tekstai.lt

Emilija Liegutė. Novelės

emilija_liegute
emilija_liegute
       Kelionės įspūdžiai

 

       Jis pažvelgia į mane keistu žvilgsniu, kažkaip iš šono, apsisuka ir nueina. Aš tebestoviu. Seku akimis jo šviesią galvą ir žalsvą lietpaltį, bet netrukus toks pat žalsvas lietpaltis švysteli kairėje, paskui dešinėje ir aš nueinu.

       Nowy swiat gatvė tiesi ir ilga, išraižyta blizgančių tramvajų bėgių. Viduramžiais dvelkia tie seni tramvajai – talan talan. Kadaise mama sviestą mušdavo medinėje, karklų lankais suveržtoje boikelėje – talan talan.

       Kairėje gatvės pusėje – RUCH. Dešinėje – taip pat. Man patinka šitie plačialangiai kioskai keistais pavadinimais – RUCH. „Vaikai, gana šito ruko!“ Mes augom keturi ir triukšmingi kaip visi vaikai.

       Priplojusi nosį prie vitrinos stiklo, šypsosi pliušinė beždžionė, ir aš stabteliu. Ko tik nėra už tų plačių langų! Guminiai čiulptukai, pajacai ir autobusų bilietai, moteriškos kojinės ir laikraščiai… „Vaikai, ar rykštės norit – šitoks rukas!“ Panašus „natiurmortas“ būdavo ir ant mūsų lovos, kai šlapi rūbai džiūdavo, o mes, susitempę viską, kas po ranka pakliūdavo, pusplikiai, basi dūkdavom.

       Dabar kioskai pilki kaip asfaltas. Bet vakare, kai ateis jis, RUCH žaižaruos tarsi vaivorykštė. Po šita vaivorykšte mes ir susitiksime – aš dar iš tolo pastebėsiu šviesiaplaukį ir bėgsiu jam priešais. O gal pasislėpti? Kaip anąkart?

       Anąkart, pamačiusi jį, aš smukau į tarpuvartę. Jis atėjo, atsirėmė į kioską ir laukia. Stovi ramus, netgi abejingas. O mane tarsi koks kipšas apsėdo. Aha, maniau, tu nė kiek nesijaudini, tu ramus, neabejoji – ateisiu. Bet aš neateisiu. Tyčiom. Pabėgėjau iki kito kiosko ir stebiu, kas bus. Jis pusvalandį pastovėjo, apsidairė ir nuėjo. Vis tokiu pat ramiu, abejingu veidu… Man pasidarė neramu – nejaugi jis, nesulaukęs manęs, nė kiek nesijaudina? Aš neištvėriau – pasivijau, čiupau jį už rankos. Jis krūptelėjo, atsigręžė ir nusišypsojo. Viskas šypsojosi jo veide – lūpos, akys, raukšlelės apie akis, ežiuku kirpti plaukai. Ak, tu išdykėle! – pasakė jis ir pasilenkęs pūstelėjo man į plaukus.

       Tada aš vėl pabėgau. Nežinau kodėl, visiškai nežinau, bet šokau į šalį, įsimaišiau tarp žmonių ir dingau. Lėkiau gatve veik tekina, tarsi kas mane būtų vijęs, ir lengviau atsidusau tik įsmukusi pro savo būsto vartus. Pajutau, kad manęs nebeklauso kojos, nepajėgiau laiptais į viršų užkopti. Atsirėmiau į šaltą sieną ir stovėjau. O širdyje buvo tuščia tuščia…

       Ne, nereikia apie tai. Geriau nusipirksiu obuolių. Štai daržovių vežimėlis su dryžuotomis žaliuzėmis. Obuoliai balti, geltoni, žali, raudoni. Dideli, kvapnūs.

       – Prašau vieną obuolį.

       – Vieną? – pardavėjas, jaunas, įdegęs vaikinas, netikėdamas pažvelgia į mane.

       – Taip, vieną, – pakartoju aš. – Vieną žalią, vieną raudoną, vieną geltoną, vieną baltą…

       Pardavėjas atsveria keturis obuolius, aš patrinu delnu geltoną lyg medaus korys obuolį, atsikandu. Pardavėjas nusišypso. Ir aš šypsausi ir valgydama einu gatve. Čia visi obuolius valgo gatvėje: eina į darbą – valgo, eina iš darbo – valgo…

       Man kelią pastoja veršio didumo šuo. Juokingas, plikai apkirptas nei avis, striukauodegis. Jį vedasi elegantiškas ponas, juodą lietsargį tvarkingai užsikabinęs už rankos.

       Ponas atsigręžia ir nusišypso, o šuo ramiausiai nešasi mano pirštinę.

       – Proszę pana…

       Elegantiškasis ponas paglosto šuns galvą. Šuo nuolankiai išsišiepia, suvizgina striuką uodegą ir padeda pirštinę prie šeimininko kojų. Kaltai šypsodamasi, aš paimu pirštinę. Šuo vis dar išsišiepęs, ir aš pagalvoju, kad mūsų šypsenos vienodos – šuns ir mano. Į mus atkreipia dėmesį praeiviai ir aš skubiai įsimaišau tarp jų. Grįžtelėjusi dar pamatau rudą šuns nugarą ir uodegos galiuką. Piktai timpteliu lūpą.

       Gatvė baigiasi. Apsuku namą, keistai lyg alkūnė išlenktą, pereinu kiemą, arką ir atsiduriu aikštelėje.

       Muzika. „Piesnia o Warszawe.“ Jie dainuoja keliese, pasikeisdami. Apie savo miestą, apie Varšuvą. Tie pagyvenę vyriškiai juodais akiniais. Kiti groja: smuikas, kontrabosas, akordeonas, būgnas. Vieną akląjį pakeičia kitas, ir vėl „Piesnia o Warszawe“. Daina ilgesinga. Įsižiūriu į seną žibintą, kabantį ties gotiška arka, ir pajuntu namų, savo krašto ilgesį.

       Dainininkai keičiasi. „Piesnia o Warszawe.“ Kiek galima mokėti dainų apie Varšuvą? Aš apie Vilnių moku tik vieną: „Šis kelias į Vilnių, pilį Gedimino…“

       „Na pravo most, na levo most…“ Dabar daina gyva, žaisminga. Klausytojų minia didėja. Varšuviečiai myli savo miestą – į apverstą smuiko dėklą byra monetos. Būgną žmogus muša kaire ranka, dešinė rankovė tuščia kyburiuoja. Daina žaisminga, dvi merginos ima šokti. Dailios, grakščios merginos trumpais sijonukais. Jos graužia obuolius ir šoka. Aš taip pat graužiu obuolį ir noriu šokti. Skubiai rausiuosi piniginėje ir įmetu banknotą į smuiko dėklą. Vyriškis tuščia švarko rankove linkteli, nužvelgia mano ilgus juodus plaukus ir klausia:

       – Budapešt?

       – Wilno, – atsakau.

       – Wilno? O Wilno… – vyriškio balse užgęsta šypsena ir kaire ranka jis papurto dešiniosios rankovę.

       Aš atbula traukiuosi. Dabar mano šypsena vėl tokia pat, kaip to striukauodegio šuns… Traukiuosi ir pasislepiu minioje.

       Daina gyva, žaisminga…

       Merginos trumpais sijonukais graužia obuolius ir šoka.

       Aš taip pat noriu šokti…

       Tuoj užsidegs žalios, mėlynos ir raudonos raidės RUCH. „Vaikai, gana to ruko!“

       Jis ateis ateis ateis… Laikydamiesi už rankų, eisime gatve. Virš mūsų spindės spalvingosios RUCH… Ne, aš nekalta, kad mano Vilniuje buvo karas. Nekalta nekalta nekalta…

       Tas vakaras buvo paskutinis. Susitikę prie žaižaruojančio kiosko, mes tylėdami ėjom gatvėmis… Pro apšviestas vitrinas, pro jaukias mažas senamiesčio kavinukes ir juodus medžių vaiduoklius, pro seną išgverėlį tramvajų. Pavargę suvalgėme ledų ir vėl ėjome…

       Pagaliau atsidūrėme siauroje senamiesčio gatvelėje.

       – Sukim į kiemą, – jis pasakė ir timptelėjo mano ranką.

       Mus apgaubė kiemo arkos šešėliai, ir mano krūtinę nutvilkė skausmas, tarsi į ją kas būtų kliūstelėjęs verdančio vandens. Paskutinis vakaras. Daugiau mes niekada nebesusitiksim. Niekada.

       Jis ėjo pirmas, aš sunkiai vilkausi iš paskos. Vienas žingsnis, antras… Staiga man į akis plieskė stipri šviesa. Apstulbusi sustojau – prieš mus degė šviesūs didelio namo langai.

       Jis apglėbė mano pečius, pavedėjo į priekį ir pasakė:

       – Matai tą langą trečiame aukšte? Už jo miega mano sūnus.

       Aš jam buvau dėkinga, kad nemelavo. Tylėdami vienas prie kito prigludome. Aš pravirkau.

       Žvilgtelėjau jam į akis, apsigręžiau ir nubėgau.

       Rytą išvažiavau.

 

 

       Gyvenimas – mokyklinė pertrauka

 

       Suprantama, jis senas. Ir tik dabar, senatvėje, pradėjo pasakoti apie tai, kas nutiko vaikystėje. Jis pasakojo man, savo vaikaičiui. Gal ne vaikaičiui, gal pats sau? Veikiausiai taip ir buvo, nes iš kurgi atsirastų tas vaikaitis, jeigu jis neturėjo vaikų? Gerai žino – neturėjo. Žmoną turėjo, bet vaikų – ne. O gal koks pavainikis – ką gali žinoti… Štai stovi prieš akis ir spokso…

       Turėjo motiną, tėvą, senelį. Su seneliu dažniausiai jis ir kalbasi. Žmonės sako: miręs. Jo motina, tėvas, senelis – mirę. Nesąmonė! Jo manymu, jei žmogus buvo, tai ir yra. Visi, kartą patekę į jo atmintį, ir toliau egzistavo. Tokie patys, nepasikeitę. Vaikai lakstė ir išdykavo. Simonas – jau metas jį vadinti vardu – nuolat grasino jiems kaulėtu pirštu su juodu rėžiu apie nagą. Šunys riejosi po stalu, nepasidalijo kaulų, tad Simonas vis šaukė ant jų, kartais netgi įspirdavo.

       Ak, daug visokių nutikimų jam vaikystėje yra nutikę, tačiau vaikystė buvo per trumpa ir žodžiai per tušti, kad būtų galėjęs pasakoti. Dabar gali. Ir laiko turi – niekur netraukia lėkti. Sėdi sau fotelyje – kojos apklotos šilta, languota skara – ir kalbasi su žmonėmis. Dažniausiai su tais, iš vaikystės.

       Įdomiausia būdavo stebėti, kai senelė Jadvyga vydavo vilnonius siūlus į kamuolį, o senelis, atkišęs rankas, laikydavo siūlų sruogą. Jis, praleisdamas siūlą, gražiai mosteldavo vienos rankos pirštais, paskui – kitos.

       – Palauk, surišiu mazgą, – kartais sakydavo senelė.

       Simonas, beje, jo tėvas taip pat Simonas, senelis – irgi Simonas, – jie visi trys Simonai, ir žmonės, jam pasakojant, vis klausia: kuris Simonas? Senelis sugalvojo, kaip juos atskirti: jis – SIMONAS, tėvas – TAS SU KARPA ANT NOSIES, senelis – TAS SU PLIKE.

       Bet apie ką aš čia? Aha, apie mazgą. Senelė, jo žmona Jadvyga, suriša mazgą, pasilenkusi prie pat jo rankų alsuoja, pučia šiltą kvapą, tai reiškia – nukando siūlo galą ir abu vynioja kamuolį toliau. Simonas most vienos rankos pirštais, most kitos – most most most… Jadvyga taip įsismagina, kad jis nespėja praleisti siūlo ir kamuolys nurieda po stalu, ten, kur riejasi šunys.

       Simonas nukloja nuo kojų languotą skarą ir eina atnešti kamuolio. Pirmiausia įspiria šuniui, paskui, laikydamasis stalo, koja pasiekia kamuolį, atrita arčiau ir paėmęs neša senelei Jadvygai. Vėl atsisėda, užsideda ant rankų sruogą. Pirštais most most most… Kamuolys didėja, sruoga plonėja, kol lieka visai plonytė. Pagaliau ant senelio rankų – tik keletas siūlų. Most pirštais – nuleidžia vieną, most – nuslysta kitas ir nebelieka nė vieno siūlo.

       Senelis Simonas lengviau atsidūsta, pasukęs galvą šypteli. Aš stoviu šalia ir viską matau: senelę Jadvygą, tą kamuolį, vis plonėjančią sruogą ir patį senelį. Aš dar vaikas, moku žiūrėti, suaugę – nemoka. Jie eina pro fotelį, kur sėdi senelis, užsiklojęs kojas languota skara, ir suka akis į šoną, nuduodami, kad nei senelės Jadvygos, nei to kamuolio, nei sruogos – nieko nėra.

       Šitaip buvo mano vaikystėje. Dabar aš irgi senas ir viską darau lygiai taip, kaip darydavo mano senelis Simonas. Mūsų gentainiai gyvena vieni kitų atmintyje.

       Kad dabar turėčiau ką prisiminti, jaunystėje turėjau labai daug dirbti. Aš norėjau tapti poetu, mėginau rašyti, bet tik daug patyręs, stebėjęs aplinką, pajutęs gyvenimo saldybę ir kartėlį žmogus, jau prieš išeidamas, gali parašyti dešimt gerų eilučių. Juk eilėraščiai – tai ne jausmai, kaip žmonės mano, tai – patirtis. Dėl vieno posmo reikia daug keliauti, pažinti miestus, kalnus ir jūras, pajusti paukščių skrydį, išgirsti gervių klykesį. Reikia žinoti, ne tik kaip raivosi rytą lįsdamas iš būdos šuo, bet ir kaip dėsto savo mažyčius žiedlapius drėgnos patiltės gėlė. Reikia išgyventi daug meilės naktų, kurios skiriasi viena nuo kitos…

       Metai prabėgo kaip pertrauka mokykloje, per kurią vos spėdavau suvalgyti sumuštinį ar obuolį. Vis dėlto prisiminti vaikystę, jaunystę reikia. O gal?.. Gal ir ką nors gera surasiu…

       Pirmiausia mano atmintis išsupa iš miglos namą, kuriame gimiau, mokiausi vaikščioti, kalbėti, stebėti artimuosius.

       Viso namo nėra, tik detalės. Durys. Daug durų, pro kurias mane kažkas vis įstumdavo. Laiptai. Įviji ir tiesūs. Turėklai, kuriais būdavo smagu nušliuožti. Langai. Jų stiklai sudužę – tarsi būtų kritę iš didelio aukščio…

       Taip taip – matau detales ir iš jų dėlioju savo vaikystės namo mozaiką.

       Mane, senelį, erzina besiriejantys šunys, tikriau – šuo, kuris pastalėje vis tapšnoja letena katę. Ji ginasi ir purškia. Aš juokiuosi.

       Bet palauk! Kieno balsą aš dar girdžiu juokiantis?

       Matilda! Mes kartu su šuniu ir kate žaisdavome. Koks skardus, linksmas jos juokas! Ar ir vėliau jis toks buvo? Buvo.

       – Matilda, – sakau aš, – tu labai graži. Ir tavo juokas gražus.

       Ji juokiasi dar garsiau, o skruostuose – duobutės.

       – Cha cha cha...

       – Gana, žmones prikelsi, miega.

       O ji vis: cha cha cha…

       Ar aš ją mylėjau? Taip. Ji buvo kitokia negu Teresė, Sofija. Ir juoku, ir tomis duobutėmis. Ji buvo kaip bandelė. Aš ją žnaibydavau, bet ji nepykdavo. Tik – cha cha cha…

       Kaip ten buvo? Kodėl mes išsiskyrėme?

       – Matildaaa! – šaukiu aš.

       Ir ji ateina, atsisėda priešais.

       – Kam šaukei?

       – Noriu su tavim mylėtis.

       – Cha cha cha… – pasklinda jos sidabrinis balsas. Žandukai rausvi, putlūs – tikrai tarsi ką tik iškeptos bandelės, su nykščiu įspaustom duobutėm.

       Aš priėjęs stipriai ją apglėbiau, bučiavau į vieną ir kitą duobutę. Ji irgi apkabino mano kaklą ir pasakė:

       – Tai imk ir neškis mane į savo kambarį…

       Aš pamėginau kilstelėti – nepakėliau.

       – Cha cha cha, – vėl suskambo sidabrinis juokas. – Mes neskirti vienas kitam. Tu man per silpnas.

       Matilda nusižiovavo, pakilo nuo krasės, ant kurios sėdėjo, pasakė „labanakt“ ir, jau eidama, pradėjo nusirenginėti. Vieną po kitos atsegė mažytes perlamutrines sagutes – apvalias, blizgančias tarsi žuvies akys, paskui nuleido ranką žemiau juosmens – ten irgi buvo sagutės…Bet jau aš turėjau jas atsegti. Greit pasivijau ją ir, suėmęs abi jos rankas, nusivedžiau į savo miegamąjį. Mylėjomės ilgai ir godžiai, tarsi dirbome kažkokį būtiną darbą.

       Nenorėjau kitos žmonos, tik Matildos. Ir dabar nenorėčiau.

       – Matilda, Matilda! – šaukiu. – Eime į altaną! Pražydo vijoklinės rožės – dabar ten niekas mūsų nematys.

       Matilda neateina. Iškeliavo į Anapilį, kažkur visai kitur, – nei aš, nei mano gentainiai jos nebematome.

       Beje, Sofijos irgi nebematau – ji buvo mano žmona ir mirė anksčiau už mane. Mirė negražiai, nusižudė, radom ją, besisūpuojančią ant žydinčios obels šakos. Jos kojos buvo dailios, grakščios, pirštai ištiesti kaip šokėjos…

       Argi aš nieko daugiau neįsidėmėjau, tik jos kojų pirštus?

       Sofija nepareina namo. Tikriausiai todėl, kad čia – ne jos gimtinė. O dėdė Kazimieras ateina. Jis čia gimė. Dažnai ateina ir mudu per visą naktį žaidžiame pokerį. Jis labai gudrus, suktas, turiu akylai jį sekti, ypač kai pasilenkia. Jis į batą įsideda kortą, prireikus – sukeičia.

       Tai štai kaip aš mokiausi pažinti žmones, perprasti jų sukčiavimus. Tai man pravertė vėliau, kai nusprendžiau rašyti eilėraščius.

       Kai senelis Simonas mirė, aš buvau dar mažas ir nesupratau, kad mes galime netekti namų, kur aš gimiau. Kokia laimė būtų buvusi dabar sėdėti tyliam savo kambary tarp pažįstamų daiktų ir klausytis, kaip vaiskiai žaliame sode čiulba zylės, tolumoje muša bokšto laikrodis. Kambaryje kabo šeimos fotografijos, pasieniais – seni daiktai: komoda, ant jos stovi bronzinė žvakidė su žvakėmis; knygų spinta, mano mėgstamas krėslas, gėlės; kampe – tvirta lazda akmenuotais keliais keliauti. Ir daugiau nieko. Beje, dar knyga gelsvais, suplėkusios odos viršeliais senovinėmis, įmantriai išvedžiotomis raidėmis priešlapyje. Sėdėčiau ant krasės ir vis skaityčiau, skaityčiau tą knygą ir būčiau protingas, turėčiau daug minčių bei prisiminimų, kaip ir visi, kurie skaito.

       Dievas žino, kodėl taip išėjo, kad mano baldai pelyja sename klojime, kur geri žmonės leido juos susidėti, o aš gyvenu vienas – be šuns ir be tos knygos gelsvais viršeliais. Gyvenu svečių kambary, stogas kiauras, krosnis suirusi ir kartais man į akis lyja. Sušalęs einu į muziejų ir žiūrinėju paveikslus. Budėtojas man nusišypso, aš – jam, niekados neprisėdu šalia tų, sėdinčių ant mėlynos aksominės kušetės ir sudėjusių kojas, apautas išklaipytais batais, ant šiltų grotelių.

       Ne, aš ne skurdžius, ne elgeta, – taip mano budėtojas. Aš irgi taip manau, nes banke turiu pasidėjęs pinigų – dar iš senelio Simono palikimo. Galėčiau nusipirkti didelį namą, susineščiau iš to klojimo visus mielus daiktus. Krosnis būtų gera, nerūktų, būtų šilta, jauku. Sėdėčiau ant krasės, ant kurios sėdėjo Matilda, ir skaityčiau gelsvąją knygą. Iš jos daug sužinočiau apie moteris ir rašyčiau eilėraščius.

       Bet aš nežinau, kodėl to nepadarau, bet šąlu ir gelsvosios suplėkusiais viršeliais knygos neturiu, ir lietus man į akis lyja.

       Gyvenimas kaip mokyklinė pertrauka. Gyvenu, laukiu mirties ir labai gaila, kad iš mano gyvenimo niekas nepasimokys.

 

 

       Ugnies apvalyta

 

       Tilin tilin tilin – tilindžiuoja tramvajus. Pargriuvo stovėjęs vyras. Jaunas – gal girtas? Galva išmušė langą – pabiro šukės. Užsikemšu ausis, bet vis vien girdžiu, kaip storai juokiasi didžiosios ir plonai kikena mažosios stiklo šukelės. Lyg kas grotų pianinu – nuo do iki do. Kažkas šaukia. Lekia žmonės. Jie labai smalsūs – kas užsimušė? kur? ar mirtinai?

       Žmonės lekia. Virš visko. Virš riksmo, triukšmo, baimės. Jie stengiasi aplenkti vienas kitą. Jie labai susijaudinę. Tramvajus, kuriame parkrito jaunuolis, irgi susijaudinęs. Jam gaila to vaikino, tad lekia dar greičiau...

       Pagaliau... Aš viena savo sename name, senoje lovoje su mediniais apvaliais bumbulais galuose. Šioje lovoje gimiau. Mano mama irgi joje gimė. Metas su ta lova skirtis. Ir su visu namu. Jo supleišėjęs gontinis stogas įlinkęs lyg senos kumelės nugara. Reikia jį parduoti, bet niekas tokio laužo pirkti nenori. O palikti ir išvažiuoti, kad išsinešiotų malkoms, – aš nenoriu. Gaila – čia mano šviesiausi prisiminimai. Guliu, nemiegu, galvoju. Esu vienut vienutėlė šiame lauže. Lauže? O gal tikrai būtų puikus laužas, tik reikia kliūstelt benzino ir numest degtuką...

       Loja Reksas. Beje, Reksas. Reikia jį atrišt nuo grandinės.

       Tramvajai lėkė ir nulėkė. Žmonės miega – aplink visi miega. Nepaprasta tyla.

       Dabar arba niekad. Arba niekad...

       Tyla prieš audrą ar gaisrą... Taip, prieš gaisrą. Ant sienos matau plazdant raudonas skaras. Gaisras! Tikrai gaisras! Apsivelku paltą, išeinu į kiemą, paleidžiu šunį. Tyla. Laukiu, kas bus toliau. Raudonos skaros juodoje naktyje labai įspūdingos.

       Ūžt! Ir traškesys. Aš tą traškesį grūdu po paltu ir dar giliau – po oda. Grūdu, bet jis nelenda, tik dar garsiau traška.

       Juoda atbraila pasistumia, kartu su ja ir priekinė siena. Tyla. Stebiu ir laukiu, kas bus toliau. Tyla, vis dar tyla. Dabar tyla prieš... Užsikemšu ausis. Ji vis dar negriūva, toji siena.

       Pagaliau! Ūžt ir kyla ugnis į begalinį dangų. Šuo cypia, glaustosi man prie kojų. Aš pasitraukiu toliau – karšta.

       Koks traškesys! Ištraukiu iš ausų pirštus, kad geriau girdėčiau vaikystės svajonių, vilčių dejavimą, priešmirtinės agonijos šūksnius... Štai rieda lovos, kurioje aš gimiau ir mano mama gimė, bumbulas. Jis sveikas, tik aprūkęs. Čiumpu jį ir įsidedu į kišenę kaip šventą relikviją.

       Karšta, žėruoja anglys. Pasitraukiu dar toliau. Laukiu, kol žus ugny viskas, kas rišo mane su praeitim. Dairausi – daugiau į šį nuošalų kampelį negrįšiu. Čia nieko nieko nėra, nuodėgulius žmonės greit ištampys... Nuvalau į žolę pelenais apkibusį bumbulą, pabučiuoju, švysteliu ant vis dar žėruojančių nuodėgulių ir nueinu į naktį.

       Prisiminimai seka man iš paskos. Jie nesudegė. Jie tūno mano galvoje, širdyje – jų neiškrapštysi.

        Ir tegul. Jeigu jie šito nori, tegul gyvena kartu su manimi įsivaizduojamam name, tegul ramina, glosto, guodžia mane, tegul suteikia jėgų, dvasinės stiprybės, svajonių. Nes aš pradedu naują gyvenimą. Ugnies apvalytą nuo sunkios karmos, piktų likimo pėdsakų. Švari, lengva mano siela kyla aukštyn, už dirželio laikau Reksą. Tebūnie palaiminta šventoji ugnis.

       Ramybė dvelkia atsisakymo gerumu.

       Prasideda naujas gyvenimas.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)