotyniška conscientia siejama su žinojimu, pažinimu.

       R. T. Šiek tiek pasikapsčiau knygose. Oksfordo žodynas apie sąžinę rašo: tai angliškas viduramžių kilmės žodis conscience („asmens moralinis teisumo ar neteisumo jausmas“), jis per senąją prancūzų kalbą ateina iš lotynų kalbos žodžio conscientia (conscient, conscire – būti susietam, dalyvauti), kur con- reiškia su, o scire – žinoti. Taigi ta pati lietuviška sąžinė, moralinė savižina, patiriama per būtinąją sąsają su kitu. S. Ožegovo rusų kalbos aiškinamajame žodyne sąžinė apibrėžiama taip: moralinės atsakomybės už savo elgesį prieš kitus žmones ir visuomenę jausmas. Reikšmė ta pati, ko gero, ir etimologija bendra: sąvokos sovest’ (совесть) skambesys leidžia išgirsti lengvai atpažįstamą prasmę: sau esti. Sanskrito kalba skambėtų: sva-asti, svastika, savaimiškumo principas.

       J. S. Taip, ir rusiškas žodis sovest’ taip pat susijęs su žinojimu, kuris mus riša su kitais žmonėmis. Kol negalvoji, kad pasaulyje tiek daug žmonių vargsta ir badauja, gali sau ramiai šlamšti saldainius, pyragaičius, gert ką nori ir kiek nori, o tie badaujantys žmonės tau visai nerūpės. Bet kai visa tai žinai, jau negali ramiai gyventi, sau mėgautis gėrybėmis. Sąžinė susijusi ir su pareiga: ją reikia ugdyti, brandinti. Bet kartais ji prabunda pati, ir visai netikėtai. Dar vaikystėje pažinojau tokią moterį, garsią karo metų didvyrę, kuri bendravo su mūsų šeima. Danutė Stanelytė-Barkauskienė, garsi Antrojo pasaulinio karo kulkosvaidininkė, turėjo šlovės ordinų, visokių apdovanojimų, – tokių taip kare pasižymėjusių moterų buvo gal kokios trys. Ji pasakodavo, kad senatvėje jai pradėjo sapnuotis tie vokiečių kareivukai, kuriuos ji pakirto savo kulkosvaidžiu. Prabudo kažkokia sąžinė, nors tada, kai juos šaudė, ir dar daug metų po to, jai jokių moralinių klausimų nekildavo. Taigi sąžinės jausmą sunku suabsoliutinti, aiškiai apibrėžti, – jis keičiasi. Kaip ir žmogaus noras teisingai gyventi, vadovautis aukštesniu bal-su. Jis susijęs su gyvenimo prasmės klausimu ir, žinoma, jo esmė – žmogaus ryšys su kitu žmogumi. Sąžinė atremta į didžiuosius gėrio ir blogio klausimus, į amžinybės idėją. Ji nukreipta ne tik į šios žemės reikalus, ji peržengia kasdie-niškų santykių ribas. Sąžinės sprendimai daromi labai giliai žmogaus viduje, pasikliaujant toliau siekiančiu, iš aukščiau ateinančiu vertinimu, kurio šiandien aiškiai negalime suprasti. Religija taip pat gali atlikti savo vaidmenį, padėdama tą sąžinės jausmą stiprinti, suteikti jam formą, pagrįsti vertybėmis, tarsi auklėti žmogų. Bet sąžinė yra kažkas daugiau, kažkas subtiliau ir jautriau, nei tik religinių vertybių ar įsitikinimų sistema. Tai ypatingas pasaulio matymas, žmonių, savęs vertinimas ir iš to kylantys moraliniai uždaviniai, kurie, aišku, gali keistis. Koks nors laukinis kanibalas, valgantis žmogieną, tikriausiai nejaučia sąžinės priekaištų.

       R. T. Tokiam individui per instinktus vadovauja gamta, jis dar neturi savižinos ir paklūsta tik fiziologiniams poreikiams, klauso „pilvo balso“, todėl morališkai yra nepakaltinamas. Kaip koks vilkas ar šuo. Kanibalas yra nesukultūrinta, natūrali gamta, iš tokio nieko nepareikalausi, nepaimsi. Bet panašiais principais vadovaujasi ir daug mūsų kultūringos visuomenės individų, kurie taip pat minta žmogiena. Žinoma, jie valgo ne mūsų kūnus, bet jau subtilesnius dalykus – ryja mūsų gyvenimą. Už sąžinę gal aiškesnis garbės jausmas – dar vienas individų santykius reguliuojantis mechanizmas. Jis žinomas ir tokiam kanibalui, ir samurajui, juo retoriškai manipuliuoja mūsų politikai, visuomenininkai, visokie aktyvistai. Net ir nusikaltėliai turi garbės kodeksą ir juo griežtai vadovaujasi. Manau, kad garbės jausmas – kažkoks archajiškas ir nykstantis visuomeninis instinktas, ypač svarbus primityvioms kultūroms ir subkultūroms (tradiciniam, jau mirštančiam kaimui, gangsteriams, kariškiams ir kitoms mechaniškoms bendruomenėms), kurios neišaugo iki sąžinės jausmo. Garbės jausmas – ne vien laukinių privalumas, tai ir klasikinė vertybė. Vis dėlto garbės sąvoka dvelkia archaika. Jos namai – didieji epai: „Iliada“ ir „Odisėja“. Patetiškai ir kategoriškai ji tvirtinama Ramajanoje (o Biblijoje kažkodėl jos nematau, ten tik dievobaimingumas). Garbės subjektas yra herojus. Šiandien žmogus yra daug lankstesnis, mikliai prisitaiko prie aplinkybių, todėl dažniausiai neturi principų ir mažiausiai galvoja apie garbę. Sąžinė atsirado vėliau, bet yra patvaresnė. Tokia yra moralinių mechanizmų evoliucija: garbės jausmas nueina į istoriją, o su sąžinės jausmu auga naujas žmogus. Kolektyvistinis individas transformuojasi į individualistinį asmenį. Galbūt sąžinė – personalistinės savimonės iškilimas, ypatinga vakarie-tiškosios asmens tapatybės forma? Ar galime įsivaizduoti europietiškąją tapatybę be sąžinės matmens? O azijietišką, afrikietišką – galiu kuo puikiausiai. Ir tai joks europocentrizmas, tai tiesiog kultūrų evoliucija, žmonijos, kaip ypatingos gyvybės rūšies, adaptacijos mechanizmai. Sąžinė yra imanentiškas gyvybės savireguliavimo mechanizmas. Beje, ir mūsų Dievo idėja yra radikaliai personalistinė. Na, aš čia jau nukrypau.

       J. S. Sąžinė tikrai veikia labai individualiai, ji susijusi su asmenybės matmeniu.

       V. R. Mes nežinome, ar tam kanibalui sąžinė neprikaišioja, ar jis tiesiog moka taip gyventi.

       J. S. Visgi svarbu žinojimas: kol nežinai, kol nejauti vidinio balso, tau viskas gali atrodyti kitaip. Sąžinė – ypatingas žinojimas.

       V. J. Aš kitaip nei jūs, ruošdamasi šiam pokalbiui, buvau įlindusi į visus žodynus, kokius tik turėjau. Būdingiausias apibrėžimas: sąžinė yra dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas. Bet kas šiandien žino, ką reiškia dorovinis, koks yra to žodžio turinys? Moralinis savo elgesio vertinimas privalo turėti atspirties, ataskaitos tašką. Šiuolaikinėj tikrovėj nejudančio atramos taško nebėra.

        Prie vieno sąžinės sąvokos apibrėžimo radau puikų žodžio vartojimą iliustruojantį sakinį: „Įrodinėti, aiškinti, kas tau pačiam neaišku, mažų mažiausiai nesąžininga.“ Vis dėlto manęs nenustoja stebinti, kad net labiausiai puolusiame, amoraliame žmoguje kažkas labai aiškiai žino, kas yra sąžininga ir teisinga. Tikriausiai artimiausias sąžinei yra žodis teisinga. Mėgindama rasti metaforiškų sąžinės apibūdinimų, sakyčiau, jog tai virš bedugnės kabančio, suvokiančio savo kabėjimą virš bedugnės, žmogaus reikalas.

       R. T. Primena moralines Levo Tolstojaus pasakėčias.

       V. J. Tai akistata su savimi. Ir žodynai pabrėžia, kad tai pats asmeniškiausias, pats subjektyviausias žmogaus išgyvenimas, paradoksaliu būdu kaip tiltas jungiantis mus su kitais žmonėmis. Tik neaišku, kaip sąžinė pasigauna žmogų ir kodėl labai dažnai – prieš jo norus bei valią. Kam gi tos sąžinės reikia? Visiškai aišku, kad niekam jos nereikia.

       R. T. Man reikia. Kitaip galiu prieiti liepto galą...

       V. J. Sąžinė visiems trukdo, niekas jos nepasiilgsta. Sąžinė ir hedonizmas – kažkaip visiškai nelimpa.

       R. T. Tai kaip tik todėl, jog tai – asmeniškiausias ir giliausias jausmas, kaip ir buvo pasakyta. Viešas kalbėjimas apie sąžinę jau atsiduoda veidmainyste. Juk apie šventus dalykus ir apie slėpinius nekalbama, apie juos – tylima. Dažniausiai žmonės ir kalba apie tai, ko neturi. Jei tik kas išsižioja kalbėti kad ir apie dvasinį tobulėjimą, iš karto aišku – miręs reikalas! Yra gyvenime tokių ypatingų dalykų, kurie padaromi tik veiksmais, o ne žodžiais. Apie sąžinę galima klausti tik retoriškai: ar turi sąžinę? Kartu pasakau, kad aš tai tikrai turiu ir labai noriu, kad ir tu ją turėtum, nes kitaip man yra blogai. Bet girtis, kad turiu sąžinę, kažkodėl negaliu. Tai jau lyg moralinis tabu, tai jau puikybė. Galbūt sąžinė niekada nėra vien tik mano reikalas, galbūt tai aukštesnis balsas manyje, reguliuojantis mano santykius su kitais žmonėmis.

       V. R. Niekas nežino, kas ji yra, ir keisčiausias dalykas – ji yra. Ji kartais atsiranda tenai, kur jos nereikia, o kartais ji yra tiesiog žudanti!

       R. T. Mėginsiu pateikti savo sąžinės sampratą. Apie tai galvoju jau daug metų ir net pačiam keista, kad ši sąvoka man darosi vis svarbesniu kūrinio meninės vertės kriterijumi. Sąžinė, savaime suprantama, yra neklystantis balsas ir vidinis teisėjas. Kiekvienas žmogus jaučia, be jokių gudravimų suvokia, kokie jo veiksmai yra geri ir kokie – blogi. Tam net jokio išsilavinimo nereikia, mes tuo ypatingu žinojimu jau esame apdovanoti, tik svarbu jį atskleisti, sužadinti, padaryti veikiančiu. Tai vidinis jausmas, moralinė intuicija kaip tiesioginis, nesąvokinis žinojimas. Sąžinė pirmiausia veikia kultūros terpėje kaip individų santykius reguliuojantis imperatyvas. Tačiau jos kilmė dar gilesnė. Manau, kad sąžinė kyla iš gyvybės instinkto – tai gyvybės savisaugos jausmas, kuris išsivysčiusioje kultūroje, kur atsiranda individuali savimonė, tampa reflektuojamu, suvokiamu sąžinės jausmu. Gyvybė yra holistinis, visuminis reiškinys, ji kažkokiu būdu visus susieja, gyvenimas yra dinamiškas gyvybės laukas. Visos gyvybės formos yra susijusios – kaip koks išvešėjęs augalas. Nesąžiningas kokio nors individo veiksmas paveikia visą gyvybės sistemą ir pirmiausia atsiliepia pačiam tokio veiksmo darytojui. Antai Jono Biliūno vaikas šauna į katytę, bet skaudžiai pataiko sau į širdį. Visuotinis gyvybės instinktas tokiam veiksmui uždeda tabu. Šis tabu yra kodifikuotas ir religinėse sistemose.

       Tokiu visuotiniu gyvybės ir gyvenimo ryšiu pagrįsta ir indiškoji karmos etika: bet kuris veiksmas (taip pat mintis ir žodis), kurį paleidi į pasaulį, sugrįžta į tave. Sugrįžta toks pat, kokį jį paleidai į kitą, nes atskiro kito giliajame būties lygmenyje kaip ir nėra. Kitaip pasakius, čia nėra svetimų („svetimo skausmo nebūna“). Uždaroje holistinėje sistemoje viskas susiję, bet kuri linija joje tampa ratu. Gyvybė cirkuliuoja kaip energija, panašiai kaip ir elektros grandinėje, visa laidais nubėganti energija sugrįžta į tą patį generatorių. Iš tikrųjų elektros energija niekur neteka, ji tik sukasi ratu. Taip ir kosminė gyvybė yra milžiniška metaboliška sistema. Kažką skaudindamas, skaudini save. O jei svetimo skausmo nejauti, vadinasi, esi iškritęs iš sistemos ir pasaulis tave gali sunaikinti kaip parazitinį elementą, kaip vėžio ląstelę, kuri ryja sveiko organizmo resursus pati nieko jam neduodama.

       Visuomenė, kurioje nyksta žmonių sąžinė, yra serganti, užprogramuota mirčiai. Kartu su sergančiais jos nariais pasmerkti mirti ir sveikieji, todėl šie kartais taip jautriai reaguoja į visuomenės moralinį nuosmukį. Kai mes pradedame garsiai kalbėti apie sąžinės, moralės, principų stoką, tai reiškia, kad įsijungė gyvybės kolektyviniai savisaugos mechanizmai. Moralizuodami žmones tiesiogiai naudos lyg ir negauname, bet tai parodo mūsų susirūpinimą savo egzistenciniu saugumu. Nes sąžinė yra gyvybės balsas (kaip ją aiškina Albertas Schweitzeris), o visa, kas jai priešinga, – mirties ir suirimo procesai. Net ir literatūros esmė – sąžinės jausmo, t. y. žmogiškumo žadinimas, budinimas žmoguje.

       Dvasinis prabudimas taip pat yra aukščiausia savižina, sąžinė kaip žinojimas ne tik sau, bet visiems ir su visais. Sąžinė – kai intuityviai žinau ir esu su visais, kai esu įveikęs savo kūniškąjį biologinį atskirumą. Gyvybė yra gudri substancija: pasidalija į daugelį, kad sustiprintų save geriausiomis apraiškomis, tačiau vienu metu išsaugo ir vienovę, iš kurios kyla moralės metafizika. Be tokio vitalistinio sąžinės matmens niekaip nesuprasčiau J. Biliūno teksto. Esu kaimietis realistas, manęs netenkina tuščios kalbos apie aukštas materijas; tol nenurimstu, kol nesurandu realaus vertybių pagrindo. Galutinė realybė ir visų vertybių pagrindas – vėl pagal A. Schweitzerio mistinį nušvitimą (kai jis, rodos, Kongo upėje pamatė gyvenimu besidžiaugiančius begemotus) – yra tiesiog gyvybė, kurios vertei jokių kitų argumentų ieškoti nebereikia.

       Tačiau tai dar nereiškia, kad gyvybė yra galutinė realybė. Juk ji yra judėjimas. Kyla iš kažin kur ir vystosi nežinia kur. Už gyvybės sąvokos slypi nematoma jos Kūrėjo idėja. Bet tai jau intencionalus sąmonės objektas, niekada netampantis aktualaus žinojimo objektu (žinome tik daiktus ir savo idėjas).

       Gyvybė plinta, skleidžiasi kaip kokios ląstelės, išsaugodamos bendrumo jausmą, jausdamos šalia esančią gyvąją būtybę kaip save pačią. Sąžinė – tai giliausioji gyvybės atmintis. Gyvybės ląstelės palaiko viena kitą. O kai kuri jų jau nieko nebegali duoti kitoms, ji apmiršta, atsiskiria iš gyvybės lauko. Tokia, matyt, ir natūralios mirties esmė.

       Taigi sąžinė man yra labai realus, labai tikras ir būtinas dalykas. Tai kaip apriorinė žmogiškumo forma. Neišsivysčiusiose kultūrose ji veikia instinkto lygmenyje (motina rūpinasi vaiku labiau už save), o išsivysčiusiose kultūrose, kur žmogiškasis subjektas įgyja savimonę, ji jau įgauna sąžinės, reflektuojamo moralinio jausmo reikšmę. Manau, kad sąžinės jausmas susiformuoja tik personalistinėje krikščioniškoje kultūroje – kitos tradicijos, kaip teigia Arūnas Sverdiolas, sąžinės nežino. Japonai, tarkim, sąžinės neturi. Tiksliau – ji dar netapo individualia asmens savivoka. Todėl ten stipriai veikia kolektyvistinės moralinės normos, reglamentuojančios bendruomenės narių elgsenas ir jų santykius. Visokie samurajų kodeksai, garbės principai. Net ir tradicinio lietuviško kaimo žmogui sąžinės sąvoka – miglota, literatūroje ji atsiranda tik su J. Biliūnu, o ir tai vėliau kažkur ilgam dingsta. Ar Žemaitės personažas žino sąžinę? Ne, jis save teisia bendruomenės akimis. O jau J. Biliūno vagis teisia save iš vidaus, jį jau graužia sąžinė.

       Todėl krikščioniška vakarietiškoji individo tapatybė ir turi dvasinės autonomijos reikšmę – čia žmogaus jau kaip ir negalima kontroliuoti, nes jis pats save kontroliuoja iš vidaus, jis pats sau teisėjas. Štai kodėl mes, jei kas nors ima mus pernelyg auklėti, taip jautriai reaguojame, tarytum mus laikytų laukiniais ar nesubrendėliais. Beje, J. Biliūno novelė „Kliudžiau“ kaip tik ir vaizduoja tokį kultūrinį virsmą, kur natūralistinę vertybių sistemą (kovą už būvį) pakeičia humanistinė gyvybės vienovės, jos sambūvio ideologija.

       Žinoma, kaimo žmogus irgi yra jautrus gyvybei, net nepalyginamai jautresnis nei koks miesto gyventojas, bet tas jo jautrumas dar yra prigimtinis, instinkto lygmens, o antra, jis ekonominio bei ekologinio pobūdžio. Gamtos žmogus saugo savo gyvąją aplinką, nes ji jam padeda išgyventi. Miesto žmogui išgyventi leidžia kompiuteris, todėl dažniausiai gyvajai gamtai jis yra aklas ir kurčias kaip koks zombis. Bet jis jautrus sau, o kartais ir kitam, šalia esančiam...

       Taigi sąžinė yra išgirstas gyvybės balsas, o gyvybė jau galutinė, fundamentali ir nebemąstoma vertybė, kuri religinėje sąmonėje įgauna net amžinybės, nemirtingumo reikšmę.

       Beje, be sąžinės jausmo nebūtų ir jokios religijos, nebent magiškos manipuliacinės apeigos. Tai, kas absoliučiai tikra ir būtina, yra šventa. Todėl ir sąžinę galime laikyti asmens šventumo substancija. Ir ji nėra statiška, ji yra auganti, intencionali. Dvasinis tobulėjimas yra to sąžinės jausmo ugdymas – kitokio asmens tobulėjimo nežinau, visa kita yra neprotingųjų išmonės bei tušti išvedžiojimai, kuriais puikuojamės vieni prieš kitus.

       V. J. Visi žodynai sąžinę sieja su žmogaus buvimu visuomenėje, savęs vertinimu kitų žmonių akimis.

       R. T. Aišku, atsistoję į natūralizmo pozicijas, tokią sąžinės reikšmę galime lengvai diskredituoti. Kad ir įsitikinusio darvinisto Friedricho Nietzsche’s aforizmu: sąžinė yra vidun nukreipta baimė. Ji trukdo gyventi sau, kovoti už būvį. Bet aš manau, kad sąžinė – tai žmogaus jėga, stiprybė, jo galios pagrindas. Teisingas santykis su kitais leidžia sutapti su pasauliu, ir tu daraisi stiprus, pasitikintis, neįveikiamas. Tada šis moralinis jausmas tampa principu, o principas yra nesulaužomas, nesunaikinamas. Tik tu pats gali jo atsižadėti, niekas kitas jo nepasieks. Švari sąžinė – tai teisingi santykiai su visa būtimi, ir ši santykių darna man teikia vidinę ramybę – kitokios dvasinės jėgos tiesiog nežinau.

       Žinoma, kad sąžinė nėra tiesiog baimė. Gyvenime esu pridaręs visokių bjaurių dalykų, ir jie manęs nepaleidžia, man dėl jų skauda širdį. Tas skausmas atsėlino ne iš karto, bet nepaleidžia. Jis sumažėja tada, kai jį atiduodu pasauliui – pasipasakoju žmogui. Tačiau jokios baimės nejaučiu – man niekas negrasina, niekas nepersekioja, net dažnas ir nesmerkia. Kai kam visi tie mano padaryti dalykai gali pasirodyti kaip šaunūs, drąsūs ar sąmojingi. Antai mažas vaikas, perskaitęs J. Biliūno „Kliudžiau“, reaguoja dvejopai: tai kvailys, katytę nušovė! Ir, kiek padvejojęs: o gal ir šaunus vyrukas buvo? Mat humanistinis sąžinės balsas jame grumiasi su natūralistiniu medžiotojo instinktu, ir tokią dvejonę, motyvų kovą aš visiškai suprantu. Bet sąžinė motyvų kovos nežino, ji ima ir prabunda, ir liepia už padarytą skriaudą kitam atsilyginti savo skausmu. Labai gerai, kad galime jausti skausmą, jis mus saugo – ir dvasinis, ir fizinis. Ne mes jį sugalvojome, tai – tikra, todėl – šventa.

       Dar apie sąžinės etimologiją. Vydūnas spekuliatyviai išveda sąžinės sąvokos reikšmę: sąžinė – savęs žinojimas. Kai save žinai kaip tikrą – kaip sielą, dvasią, tada neišvengiamai elgiesi teisingai, jam sąžinė yra žinojimas. Platoniškasis principas: jei žinai tiesą, tai ir gyveni teisingai. Vydūnui sąžinė – pažinimo kate-gorija. Man tai moralinė intuicija, tiesioginis suvokimas, kuris sujungia mane su kitomis gyvybės formomis, iš jų, savaime aišku, artimiausias yra žmogus. Su gyvuliais – jau ne taip stipriai. Bet irgi kažkaip jungia. Jei be reikalo nuskriaudžiu savo katiną...

       Tikras rašytojas – tai irgi sąžinės balsas. Žinoma, ne koks graudžiai rypuojantis moralistas, bet save ir kitą žmogų giliai jaučianti asmenybė. Tokio rašytojo etalonas – J. Biliūnas. Jo kūryboje atsiranda ir socialinis aspektas, bet jam socialinė terpė nėra savitikslė – tai tik žmogaus sąžinės išauginimo, jos sužadinimo būtinoji aplinka. Asmens sąžinei atsiverti būtinas kitas asmuo, nes sąžinė – tai santykis. Tačiau svarbu, kad būtum sąžiningas ir pats sau. Kai empirinis aš vertina savo elgesį per metafizinio aš reikšmę. Ir likęs vienas negali elgtis kiauliškai, nors už tai tavęs gal ir niekas nebaus, nenuteis. Bet pasibjaurės tas vidinis aš, ir jau nebūsi toks orus, pasitikintis, apsaugotas.

       Taigi šventas jausmas, nuo jo nepasislėpsi.

       V. J. Kurį lemia žmogaus kabėjimas virš bedugnės.

       R. T. Taip, kaip toje L. Tolstojaus parabolėje. Nepasislėpsi, nepabėgsi, kaip ir nepabėgsi nuo tavęs laukiančios neišvengiamos nežinomybės. Anot J. Biliūno personažo: „Bet nežinau, ką man Dievas pasakys.“ Ką mums pasakys galutinė tikrovė. Dabar mes ją tik sapnuojame, žmogiškai čia samprotaujame, fantazuojame.

       V. R. Noriu pratęsti temą. Įsivaizduokime: yra vaikas ir motina... Koks jų santykis? Meilės ir globos, rūpesčio, visokeriopo pasitikėjimo...

       V. J. Kartais!

       V. R. Na, nenukrypkime dabar nuo temos į visokias savo šeimas ir t. t. Visi gerai žino, koks yra motinos ir vaiko santykis. Įsivaizduokime, kad vaikas savo mamai sąmoningai daro ką nors bloga – ar tai įmanomas dalykas? Tai labai sunku įsivaizduoti. Pirmieji sąžinės impulsai kaip tik yra tokie – gerumas. Ar galiu tam artimiausiam žmogui ką nors padaryti bloga? Kad jam būtų bloga? Tam, kuris mane myli, globoja? Tai ypatinga artumo aplinka, į kurią vėliau, žmogui augant, įtraukiama daugelis žmonių. Ir kiti žmonės gali būti tarsi tokie pat geri, ir su jais negaliu blogai elgtis.

       R. T. Taip Vydūnas moko – apie augančio „žmoniškumo skritulius“. Žmogus iš tiesų myli tik savo aš, bet tasai aš vis didėja, didėja, apima šeimą, kitus žmones, visą pasaulį, įgyja kosminių dydžių. Tada jau žmogus vadinamas didele siela, mahatma. Čia toks substancinis idealizmas su aristotelinės mechanikos elementu...

       V. R. Bet šeimos santykiai – pagrindas. Net nusikaltėlių pasaulyje žmogaus nusikaltimai tėvui ir motinai laikomi pačiais baisiausiais. Gali būti užkietėjęs žudikas, bet jei nusikaltai tėvui ir motinai…

       J. S. O vaikui?

       V. R. Taip, ir vaikui. Tai ypač baisu. Žinoma, kad tai susiję su gyvybės sklaida. Šeimoje skleidžiasi ir tvirtėja pirminiai žmogiški santykiai, sąžinės jausmo ar balso apraiškos. Motina, tėvas, vaikas – jų santykiuose randasi pats sąžinės gemalas. Kai vaikas ką nors bloga padaro tėvams, jis tai jaučia, suvokia labai greitai. Jeigu bloga daro kitoje aplinkoje, tarkim, mokykloje, tai jau kas kita. Bet mamai ir tėvui nusikalsti yra baisu.

       R. T. Visaip būna. Štai J. Biliūno realistiškas personažas ėmė ir išvarė iš namų savo tėvą. Prisimenate „Ubagą“? Archajinėse bendruomenėse labai sveika taip imti ir išvyti kokį visiems nebenaudingą individą. Kad vaikams liktų daugiau maisto ir gyvenimas tęstųsi toliau. Jokia sąžinė tokiomis aplinkybėmis neturėtų kankinti. Per daug mes čia viską humanizuojame ir pamiršome istorinę realybę. J. Biliūnas teigia: žmonės, laikai pasikeitė, nebegalima tėvo vežti į mišką: krikščioniškosios civilizacijos epochoje nušvito laimės žiburys – kiekvienas žmogus yra brangus, vertingas savaime ir nebegali būti laikomas bendruomenės išlikimo priemone.

       V. R. Tie žmonių artumos pajutimai būdingi visoms kultūroms, visiems žmonėms. Galima įvairiai įvardyti tuos jausmus, bet jie yra pamatiniai egzistenciniai dalykai. Nesvarbu, ar tai vadiname sąžine, ar kaip nors kitaip. Todėl sakyti, kad kažkokios tautos ar kultūros neturi sąžinės, yra neteisinga. Kad kultūrinė aplinka ir būtis yra vienokia japonų, kitokia mūsų, dar nereiškia, kad jie neturi jausmų, kuriuos turime mes. Sąžinės sąvoka gali atsirasti ir įvairuoti skirtingais istorijos tarpsniais, bet tai tik savimonės dalykas: ką mes savyje matome, ką išskiriame, kokius vaizdinius susikuriame. Juk mūsų savasties vaizdiniai yra kultūriniai, susiformavę tam tikroje aplinkoje. Mes egzistuojame kaip save susikūrę vaizdiniai. Nesakysiu tiesiai, kad vaidmenys, bet tie vaizdiniai visgi apima ir vaidmenis. Kartais atsitinka taip, kad, pažvelgę į save, pamatome savo ankstesnius vaizdinius – kuo mes kažkada buvome. Kad buvome kitokie ir veikėme lyg ir teisingai, bet dabartinės savasties žvilgsniu patys sau atrodome nelabai kaip.

       R. T. Vis dėlto sąžinės jausmą gali suvokti tik individualios savimonės asmuo. Kolektyvinės tapatybės žmogų reguliuoja kolektyvo balsas ir gamtos instinktas. Dar dievobaimingumas, kaip minėjau. Individui įgijus savimonę, tie dalykai irgi niekur nedingsta, tik persikelia į vidų, graužia mus iš vidaus. Nuo gyvybę reguliuojančių dėsnių nepabėgsi. Juk ir bręsdami keičiamės panašiai: iš pradžių vertiname save tėvų, klasės draugų akimis, mūsų dvasinę ramybę reguliuoja vadinamosios socialinės referentinės grupės, ir tik įgiję gyvenimo patirties daromės laisvesni – išmokstame patys save vertinti ir teisti. Tada ir iškyla sąžinė kaip moralinė atmintis, primenanti visa tai, ką esame pridarę, kol dar nebuvome savimi.

       J. S. Kodėl supriešiname sąžinę ir tą buvusią patirtį? Kiek prisimenu savo vaikystės sąžinę, ji buvo gan siaura. Jos rėmai buvo siauri: mamai nepameluok, suaugusiųjų klausyk, uogienės slapta nekabink, to ir ano nedaryk... Po to ji plėtėsi – kartu su žiniomis, su pasaulio matymu, su kitų žmonių atradimu. Nežinau, ar tai pagal Vydūno, ar pagal kokius kitus apibrėžimus.

       V. R. Bet visgi ji plėtėsi?

       J. S. Žinoma. Ir šiandien kur kas daugiau sąžinės priekaištų iškyla, kai juos įsileidžiu, nei tada, kai man buvo septyneri ar daugiau.

       R. T. Tai ir sakau, kad sąžinės balsas liudija asmens brandumą. Gebėjimą giliau jausti save ir kitus.

       V. J. Aš būtinai prijungčiau proto šviesą. Nes juk savo poelgius vertini proto šviesoje. Ir iš teologijos žodyno sužinojau, kad sąžinė yra laisvės potyris, per kurį žmogus įsisąmonina moralinę atsakomybę. Būtent įsisąmonina, aiškiai suvokia.

       V. R. Čia ir laisvė svarbu, žmogaus laisvas pasirinkimas. Turi laisvą valią veikti.

       V. J. Tu turi laisvą valią prisiimti atsakomybę. Kas tada ta sąžinės laisvė, apie kurią tiek daug girdėjome? Tau leidžiama gyventi pagal tavo paties sąžinės įstatymą.

       V. R. Nes jeigu nebūtų laisvos valios, atsakomybės taip pat nebūtų. Ir tos sąžinės laisvės taip pat.

 

       Parengė Regimantas Tamošaitis

 

       Skaityti toliau

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)