tekstai.lt

Donatas Petrošius. Eilėraščiai

  

       

petrosius_donatas
petrosius_donatas


       Vasaros vėlavimai

 

       1

 

       vėl pjaunu kalną vėl pernakt nemiegojęs

       tvarkingai griūva į pradalges visa šios

       vasaros botanika

       kosėdamas tarsi diplomuotas džiovininkas

       atburzgia tuščias rytinis autobusiukas

       vėluodamas iš rajono centro

       sustojam abu stotelėje

       tarp suplėšytų dovanų pakuočių

       nebegaliojančių bilietų šaknelių

       ne pirmą sykį čia susiduriame

       abu nerasdami ko nepasidalyti

       ir tuščia

       nebėra nei ką į dvikovas kviesti

       nei su kuo taikytis

 

       saulė palipa virš parko aukščiau

       vandentiekio bokšto kaitina tarsi

       kolektyviškai išmelsta pagada

       o apsigręžus akyse kiaurai per

       nuskustas velėnas ima

       intensyviai blizgėti

       viskas ką prieš keliolika metų

       buvome nuo savęs pakavoję

       pasibaigę prožektorių viduriai aplamdyti

       alaviniai šaukštai perdegę saugikliai

       laiko srovės lygintuvai

       suskilusi tara žaislų skeveldros

       iš vaikystės karų

       kiauri sportbačiai šlakas iš anglių ir

       pelenai iš malkų sąžiningai šildžiusių

       mūsų praeitis

 

       ar tai viskas – ar tai jau eilėraštis –

       ką dar

       mes esame savo žemėje

       nuo savęs paslėpę

       kad ji mums tokia brangi

 

       2

 

       vėl skaldau malkas ir vėl delnus atmušu

       ir rakštys viena po kitos suleidžia

       savo geluonis į odą nieko nepešiau nors

       tardžiau savo asmenį pernakt užsispeitęs į

       sąsiuvinį nė literos neišsprūdo iš manęs tik

       vėl rieše pražydo rožė ryte busdamas sakau

       pats išsilaižysiu savo žaizdas atsiskiesiu

       savo degantį kraują šaltuoju aukštybių azotu

       apsigaubsiu šventraščiais glostančiais širdį

       ramdančiais jausmus kaip paprasta

       tereikia giliai kvėpuoti

       dar giliau įsileisti visus

       tau dovanotus spyglius

 

       ar tai jau eilėraštis – ne tai tik

       tavo skausmas vulgarusis

 

       3

 

       o dovanų karalius tąsyk buvo miręs

       .........................................................

 

 

       Nuo galvos iki kojų

 

       klausausi šventinės paguodos radijo programos

       su Kalėdom pasisveikink pats nes

       Kristus užsiėmęs šįvakar lanko tvarkingas šeimas

       bet esu naivus todėl nė akimirkai nenustoju tikėjęs

       kad ir man malonių klius kurių akivaizdžiai nesu

       nusipelnęs išeinu į balkoną ir skaičiuoju visus

       kas spėjo išsigelbėti laiku iššokti iš apsningančių

       automobilių: ...šimtas vienas

       šimtas du... – argi reikia akivaizdesnių

       įrodymų kad viskas neišvengiamai baigsis

       ne šiaip gerai – o taip kaip tau reikia

 

       ir kaip tik tą akimirką kažkur kita spalva

       nuspalvintame mokyklinio gaublio pakraštyje

       ji tave prisimena ir tu – suprasdamas kaip tai kvaila –

       krenti iš savo nesubrendusios vienatvės kontekstų

       į patį balčiausią sniegą

       kokio nebūna

 

       ir tuo metu tavo nerimas užsitrenkia

       už visų pasaulio durų ir tuo metu visi

       keičiasi dovanomis ir tuo pat metu

       skambindamas į savo tuščio buto duris

       tu pamažu keitiesi pats

       nuo galvos iki kojų

       į gerąją pusę

 

 

 

       Paaiškinkite mane mano sapnui

 

       1

 

       pasakoju sau be

       garso sukandęs dantis

       vos krutindamas lūpas apie

       abejingumą ir artimuosius

       rytus

 

       lapai geltonieji

       simuliantai šlapi

       limpa prie veido kam

       jie taip užsispyrusiai bruka

       savo neįskaitomus rašmenis

       kam veliasi į plaukus

       prieš ką man reikės juos

       visus užtarti

       juk bet kokiu atveju

       vienas miegantis žmogus

       yra lygiai nulis

       procentų

 

       2

 

       vėjus rodo tavo biologinis

       laikrodis bet koks

       skirtumas skubėsi kur ar

       ne vis tiek

       niekur nepavėluosi

 

       3

 

       pramokau

       stebėtis          liepsnų

       rudens          liežuviais

                           laižančiais      medžių lapus

                                                    bei neatsargių

                                                  praeivių plaukus

 

       4 

 

       kokie dideli

       įvykiai ir koks mažas

       laiko tarpas tarp jų

 

       vos vos suspėjau

       persėsti iš vieno sapno

       reiso į kitą

 

 

 

       Paslaptis kam

 

       Kas būtų miestas      jei nebūtų                   paslapčių

       Jei žvilgsniai slystų               vien gražiais paviršiais

       Jei nenuklystum                                        užsimiršęs

       Į pakraščius            po to  atgal            šviesos greičiu

       Gal kitame gyvenime           poetai buvo           šunys

       Kas būtų jei            atgautum vėl        visus instinktus

       Išliktų baimė                                    bet aklybė dingtų

       Regėtum  už kiekvieno lango dangūs o už durų durys

 

       Iš sapno           iš nelaisvės      iš naivumo  pasprukai    

       Į logos pinkles                    puolei       tarsi į kalėjimą

       Kas būtų jei                       pavyktų įvaldyt švytėjimą

       Kaip kad  tave įvaldė      fotelis     žodynas     ir  ūkai

 

       Kas būtų jei                                            minties galia

       Galėtum sustabdyt                           akimirką žavingą

       Nuspaustum Ctrl+S              ir tegu                  sninga

       Ir tegu             viską persmelkia   vilties spalva   žalia

 

       Ir verta           nematyti             pralaimėjimo prasmės

       Kol plazda vėjyje                 taviškis šalikas raudonas

       Į antrą vietą nukrenta                   Homeras ir Platonas

       Kažkas    kol tu žaidi    vis serga už tave    ir iš esmės

 

 

 

       Tikrąja tų žodžių prasme

 

       1

 

       siluetai ant tilto jau temo ir  galbūt jie net lietėsi lūpom

       vidur miesto hardkoro                  kažkas repetavo idilę

       tiek neono skliaute ir            vis viena kažko tarsi trūko

       mėtei akmenis      taikeis iškulti           miražuose skylę

 

       te suskyla ekranai         užgęsta           varikliai per piką

       ir Sereikiškių gvardija semia visus praeities pažeidėjus

       kur buvai                        kai reikėjo skaityt Mobį Diką?

       neprisimenu

 

       2

 

       kas buvo    miglose     neatseki       baigi pamesti mintį

       pamiršk                 ir bus                            ką prisiminti

 

       po metų             pats sau būsi               iš kitos planetos

       skubėjai            liko grindyse        tik duobės išstovėtos

 

       norėjai kaip geriau                           išėjo kaip planuota

       neišnaudoji nuolatos dangaus               tau skirtų kvotų

 

                                                     ir tikrąja to žodžio prasme

                                                                tu laimingas kad ne

 

       2006–2009

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 7 (liepa)