„Vargiai kuris kitas iš to meto rašytojų buvo taip karštai mylimas ir gerbiamas kaip Vaižgantas. Jį labai mėgo visuomenė, ir jis ne mažiau mėgo žmones. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos ir, nekreipdamas dėmesio į politines ar religines pažiūras, stengdavosi padėti. Atrodė, kad jam kiekvienas žmogus, kuris turi žmogaus veidą, yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam“– toks buvo jo gyvenimo šūkis“, – savo prisiminimuose, parašytuose 1971 m. gruodžio 22 d., gražiai ir taikliai pavadindamas Vaižgantą „vaikščiojančia ir spindinčia Aukštaitija“, teigė Juozas Keliuotis.

        Vaižgantas – pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj. Savo meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, savo purslojančia beletristika ir publicistika. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto biografo Aleksandro Merkelio, „iš matyto gausaus gyvenimo molio, iš savo paties dvasios patyrimų Vaižgantas kūrė prozos simfonijas, pririnko į savo kūrybos aruodus ne vienas rieškutes deimančiukų – gyvų ir šviesių žmonių paveikslų, jų likimų su polėkiais ir nuopuoliais, gamtos ir kultūros vaizdų. Jis nebuvo tokios plačios skalės kūrėjas, kaip, pavyzdžiui, Krėvė, bet buvo universalus kitaip – tame pačiame kūrinyje sujungdamas įvairius rašymo žanrus – beletristiką ir publicistiką. Publicistikoje jis beletristas, beletristikoje – publicistas. Jame buvo sumišęs auksas su smėliu. Neišsijotas, neišplautas – kaip neišplautas pats gyvenimas“.

        Vaižgantą vadino Lietuvos visuomenės nuotaikų barometru, didžiausiu moraliniu autoritetu. Tautos atgimimo skelbėjas ir puoselėtojas, „deimančiukų rinkėjas“ ir „veikliojo lietuvio“ paveikslo kūrėjas (toks lietuvis dabar ypač aktualus). Tačiau šiandien rašytojas lyg ir primirštas – jo kūrybai nagrinėti net ir mokyklų programose skiriama per mažai dėmesio.

        Gana keista, kad apie šį ryškaus talento rašytoją ir visuomenės veikėją dar iki šiol neišleista atsiminimų knyga. Šią spragą mėgina užpildyti Maironio lietuvių literatūros muziejus. Knygą išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla J. Tumo-Vaižganto 140-osioms gimimo metinėms.

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)