Josifas_Brodskis_su_studentemis

 

        I

 

        Ištarti: negyva?

        Bet gyvenai vos dieną!

        Koks liūdnas pokštas Dievo!

        Skraidei – ir va:

        suglumina mane

        toks sutapimas datų

        gimimo ir kada tu

        manam delne

        jau sudūlai ramiai.

        Keblu atriekti

        nuo kiekio kitą kiekį

        dienos trukmėj.


        II

 

        Nejaučiam juk dienų –

        nuo jų nelieka

        kolekcininkui nieko.

        Akies penu

        netampa jos. Fone

        baltam jos būna

        nematomos ir kūno

        neturi, ne.

        Bemaž kaip tu jos; na,

        kiek turi svorio

        subliūškusi, beorė

        viena diena?

 

        III

 

        Sakyt, visai neva

        tavęs nėra? Bet kas tai –

        ant mano rankos raštai

        tavi? Spalva –

        ne vaisius nebūties.

        Kieno idėja?

        Kas taip dažus sudėjo?

        Iš prigimties

        aš – žodžių kratinys,

        jie nespalvoti,

        paletės šios vaizduotė –

        nepagimdys.

 

        IV

 

        Sparneliai mirga nuo

        vyzdžių, rainelių –

        kam priklausyt jos gali?

        Sakyk, kieno

        veidų skiautelės tai,

        skrajus portrete?

        Ir kaip, sakyk, atspėti,

        kas per daiktai

        šiam natiurmorte: ar

        gėrybės sodų,

        daržų, miškų? Atrodo,

        ir žuvys dar.

 

        V

 

        Ar tu – panorama?

        Pro lęšį matos

        gal šokiai, nimfų ratas

        ar dykuma?

        Ar šalį tą naktis

        niūri užtvindė?

        Ar ten diena? Kas spindi

        per šviesulys?

        Kieno, nesuprantu,

        tavy figūros?

        Ir iš kokios natūros

        tapyta tu?

 

        VI

 

        Taip, žanrų mišinys

        visų beveik tu:

        peizažo, veido, daikto

        esi jungtis.

        Koks sutalpino čia

        tapybos guru

        trapioj miniatiūroj

        visatą šią –

        be galo keistą, nes

        joje atrodai

        tu kaip be rakto kodai

        (o raktas – mes)?

 

        VII

 

        Kodėl taip neilgai

        šį ornamentą

        krašte dėvėt tau lemta,

        kur ežerai

        blyškia amalgama

        erdves sulaiko?

        O tavo trumpo laiko –

        nors kam gana?

        Juk net kuklių

        įkliūt negauni progų

        entomologui

        su tinkleliu.

 

        VIII

 

        Neatsakai. Drovies?

        Ar gal pyksti tu

        užu smalsumą šitą?

        Ar – dėl mirties?

        Ne! Tu ir iš tiesų

        turi motyvą

        tylėt, nes tai, kas gyva,

        yra balsu

        apdovanota, kad

        bendrautų, šauktų,

        pratęstų mirksnį lauktą

        ar dieną net.

 

        IX

 

        O tu – tu negavai

        – matyt, per klaidą –

        šio giminystės laido.

        Na ir gerai –

        kam liktumei išvis

        skolinga Dangui?

        Tad nesikrimsk, kadangi

        tava būtis

        tylėjimo verta.

        Tu nebylesnė

        už laiką ir lengvesnė:

        garsai – našta.

 

        X

 

        Tu išgąsčio valdžios

        pajust nespėji,

        lengvesnė net už vėją

        viršum vejos;

        tau būna nesvarbu

        tvanki senovė

        ir ateitis – tu stovi

        už jų ribų –

        todėl, kada leki

        į pievą maisto,

        staiga įgauna vaizdą

        erdvė blanki.

 

        XI

 

        Taip plunksna, vedama

        lapu liniuotu,

        nė neįsivaizduotų,

        kokia drama

        jos eilutes sukrės.

        Klusniai ji seka

        nebylią pirštų šneką.

        Ir iš širdies

        ištraukiami dažnai,

        kai ji taip daro

        – lyg iš gėlių nektarai –

        vargai, skausmai.

 

        XII

 

        Dailumas įmantrus,

        tuoj dulkėm virtęs,

        yra tikriausiai skirtas

        įtikint mus

        tuo, ką suvokt baisu:

        visatos turtas

        be jokio tikslo kurtas,

        o jeigu su,

        tai tikslas tas – ne mes

        ...nebent tyrėjai

        vabzdžių – žvaigždėms ir vėjui

        smeigtukų ras.

 

        XIII

 

        Ištarti tau sudie

        kaip laiko matui?

        Kai retsykiais pamatom

        draugus, kurie

        pamiršo mus, painu

        ieškot kaltųjų;

        pažvelk: už nugarų jų

        nebėr dienų,

        prasmingai praleistų,

        kurios nušviečia

        likimą, o tik spiečiai

        tokių kaip tu.

 

        XIV

 

        Vidum tu – Tuštuma,

        klausai jos dėsnio,

        bet man esi mielesnė,

        it artima,

        nors primeni tu ją –

        ji skrydy tavo

        pavidalą įgavo.

        Tuštumoje

        tave kaip pagarbos

        regiu objektą:

        atitveri bent kiek tu

        mane nuo jos.

 

        1972

 

        Iš rusų k. vertė Andrius Krivas

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)