beprotiskos_talento_briaunos       Aleksandras Šuvalovas (g. 1945) – medicinos mokslų kandidatas, psichiatras narkologas – trisdešimt metų rinko patologijos ir talento sąveikos medžiagą. 2004 m. išleista jo sudaryta knyga „Beprotiškos talento briaunos. Patografijų enciklopedija“ („Безумные грани таланта. Энциклопедия патографий“). Joje pateikiama informacija apie šimtus įžymių mokslo, meno, politikos ir religijos atstovų. Kartais gana prieštaringus šių žmonių amžininkų liudijimus ir tyrinėtojų teiginius, asmenybės charakteristiką, kūrybos ypatumus palydi apibendrinantis A. Šuvalovo komentaras (skyriaus pabaigoje). Skaitytojams pateikiame medžiagą apie Fiodorą Dostojevskį, Reinerį Maria Rilke’ę ir Blaise’ą Pascalį.

            Vertėja



fiodor-dostoevsky       Fiodoras Michailovičius Dostojevskis (1821–1881), rusų rašytojas, žurnalų leidėjas

      

       Žmogus turi būti didžiai nelaimingas, tik tokiu atveju jis bus laimingas.

       O nuolat būdamas laimingas, jis tuoj pat taps didžiai nelaimingas.

       F. M. Dostojevskis

 

       Paveldimumas

 

       „1933 m. Maskvoje išleistas kapitalinis tyrimas – M. V. Volockio „Dostojevskio giminės kronika“. Autorius išanalizavo medicininius ir biologinius 370 giminės atstovų – Dostojevskio protėvių ir ainių – duomenis ir nuostabiai išsamiai užfiksavo visus patologinius nukrypimus: šizoidines ir epilepsines asmenybės apraiškas, elgesio keistenybes, vienokias ar kitokias anomalijas. Volockis pabrėžė ir tai, kad daugelis Dostojevskių pasižymėjo muziko, literato, menininko ar mokslininko talentu“ (Волгин И. Л. „Родиться в России“, p. 25).

 

       „Valdingi, ūmūs, nevaldantys aistrų ir troškimų, jie ne kartą minimi senosiose Vilniaus archeografinės komisijos išleistose teismų knygose. Antai XVI a. pabaigoje kažkokia Marija Stepanovna Dostojevskaja buvo kaltinama nužudžiusi sutuoktinį <...> pasikėsinusi nužudyti posūnį <...> ir suklastojusi testamentą, kad užvaldytų jųdviejų turtą. Ši ledi Makbet iš Pinsko pavieto buvo nuteista mirti“ (Гроссман Л. П. „Достоевский“, 1965, p. 8).

 

       [Senelis] „...aiškiai nenormali asmenybė. [Tėvą] <...> kamavo girtuoklystė, jis buvo ypač žiaurus, niūrus, įtarus, liguistai nepasitikėjo žmonėmis ir gyvenimu apskritai. Vaikai jo siaubingai bijojo, drebėdavo tėvo akivaizdoje, baimindamiesi menkiausiu neteisingu atsakymu per jo pamokas ar kokia vaikiška išdaiga sukelti pykčio protrūkį ir rūstybę <...> Tėvas buvo be galo nekantrus ir ūmus, dėl menkiausios klaidos tuoj pat pasigirsdavo jo riksmas <...> Neabejotina, kad Dostojevskis-tėvas buvo psichiškai nesveikas žmogus: liga progresavo kartu su alkoholizmu. Atitinkami ir padariniai: bemaž visi jo vaikai ir palikuonys, įskaitant didįjį rašytoją, buvo psichiniai ligoniai, arba žmonės, turėję psichopatinių požymių“ (Сегалин Г. В. „Патогенез и биогенез великих и замечательных людей“. Клинический архив гениальности и одаренности (европатологии), 1925, p. 36–37).

 

       [Tėvą] „Michailą Andrejevičių ne tik slegia nuolatinės gyvenimo nesėkmės <...> ir sveikatos problemos (liguisti priepuoliai, melancholija, rankų drebėjimas ir galvos skausmai), jis ne tik nuolat kenčia nuo visų šių negandų, bet, regis, ir nelabai nori išvengti panašių nuolatinių aplinkybių. Pasak sūnaus A. M. Dostojevskio, motinai mirus, „jo spiritinių gėrimų potraukis akivaizdžiai sustiprėjo, jis bemaž visą laiką buvo nenormalios būsenos“. F. M. Dostojevskio dukra teigia, kad „senelio alkoholizmas buvo lemtingas beveik visiems jo vaikams. Vyriausias sūnus Michailas ir jauniausias Nikolajus paveldėjo šią ligą <...> Akivaizdu, kad mano tėvo epilepsijos priežastis buvo ta pati“ (Волгин И. Л. „Родиться в России“, p. 313–314).

 

       [Dostojevskio sesuo] „Varvara buvo neabejotinai psichiškai nesveika <...> Jos sūnus idiotas <...> Vyriausias Dostojevskio brolio Andrejaus Michailovičiaus sūnus, jaunas puikus mokslininkas, mirė nuo progresyvinio paralyžiaus. Antrą ir trečią minėto brolio Michailo kartą irgi kamavo alkoholizmas“ (Сегалин Г. В. „Патогенез и биогенез великих и замечательных людей“, p. 37–38).

 

       [Jauniausias F. M. Dostojevskio sūnus trejų metų amžiaus mirė nuo epilepsijos] „...paveldėtos iš tėvo“ (Достоевская А. Г. „Воспоминания“, 1971, p. 321).

 

       [Dostojevskio dukrą Liubovę Fiodorovną, rašytoją] „nuo vaikystės kamavo įvairios ligos, daugiausia nervinės prigimties, dėl to ji buvo priversta nuolat gydytis“ (Поливанов K. M. „Достоевская“. Русские писатели, 1992, t. 2, p. 163).

 

       Bendra asmenybės charakteristika

 

       „...anksti subrendęs, lakios vaizduotės, artimos haliucinacijoms, vaikas <...> Nepasotinamas, kiekvieną polinkį išvystantis iki ydos <...> Bemaž liguistai vengiantis žmonių ir uždaras. (Цвейг C. „Три мастера. Бальзак, Диккенс, Дoстоевский“, Собр. соч., 1929, t. 7, p. 92).

 

       „...Taip išsiskyrė iš savo draugų poelgiais, polinkiais ir įpročiais, buvo toks originalus ir savotiškas, kad iš pradžių visa tai atrodė keista, nenatūralu ir mįslinga, sukeldavo smalsumą ir nuostabą; tačiau paskui valdžia ir draugai nustojo kreipti dėmesį į šias keistenybes, nes jos niekam nekenkė. Fiodoras Michailovičius elgėsi kukliai, nepriekaištingai vykdė rikiuotės pareigas, lankė mokymosi užsiėmimus, tačiau buvo labai religingas, stropiai vykdė pravoslavų krikščionio pareigas“ (Волгин И. Л. „Родиться в России“, p. 292–293).

 

       „...Žinomos Dostojevskio sadizmo apraiškos jau ankstyvoje vaikystėje – varlių plakimas riešutmedžio vytele, be to, šis užsiėmimas buvo jei ne labiausiai mėgstamas, tai bent dažna, įprasta Dostojevskio pramoga, nes jis kaip žinovas priduria: „Riešutmedžio vytelės tokios gražios ir tvirtos, beržinėms toli gražu iki jų <...> Sugalvojau sau naują, keisčiausią malonumą – kamuoti save. Paimu tavo laišką, pavartau kelias minutes rankose, apčiupinėju, ar jis reikiamo svorio, ir pasigrožėjęs, pasimėgavęs užklijuotu voku, dedu jį kišenėn.“ Kokį subtilų, rafinuotą autosadizmą liudija šis „keisčiausias malonumas – kamuoti save“ tam, kad galiausiai sukeltum ypač geidulingą sielos, jausmo ir širdies būseną“ (Юрман Н. A. „Болезнь Достоевского“. Клинический архив гениальности и одаренности (европатологии), 1928, leid. 2, t. 4, p. 74–75).

 

       „Jį apima hipochondrija, mistinė mirties baimė...“ (Цвейг C. „Три мастера. Бальзак, Дикенс, Дoстоевский“, p. 93, 105).

 

       „Jau penktajame dešimtmetyje jį traukė lošti biliardą, pasitaikė ir stambių pralošimų, ir pažinčių su sukčiais. Sibire, po katorgos metų, ši snūduriuojanti aistra prabyla dar ryžtingiau“ (Гроссман Л. П. „Достоевский“, p. 285).

 

       [Labai lengvai ir menkiausia dingstimi jį apimdavo pavydas, tokiomis minutėmis jis būdavo] „įsiutęs, bemaž nepakaltinamos būsenos“ (Достоевская А. Г. „Воспоминания“, p. 294).

 

       „Dostojevskis buvo itin įtarus. Jam, „dažniausiai gerdavusiam ne arbatą, o šiltą vandenį“, žolių plikinys kėlė siaubą, pulso dažnumas – nerimą (apie tai neįmanoma skaityti nesišypsant – ypač prisimenant jo vėlesnę ištikimybę bemaž deguto juodumo arbatai ir stipriausiai kavai). Baimindamasis (beje, kaip ir Gogolis) liūdnų letarginio miego padarinių, nakčiai jis palieka įspėjančius raštelius; įdėmiai stebi liežuvį ir atidžiai įsiklauso į menkiausius organizmo veiklos sutrikimus“ (Волгин И. Л. Родиться в России“, p. 420).

 

       „Dostojevskis labai kentėjo nuo hipochondrijos, jautė neurozines baimes, baiminosi būti palaidotas gyvas. Prieš miegą jis kartais palikdavo raštelį: „Šiandien užmigsiu letargo miegu. Palaidokite mane ne anksčiau kaip po penkių dienų“ (Гарин И. И. „Пророки и поэты“, 1994, t. 4, p. 114).

 

       „Liubovė Dostojevskaja teigia, kad kelerius metus prieš įkalinimą jos tėvą kamavo sunkiausi isterijos simptomai. Jis vengė bendrijos, ištisas dienas šlaistėsi gatvėmis garsiai kalbėdamas su savimi, visai negalėjo dirbti. Apie kitus neurozinius simptomus – baimę būti gyvam palaidotam, hipochondriją, nemigą ir padažnėjusius isterijos-epilepsijos priepuolius – jau kalbėjome. Tačiau iškart po arešto visi simptomai išnyksta. Jis visiškai nurimsta: skundžiasi nebent hemorojumi ir tampa visai normalus psichikos požiūriu“ (Нейфельд И. „Достоевский“. Психоаналитический очерк под ред. проф. Фрейда, 1925, p. 38).

 

       „Dostojevskio psichopatija bene aiškiausiai pasireiškė psichoseksualinių išgyvenimų srityje <...> Yra pagrindo manyti, kad seksualinis ir psichoseksualinis Dostojevskio romanų herojų gyvenimas iki tam tikro laipsnio atspindi ir paties Dostojevskio seksualumo esmę. Veresajevas taikliai apibūdina Dostojevskio herojų meilės gyvenimą žodžiais „meilė–kančia“: šie taip su visa Dostojevskio psichopatinės kankinystės esme dera, kad meilės–kančios neįmanoma nelaikyti paties Dostojevskio psichopatijos dalimi <...> Sunku patikėti, kad autorius, taip psichologiškai tiksliai iki menkiausių smulkmenų vaizduojantis degraduojančios bekūnės meilės siaubus, žiaurų geidulingumą, kankinimo ir kankinystės meilę, „moralinį geidulingumą“, geidulingą žmogžudystę ir t. t., piešiantis tokias ir tik tokias meilės formas, pats neišgyveno aprašomo „moralinio geidulingumo“, pats „neužsimiršdavo dvasioje“ ir šitaip netenkindavo savo paties iškrypusio seksualumo <...> Dostojevskio „degraduojanti bekūnė meilė“ – tai meilės forma, moksliškai vadinama algolagnija (mazochizmas – sadizmas), vienas sunkiausių lytinio instinkto iškrypimų“ (Галант И. В. „Евроэндокринология великих русских

писателей и поэтов“. Клинический архив гениальности и одаренности (европатологии), 1927, p. 209, 215–216).

 

       „Sudėtingoje Dostojevskio asmenybėje išskyrėme tris veiksnius – vieną kiekybinį ir du kokybinius: ypatingą afektyvumą, polinkį perversijai, galėjusį paskatinti jį sadomazochizmui arba paversti nusikaltėliu – ir neįmanomą analizuoti kūrybinį talentą“ (Фрейд З. „Я“ и „Oнo“. Труды разных лет, 1991, t. V, 2 kn., p. 409).

 

       „...Kiek aiškesnės Dostojevskio, kaip karininko, viengungiško gyvenimo apybrėžos <...> Jis gyvena gana atsiskyrėliškai, dažniausiai apsiribodamas dviem malonumais: teatrų lankymu ir finansus sekinančiu biliardo lošimu <...> „Moterų draugijai jis visada atrodė abejingas, net tarsi jautė jai kažkokią antipatiją“, – teigia padorusis Rizenkampfas. Dostojevskio laiškuose, rašytuose ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir penktojo dešimtmečio pradžioje, neaptiksime nė vieno su tam tikru atspalviu paminėto moters vardo. Nė vieno įsimylėjimo, net nė vienos užuominos į įsimylėjimą (akivaizdus kontrastas Puškino ir Lermontovo pasaulėjautai). Pasak Dostojevskio dukters, iki keturiasdešimties metų tėvas gyveno „kaip šventasis“. (Волгин И. Л. Родиться в России, p. 271–272).

 

       „Kad ir kaip gerbtume Dostojevskio genijų, jo charakterologija nekelia abejonių: tai buvo despotas, ūmus, nevaldantis aistrų (kortos ir anomalinis seksualumas), be galo tuščiagarbis, linkęs į aplinkinių žeminimą ir ekshibicionizmą, visa tai derinęs su ašaringu sentimentalumu, neįprastu įžeidumu ir klampumu (вязкость)“ (Ефроимсон В. П. „Генетика этики и эстетики“, 1995, p. 169).      

 

       Apie epilepsiją

 

       „Žinoma, kad daugeliui rašytojo protėvių <...> būdingos įvairios epilepsinės savybės: šiuos žmones kamavo epilepsija, arba epilepsinė psichopatija, arba jie pasižymėjo epilepsinėmis charakterio ypatybėmis <...> F. M. Dostojevskio priepuoliai patys savaime nebuvo svarbiausios ir lemiamos epilepsijos apraiškos. Visada vyravo specifiniai psichikos ypatumai. Šie charakterio bruožai pasireiškė anksti, jaunasis F. M. Dostojevskis pasižymėjo kraštutiniu pedantizmu, beribiu smulkmeniškumu, polinkiu detalizuoti, be galo tikslinti, irzlumu, ūmumu, perdėtu įžeidumu. Į akis krito kraštutinė jaunojo Dostojevskio hipochondrija, polinkis į baimes ir į ilgesingai piktos nuotaikos priepuolius“ (Буянов M. И. „Преждевременный человек“, 1989, p. 181).

 

       [1839 m.] „Anot šeimos legendos (kurią papasakojo rašytojo dukra), kai žinia apie tėvo žūtį pasiekė sūnų Fiodorą, jaunuolį pirmą kartą ištiko sunkus priepuolis su traukuliais ir sąmonės praradimu, gydytojų kur kas vėliau įvardytas kaip epilepsija“ (Гроссман Л. П. „Достоевский“, p. 41).

 

       „Prieš dvejus metus iki Sibiro katorgos dėl įvairių nemalonumų ir konfliktų, susijusių su literatūra, man prasidėjo kažkokia keista ir be galo kankinama nervų liga. Negaliu nupasakoti tų bjaurių pojūčių, tačiau gyvai juos atsimenu: dažnai atrodė, kad mirštu, na, tiesiog pati mirtis prisiartindavo, o paskui nueidavo. Taip pat bijojau letargo miego. Tačiau keista – vos buvau suimtas, staiga ta bjauri liga praėjo. Nei pakeliui į katorgą, nei Sibire ir niekada vėliau jos nejaučiau – staiga tapau budrus, stiprus, žvalus, ramus <...> Tačiau katorgoje mane ištiko pirmas nuomario priepuolis – nuo to laiko jis manęs nepalieka. Visa, kas buvo iki šio pirmo priepuolio, menkiausią gyvenimo įvykį, kiekvieną sutiktą veidą, viską, ką skaičiau, girdėjau, – prisimenu iki mažiausių smulkmenų. Visa, kas buvo po pirmojo priepuolio, dažnai pamirštu, kartais visai pamirštu žmones, kuriuos gerai pažinojau, pamirštu veidus. Pamiršau viską, ką parašiau po katorgos. Baigdamas rašyti „Demonus“, turėjau skaitinėti viską iš pradžių, nes pamiršau net veikiančių asmenų vardus...“ Priepuoliai Dostojevskį ištikdavo vidutiniškai kartą per mėnesį, pasitaikydavo ir daugiau nei du per savaitę. Jų dažnumą lėmė išorinės gyvenimo aplinkybės. Kai Dostojevskis gyvendavo pakenčiamomis sąlygomis ir nesijaudindavo, priepuolių nebūdavo ilgus mėnesius <...> Jie pasireikšdavo sąmonės praradimu, veido hiperemija ir traukuliais. Po priepuolių Dostojevskis jausdavo raumenų skausmus, pamiršdavo viską, kas vyko anksčiau (amnezija). Be to, jis išgyvendavo ir tipišką psichinę aurą, kurią patirdavo kaip „neapsakomos laimės“, „Dievo artumo jausmą“. Dostojevskis patirdavo ir aptemusios sąmonės būsenas“ (Сегалин Г. В. „Европатология гениальных эпилептиков. Форма и характер эпилепсии у великих людей“. Клинический архив гениальности и одаренности (европатологии), 1926, leid. 3, t. 2, p. 174–175).

 

       „Dostojevskio epilepsiją neabejotinai reikia laikyti hipofizine (ćčļīōčēąšķą˙) epilepsija, ji priklauso prie sunkesnių šios ligos formų, nes susiduriame ne tik su epilepsijos priepuoliais, aptemusios sąmonės būsenomis ir sunkiomis būsenomis po priepuolių, – pačiam Dostojevskio charakteriui būdingi epilepsiniai požymiai ir apskritai jį reikia priskirti prie epilepsinių charakterių“ (Галант И. В. „Евроэндокринология великих русских писателей и поэтов“. Клинический архив гениальности и одаренности (европатологии), p. 209).

 

       [Po 1867 m.] „Anksčiau bemaž kassavaitiniai priepuoliai kasmet darėsi silpnesni ir retesni. Tačiau visiškai išsigydyti epilepsijos buvo neįmanoma, juolab kad Fiodoras Michailovičius niekada nesigydė, laikydamas savo ligą nepagydoma“ (Достоевская А. Г. „Воспоминания“, p. 96).

 

       „Nei vaikystėje, nei jaunystėje (t. y. iki bandymų rimtai atsidėti literatūrai) nebuvo jokių Dostojevskio epilepsijos požymių <...> Jis pats, dėmesingas stebėtojas, visiškai aiškiai apibūdina savo būseną 1845–1849 m. kaip psichikos ligą. Jos atsikrato tik katorgoje, kur, pasak rašytojo, jis atsinaujina fiziškai ir dvasiškai. Tačiau būtent katorgoje – Dostojevskio teigimu – jį užklumpa epilepsija. Kaip suderinti šiuos iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus? Ar viena liga išstūmė kitą? Ar tokią kainą reikėjo sumokėti už laimingą išgijimą nuo „dorovinės ligos“? Regis, jis apskritai nelinkęs laikyti epilepsijos dvasine, t. y. grynai psichine liga. „Dorovinė liga“ pasirodė esanti išgydoma. Prieš nuomarį neatsirado jokių priemonių“ (Волгин И. Л. Родиться в России, p. 421).

 

       „Po priepuolio jis būdavo visiškai nepakenčiamas: priepuolis taip sukrėsdavo nervus, kad rašytojas tapdavo nepakaltinamai dirglus ir keistas <...> Dostojevskis be galo kentėjo nuo epilepsijos, tačiau ir brangino ją kaip dovaną, kaip aiškiaregiškos dovanos šaltinį <...> Kiekviename jo romane yra po epileptiką ir jie taip pat apdovanoti pranašystės dovana“ (Гарин И. И. „Пророки и поэты“,

t. 4, p. 117).

 

       „Įtarimas, kad Dostojevskio priepuoliams būdingi tam tikri demonstratyvūs elementai, kad jie buvo iš dalies tyčiniai, mums atrodo kiek pagrįstas <...> Intensyviai gydęsis plaučius, žarnyną ir kitus somatinius sutrikimus pas aukščiausios klasės specialistus ir Rusijoje, ir užsienyje (įskaitant Botkiną, Ekką ir kt.), Dostojevskis beveik nesikreipia į medikus dėl epilepsijos. Jis apsiriboja savo bičiulių gydytojų Janovskio ir Rizenkampfo konsultacijomis, o šie nėra siauros psichoneurologijos srities specialistai <...> Mūsų spėjama diagnozė tokia: simptomatinė epilepsija, kaip nežymaus (легко протекающий) organinio galvos smegenų sutrikimo padarinys, lydima ribinių psichinių neurotinio lygmens sutrikimų <...> Neneigiant radikalios isterinės neurozės, pasireiškiančios ir priepuolių ypatybėmis, ir pirmiausia iki teatrališkumo turtinga vaizduote, būtina paminėti, kad jo išgyvenimams būdingi ir kiti neurozės simptomai (astenija, nerimastingas įtarumas, pasireiškiantis įkyriomis baimėmis, prietaringumu)“ (Кузнецов О. Н., Лебедев В. И. „Достоевский о тайнах психического здоровья“,

1994, p. 36–37, 44, 45).

 

       „Visas rašytojo ligos apraiškas kur kas geriau ir paprasčiau paaiškinti vieno susirgimo – isterijos – požiūriu, o ne manyti, kad yra dvi ligos, nes epilepsijos išraiška labai netipiška“ (Ермаков И. Д. „Психоанализ литературы. Пушкин, Гоголь, Достоевский“, p. 355).

 

       „Asmenybinių pokyčių aprašymas, priepuolių, kurie sukeldavo sustojusio laiko pojūtį ir greitą labai ryškių regimų vaizdų kaitą, ypatybės leidžia teigti, kad Dostojevskį kamavo dešinės galvos pusės smilkininė epilepsija. Veikiausiai priepuolio artėjimą lydėdavo perdėm aukštas dešiniojo pusrutulio suaktyvėjimas. O po priepuolio prasidėdavo dešiniojo pusrutulio aktyvumo mažėjimas ir atsakomasis kairiojo pusrutulio suaktyvėjimas, sustiprindavęs gebą kombinuoti ir deformuoti atmintyje saugomus vaizdus“ (Николаенко Н. Н. „Слово и образ:

левое и правое полушарие мозга“, „Независимый психиатрический журнал“, 1996, Nr. 2, p. 18).


       Kūrybos ypatumai

 

       Visą gyvenimą žmogus ne gyvena, o kuria save, kuriasi pats.

       F. M. Dostojevskis

 

       „Sukrėtimas, patirtas mirties akivaizdoje, padarė Dostojevskį genijumi. Ir ne tik literatūros, bet ir filosofijos, religijos, gamtos mokslų srityse. Ateities įžvalga jam turbūt neprilygsta nė vienas rašytojas“ (Грушко Е. М., Медведев Ю. М. „Энциклопедия русских чюдес“, 2000, p. 105).

 

       „Kaip tik dėl Dostojevskio liguistumo jo genijus prasiskverbdavo į pasaulį iš anksčiau niekam neprieinamos pusės. Pasaulio literatūroje veikiausiai nėra kito panašaus atvejo – didžiausio genialumo ir psichinės ligos derinio“ (Бурсов В. И. „Личность Достоевского: Роман+исследование“, „Звезда“, 1969, Nr. 12, p. 86).

 

       „Rusų psichiatras prof. Čižas etiude apie Dostojevskį kaip psichopatologą priskaičiuoja jo romanuose ir apysakose per trisdešimt psichikos ligonių <...> Šiuolaikinis Dostojevskio kritikas Michailovskis garsiojo rašytojo talentą vadina „žiauriu“ ir taip nusako jam būdingas ypatybes: „Žiaurumas ir kankinimai visada domino Dostojevskį, ir būtent jų patrauklumo, kankinimų skatinamo geidulingumo požiūriu <...> Jį menkai tedomino elementarios, grubios žvėriškų jausmų rūšys, pvz., paprastas alkis. Ne, jis rausėsi pačioje žvėries sielos gelmėje, ieškodamas ten subtilių, sudėtingų dalykų – ne tiesiog apetito numalšinimo, bet pykčio ir žiauraus geidulingumo. Ši Dostojevskio specializacija pernelyg krinta į akis, kad jos nepastebėtum <...> Dostojevskis itin domėjosi įvairiomis žiaurumo apraiškomis ir nepaprastai subtiliai suprato tą keistą, laukinį, tačiau neabejotinai stiprų pasitenkinimą, kurį kai kuriems žmonėms teikia niekuo nemotyvuotas kankinimas <...> Kaip tik šioje srityje meninis Dostojevskio talentas pasireiškė labiausiai“ (Баженов Н. Н. „Психиатрические беседы на литературные и общественные темы“, 1903, p. 27).

 

       „Negalima sakyti, kad jo romanų herojai – išskirtinės, patologinės natūros: jis pats jų tokiomis nelaiko, manydamas, kad kaip tik toks išskirtinumas – taisyklė, kad tokia nereikalinga dvasios įtampa ir jauduliu gyvena kiekviena normali širdis“ (Айхенвальд Ю. И. „Силуэты русских писателей“, 1998, t. 1, p. 241).

 

       „Neabejotina: nors Dostojevskio liga buvo labai grėsminga, bet rašytojo genijus nuo jos neatsiejamas ir savaip pažymėtas“ (Манн Т. „Достоевский – но в меру.“ Собрание сочинений в 10 т., 1961, t. 10, p. 33).

 

       „Mūsų manymu, Dostojevskis įstengė taip skvarbiai ir giliai, labai susidomėjęs pažvelgti į perėjimo nuo sveikatos prie ligos paslaptis pirmiausia kaip gydytojo sūnus, „medicinišką“ smalsumą visam laikui įtraukęs į saviškę žmogaus tyrimo struktūrą. Kaip tik ši aplinkybė – ne froidiškoji „Edipo komplekso“ koncepcija ir ne „šventoji liga“ – tapo savotiško jo genijaus, įstengusio organiškai įtraukti sveikatos problemą į savo nepakartojamą meninį pasaulį, ištakomis“ (Кузнецов О. Н., Лебедев В. И. „Достоевский о тайнах психического здоровья“, p. 46).

 

       „Dėl psichopatologijos pakitęs požiūris leidžia pamatyti daug ką, ko nepastebi normalūs žmonės; dėl, švelniai kalbant, akcentuotos asmenybės F. M. Dostojevskis geriau už kitus suvokė destrukcines (взрывчатые) žmogaus galimybes. Tikėtina, kad kaip tik tai skatino jį dairytis tramdančios religijos valdžios, su tuo susijusi ir legenda apie Didįjį Inkvizitorių, Dostojevskio stačiatikybė, lojalumas valdžiai, draugystė su Pobedonoscevu (1) ir triuškinančios kalbos prieš revoliucionierius“ (Eфроимсон В. П. „Генетика этики и эстетики“, p. 170).

 

       „Jei Dostojevskis būtų tapęs tuo, kuo troško būti, – milijonieriumi, mums pažįstamo Dostojevskio neliktų, buitis būtų įveikusi būtį. Jei ne Semionovsko aikštė ir liga, kultūra galėjo jo netekti. Nesąmoningi proveržiai ypač audringi ten, kur slėgis didelis, o žiotys siauros <...> Sunku mūsų literatūros istorijoje atrasti kitą tokios vergystės pavyzdį, kai genialūs kūriniai gimdavo priverstiniu būdu, parašyti eiliniam žurnalo numeriui, laikantis termino, neįtikimai skubant, amžinai baiminantis skubotumu sugadinti kūrinį. (Antra vertus, galbūt kaip tik tokia atmosfera – tempimas iki paskutinės akimirkos, nutrauktos sutarties grėsmė, smegenų šturmas – buvo būtina Dostojevskiui.) Jis rašė naktimis, iki 5–6 val. ryto, gerdamas stiprią juodą arbatą. Nesitenkindamas vien arbata, gyvenimo pabaigoje įjunko į alkoholį. Matyt, organizmui reikėjo dopingo protui sujaudinti <...> Ar liga buvo būtina Dostojevskio genijaus komponentė? Nesąmoningumo srities instrumentas? Kūrybos paskata? Jei taip, kokios svarbos ši komponentė?“

 

       „Neperdėsime sakydami, kad seksualumu, būtent iškreiptu seksualumu, persmelkta visa jo kūryba“ (Юрман Н. A. „Болезнь Достоевского“, p. 73).

 

       „Dostojevskio žiaurumas – lemtingas epilepsijos palydovas, šis bruožas transformuojasi, virsdamas liguistu potraukiu kruopščiai analizuoti ir atkakliai stebėti siaubingas žmogaus sielos kančias <...> Dostojevskio kūrybos įtampa, stebinanti ir paprastus skaitytojus, ir jo tyrėjus, paaiškinama tuo, kad jis kaip niekas kitas erotinį momentą derino su kūrybiniu, šitaip sukurdamas nepralenkiamos įtampos kūrinius <...> Žiaurumas buvo jo įtempto įkvėpimo šaltinis“ (Кашина Евреинова А. М. „Подполье гения (сексуальные источники творчества Достоевского“, 1923, p. 81, 91).

 

       „Paties Dostojevskio gyvenimas pažymėtas ryškiais likimo ženklais. Žinoma, kančia visada yra kančia, ir širdį gali spausti gailestis bei užuojauta skaitant apie begalines klajones ir kančias, iš kurių buvo suausta išorinė šio gyvenimo pusė. Vis dėlto, kad ir kokie siaubingi humanistiniu požiūriu buvo šio gyvenimo įvykiai, visi jie, net ir sunkiausi, buvo absoliučiai būtini, kad žmogus ir menininkas taptų tuo milžinu, kuriuo tapo. Būtini buvo epilepsija, anomalinis seksualumas, prigimties aistringumas ir nesuvaldomumas, minutės ant ešafoto, metai katorgoje ir net, matyt, skurdas“ (Андреев Д. Л. „Роза мира“, M., 1992, p. 380).

 

       ...Abipusė intelektualinio rusų gyvenimo ir psichiatrijos pasaulio trauka neturi precedento. Tai nėra tiesiog hiperbolė ir F. M. Dostojevskio kūriniai geriausiai patvirtina tokią nuomonę. Ne itin svarbu, ar rašytoją kamavo epilepsija, ar isterija: teorijos ir diagnostikos būdai ilgainiui keičiasi, o faktai išlieka. Akivaizdi liguista asmenybės psichologija (tai ir vadinama psichopatologija), akivaizdūs ir genialūs kūriniai, kurie pirmiausia veikia skaitytoją meniniais vaizdais. Psichiatrai nustatė – ketvirtadalis Dostojevskio personažų daugiau ar mažiau psichiškai nenormalūs. Negana to, išsamiausiai rašytojas vaizduoja tokias liguistas apraiškas, kurios kamavo jį patį arba kurias jis baiminosi patirti dėl savo ypatingos hipochondrijos. Nebijodami pasikartoti darsyk pabrėšime, kad kartais genialumas ir psichopatologiniai autoriaus sutrikimai tiesiog neatsiejami.


       Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10 (spalis)

       Skaityti toliau