Sandra_Bernotaite       Sandra Bernotaitė gimė 1975 m. Šiauliuose. Ten baigė vidurinę ir dailės mokyklą, iš ten 1994 m. išvyko į Vilnių studijuoti aktorystės. 2003 m. įgijo teatro bakalauro ir magistro diplomus. Kelerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė sceninę kalbą. Dirbo referente Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje, teatro raiškos mokytoja Vilniaus licėjuje, teatro režisiere Vilniaus universitete. S. Bernotaitė 2007 m. išvyko iš Lietuvos. Ištekėjo. Gyvena Australijoje. Rašo nuo šešiolikos metų. Žurnale „Metai” S. Bernotaitės kūryba spausdinama pirmą kartą.

 

 

       ***

 

       Kažkas paskambino ugniagesiams. Neklausk, iš kur žinau. Aš žinau. Girdžiu. Jie dar mieste, vis dar labai toli, bet jau važiuoja. Į mūsų rajoną atvažiuoja be jokių kliūčių. Net po darbo dienos be kliūčių atvažiuotų. Šaligatviais. Elektros laidais. Bet kaip. Mūsų rajone gyvena per daug įžymių žmonių, kad galima būtų leisti bent vienam namui sudegti. Turbūt paskambino kaimynė. Ne kaimynas – kaimynė. Ji viską tvarko jų gyvenime. Visai atvirkščiai, negu mūsų šeimoje, jeigu ją galima taip pavadinti. Juokinga. Kodėl klausi? Ne, nežinau, kas padegė. Žinau, kad ne aš. Kam klausi, jei viską žinai geriau už mane. Tu, viską regintysis, viską žinantysis, Tu.

       Gražu, galvoju. Visada patinka žiūrėti į liepsną. Šita daug gražesnė, nes labai didelė. Švinta. O kol prietema, liepsnų liežuviai patys gražiausi. Skaistūs plaikstosi vėjyje. Naktį buvo taip šalta, bet dabar virpulio nebejaučiu. Ugnis yra šiluma. Ugnis yra meilė. Girdžiu, kaip traška liepsnų laižomas stogo šiferis. Trata-ta. Trata-tata – TA. Bolero. Nepavargstantis būgnininkas laiko ritmą, visas orkestras paskui jį: skuba, gaudo, laiko. Girdžiu tą kūrinį. Jis dieviškas, ar ne? Dieviškas, sakyk ką nori. Turėjau kompaktinę plokštelę. Liko ant mano rašomojo stalo. Ten dar liko žalias segtuvas su storu pluoštu lapų. Visi prirašyti skirtingos spalvos rašikliais. Kiekviena spalva reiškė skirtingą būseną. Ramybė. Grėsmė. Laimė. Geismas. Liūdesys. Nuobodulys. Kokios spalvos buvo liūdesys? Raudonas. Geismas? Mėlynas.

 

       Stogas neišlaikys. Manau, susmegs. Girdžiu spiegimą. Sopranas. Kaip nekenčiu sopranų. Nekenčiu operos solistų. Bet ypač – aukštų balsų. Aukštas moteriškas balsas – kankynės viršūnė. Užsidengiu ausis. Bet Tu gali kalbėti, Tave vis tiek girdžiu. Tave, vienintelį. Tas spiegimas – iš mano kaimynės galugerklio. Ji nėščia. Trečias vaikas. Jau turi dvynius. Jos vyras kardiologas. Sykį man pasakojo, kad jų seksas labai geras. Nepavydžiu, ne. Man gaila. Man gaila, kad tokios moterys žino tai, ko aš nežinau, ir nežino to, ką žinau aš. Ji tokia buka. Šeimos židinio kurstytoja. O jos vyras turi humoro jausmą. Man labai gaila, kad jis jai neištikimas. Gal neištikimybė ir daro seksą tokį nuostabų? Netikrumas, nežinia, paslaptis, naujovė. Jei taip, man tokia taisyklė negalioja.

       Įdomu, ar kaimynė žino, kad jos vyras neištikimas. Tą vakarą, kai Bona papjovė jų triušelį, jos ir dvynių nebuvo namie. Mano vyro irgi nebuvo namie, svečiavosi tiktai jis. Šnekučiuodami išsikepėme triušelį. Suvalgėme be duonos. Po to. Man nebuvo gėda. Kai kuriais atvejais man nebūna gėda. Man tikrai patiko, kaip tai darėme, kardiologo rankų švelnumas. Jautrus žmogus. Aišku, kiekvieną kartą, kai taip klaidžioju ir vėl tampu nusikaltėle, nusikalstu pati sau, Tau. Bet juk Tu man kaskart atleidi. Esi viską pamirštantis, viską atleidžiantis. Galvoju, ar viską pamiršti yra tas pat, kaip ir viską atleisti? Aš nieko negaliu pamiršti ir negaliu atleisti. Maniau, gal užrašiusi viską pamiršiu. O ne. Nepamirštu, kad yra popierius, kuriame surašytos mano nuodėmės. Ir net ne visos. Bet surašytos. Įvairių spalvų rašikliais, reiškiančiais skirtingą nuotaiką. O, kad pamirščiau ir spalvas, ir nuotaikas. Kad atleisčiau sau gyvendama taip, tarsi niekur nieko. O ne. Net jei nebeprisimenu, kas ten užrašyta, – žinau. Ir Tu žinai. Tyli.

       Kardiologo žmona, jos vardas Diana, nebekalba su manimi jau senokai. Diana, klausiu, kaip tavo vaisius? Šypsosi ir nieko neatsako. Įsitikinusi, jog nekenčiu jos už tai, kad jie turi vaikų, o mes – ne.

       Dabar ji kartkartėm spigiai šūkčioja. Kur ugniagesiai? Kur vanduo? Kur?.. Aš nežinau kur. Tik girdžiu sirenas. Artėja. Girdžiu. Gal ji apkurto nuo savo pačios balso?

 

       Vakar mačiau ją žiūrinčią pro langą, kai iš taksi išlipo Gabrielius ir jo draugas, kurio vardo žinoti nenoriu. Gabrielius vis dar kostiumuotas, ilgokai užsibuvo darbe, paskui – banketas. Pavargęs. Bet vis tiek norėjau, kad atvažiuotų. Neperspėjo, jog atvažiuos ne vienas. Prašiau atvežti konjako. Atvežė METAXA. Nes jam patinka METAXA. Jam patinka, kad man patinka, kad jam patinka METAXA. Nieko nesakiau, tik pašildžiau taures. Jis žino, jog turime ypatingų taurių iš Graikijos. Žino, jog graikai man yra labai gražūs. Jauni graikai. Gabrieliaus draugas nebuvo panašus į graiką. Bet buvo daug jaunesnis už Gabrielių, ir aš, aišku, pasinaudojau proga įgelti: kiek tau metų, berniuk? Ar galima tau gerti METAXA, berniuk? Galima, atsakė. o kiek jums metų? – paklausė. Kiek jums metų. Gabrielius įsikišo pagirdamas mano naują šukuoseną, su ja atrodau jaunesnė dešimčia metų. Atsargiai, tarė Gabrielius, jeigu šį mėnesį dar kartą apsikirpsi, tau nebeparduos cigarečių. Žinau. Bet vis tiek nekenčiu, kai berniukai kreipiasi į mane jūs. Tai reiškia, jog savo amžiaus jau niekam negaliu sakyti. Net Tau.

       Gabrielius žadėjo, kad juodu išgers butelį ir išvažiuos. Virtuvėje garsiai pasakiau jam, jog negaliu pakęsti berniukų, kurie graužia nagus. Bet jis labai gražus, išskyrus, suprantama, rankas, atsakė Gabrielius. Tai štai kaip tu gyveni, pasakiau. Norėjau, kad susipažintum su manimi, nusivaipė Gabrielius. Aš ir taip pažįstu, neįsivaizduoji, kaip gerai tave pažįstu. Ne, tu manęs visai nepažįsti. Mes dūkome: tu manęs nepažįsti, aš tave pažįstu, deramės, kad nepažįsti, deramės, kad pažįstu, prisipažink, kad nepažįsti, bet nori galvoti, kad pažįsti… Gabrielius iš čiaupo prileido saują vandens ir pylė man į veidą, tiesiai į burną. Žiopčiojau, išsigandau, jog uždusiu, o vanduo buvo ledinis, nes lauke minus dešimt, gruodas, vamzdynai gerokai atšalę. Ačiū, moki mane sugrąžinti į protą. Tu manęs nepažįsti, užantspaudavo man lūpas bučiniu Gabrielius. O kai jis išėjo į kambarį, nes berniukas sėdėjo vienas prie televizoriaus, pažiūrėjau į Tave, aukštyn. Ačiū. Kartais galvoju, kad visą gyvenimą pakaks ir tokių trupinių. Kad bent virpėtų širdis, kad bent virpėtų. Nes jeigu nurims?

 

       Sirenos arti ir vis kaukia. Mes – policija, sako, mes ne ugniagesiai. Tai kaip jūs ruošiatės man padėti? – klausiu. Jie stovi už tvoros ir nesijudina. Vienas jau prisidegė cigaretę ir dabar ši rūksta labiau nei mūsų namo stogas. Kodėl jūs stovite kieme? – klausia manęs juokdariai. O kodėl jūsų uniforma žalia? – aš klausiu. Tada kitas, tas, kuris dar nerūko, išsitraukia raciją ir kviečia greitąją. Juokdariai, sakau, jei greitoji pagalba galėtų užgesinti gaisrą, tai kardiologas turėtų išgydyti man gastritą? Ant jų automobilio stogo sukasi lempa – raudona mėlyna raudona mėlyna raudona mėlyna, – ir aš vėl nusisuku į ugnį.

 

       Berniuko veide mirguliavo spalvos, tarsi jis sėdėtų priešais degantį namą, jis tikrai buvo gražus, Gabrielius turi gerą skonį. Bet man nepatinka mažvaikiai, man patinka jauni gražūs vyrai, o berniukas buvo toks mažas, toks apgailėtinas. Ta riesta nosytė, smulkūs priekiniai dantys, dar tas metalinis žiedas antakyje. Norisi patraukti, tariau, ar galima? Gabrielius užsikvatojo. Būtų daug kraujo, tarė. Nebūk kalė, Berta, tai tik berniukas. Taip, nusišypsojo berniukas, man tėvai liepė grįžti iki vienuoliktos, mes tik išgersime butelį ir išvažiuosim. O gal aš nenoriu, kad jūs išvažiuotumėt, berniukai. O kur jūsų vyras? Nėra jos vyro, apie jį nereikia kalbėti. Gabrieliau, gali kalbėti, jis negrįš, jis toli. Ar tikrai jūsų vyras toks žymus, kaip sakė Gabrielius? Mūsų vyras visiems yra žinomas. Jo veidą atpažįsta gatvėje. Mes niekada neiname į parduotuvę įprastu laiku, mes apsiperkame labai labai anksti ryte, kai tu dar miegi, berniuk. Juk tu, kaip ir visi berniukai, mėgsti ilgiau pamiegoti? Mes turime svečių kambarį mažiems berniukams. O jūs turite vaikų?

       Mano vyras turi vaikų, ne aš. Mano vyras turi mažą berniuką. Ne aš. Aš nenoriu turėti vaikų. Argi tu nemyli vaikų?

       Tu myli vaikus. Sakei, kad jie visi galėtų ateiti, Tu priglaustum prie savo širdies kiekvieną berniuką, kiekvieną mergaitę. O aš vis dar mergaitė. Gabrielius vis dar berniukas. O kaip dėl Gabrieliaus draugo, to mažo berniuko, kuriam tėvai liepė grįžti iki vienuoliktos vakaro? Ar jam bus atleista? Kai mes nutilsime.

       Rodė filmą apie Marloną Brando. Jis irgi buvo berniukas. Jis įėjo į kambarį. Jam liepė įeiti į kambarį ir paimti nuo stalo žurnalą, pavartyti jį, padėti atgal, apsisukti apie savo ašį šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu, ir jis apsisuko taip nerangiai, tarsi tuoj tuoj pargriūtų veidu į kilimą. Paskui rodė jo veidą. Jis nežiūrėjo tiesiai į kamerą, nestovėjo ramiai. Apsilaižė lūpas. Nusišypsojo. Ir vėl apsilaižė. Vėl nusišypsojo. Jo dantys balti ir lygūs. Jo lūpos rausvos ir putlios. Jis pakėlė vieną antakį, kai neišgirdo, ko prašoma. Pasisukite profiliu, nežinomas berniuk, vardu...? Marlonas. Kokia jūsų pavardė? Brando. Keista pavardė. Itališka? Ne, aš neturiu italų kraujo. Kas jūsų tėvas? Cheminių trąšų ir pesticidų gamintojas. O motina? Aktorė.

       Norėjau pasakyti, kad Gabrielius panašus į Brando, bet nepasakiau. Tiesi daili nosis – pati gražiausia veido dalis. Lūpos. Norisi jas bučiuoti. Bet ar nebučiuojate vienas kito, berniukai, man už nugaros? Ne, mes žiūrime filmą. Geriame. Mes nemėgstame bučiuotis. O kokiame filme tu nusifilmavai, Berta? Aš? Neprisimenu pavadinimų. Jų nerodė kino teatruose. Visi jie lietuviški. Lietuviškai beviltiški. Apie begalinį skausmą. Negaliu žiūrėti. Gyvenimas irgi filmas.

       Bet jo pabaiga yra bloga, ar ne taip? Visų gyvenimo filmas baigiasi blogai. Kaip – blogai? – išsigando berniukas. Visai blogai, pasakė Gabrielius, visi personažai miršta. Ar visi būtinai miršta? Taip, tokios kinematografo taisyklės. Ir tu mirsi, berniuk. Ne, aš nemirsiu. Mirsi, berniuk. Berta irgi mirs. Gabrielius irgi mirs. Marlonas Brando mirė 2004-aisiais. Ar jis irgi mylėjo vyrus, kaip mes?

 

       Žiūrovų vis daugėja. Diana, susisiautusi apklotu, stovi atkišusi pilną apvalų pilvą, o jos vyras jau išvyko į darbą klinikose. Visas rajonas pabudo. Sapnuojantys numirėliai. Linguoja nuo kojos ant kojos, neina nei artyn, nei namo gerti kavos, tyliai šurmuliuoja. Keletas veislinių šunų neramiai zuja pirmyn atgal. Už tvoros. Nes, šiaip ar taip, švinta, nes, šiaip ar taip, rytas. Šeštadienio rytas. Ir jau atvyko ugniagesių mašina. Naujos technologijos, sako, mes įsigijome naujas revoliucines technologijas, pavadintas „Kobra“. Nupirkome iš švedų. Stichiją nuo šiol tramdome neidami į vidų, nerizikuojame ugniagesių gyvybe. Paleisime metalo dalelių srovę, kuri pramuš penkių milimetrų skersmens skylutes, pro kurias vėliau įpurkšime vandenį. Bet pirmiausia pasakykite, ar kas nors liko viduje? Mes norime žinoti, kuo rizikuojame.

       Rizikuojate Bona. Bona, sakau. Jos nėra šalia manęs. Vadinasi, ji liko viduje. Bona – tai šuo? Ne, tai saluki. Kas tas salukis? Šuo, šuo, šuo, – šaukia Diana. Ne, tai saluki. Saluki yra saluki, ne šiaip šuo, brangioji.

 

       Kodėl tu jo neįleidi vidun? Tai Bona. Labai pikta saluki. Aš žinau šitą veislę, tarė berniukas, o Gabrielius reikšmingai pamerkė man akį. Ji ne kiekvienam, atsakiau, ką tu žinai apie saluki? Žinau, kad tai viena seniausių skalikų rūšių, kad ją išvedė arabai, kad saluki medžiodavo gazeles, tų šunų neparduoda, tik dovanoja. Dabar jau parduoda, nuliūdinau jį. Dabar jau parduoda viską – ir saluki, ir gazeles, ir veislines moteris. Bona praėjusią savaitę sudraskė triušelį, kaimyno triušelį, jis man daug kainavo. Kas – triušelis? Ne, kaimynas. Berta, kodėl tu save skriaudi? – paklausė Gabrielius. Nežinau, turbūt todėl, kad kiekvieną kartą tikiuosi, jog tai ne skriauda, o dovana. Atsilyginimas. Beprotystė, Berta. O aš irgi turiu šunį, berniukas šypsosi, dobermaną pinčerį, jis gali bet ką užpulti ir sudraskyti, net patį velnią. Bona velnio negali. Ji drasko tai, ko man gaila. Triušelį? Triušelį. Tik triušelį. Net triušelį. Bet jis – gyvas maistas. Ne, jis ne tik gyvas maistas. Netikiu, kad triušeliai neturi sielos. Ar Tu jau priėmei jį į savo karalystę? Juk jie tokie žiopleliai – pabėga iš aptvaro ir liuoksi link piktos saluki. Bet ar baustum už žioplumą, tik už žioplumą?

       Įleiskite Boną vidun, prašė berniukas, įleiskite, būkit tokia gera. Negaliu, Bona pikta, Bona rujoja. Jau nusprendei, ar leisi gimdyti? Nusprendžiau, neleisiu. Kokia tu žiauri. Žiauri? Aš gailestinga. Sterilizuosi? Turbūt. Kas baisiau: gimdyti beveislius vaikus ar niekada nepatirti skausmo? Nepatirti skausmo, tarė Gabrielius. Berniukas tupėjo prie verandos durų ir glostė per stiklą saluki. Bona, gražuolė Bona, tamsiai pilka jos nugara tirpo sutemose, balkšva buvo tik papilvė ir kojos: žibėjo protingos akys. Mano Bona, gražuolė, patogiai prigulusi, kraipė galvą, kilsčiojo kudlotas ausis, ilgą snukį, kartais ištempdavo grakštų kaklą ir paliesdavo nosimi stiklą, berniuko ranką per stiklą, ilgas priekines kojas sudėjusi vieną ant kitos kaip dama. Jai šalta, nebūk žiauri, pasakė berniukas ir atsistojęs nustūmė lengvas stiklo duris, o Bona klastūnė pašoko ant keturių ir urgzdama puolė.

       Bona nemėgsta net Gabrieliaus. O svetimus tiesiog medžioja kaip triušelius. Bona, Bona, Bona! Šiaip ne taip sutramdžiau, stipriai pliekdama šlepete jai per užpakalį, šiaip ne taip į verandą iššoko abu berniukai, likau su ja viduje. Nuvedžiau Boną į savo darbo kambarį, į palėpę. Užrakinau.

 

       Dega tik palėpė, sako gaisrininkas. O, koks bjaurus randuotas jo veidas, apatinė lūpa atvipusi. Bet jūsų šuns niekur nėra. Mes pradėsime operaciją. Aš neleidau, aš dar neleidau, sakau. Bonos nėra palėpėje, Bonos nėra ten, sakau, reikia rasti. Kas tas Bonos? Kodėl neatvyksta greitoji? – šaukia jis kitiems. Jūsų chalato kraštai apdegę, sako kažkas. Vėl policininkas. Tas, kuris rūkė. Kur jūs buvote, ponia, kai užsidegė namas? Juokdariai, šitokius klausimus užduoda filmuose apie žmogžudystes. Kai užsidegė namas, buvau namie. Kodėl užsidegė namas? Nežinau. Kas padegė namą? Nežinau. Jūs? Nežinau. Nežinote, ar tai padarėte jūs? Nežinau. Vadinasi, tai galėjo būti jūsų darbas? Ne mano darbas padeginėti namus, mano darbas – mokyti vaikus, muzikos mokyti. Jūs turite vyrą? Nežinau. Turi vyrą, ji turi, turi vyrą, spiegia Diana už tvoros. Aš nežinau, ar turiu vyrą, brangioji. Kaip filmuose apie meilę. Nelaimingą meilę.

 

       Bet Tu gi žinai.

       Aš tave myliu, tarė Gabrielius. Tu kruvinas. Argi to maža? Tau įkando Bona. Aš tave myliu, Berta. Nežinau, pasakiau, nežinau, nežinau, nežinau, ar tu mane myli. Ką tik sakiau, kad taip. Tai kodėl mane palieki? Argi tai meilė? Todėl, kad myliu ne vien tik tave, Berta, ir tu pavydi, Berta. Nežinau, nežinau, nežinau, man atrodo, kad myliu daugiau, nei pavydžiu. Aš noriu būti arti. Paleisk berniuką, iškviesk taksi, tegul važiuoja pas savo tėtį ir mamą, jau greit vienuolikta vakaro. O kur tavo vyras? Jis toli, jis negrįš. Tai dėl to kardiologo? Nežinau. Žinai. Neži. Žinai. Ne. Viską žinai, žiūrėk į mane, mane, nebūk kalė, nebūk kalė, aš myliu tave, žiūrėk į mane. Berniukas vis dar lauke, jam šalta, jis laukia, kol atneši striukę, ir kviečia taksi, matai? Žiūrėk į mane, Berta, prašau tavęs, neskriausk savęs, mylėk, Berta. Bet aš nemyliu savęs, myliu tave, Gabrieliau, aš maniau… tikėjaus… tikiu… Tikėjimas – silpniesiems, bet tu stipri, Berta, kodėl negyveni taip, kaip nori, kodėl nenutrauki viso šito, kodėl vaidini gyvenime, o ne kine, kaip priklauso pagal tavo profesiją, kodėl baigei tą supistą pedagogų mokyklą? Jis sumokėjo už studijas. Todėl? Todėl, kad mokysiu vaikus muzikos, todėl, kad myliu vaikus. Berniukus. Tave, berniukus. Kodėl tu negyveni taip, kaip gyventų Berta? Kas tas Berta? Jeigu dabar neišdrįsi, tai kada sužinosi, kas tas Berta? Todėl, kad mus riša daug dalykų, tu nesupranti. Kokių dalykų, Berta? Šitas namas, šitas televizorius, štai šitas kavos puodelis, štai šitos šlepetės, štai šitas Bolero, kurio kartu klausėmės operos ir baleto teatre, štai šitas grindų laminatas, štai šitas įstiklintas langas… Mus riša ne meilė. Tai kas svarbiau, Berta? Kuo tu tiki? Ko tu lauki?

 

       Aš vis laukiu, kada Tu ateisi, juk žadėjai. Tu juk sakei, kad tereikia labai tikėti ir ateisi. Ir Tau šitoks gaisras visiškai nieko nereiškia. Tu daug didesnių dalykų gali nuveikti, gal Tau degtukų dėžutės plykstelėjimas virš spalvotais rašikliais išmargintos popierių kaugės pasirodė per mažas įvykis? Nesupratau, kodėl Tu nepasirodei tada, kai ugnis dar nebuvo pradeginusi stoge skylės. Tau irgi gražu? Nieko nėra gražiau už naktį liepsnojantį namo stogą. Trata-tata. Trata-tata. Baigiasi Bolero, kyla įtampa, garsėja liepsnos ūžesys – jau nebe fone, jau stipriausias garsas, jau pagrindinė tema. Ir tra-TA! Ir tylaaa. Ir tylos nėraaa, nesss gedulingas ūžesysss. Ir kurį laiką abu klausomės, kaip trakšteli šen bei ten lenta, sprogsta įkaitusi stiklinė vaza. Vėjas pro stogo skylę neša degančius mano popierinių išpažinčių sparnus. Nei pragaras, nei dangus jų nebeskaitys. Tu jau skaitei, ir abejoju, ar norėtumei dar kartą viską kartu su manim išgyventi. Bet Tu žadėjai ateiti, štai kas man rūpi. Ir aš žvalgausi po minią bandydama atpažinti Tave. Ne, Tu negalėjai būti tas, atsinešęs pilną kibirą vandens, – kam Tau gesinant vanduo? Ne, Tu neturi neįgalios dukros, kuri sėdi susisukusi vežimėlyje ir taip pat nori pamatyti liepsną; kai ji šypsosi, vienintelė visoje minioje šypsosi, jos smakru teka seilės. Ne, Tu nesi turtingas senis, kuris, grįždamas namo iš penktadienio šventės, sustoja ir pro atidarytą automobilio langelį bando įžiūrėti kaimynų nuostolius. Dvidešimt tūkstančių! – šūkteli. Kam jis šūkteli? Tau? O Tu neateini gesinti viso to gaisro ir man neramu. Paskui.

       Štai kur Tu. Matau. Dabar matau. Tu vėl nusisukai, bet dabar pažįstu Tavo nugarą. Tu apsivilkęs ugniagesio uniformą, bet nusiėmęs šalmą. Tai Tu. Mačiau. Vieną sekundę. Atpažinau. Taip dažnai Tave sapnuoju, kad tučtuojau atpažinau. Taip Tave myliu, kad sekundės užteko. Tu nesiskutęs. Koks įdegęs Tavo veidas. Tu vėl atsisuki. Ar pasakysi man ką nors, kaip sapne? Tavo akys paraudusios, ore tiek daug smalkių, vėjas pučia jas į Tavo pusę. Nejuokauk, įsakyk vėjui pakeisti kryptį! Įsakyk lyti lietui! Gruodžio lietus užgesintų liepsną per dešimt minučių! Pažvelgei man į akis. Girdi, jaučiu, kad girdi mane. Šyptelėjai. Man šyptelėjai, mielasis. Dabar esu rami, gaisras tuojau užges. Tu rasi mano Boną. Nebūtinai ji bus gyva, bet juk Tau nesvarbu. Tau nesvarbu, gyvi mes ar mirę, Tau nesvarbu. Tu pakeitei mano galvoje visas tas dešimt gaisro minučių skambėjusią plokštelę: dabar orkestras pradėjo groti Requiem įžangą. Pie Jesu. Pie Jesu. Spiegia solistė. Negaliu pakęsti tokio aukšto moteriško balso. Nutildyk ją, kalbėk mano galvoje tik Tu, tik Tu, saldusis. Palauk, sakai, tuoj uždainuos...

       Berniukas.

       Viešpatie, palėpėje, tas berniukas vis dar palėpėje, liepsnose, laiko rankose Boną, saluki, dovanotą man angelą sargą. Tu jį. Dovanojai. Matau Tave, puolantį link, be, šalmo, vis dar, be šalmo, mielasis. Aš paskui Tave. Kur? Paskui. Tave. Tave.

 

       Ir choras klykia: Agnus Dei.

       Agnus Dei, Agnus Dei, Agnus Dei.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)