Mylėjau Vilnių, nuolat klausiausi jo paslaptingos muzikos, mėgau ir jo apylinkes, dažnai ten nuvažiuodavau; siurbiau į save visas spalvas ir atspalvius, žavėjausi įvairiausiomis gamtos ir architektūros formomis. Tai buvo ne tik mano darbas, bet ir visas gyvenimas. Man sapnuodavosi sapnai, panašūs į Edvardos motinos paveikslus, tik vienas kitas žmogėnas juose išnirdavo – nepatenkintas, dėl kažko įsižeidęs. Visur aplinkui mačiau architektūrą, tačiau vidinėmis akimis iškart paregėdavau ir interjerą. Nuo pat gimimo mane supo ramios erdvės, tad gamta pasitraukdavo į antrą, tarsi praėjusios vaikystės, planą. Ir visa mano gamta dabar buvo apribota sienomis, tarsi supakuota į prabangias keistas dėžes, atitverta nuo žmogaus stiklu ir kitomis medžiagomis. Už atitvarų spindėdavo mėnulio stalai, sienomis ošdami banguodavo miškų šešėliai, paslaptingi šviestuvai skleisdavo įvairiaspalvę šviesą, kuri magiškai kvepėdavo, smilkdavo gėlių laužai, baldai būdavo panašūs į purslotus kraujo sūkurius. Tai vienur, tai kitur išnirdavo kažkas nenusakomo, kuo net savo akimis negalėjai patikėti. Šie „būstai“ buvo skirti kitos planetos gyventojams – protingesniems, rafinuotesniems, kitaip mąstantiems.

        Nemirtinga poezija gaubė senus, apleistus pastatus. Juos reikėjo prikelti gyvenimui, o jų viduje sukurti neapsakomą grožį. Menkiausia detalė privalėjo skleisti namo dvasią. Tuos griūvančius namus supo sunki, nekantraujanti, visada manęs laukianti atmosfera. Iš vidaus sklido keisčiausi garsai, pritemdytas, beprotiškas spinduliavimas; kadaise čia gyvenusių žmonių švelnūs šnabždesiai ir tolimi riksmai.

        Vienąkart basčiausi po vieną didelį apleistą pastatą. Aptikau drėgną, šaltą tunelį ir pasijutau tarsi atsidūręs niekieno žemėje, ant nebūties slenksčio. Virš galvos skliautinis perdengimas – arka, sukonstruota iš akmens blokų. O jei dar vienas žingsnis ir aš... ir aš... paskui visi bandys prisimint, kuris paskutinįkart mane matė, pirmieji manęs pasiges bendradarbiai, mano mokiniai, žinoma, gaila, kad neturiu mylimosios... – pradėjau fantazuoti. Bet toliau nebandžiau eiti. Arkos skliautas man sukėlė pagarbų virpulį. Išgirdau tolimą, neregimą balsą. Jis liepė man grįžti. Iškart paklusau.

        Aptikau bedugnius, aidžius šulinius. Pasilenkęs ištariau žodį, riktelėjau, ir iškilo stebuklingos garsinės skulptūros, išsilaisvinusios iš tamsaus, gilaus kalėjimo, nugaudė į didelę, truputį pritemdą pastato erdvę.

        Tolyn slinkau labai įdėmiai dairydamasis po kojomis.

        Sustojau išgirdęs klegesį. Balsai buvo moteriški, nevaiduokliški, kiek prikimę, bet linksmi.

        Susidūriau su klaikiomis moterimis. Šūdvalkos čia buvo susiradusios prieglobstį. Pailgais, nuvargusiais ir neprižiūrėtais veidais, nenusakomo amžiaus, bet dar nesenos, jos mane nuvedė prie freskos.

        Gotikinė moteris pailgintomis galūnėmis, vos įžiūrimomis krūtelėmis, turbūt princesė, mylėjosi su aukso spalvos arkliu, taip iš pradžių man pasirodė, nes padaras buvo didelis. Jėgos ir gležnumo derinys, pamaniau. Paskui pradėjau juoktis: moterį krušo šuo. Šis auksinis šuo, aišku, priklausė imperatoriui: Lietuvoje tokios veislės šunų niekur ir niekada nepamatysi. Fit, šeimininkas, matyt, buvo išprusęs, tik dailininkas pasitaikė negabus. Tai – tik ženklas, pamaniau. Nieko daugiau.

        Bet mane apėmė smalsumas, zoofilija, pagalvojau; negalėjau patikėti savo akimis: kas gi buvo šių erdvių griuvėsių šeimininkai? Vargu ar freska buvo meniška, tačiau kokia buvo šių patalpų paskirtis ir kada jas pastatė, kelintame amžiuje? Šūdvalkos, aišku, negalėjo atsakyti į šiuos klausimus.

        Vėl spoksojau į dvi nutapytas figūras. Moteris ir šuo darbavosi po labai keistais medžiais, tokie pas mus neauga. Atrodė, kad šuns pimpalas ją skrodžia pusiau. Moterys, matydamos mano nuostabą, sukrizeno.

        – Mes čia gyvename lyg karaliaus pilyje, – pasakė viena malpa.

        – Nuostabu. Uch! – garsiai atsidusau. – To negali būti. Šitokiame jūsų šūdnamyje matau pornografiją.

        – Brangusis pone, mes tau kai ką parodėme, juk reikėtų tai atšvęst.

        Tai buvo ne pasiūlymas, bet įsakymas. Padaviau vienai šimtinę.

        – Tik nepabėk su pinigais. Mes tavęs lauksime, – tariau įdėmiai pažvelgdamas į jos blausias akis.

        Pliurpėme apie šį bei tą.

        – Juk negalima tapyti ant sienų nešvankių paveikslų, – pasakė pati jauniausioji, bent man taip atrodė, šūdvalka.

        – Negalima, – pritariau jai, – bet įdomu. Jei šeimininkas buvo ištvirkęs ir turėjo daug pinigų, galėjo sau leisti viską.

        – O jei būtų sužinojusi bažnyčia?

        – Šitas ištvirkėlis dabar dega pragare, – kategoriškai pasakiau ir užbaigiau šią diskusiją apie meną ir nemeną.

        Grįžo blausiaakė tprunda. Išėmė iš maišelio tris degtinės butelius, keletą pakelių raugintų agurkų ir plastikinę stiklinaitę.

        Įsitaisėme prie akmeninio stalo liekanų, susėdome pasibrukę po savimi kojas ant nešvarių, moterų čia atitemptų, tachtų.

        – Į ponulio sveikatą, – tarė panelė palaidais garbanotais plaukais, bet smarkiai raukšlėtu veidu. Įsipylusi sklidiną stiklinę degtinės, išgėrė iki pat dugno. Ir, vėl pripylusi, padavė man „kaubarėlę“.

        – Į šuns sveikatą! – sušukau joms mirktelėjęs, bet tik apsimečiau, kad geriu. – Ponios, aš jus palieku. Linksminkitės vienos. Geros dienos.

        – Ei! Mums bus labai liūdna. Nepalikit mūsų, – nuoširdžiai prašė tarškėdamos viena per kitą.

        – Neturiu laiko.

        – Kaip gaila, o toks geras žmogus...

        Nebesiklausydamas jų, nužungiojau tolyn.

        Parvažiavau namo.

        Namas buvo tuščias – atlapotais langais į saulėtą, vos rudenėjantį Baltlaukį.

        Moina sėdėjo ant kelmo ir skaitė „Paryžiaus katedrą“. Žydru dangumi nugriuvo kelios didžiulės debesų kaukolės. Ant galvos užsidėjus vasarinę plačiakraštę skrybėlę, Moina skaitė, užmiršusi viską pasaulyje. Priėjau, bet trakštelėjo po kojomis smulkios šakelės, ir Moina pakėlė galvą.

        – Kodėl taip anksti grįžai? – paklausė.

        – Šiandien man laisva diena, – paaiškinau ir atsisėdau šalia tiesiai ant šiurkščios žolės.

        Padėjo knygą į šalį. Pasakojau Moinai apie auksu švytinčią salą mano gimtojoje paežerėje. Pasakiau, kad reikia turėt daug drąsos, kad į ją patektum. Kalbėjau apie vandens spalvos žvėrį, kurio jaunesnis mano brolis taip ir nepagavo. Jai pasirodė, kad išsigalvoju.

        – Tave nuvešiu pas tėvus. Pamatysi tą salą. Pažadu.

        Dingo saulė. Pakilo vėjas. Pasidarė vėsu.

        Iš kažkur atkrapaliojo tie patys liesi, plikagalviai, juodarūbiai seniai. Jų buvo daug. Visi tokie panašūs – kaip vienas. Pasitraukiau į šalį. Tačiau Moina neišsigando. Seniai pradėjo ritmiškai ratu apie ją judėti. Už Moinos veido žydravo dangus ir dryksojo siaurutė miško juosta. Žibantys smulkučiai druzguliai puošė violetinę suknelę ir skaudžiai spindėjo prieš vėl pasirodžiusią saulę. Su apmaudu pagalvojau, kad neatpratinsiu jos nuo pigių blizgučių.

        Pasidarė šilta. Bjaurūs seniai zujo ir zujo aplinkui smirdėdami aitriu prakaitu ir myžalais. Basi, juodanagiai. Po nosimi burbėjo prakeiksmus, o gal savo maldas. Ramiai tyvuliavo dulkėtos erdvės.

        Tie senoliai staiga ėmė smagiai šokinėti aukštyn, jie srykčiojo pievoje lyg pamišę.

        Dėl visa pikta aš ir Moina pasislėpėm už neaukšto, bet vešlaus krūmo ir sunerimę spoksojom į juos.

        – Negaliu patikėti, – ji, įsisupusi į dar žalius lapus, sušnibždėjo.

        Man pasirodė, kad jie skraido žalsvoje erdvėje. Bet ne visi – vienas stovėjo netoli mūsų. Senio veide vietoj burnos šiepėsi raudona žaizda.

        – Religiniai ritualai, – suniurnėjau nustebęs. – Labai tamsūs, nesuprantami dalykai.

        Senių viešpats paniekinamai, iš aukšto stebėjo jų „skraidymus“.

        Artėjo Moinos gimtadienis. Pasakiau, kad gali į svečius pasikviesti savo draugus, na, kokius nors pažįstamus.

        – Okei! – šyptelėjo lūpas perbraukdama bespalviu blizgalu.

        Aiktelėjau juos išvydęs: aukšti, plačiapečiai, visaip išskustais, įvairiom spalvom nudažytais plaukais, apsivilkę juodais drabužiais, pasipuošę kraupiais papuošalais, it kokios sapno pabaisos, – jaunuolių kompanija. Ir jų dovanos buvo absurdiškos, bet mačiau: Moinos veidas švietė iš laimės.

        Grožis ir siaubas savotiškai juose derinosi. Iš pradžių jie mane išgąsdino, paskui pajutau nuo jų sklindant vidinę, nevaržomą, tiesiog siautulingą muziką. Jie niekuo nepriminė anų kaulėtų prietrankų, Moinos draugių; labai santūrūs, užsidarę savyje, kimiais balsais ištardavo tik vieną kitą mandagią frazę. Nesimaivė ir nekalbėjo jokių nesąmonių.

        Jų išorė – tiesiog akį rėžianti, tačiau ką mes apie tai suprantam, pagaliau – koks kieno reikalas, kaip kas atrodo; lietuviai – labai susikaustę, kompleksuoti, nuolat bijo iš kitų išsiskirti, kažką ne taip pasakyti. Sovietiniai metai visus buvo pavertę pilka mase, be jokių blyksnių ar akcentų; kiekvienas žmogelis nuolat buvo kontroliuojamas ir valdomas konkretaus vietinio dievo. Galėjai pabėgti tik į beprotnamį.

        Mano tėvai apie anuos laikus niekad nekalbėjo. Jie buvo atsiskyrėliai, susilieję su gamtos stichijomis, jų ryšiai su kitais žmonėmis buvo trumpalaikiai ir labai dalykiški. Mes augome lyg laukiniai žolynai. Aš savęs su niekuo negalėjau palyginti. Ir tuo didžiavausi.

        Kuo toliau, tuo labiau jie man patiko. Sėdėjau savo darbo kambaryje užsidaręs, bet nieko neveikiau. Žaidžiau su Moinos šuniuku ir ausimis gaudžiau iš jos kambario sklindančius garsus, šiuolaikinę ezoterinę muziką. Galėjau svečiams užleisti didžiąją svetainę su stikline siena, pamaniau: jiems niekada nepritrūks erdvės. Jaučiausi puikiai. Ir ką bendra turi juodaskverniai plikšiai seniai su šiais juodai apsirengusiais vaikinais, – juodaisiais angelais? – nesąmoningai savęs paklausiau. Keista ir baisu. Et, panardinau veidą į kalaitės gaurus. Mane vėl užplūdo visokiausios interjerinės vizijos, troškau eksperimentuoti, bet kompiuterio neįsijungiau.

        Kitą rytą Moina meiliai apžiūrėjo dovanas, paskui ieškojo joms tinkamos vietos savo kambaryje. O aš jai įteikiau dėžutę su brangiais originaliais auskarais, meistrų padarytais iš platinos. Nugrūdo juos, net neįsisegusi į ausis, į giliausią, tolimiausią spintos kampą. Tai mane labai suerzino. Paprašiau, kad parodytų man visas dovanas, bet ji kategoriškai atsisakė. Riogsojau it beviltiška seniena.

        – Tau reikia pataisyti dūšelę, – pasakiau.

        Nustebusi pažvelgė į mane.

        – O ką sumanei?

        – Pamaklinėjam po pievas. Gražus oras.

        – Galim, – sutiko ir užsimetė ant pečių peleriną.

        Pasiėmiau tik pilną gertuvę ir du raugintų agurkų pakelius, pasimokiau iš šūdvalkų.

        Man niekada nenusibos Baltlaukis, pamaniau. Nuvedžiau Moiną prie didelio akmens, panašaus į senovinį aukurą. Ji atsisėdo ant jo. Aplink sūkuriavo gaivus tarsi šaltiniuotoji versmė Baltlaukio oras. Prisiminiau, kad rytą liepos ševeliūroje išvydau pirmąją geltoną garbaną. Jau pasirodė niekšas! Greit jis drabstysis vasaros lavonėliais ir pils ant galvų vandenį, nebeiškišim nosies iš savo kambarių. Oi, kaip nekenčiu rudens! Moina grįš iš konservatorijos tik vėlai vakare, aš kiurksosiu prie kompiuterio arba... Esu beviltiškas muliažų darytojas, pagalvojau: o kad dabar Moiną, sėdinčią akmeniniame soste, pastatyt parodų galerijoje, kad visi galėtų ja grožėtis apeidami iš visų pusių, juk dabar toks – šiuolaikinis menas... Nuspurę džinsiukai, styrantys plaukai, veidas po vakarykštės dienos – baltas, o sostui pritaisyt ranktūrius. Negalima! Čiagi – aukuras, kažkodėl pamaniau. Per akmens šoną nukarusi minkštaklostė Moinos pelerina kontrastavo su grubiais, kietais iškilumais. Man pasirodė, kad Moina panaši į elfę, veikiau – į drugelį, trumpam pritūpusį ant milžiniško, apsamanojusio akmens.

        Ji nusiėmė peleriną. Buvo apsivilkusi vakarykštę ažūrinę palaidinę. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau fotoaparato. Tik savo akis nukreipiau į Moiną. Mintyse švelniai sulėtinau kiekvieną jos judesį, blakstienų plastelėjimą, pasąmonėje fiksavau menkiausias jos balso moduliacijas. Man atrodė, kad tai – labai svarbu. Kodėl? Nesupratau.

        Jos išalsuotas oras susigėrė į mano kūną.

        Akmuo išspinduliavo pirmykštę jėgą, kuri buvo jame įkalinta, ant vieno jo šono buvo iškaltas neiššifruotas raštaženklis. Moina, prigludusi prie akmens „kaktos“, o gal „pakaušio“, vos vos virpėjo. Kažkodėl prisiminiau Pulcheriją, turbūt ji – devadasė, geraširdiškai pamaniau, jei pagimdė šią mergaitę. Smegenyse suskambo instrumentinė meditatyvi muzika, ji atitolino mane nuo bet kokio kūniško moters pavidalo.

        Pradėjau kažką babaliuoti, bet Baltlaukio pievų tyla užgniaužė mano žodžius. Vienas pelerinos kampas, nukaręs per akmenį, buvo panašus į juodą nuleistą sparną. Gamtos karalystėje ji – tik gražus drugelis...

        Ėmė lyti su saule dideliais žvilgančiais lašais.

        – Lendam po egle, – tariau.

        Šakos buvo išsaugojusios dienos šilumą, spygliai spindėjo tarsi metaliniai. Padaviau Moinai gertuvę.

        – Gamtoje gerti sveika, – pasakiau, gal nepripratinsiu jos prie alkoholio, pamaniau.

        Moinos veidas žaliaskarių prieblandoje švietė labai baltas, liaunomis rankelėmis ji vis kėlė ir kėlė prie lūpų mano gertuvę. Pasiūliau agurkų. Norėjau labai daug ką pasakyti, bet jutau, kad mano žodžiai būtų jai atrodę juokingi ir banalūs.

        – Tuoj pasirodys zuikučiai, – nei šį, nei tą leptelėjau ir ėmiau dairytis, ar neatbildės iš kur nors tie karšinčiai tuščiomis akiduobėmis, ar nepradės ekstaziškai šokinėti, juk buvo mane užhipnotizavę – rukatos, nelabadžiai; siaurutis miško kaspinėlis nejudėdamas tysojo tolumoje. Nieko.

        Moina uždainavo:

        – Ei! Ei! Ei! Ei! Ei! Su taboru bastyčiausi. Žirgai! Jaunas mėnuo šviečia! Eieiei! Ei! Ei! Su taboru bastyčiausi...

        Tramtamtamtam, tarsi girdėjau tratant raudonus būgnus. Iš kažkur ištrauktiems žodžiams ji pati sukūrė melodiją, paskui įterpė vieną, man nuo pat vaikystės įstrigusį, Nekrasovo eilėraštį, išblerbė jį rusiškai storu seno čigono balsu.

        Pradėjau ploti. Padaviau gertuvę. Vėl gurkštelėjo, bet daugiau nebedainavo.

        Ėmė kaip reikiant lyti.

        – Grįžtam namo, – pasakiau; suknistas ruduo, pamaniau ir mano nuotaika subjuro. – Kadaise tokiu metu rinkdavau spanguoles, išsiraizgiusias ant įdumbančių kiminų. Ir sunku būdavo jas pasiekti – gyvatės, klampynai, gailių kvapas nuodijantis...

        – Ką man tauški? – pertraukė mane Moina. – Niekad nesu buvusi miške.

        – Negali būti, – nustebau. – Spanguolės ne miške auga. Tyrlaukiuose. Kūlgrindose.

        – Kokiuose tyrlaukiuose? – pakėlė aukštyn plonus antakius. Už jos pečių mačiau melsvą nudrykusią, tiesiog eskizinę miško liniją.

        – Vargšė gatvės merga! – nusikeikiau.

        Pradėjo labai smarkai lyti.

        – Tu nežinai, kas yra baltųjų andromedos žiedų išsiskleidimas, švylių pūkų...

        – Eik šikti! – drėbė man.

        Mano sielą apgaubė tamsa ir niūrumas. Prisiminiau Nijolį. Tėvai iš jo taip pat šaipėsi. Norėčiau skradžiai raistą prasmegt, pagalvojau, arba nusinuodyti pelkiniais žirginiais, gražučiais, prašmatniais, panašiais į kambarines kalijas.

        – Alkoholikas, – dar išgirdau. – Klaikiai nusibodai!

        Jos labai bjaurus charakteris, tai motina nuo mažens luošino jos sielą. Ir kam daviau jai gerti? Priblokštas nukebekštinau miegamojo link.

        Negalėjau užmigti. Išniro mėnulis ir karūnavo naktį. Kai ką sumąsčiau. Ši diena baigėsi nemaloniai. Apsirengiau ir išėjau pasivaikščioti, mane ėste ėdė negeros mintys; nykioj tuštumoj, neaprėpiamuose tyrlaukiuose stirgso palūžęs medelis, šalia jo – didžiulis paukštis dinozauras, vičvienaitis visame pasaulyje. Klaikiai liūdnas, snapą ir sparnus nuleidęs. Gelbėkite! Niekas negirdi, nes nieko niekur nėra. Bet mane apėmusi panika pamažu atslūgo.

        Apšviestas mėnulio, lauke stovėjo katinas. Meldėsi savo valdovui prieš vakarienę. Paaukotas paukštelis gulėjo ant varnalėšomis uždengto stalo – kojelėm į viršų. Užriestais nageliais. Šalta, tačiau pati gražiausia mėnesiena apšvietė vingiorykštėm apaugusią Baltlaukio pievą. Nuoga moteris, pasileidusi plaukus iki pat pakinklių, dabar turėtų ateiti. Per paskutinę šio rudens pilnatį. Pasilenkusi, drebėdama nuo šalčio, skubiai laužytų šakeles...

        Katinas, išmurksojęs maldas, priglaudė ūsus prie paukštelio. Naktis paskleidė savo vilnijančias, juodas skraistes. Užliūliavo visus šnabždančiu balsu.

        Katino kūnelis – minkštas, rausvom švelniom pėdų odelėm, – susirietė į kamuolį: pūkuotoje uodegoje pasislėpė drėgna nosis.

        Grįžau į miegamąjį, atidariau langą ir griuvau į lovą, tarsi į sujauktą guolį, susiriečiau, įsiklausiau į medžių ošimą ir užmigau.

        Virš galvos dar nardė kregždės, pastambėjusios prieš kelionę, nupilkusiais pilveliais; keistas jausmas, atrodo – jei staiga jų nebeliks, atsitiks kažkas labai baisaus, nepataisomo; gal išprotėjau? Kiekvienas nukritęs lapas man sukelia nenusakomą sielvartą. Gal tai – priešžiemio sąstingis bus mane apėmęs?

        Tamsžalis rugsėjis, neišskridusios kregždės, dar žydi erškėtrožės ir kasdien lyja; dangus šviesus ir šaltas, nemalonė, nemeilė, negeras Moinos žvilgsnis iš padilbų mane nusvilina...

        Pro savo namo langus dar mėgaujuosi vasaros baigtimi, paskutiniais atodūsiais. Rūsčia agonija. Variniai medžiai vakare užsiplieskia, susipina lyg ornamentas. Kai užmiegu, jie ištempia mane už ausų į savo karalystę.

        Ir kas čia toks bronzinis staiga sutvisko mano senam ąžuole? Tai visos vakaro rūdys susirinko ant ištiestos virš takelio šakos.

        Vėl nukrito kelios saulėtos, spindinčios dienos. Važiuoju pro lašišaspalves gyvatvores, regiu pūpsinčius lapus, rytiniai ūkai tvyro vos ne iki pietų. Vakar man pasirodė, kad manęs išvis nėra šiame pasaulyje, bet šiandien netveriu džiaugsmu, jaučiu, kaip saulė užlieja nuo galvos iki kojų, pripildo kūną laukinės energijos, laimės ir pasitikėjimo savimi.

        Įtartina rudens tyla suspengė ausyse.

        Moina tikra nevidonė, nori, kad jos gimtadienį švęstume dviese ir ne namuose, o naktiniame klube; jos priešgimtadieninis šventimas su „juodaisiais angelais“ buvęs tik įvadas į tikrą siautėjimą.

        Garsiai dzingtelėjo ant riešo apyrankės. Moina uždainavo ir erzinančiais šokio žingsneliais nučiūžavo į savo kambarį. Nežinau, ar ji buvo mano vaikas, ar jaunesnioji sesuo, nežinau, ką ji galvojo apie mane.

        Patilindžiavęs varpeliais, įėjau į jos kambarį. Pasakiau, kad ja gali pasirūpinti tik Juodieji angelai. Skambiai nusijuokė.

        – Dabar man reikia šokių partnerio, – paaiškino.

        – Ar su angelais nevartojat kokių tablečių? – sunerimęs pasmalsavau.

        – Ne, – atsakė. – Mamytė savo gyvenimo būdu mane atbaidė nuo visų pagundų.

        – Negali būti! Ir ką tu išmanai apie pagundas? – nusistebėjau.

        – Žinau, kad man patinka šokti. Ir niekas negali manęs sustabdyti.

        – Pamanykit.

        Priekaištingai pažvelgė į mane.

        – Aš nenoriu nieko prisiminti, – jos balsas buvo tarytum kiro. – Nekenčiu savo motinos!

        – Mačiau tą žiaurią vergvaldę, visus vyrus paverčiančią kuiliais, ir kalbėjausi su ja.

        – Nenoriu, kad su ja kalbėtumeisi. Neprimink man jos, – pakartojo dabar visai ramiu balsu. – Darysiu viską, ką tik man liepsi, o gal aš jau per sena? – susirūpinusi pasakė: – Juk vaikeliai nuo ketverių metų jau pradeda dirbti dėl savo ateities.

        – Dar ne vėlu, – atsakiau. – Tik nešnekėk man negražių žodžių.

        – Pasistengsiu.

        – Tai ką darysim tavo gimtadienį? Aš tikrai jau per senas tavo tūsams, – nervingai sušvokščiau; blogai, nieko neišmanau apie tokio amžiaus mergaičių psichologiją. Niekada neteko būti tėvu.

        – Tūsai, tūsai... Tu nesupranti, – norėjo vėl kažką man drėbtelti, bet susilaikė.

        – Galbūt.

        – Labai prašau. Na, pabandyk nors vieną kartą. Nueikim abu. Tai bus nuostabiausia dovana gimimo dienos proga. Labai prašau, – nenuleisdama nuo manęs kiečio sidabru tviskančių akių gailiai cirpavo. – Galėsi nešokti, jei nepatiks. Klausysiesi muzikos ir gersi. Nesu mačiusi tavęs šokančio.

        – Viešpatie, – atsidūsėjau. – Sutinku, Moinute, bet kaip man apsirengti?

        – Priklauso nuo to, kur tu mane nuvesi – į pigesnį ar brangesnį klubą; brangesniame klube svarbi ne tik apranga, bet ir gera fizinė forma. Ten žmonės mėgsta save parodyti.

        – Och, nelankau treniruoklių salių, tačiau kiekvieną vakarą užsiimu joga. Žinoma, man toli iki tavo pažįstamų kultūristų...

        – Morozų, – pertraukė mane Moina, – taip vadinami atletiški vyrukai.

        Siaubas, pamaniau, ir iš kur ji viską žino, juk mamytė gal nevedžiojo jos į klubus.

        – Esi tikra tusofčikė, nežinojau.

        Ji sutriko. Po geros pauzės paaiškino:

        – Brangiuose klubuose renkasi stambūs verslininkai. Supranti, jie negirtuokliauja, nevartoja narkotikų, bet sekso neatsisako.

        – Na... pasakok, pasakok.

        – Šokdami tik užsiveda. Beveik visi.

        – Ir... pasakok.

        – Mama sakė, kad privalau iš pirmo žvilgsnio perprasti vyriškį: jo nuotaiką, norus, net svajones, todėl nuo pat dešimties metų buvau patupdyta į patį slapčiausią kampelį viename prašmatniame klube. Turėjau stebėti. Vadinausi žvalge, manęs niekas nematydavo. Tai man patiko, tačiau po kelerių metų mama liepė...

        – Gerai. Nutilk. Viskas aišku. Šliundrytės inkstinktas. Tik nesuprantu, kodėl vėl ten eiti panorai?

        – Ten tokia stipri, vežanti muzika. Moterys nepaprastai gražiai apsirengusios. Ir šoka! Šoka! Tikri profai. Aš niekad ten nešokau. Vien žiūrėdavau.

        – Taip. Dabar man aišku. Ak, Moina, kokia tu dar tuščiagalvė.

        Ji vos neverkė. Sutrikau. Pagaliau sugalvojau išeitį.

        – Moina, aš tave nuvesiu į patį geriausią restoraną. Apsivilksiu išeiginiu kostiumu, o tau reikės nupirkti vakarinę suknelę. Kaip tikri aristokratai atšvęsime tavo gimtadienį, – kalbėjau, bet nebuvau tikras, ar elgiuosi teisingai.

        Moina susidomėjo:

        – O kokia ten muzika?

        – Labai intelektuali, – tvirtai atsakiau. – Tavo gimtadienis bus žavus.

        Klubai, restoranai, o kas bus toliau... pagalvojau apie savo bohemišką jaunystę, nieko baisaus gi neatsitiko. Viskam – savas laikas. Jai dar per anksti. Net čia sėdėdamas visu kūnu jaučiau nuodingą, vilkšną rudens orą; vandens purslai tiško iki pat medžių viršūnių, praėjusios vasaros žiedadulkės gulėjo ant nevalomų baldų paviršiaus.

        – Tu manai, kad esu senamadiškas?

        Dėbteli į mane. Nieko nesako. Ji mėgsta rožinę spalvą, pastebėjau. Ištįsęs vinguriuojantis kūnas, apklostytas tamsrožine suknele... Nežinau. Gal pasitarti su dizainere?

        – Tu manai?

        – Ne, – suniurzgė.

        – Esu protingesnis už tave.

        – Žinoma, – jos veide pasirodė šypsenos raibulėlis.

        Atrodysime egzotiškai. Gal niekas ten manęs nepažins. Keistas, žmogau, tavo nikis, pasakiau sau: tai kas, kad ją atradai sąvartyne, bet ji taps grynakrauje princese. Išeisim pro senus aprūdijusius medžius į švarią plynę, kelios sustirusios kregždės purtysis ant laido, uosiai dar apyžaliai...

        – Bet aš noriu pašėlti. Kas čia bloga? Visada tik sėdėdavau ir spoksodavau. Restorane mes būsim geručiai, – jos akys vėl apsiniaukė. – sėdėsime, klausysime muzikos ir valgysime.

        – Moina, bet tu nesi buvusi aukščiausios klasės restorane.

        – Aišku, kad ne. Ten viskas kaip bažnyčioje, – niauriai subliurbė.

        – Prisiekiu, tau bus galima pašėlti.

        – Pamatysim.

        Labai nepatiko pasakojimas apie laiko leidimą klubuose, nutariau ją pasekti, bet, kaip visada, buvau apsivertęs darbais, tad nusprendžiau vėl rytais vežti ją į čiurlionkę. Moina neprieštaravo.

        Bendradarbiai nusistebėjo mano dienotvarke.

        – Benzinas pabrango. Kas rytą baladojiesi pas mus – ar negaila? – paklausė Bronius.

        – Iškyla abejonių dėl užsakovų, – burbtelėjau.

        – Betgi tu darbuodavaisi naktimis, – dviprasmiškai užnasriojo Greta. – Tapai vieversiu?

        – Jo. Keičiuosi. Manau, kad reikia dažniau susitikti su užsakovais.

        – Jie laisvi būna vakarais. Nesuprantu, – truktelėjo pečiais Greta, gal ji mano, kad vėl medžioju moteris? – Aišku, tai ne mūsų reikalas, – ji vėl palinko virš kompiuterio.

        – Tam atsiras laiko ir rytais, – šaltai atsakiau.

        – Be abejo.

        Suzvimbė telefonas. Atsiliepiau. Užsakovas klausė, kokias grindis aš turėjau omenyje

        „Dabar pačios madingiausios – iš sendinto ąžuolo. Tiks?“ – paklausiau. „Tiks“, – atsakė.

        – Žinoma, mums labai malonu tave kasdien matyti, – tarė prie durų sėdintis Bronius.

        – Man – taip pat.

        Važiavau namo. Vėl švietė saulė, tik jau nebešildė. Bangavo benuodis, švarus oras. Eiei! Niekas negirdi. Esu laimingas. Gintarinėje šviesoje nejudėjo nė vienas lapas. Karališkos tuopos staiga uždarė erdvę. Paskui sužaižaravo akinanti debesų baltybė, pasigailėjau, kad užmiršau namie tamsius akinius.

        Visą naktį kažkur tolumoje bumbsėjo būgnai, gal vėl kas nors pjovė ožį ar šventė vestuves, bet garsas iš pradžių buvo malonus. Kažkokie žvėreliai ilgomis pūkuotomis uodegomis rabždinosi lauko terasos siena. Žvaigždės tai priartėdavo, tai nutoldavo. Kitos švietė keistai didelės. Naktis vėsoka, gal paskutinį kartą čia vakarieniaujame, pamaniau. Atklydo suvytusių saulėgrąžų kvapas. Paukštžvėriai skraidė patamsyje, turbūt šikšnosparniai. Juodvabalis užkrito ant Moinos chalato rankovės.

        – Žiūrėk, – tariau, – koks žvaigždėtas dangus.

        Ji nurijo arbatos lašą.

        – Kažkas tupi po krūmu, – sušnabždėjo.

        – Žiūrėk į dangų.

        – Aš bijau.

        – Tada eik miegoti, – subambėjau.

        Nukibirkščiavo dar viena beveik vasariška diena, pagalvojau.

        Garsas nusirito tarsi perkūnija laukais ir pradingo už miško. Nėra nieko gražesnio už troškiai žydinčias paskutines erškėtrožes, o saulėgrąžų galvos, išplėštos iš tamsos, tiesiog tvykstelėjo magiška liepsna.

        Nupėdinau į miegamąjį. Būgnijimas įsisiautėjo. Kol nenurims, neužmigsiu.

        Kažkodėl vaidenosi juodas juodas šermenų drabužių blizgesys, kai jį apšviečia ne vasaros žaibai, bet graudulinių žvakių šviesa.

        Velniaveidis stovėjo tolumoje, laidė garsus, pokšinčius tarsi sproginėjančios granatos. Jau praėjusios vasaros atšvaitai... Apsiverčiau ant šono.

        Artėjo Moinos gimtadienis. Rita, drabužių dizainerė, buvo gera mano pažįstama. Paskambinau ir paaiškinau jai, kad viena paauglė per savo gimtadienį turi atrodyti kaip princesė. Paprašiau jos pagalbos.

        „Gerai, kad paauglė, o ne senė, – nusijuokė Rita. – Atsiųsk man tą mergaitę. Žinok, kad reikalingi bus ir prabangūs aksesuarai.“

        „Gerai“, – atsakiau.

        „Šukuosena, veidas, na…“

        „Gerai, gerai, – pertraukiau Ritą, – ji turi atrodyti nepaprastai.“

        „Supratau.“

        Nė negalvojau, kad prisišauksiu nelaimę.

        Tądien iš pat ryto Moina užtraukė tą pačią, mane gluminančią, marmalionę, gal paslapčia gurkštelėjo mano viskio, pamaniau. Plonyčiu, skaidriu vaiko balseliu dainavo:

        – Su taboru bastyčiausi, migla miglelė, žirgai, jaunas mėnuo šviečia, kvepia čiobreliais...

        Ir tuoj iš jos kambario pasigirdo botago pliaukšėjimas, pašėlę, pergalingi riksmai. Paskui kimiai sušvokštė prarūkytas senas balsas, rusiškai paprašė sėst į jo vežimą.

        Moinos laikas, matyt, buvo trumpas, kažkokia vidinė nuojauta man apie tai pranešė.

        – Užtenka! – šūktelėjau. – Išgeriam kavos ir važiuojam į grožio saloną, – paliepiau; abejojau, ar taip vadinosi Ritos darbovietė.

        – O pusryčiai?

        – Nėra laiko. Vakare prisivalgysi.

        Prakiurksojau pas Ritą kelias valandas, laižiau ledus, gurkšnojau kavą, klausiausi muzikos bei žiūrėjau teliką – vos sulaukiau iš salono gilumos ateinančios Moinos.

        Nuo jos grožio mėšlungis mane sutraukė. Net veidas buvo įgavęs lelijos formą: aukštyn kylančių įvairiaspalvių plaukų, tik keli, lyg stori spinduliai, turbūt priklijuoti, krito ant pečių, kūdikiškai šviesuliavo. Kiečių sidabro žiežirbas supo smarkiai pailgėjusios, plazdančios blakstienos. Paslaptingas neišsiskleidusios gėlės švytėjimas, pamaniau, šviesos mergaitė. Jos net eigastis pasikeitė: tapo elegantiška. Visi kūno pakraštėliai tviskėte tviskėjo.

        Margablyksnių, tikrų brangakmenių druzguliai juosė kaklą. Oda buvo kažkuo taip nugludinta, kad nerealiai spinduliavo; moteriškos gudrybės, pamaniau.

        Gyvatiškai nusirangė atgal į pastato gilumą, iš ten grįžo įsisupusi į karališką drapaną, sulopytą šerkšnotom gėlėm, banalu sakyti, bet atrodė kaip angelas. Taip, atsidusau, įvyko stebuklas.

        Moina nebenorėjo siautėti, bent nieko man nesakė. Aš ją pakviečiau tik vieno šokio, paskui vėl susėdome už žvakių šviesa nugelsvinto stalo. Nelytėtu skaistumu man blusčiojo jos veidas, rembrantiškai apšviestas. ant baltos staltiesės sujudėdavo du laibi rankų šešėliai. Erdvioje salėje iš kažkur lašėjo tyras vanduo, nelauktai jis plūstelėjo pro smaragdines grotas: magiškas skambesių lydinys... staiga pažiro pliūpsniai iš kosmoso ištrūkusių garsų. Mane apėmė savotiškas transas.

        – Uch, – kažkaip dirbtinokai atsiduso Moina.

        – Ar tau patinka čia?

        – Ko dar klausi.

        Patikėjau, kad ji laiminga. Man atrodė, jog Moina ir tie fantastiški garsai kažkaip tarpusavyje susiję.

        Sunku net nusakyti, apie ką mes kalbėjome; žodžiai niro iš burnos ir sklaidėsi aplinkui it rūko murglos.

        Visi lyg užkerėti spoksojo į Moiną. Buvau patenkintas: tegul mergaitė pratinasi būti dėmesio centre. Išsidūksi kitur, su čigonais, karčiai pamaniau. Aš labai prastas šokių partneris. Sėdėjo ramiai, suglaudusi kojas. Man jos pagailo: apsiavė sidabriniais aukštakulniais tam, kad kartelį su manimi pašoktų. Niekas daugiau nedrįso jos šokdinti, tik negalėjo atitraukti akių. Tolumoje judėjo raumeningų vyrų šešėliai, bet nė vienas neprisiartino. Staiga suvokiau, kokią vertybę turiu – net nejauku pasidarė.

        Savo „stebuklu“ džiaugiausi neilgai. Kitą rytą paskambino Pulcherija.

        „Branguti, mums reikia susitikti. Devyni tūkstančiai.“

        „Už ką – devyni tūkstančiai?“ – nusistebėjau.

        „Už Moiną. Tai – tik pradinis indėlis, mažų mergaičių tvirkintojau.“

        „Kuoktelėjai.“

        „Nė trupučio. Pranešiu policijai, kad pagrobei mano dukterį.“

        „Šlykštynė!“

        „Visai ne. Ar supranti, pedofile nelaimingas, kokių pinigų netekau, kai praradau Moiną! Aš esu jos motina, o tu – nusikaltėlis!“

        „Išprotėjai.“

        „Netauzyk. Antradienį pusę aštuonių vakaro – mano namuose. Devyni tūkstančiai. Lauksiu.“

        Ir nuspaudė mygtuką.

        Košmaras! Pamaniau: juo toliau, juo bus blogiau. Ir ką man daryti? Koks kvailys! Demonstruoti nepilnametę aukščiausios klasės restorane, kur pilna tų žvalgų ir žvalgių. Knibždėte knibžda visur. Moina vertinama pinigais. Dabar – jau didžiuliais. Grąžinti ją Pulcherijai? Velnias! Velnias! Velnias! Jei Moina jau turėtų aštuoniolika metų... na... vesčiau ją, kad apsaugočiau. Dabar nieko negaliu padaryti. Reikės kaip nors ištempti tuos metus iki jos pilnametystės. Mane išmelš. Manimi pasinaudos. Bandysiu priešintis – patupdys į kalėjimą. Viešnamiai visais laikais valdė protus. Viešnamių savininkės buvo galingos karalienės. Ir dvidešimt pirmame amžiuje niekas nepasikeitė. Pasaulis baisiai senas. Sekso žaisliukai nuolat tobulinami, tačiau niekas negali atstoti gyvo kūno arba pritrenkiančios vizijos.

        Įklimpau iki ausų ir galiu tik pats save kaltinti. Bekvapę liūno gėlę jau varstė ne tik gašlios, bet ir labai godžios akys. Moiną pats pateikiau ant padėklo. Dabar jie draskosi dėl kainos, ji kils ir kils. O gal aš sapalioju?

        Senovės hetera. Pati seniausia pasaulyje gėlė. Monstrė – pilna pikčiausių kerų, pasiglemžiančių ne tik kūną, bet ir sielą. Pasitiko mane didingai išsižergusi, didelėj iškirptėj pūpsančiomis apvaliomis krūtimis, besišypsanti tamsiai raudonomis lūpomis, gerai nusiteikusi. Didžiausią įspūdį man padarė jos veidas ir šukuosena, kuri anksčiau priminė faraono žmonos įmantriausiai suregztų plaukų laviną, o dabar – bala žino ką: vienos garbanos, susuktos spiralėmis, sviro ant kaktos, kitos apvaliais žibančiais burbuliukais kilo aukštyn; jokiuose žurnaluose tokių šukuosenų nepamatysi, po juodais antakių skliautais drėgnai žybsėjo tamsios akys, nosis buvo tiesi, taisyklinga, skruostikauliai atsikišę it mongolės. Veidas man visada priminė kaukę. Kresna, stipriomis trumpomis liūtės kojomis. Ausų lezgeliuose spindulius svaidė du maži deimantai. Mane dusino geidulinga troški atmosfera. Akys vėl nukrypo į baldus, išmargintus hortenzijomis.

        Pasigirdo kažkokia skardi melodija.

        – Oje, kaip tavęs laukiau, – jos šnervės virptelėjo, – juk seniai matėmės.

        Aš tylėjau. Negalėjau atitraukti akių nuo jos meistriškai sutvarkytų plaukų.

        – Mano duktė pateko į profesionalo rankas. Aš, tikra motina, nebūčiau sugebėjusi per tokį trumpą laiką jos paversti geidžiamiausia ir gražiausia mergužėle sostinėje. Ką reiškia pinigai ir gera medžiaga. Taigi, pone, jūs aukštai pakėlėte kartelę, – ji dar plačiau išsižergė, veidą kaukę papuošė tamsiai raudona šypsena. – tęskime toliau. Už pačią geriausią mano medžiagą teks mokėti. Nuolat.

        – Ką?! – krūptelėjau. Mano akys susidūrė su jos tūkstantmetę patirtį turinčiomis akimis.

        – Mokėsi kaip didelis. Nenoriu kartoti.

        Padaviau pinigus. Pačiupo juos ilgais raudonais nagais.

        – Kitus pervesi į mano sąskaitą, kai tik paskambinsiu. Jei pavėluosi, mokėsi delspinigius. Labai paprasta, – Pulcherijos veide vėl pasirodė nenusakoma šypsena. Ji suglaudė kojas. – Aišku?

        Pasidarė bloga. Dar spėjau pamatyti už širmos sujudėjusį didelį šešėlį. Apsaugininkai!

        Tikriausias akligatvis.

        Bandžiau jai kažką aiškinti, bet atsidūriau už durų.

        Sliūkinau per senamiestį siaubingai suglumęs. Niekaip netilpo galvoje, negalėjau suvokti, bet pamažu mane apėmė baimė – aptirpo kojos, judėjau į priekį it medinis. Būtinai reikėjo nusigerti, kad nebegalvočiau, atsijungčiau...

        Nusipirkau paprasčiausios degtinės ir stiklainį agurkėlių, panašių į žalias rupūžiukes. Velnias, kad tik laimingai parvažiuočiau namo, o tada nusigersiu... kažkokio slieko gyvenimas... dar blogiau.

        Pažvelgęs į veidrodėlį išvydau savo veidą, išmuštą raudonomis dėmėmis. Valdykis, pasakiau sau, kitaip tuoj būsi lavonas.

        Važiavau lėtai. Pro šalį slinko žerplėjantys šermukšniai. Išniro kavalkada saulės karietų, mįslingai girgždančių palei šilą. Vežėjai buvo apsivilkę purpuriniais, įsmaugtais per liemenį, švarkais, susegtais it žvaigždės žėrinčiom sagom. Langeliai – užtraukti raudonomis užuolaidomis. Neaišku, ką vežė. Dar nenukritę lapai gerte gėrė šviesą. Ratai malė sūkuriuojančius lapų šešėlius. Prieš akis slinko saulėta, rami tuštuma, tik – ne manyje.

        Jau dominavo ryškiatoniai rudens medžiai.

        Prie stiklinės sienos pakibo didelis rudas voras baltais taškeliais ant nugaros.

        Ir daug žmogelių karstėsi mano namo milžiniškais langais ir narpliojo, raizgė juos nuo viršaus iki apačios juodomis gijomis. Norėjau paklausti, kodėl jie taip daro, bet iš lūpų neišsprūdo nė vienas žodis.

        Patogiai įsitaisęs drybsojau priešais stiklo sieną ir gėriau degtinę užsikąsdamas šaltais ir slidžiais agurkėliais.

        Ruduo ėmė šalventi įkyriu lietumi. Svetainėje – žaliau, tamsiau. Už stiklo šmėksojo pasklidę pasaulio kontūrai. Aštrus nepakeliamas skausmas degino kairę krūtinės pusę. Greičiau atsijungti! Sakytum, gaižių, pilkų voratinklių driekenos stiklu virveno vandens srovelės.

        Greičiau nusilakti!

 

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)