Giedrė Kazlauskaitė. Heterų dainos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 76 p.
Bandymas kuo tiksliau įvardyti (apibrėžti) vieną ar kitą dalyką yra pagirtinas. Juk nesunku suvokti, koks nesuvokiamai sunkus (!) gali būti klaidžiojimas beribių abstrakcijų teritorijose. Jis vargina ir erzina, ypač šiais skubėjimo ir nesusikalbėjimo laikais. Žmonės pasiilgo aiškumo ir paprastumo, nes tai leidžia sutaupyti laiko. Atrodo, jog į poezijos barus taip pat ateina mėginimas konkretinti, apibrėžti kūrybą.
Šį sykį savaip konkreti pasirodė prozininkė, eseistė ir poetė Giedrė Kazlauskaitė, išleidusi debiutinį poezijos rinkinį „Heterų dainos“. Tai knyga, kurioje susitiko keturiasdešimt eilėraščių, pačios poetės žodžiais tariant, „keturiasdešimt mano demonų“ (p. 61). Pirmąjį eilių rinkinį norima apibrėžti, suteikti jam struktūrą. Skaičius „keturiasdešimt“ rūpestingai patikslintas jau pirmame rinkinio viršelyje. Skaitytojas tikrai gali smalsauti, kodėl kaip tik tiek eilėraščių pateko į šį rinkinį, arba mėgins atsakyti į klausimą, keliais poezijos kūriniais pirmoji rinkinio dalis didesnė už antrąją. Tai, žinoma, įdomūs užsiėmimai, viliojantys numerologija besidominčius, konkretumą vertinančius asmenis. Skaičiais galima žaisti įvairiai. Visgi šios recenzijos autorių labiau intriguoja patys eilėraščių-demonų pavidalai, kaip jie apsireiškė rinkinio „Heterų dainos“ puslapiuose.
Perskaičius visą G. Kazlauskaitės eilėraščių knygą, tuoj pat ir apsireiškė vienas iš tų klišinių demonų, kurio visai nesinorėjo matyti. Perfrazuojant niūrųjį filosofą Friedrichą Nietzsche’ę, to demono sukeltą įspūdį galima apibūdinti kaip „moteriška, pernelyg moteriška“. Todėl stengiausi nuo jo atsitraukti kaip nuo nepageidaujamo ir nepaaiškinamo reiškinio. Be to, pirmasis įspūdis ne visada būna teisingas. O bent kiek, prisijaukinus šios poetės kūrinius, su pirmuoju eilėraščiu „amazoniškos...“ (p. 6) galėčiau ir visai sutikti. Toks jau yra pasaulis, kad „xx ląstelių / mažiau nei xy“ ir kad moterys-bitės džiaugiasi dėl to, jog sugeba pačios suktis, „stato namus“ (p. 6). Šios būtybės (dar amazoniškai nusiteikusios, vilkinčios „baltais chalatais“) darbuojasi produktyviai: „sprendžia chemines lygtis / traukia viena kitą / iš kolbų / iš ląstelių“ (p. 6). Panašu į keistą klonavimo laboratoriją, kurioje įvyksta gimimo stebuklas? Viena tokia į chalatą įsisupusi bitė ima dūgzti, kad atsakymas į šį klausimą yra paslėptas visai netoli, eilėraščio „Mirti reikia mokykloje“ (p. 10) pirmose dviejose eilutėse.
Dar įsimena tokie G. Kazlauskaitės architektūriniai brėžiniai, kurie nunerti „iš baltų siūlų / pagal planą“. Jie pasižymi savitu sapno logikos kodu, atakuoja vizijų nuotrupomis („Architektūrinis brėžinys“, p. 12). Eilėraščio „Kariuomenė, kurią privalau surikiuoti...“ (p. 59) spontaniška lyrinio subjekto nuostaba savaime suprantama: „Mezgu ir negaliu atsistebėt – / išeina tikras rankų stebuklas. / Kūnas. / Ir tai reiškia tą pat kaip eilėraštis“ (p. 59). Nepaneigsi, kad statymo, kūrimo džiaugsmas yra smagus užsiėmimas, netgi jei lipdomas eilėraštis apie mirtį („Paskambinkit arba parašykit žinutę“, p. 60).
Dažnas G. Kazlauskaitės eilėraštis yra bandymas įprasminti patį kūrybinį momentą, patirti būseną, kuri įvardijama kaip „literatūrinis nėštumas“ (p. 16). Tai būsena, kai kūrėja nešiojasi būsimo eilėraščio branduolį, galintį išsirutulioti į savarankišką kūrinį. Ryškėja kažkokie mažučiai, daugiau ar mažiau gyvybingi embrionai. Poetė skrupulinga, jos literatūrinis, motiniškas rūpinimasis savo augintiniais stebina. Greta lyrinio subjekto gūžiasi trapūs, „už pavadėlių“ prilaikomi padarai („Tos prasmės“, p. 17), saugiai guli „kuprinėj / konservuoti negyvi kūdikėliai“ (p. 16), o iš jazminų žiedlapių lipdomi savotiški golemai, primenantys „mažutėlaites lėles“ (p. 24). Visos šios būtybės kol kas tėra tik pradiniame literatūrinio nėštumo etape, jos tarsi laukia pabudimo, realizavimosi akimirkos. Vieno eilėraščio pavadinimas tai ir pasako: „Yra mano laikas ir yra tavo laikas“ (p. 8). Svarbu įžvelgti, kad tokios perskyros rinkinyje brėžiamos gana dažnai, gal todėl minėtame eilėraštyje „Tos prasmės“ atsiranda ir nuoroda į androginiškumą.
Rinkinyje „Heterų dainos“ juntamas nenutrūkstantis dialogas tarp dviejų personažių – grafomanės ir mažulės. Prisipažinsiu – intensyvus dialogo pulsas paveikia, tačiau skaitydamas jį pasijutau truputį dviprasmiškai. Tarsi dėl juokingų aplinkybių tektų atsidurti tarp dviejų nepažįstamų, į šnekučiavimąsi įsitraukusių personų. Įdomu tau ar ne, bet privalai būti jų komunikacijos sraute ir mirkti jame... Nemandagu net pasijudinti, kažkaip jį užtvenkti, slopinti. Manau, kad tikrai kantriai buvau tame tarp, bet tuo metu jaučiausi ir kaip pašalinis dalyvis, kuriam teko lūkuriuoti dialogo paribyje. Įsišnekėjusios grafomanė su mažule svetimų savo pokalbyje nepageidauja, nes šios knygos duetas reiškiasi kaip du vienos asmenybės pradai. Abiejų asmenybės pusių bendravimas (arba koketavimas) – visiškai uždaras. Ir pati G. Kazlauskaitė yra užsiminusi, kad jos grafomanei ir mažulei nesinorėtų išsiskirti, nes abi gyvena poetės viduje. Ir nuolat mokosi gyventi taip, kad netektų patirti asmenybės skilimo, kad niekas tarp jų neįsibrautų. Eilėraštis „Grafomanė su mažule vaikų darželio kieme“ (p. 30) leidžia patirti šių dviejų pašnekovių glaudų, perdėm įtemptą tarpusavio santykį, kažkuo panašų į mitinių androginų būseną.
Keista, bet nenustebino, kai G. Kazlauskaitės eilėraščiuose užtikau kartais drastiškų („išprievartavau save...“, p. 27), kartais nuosaikiau erotizuotų („Barstykime žiedlapiais gatves...“, p. 29) eilučių. Netgi to tikėjausi ir nesąmoningai (o gal atvirkščiai?) jų ieškojau, šokinėdamas nuo vieno eilėraštinio demono prie kito. Nesuvaldomas erotiškumas – tendencija, kuri (ne)tyčia prasibrauna į daugelį debiutinių knygų, nors dažnai tuo pasižymi ne tik debiutantai. Be abejonės, erotikos punktyras, kad ir vos įbrėžtas poezijoje, visuomet intriguoja, yra tinkamas literatūrinis pagardinimas. Tačiau visi, net ir egzotiškiausi, prieskoniai privalo paklusti aurea mediocritas principui. Rinkinio „Heterų dainos“ autorė turi savo pagardų rinkinį, bet retsykiais nepaiso vartojimo principų. O štai ne erotikos žiupsnis, bet šiurpoka detalė, tinkanti, tarkim, nesudėtingam natiurmortui (tiesiogine šio žodžio prasme): „vėl susapnavau moterį / formaline rauginta galva / ką tik (aktui) ištraukta iš stiklainio“ („Men‘s power“, p. 42). Sapnas, reikia pripažinti, efektingas, klampiai košmariškas. Visai netoliese tokiais atvejais yra ir „dėdė Zigmundas“, geriausias tokių fantazijų aiškintojas. Tačiau jam nulūžta koja pačiame šokio smagume... Beje, eilėraštyje „išprievartavau save...“ originaliai perrašoma Edipo komplekso samprata: „mergaitė, kurią bučiavau sapne / pavirto mano motina / susigėdusi nubudau / sumažėjusiu libido.“ G. Kazlauskaitė išdrįsta prasitarti, kad jos eilėraščiai kažkuo serga („eilėraštį nešiojuosi po širdimi...“, p. 36). O kai kurie jų – gana rimtai, pvz., vieną eilėraštį kamuoja nemiga, kitas persirėžė „venas iš / nepakeliamo psichologinio skausmo“ (p. 37), trečiajam – Wernerio sindromas... Tačiau net ir tokie „ligoniukai“ poetei yra artimi ir reikalingi, kiekvienas jų nešiojamas „po širdimi“ (kita šios frazės perskaitymo galimybė – „popširdimi“). Vėl galima sugrįžti prie „literatūrinio nėštumo“ situacijos. Tačiau prisipažįstama, kad tas nėštumas ne visada tikras, kartais jis tiesiog žaidžiamas („Tamsa ištiesė savo rankas...“, p. 47). Rimtas žaidimas yra ir abėcėlės mokymasis („Abėcėlė mano vaikui“, p. 65), kuris atveria iškalbius istorijos, kultūros, skaudančios žmogiškosios būties ženklus. O gal staiga ateina klausimas, ar „žaislai turi kraujo“ (p. 61)? Patarimas: „Prapjaukit ir pažiūrėsit“ (p. 61). Visai nevaikiški atrodo žaidimėliai pasilikus „smėlio kasykloje, karo apkasuose / tarp formelių ir bombų“ („Grafomanė su mažule vaikų darželio kieme“, p. 30). Per žaidimą pavojingai priartėjama prie įsijautimo į katastrofiškas patirtis, smalsaujama, kokia riba yra tarp žaislų, fantazijos ir tikrovės pasaulių.
Rinkinio „Heterų dainos“ eilėraščiuose vienu iš pagrindinių motyvų tampa mergaitė. Ar ji negalėtų būti ta pati „mergaitė iš žemuomenės, kiekvieną emocinį svyravimą linkusi išbalansuoti maisto vartojimu ir netyčia patekusi į knygas“? Apie tokią personažę kalbama ketvirtajame šios knygos viršelyje, kur pateikiamas prozinio teksto fragmentas, galbūt jis galėtų tapti vienu iš raktų, galinčių atverti G. Kazlauskaitės poezijos prasmių sferą. Nors iš tikrųjų drįsčiau tuo suabejoti. Minėtame tekste keliamas kūrinio autorystės klausimas. Svarstoma, ar įmanoma „parašyti romaną [išskirta mano, – N. C.] paruoštukų forma“, kurį vėliau „bręstanti hipochondriška paauglė“ galėtų perrašyti, pati tapdama tokio kūrinio autore. Taip G. Kazlauskaitė įsivaizduoja idealią skaitytoją. Žinoma, iškelta idėja teoriniu požiūriu yra įdomi, tačiau kaip siejasi romanas iš paruoštukų ir poezijos rinkinys? Atrodo, lyg šis ketvirtojo viršelio tekstas parinktas „iš akies“, nesirūpinant, ar jis derinsis prie viso rinkinio struktūros, ar nelabai. Keistas priklydėlis, nežinia iš kur išgriebtas, tartum atkeliavęs iš G. Kazlauskaitės eseistikos ir prisišliejęs prie dainuojančių heterų. Tiesa, tenka pripažinti, jog poetė žino, koks turėtų būti jos knygos adresatas, kuriam ji skirtų „kone dovydiškas giesmes“. Tai dar viena subtiliai ir gana konkrečiai išreikšta autorės pozicija.
Debiutinė G. Kazlauskaitės eilėraščių knyga kaip ir prarado savo skaistumą ir savaiminę egzistenciją, nes buvo išleista, išprašyta iš literatūrinių dausų. Tokiai knygai tikriausiai reikėtų palinkėti: „Eik ir save patirk“ („Vestuvinė suknelė“, p. 54). O svarbiausia – nepasiklysk, surask savo skaitančiųjų būrį. Šis rinkinys suteikia galimybę susipažinti su jauna, gana charakteringą, kartais maištingą ir ironišką poeziją rašančia poete. „Heterų dainos“ nėra tas blogas auglys, kuris gali skaudžiai išsikeroti šiuolaikinės poezijos skaitytojo sąmonėje. Nors retsykiais ir prislegia eilėraščių posmus kamuojantis antsvoris, nedideli manieringumo proveržiai („Kodėl profilaktiškai kartais sveika norėti sepuku“, p. 39), neslepiamas siekis šokiruoti... Tačiau yra tokių eilučių, kurios puikiai pajėgtų „egzistuoti pačios savaime, skaisčios ir neišleistos“ (bylojimas ketvirtajame knygos viršelyje). Viena iš jų priklauso eilėraščiui „Tvarkydama lentyną...“ (p. 68) ir skamba taip: „Poezija yra tai, ką noris šnabždėti skęstant.“ Situacija, kai reikia griebtis šiaudo, arba paskutinės vertingos kortos. Ir kas tai: desperatiškas optimizmas ar ironijos skeveldra?.. Atrodo, jog cituojama eilutė – kruopščiai apmąstyta, nugludinta ašis, aplink kurią sukasi minimas eilėraštis, o galbūt ir visa įvairiaspalvė G. Kazlauskaitės rinkinio poezija. Sukasi drauge su daugiaveidžiais ir siautulingais verlibrų demonais, susibėgusiais vienam ganėtinai triukšmingam apsireiškimui.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)