Jurgelionis_gludi_liudi       Kleopas Jurgelionis (1886–1963) – poetas, kritikas, vertėjas, vienas pomaironinės poezijos reformos iniciatorių. 1903 m. Peterburge baigė progimnaziją. Vaidino šio miesto lietuviškuose mėgėjų spektakliuose, juos režisavo. Įsitraukė į socialdemokratų partijos veiklą. Kalintas už dalyvavimą 1905–1907 m. revoliucijoje. Parvažiavęs Lietuvon, vedė agitacinį darbą Vilniuje, Šiauliuose ir Suvalkijoje. Vilkaviškyje buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą, tačiau jį išvadavo kalėjimą užpuolę draugai. Caro policijos persekiojamas, pasitraukė į Vakarus. 1907–1908 m. Škotijoje redagavo dvisavaitinį Britanijos lietuvių darbininkų laikraštį „Rankpelnis“. 1908 m. Jogailos universitete Krokuvoje studijavo kalbotyrą. Nuo 1909 m. gyveno JAV, 1919 m. baigė teisę Čikagos universitete, šiek tiek vertėsi advokato praktika. 1919–1923 m. redagavo laikraštį „Naujienos“, 1938–1941 m. laikraščio „Tėvynė“ redaktorius. Buvo sumanęs leisti lietuvišką enciklopediją ir tam tikslui kvietė visus Lietuvos žmones, tačiau karas neleido šio sumanymo įgyvendinti.

 

       K. Jurgelionis (lit. slapyvardis – Kalėdų Kaukė) išleido studijų knygas „Panemunėlio tarmės fonetika“ (1911), „Kun. A. Vienožinskis ir jo dainos“ (1911) ir tautosakos rinkinį „Mįslių knyga“ (1913). Eilėraščių rinkinys „Glūdi liūdi“ (1916) parodė ryžtą išsivaduoti iš maironinės tradicijos. Vitalinį erotizmą ir „liūdinčio liūdesio“ patirtį K. Jurgelionis derino su simbolizmo ir ekspresionizmo efektais. Stengėsi išplėsti poezijos motyvų ir formų arsenalą, angažuodamasis pomaironinei žanrų įvairovei (nuo baladės iki filosofinių apmąstymų eilėraščio). Deklaravo poetinę kalbą, kurioje nuotaika įsišaknytų kaip savaiminė būties ekspresija, bylojanti estetinį organiškos formos veržlumą.

 

 

       MIESTAS

 

       Bėga ratai, ratukai,

       Trenkia kūjai, plaktukai,

       Didis riksmas

       Ir klyksmas,—

       Tai milžinas miestas dūsuoja,

       Gyvena, alsuoja...

 

       Į nasrus jo patekę,

       Savo valios nebtekę,

       Kas jam reikia,

       Teveikia

       Mašinos ir žmonės — jo dalys —

       Ir jis visagalis.

 

       Iš jo garo ir dūmų,

       Iš jo akmenio, rūmų

       Yr įkurtas

       Užburtas

       Svaiginimo ratas!

       Jis dvasią Sulaužė, sutąsė...

 

       Paris, 1907

 

 

 

       TRAUKINYS

 

       Dundena ir skrenda, dundena ir skrenda...

       Ir paukštis taip greit nepaskris!..

       Kažin kur dievai jį ketina nunešti,

       Kažin kur jis skridęs nuskris...

 

       Dundena ir skrenda, dundena ir skrenda...

       Gal biesas jį sugriebė nešt!..

       Regėk! Jis atgal taip jau greitai vėl dumia...

       Mat, nieko negavęs gal pešt...

 

       1908

 

 

 

       PERSISKYRIMAS

 

       I

 

       Ir didelis garlaivis judėti pradėjo

       Palengva... Toks milžinas, bejausmis bemutis...

       Per skruostą išbalusį jai ašara riedėjo,

       Plaveno jos rūbą vėjukas mažutis...

       Vanduo pažaliavęs taškeno,

       O garlaivis dantis kaleno...

       Plyšys atsivėrė ir didesnis vis darės...

       Toli mėlynavo begalinės marės,

       Ilgėjimos marės!..

       Šviesiam avilyj, kur jausmai mūs' — bitutės,—

       Giedroj benaudojant vasarojaus kviečius,

       Į korius pripylė medžiagos saldutės,—

       Iškilo dabar taip netikėtai spiečius,

       Sukilo, sujudo sparnučiai,

       Papurę, didi ir mažučiai...

       Viduj bitinėlis taip skardžiai aimanavo —

       Skaisčios vienatos skyrės ir „mano", ir „tavo",

       Ir „mano", ir „tavo"!..

 

       II

 

       Į krantą krūtim atsimušdamos,

       Šnabždena pageltusios bangos

       Stiklinės, raminti mėgindamos...

       Bet, spausdamas širdį man, rangos

       Vienoj bepalikusioj atskaloj

       Išskaidyto medžio kentimas...

       Ir žaizdas suplėšytas glostyti —

       O, koks tai pašėlęs geidimas!

 

       Ten, jūrų tolybėse, ūkana...

       Joje lyg suspindo žvaigždutė...

       Matau — spindulyj jau begęstančiam

       Ak, liūdna, taip liūdna galvutė!..

        Ir vėl jos nebėr... Ir kažin kokios

       Lyg stygos per jūras ištįso

       Iš sielos ir žaidė melodijas

       Liūdniausias gyvenimo viso...

 

       1908

 

 

 

       FRAGMENTUM

 

       Ateikš, mokiny, čia į krūmų pavėniai

       Ateikš, jei apniko juodasis liūdnumas,

       ateikš, kad ir džiaugsmo per saiką turėtum!..

       Čia, krūmų pavėnioj, šilkinėj žolelėj,

       kitoniškas ūpas, kitoki jautimai

       apsiaus tavo sielą, ir mintyt galėsi...

 

       Minėjau čia džiaugsmą per saiką...

       Ir tai netiesa, mokiny! Apsižvalgę

       plačiausiai, gilybių naruosna įėję,

       gilybių gilumą mūs sielos gilybėms

       saikuot pamėginę ar sielos gilumą

       kitokiais gilumais, patirsiva mudu,

       kai nėr nei kraštų, kur galėtuva saiką

       pridėti, ir saiko įspėt neįstengsiv...

 

       Ag, žinom — gilumas vadinama dugno

       tolumas. Būtų tat dugnas ir kraštas.

       Bet dugnas ir kraštas, ir saikas, ir mastas —

       žmonių, kurie visą būtybę temoka

       ant savo trumpai nuregėto kurpalio

       matuot, pramanytas yr daiktas...—

 

       Kurpalis žmogaus... Ir jisai, kaip mėlynė

       dangaus ir kaip amžinas upių bėgimas,

       neturi ribų, jeigu jin pažiūrėtum

       taip pat, kaip į augantį rugį, į sriovintį

       vėją, į kylantį garsą žiūrėti

       išmokom...

 

       Kitoks jau kurpalis — trumpai nuregėtas,

       kitoks — nors dailės įvairiai iškaišytas,—

       nors daugel svajonių, nors aibė dyglių,

       kaip žolė, nurautoji nuo pievos — Tėvynės,

       tarp jai svetimųjų dievams svetimiesiems,

       kaip ji mirtiniems, laikinai atneštoji,—

       toli jis nuo savo tikrosios būtybės,

       toli jis nuo pievos — Tėvynės...

 

       1908

 

 

 

       VIZIJA

 

       Nušvito kambariai... Plonutėlės plonutės,

       kaip miglos lengvutės, lyg archangelų choro

       Praamžiaus sėdyboj užžavėtingos gaidos

       sujudino plotį nustebusio oro...

       Ištryško spinduliai, margesni dar kaip saulės...

       Skaistieji vaizdai... Plonumybių verpetas...

       O deive... štai deivė, apsupta aureolų,

       Nirvanos  esybė, lyg vasaros metas,

       įėjo stebuklinga... Ir elfai jai gieda...

       kaskadomis rieda ties kojom, ties plonu

       jos liemeniu... Nuoga... Tu nuogybės dievybe!..

       O koks degulys!.. Kaip skaudu ir malonu!..

       O deive! O deive!.. O tu, deive gaivinga!..

       O tu... spindulinga!.. Netikėtasai svečias!..

       Sakų širdingųjų gyvata prakilnioji,

       švelnioji, užburtasai sapnas!.. Aš nečias

       išreikšti aidams, atsiliepusiems sieloj

       akivaizdoj tavęs, malonybe karštoji!..

       Aš puolu po kojom... O eik gi, o ženk gi,

       o plauk per mane tu, šventybe keistoji...

 

       1908.III.20

 

 

 

       TRIOLETAS

 

       Parašysiu trioletą!

       Taip, kai nieko nedarai,

       Tai sumanęs ir sakai:

       Parašysiu trioletą.

       Bet, gal būt, ir neblogai

       Padaryti nors tatai:

       Kuomet nieko nedarai,

       Parašyti trioletą!

 

 

 

 

       PAVEIKSLAS

 

       Išsidriekę kasos, kasos

       Taip plavena pavėjui,

       Šypso šypso lūpos, lūpos,

       Meilė skraido apsukui.

 

       Prisimerkę akys, akys,

       Tiek švelnumo žvilgesyj,

       Tartum pereis jis krūtinę

       Ir užmirs giliai širdyj.

 

       Lyg šilkinė oda, oda

       Šviečia tyliais spinduliais,

       Standrios standrios krūtys, krūtys,

       Meilė veržias kamuoliais.

 

       Išsitiesę rankos, rankos,

       Lyg viliodamos glėbin,

       Tartum kviesdamos apjakus

       Pulti meilės užmarštin.

 

       1911

 

 

       JŪRA IR MERGOS

 

       Kai mergelės grėbė šieną,

       Aš stovėjau pajūryj.

       Puiki jūra, puikios mergos,

       Neramu širdyj.

 

       Kilo jūros baltos bangos,

       Tėškė šviesiu sidabru.

       Išsidraikė gelsvos kasos,

       Žibo gintaru.

 

       Pūtė vėjas pietvakaris,

       Ūžė jūra vis smarkiau.

       Vėjo sučiuptas grėbėjas

       Prie savęs šaukiau.

 

       Ir kai jūra įsiūžus

       Svaidė lig manęs putas,

       Aš čia pat turėjau sykiu

       Jūrą ir mergas!

 

       1911

 

 

 

       PAVASARIS

 

       Pavasaris tai jauna mergelė.

       Medelių šakelės pilnos sakų,

       Susprogę lapeliai skaisčiai žaliuoja,

       Tik nėr apskritybės

       Atkištųjų šakų,—

       Pas pilną gyvybės

       Jaunutę mergelę — krūtų.

 

       1911

 

 

 

       TARP PRAGARYNO IR DANGAUS

 

       (Nepabaigto veikalo fragmentas)

 

       I

 

       Ir išplėšė man dūšią

       Atėjęs angelas, ne piktas ir ne geras...

       Ir kitas svietas pasirodė

       Akim nustebusiom...

       Su smako baisia uodega,

       Mirgėjusia kaip milijonai

       Odų gyvačių nuodingųjų,

       Ir kartų kartais baisesniu snapu,

       Ir viduriais kaip larvos,

       Kokių čia žemėj nesti,

       Atapūkštė velnioniška mašina...

       Akimirkoj, lyg vėjo pūstas,

       Pasijutau ant tos mašinos kupros.

       Papūkšt! — ir skradžiai mėsas,

       Ar kažką panašaus į mėsas,

       Omai prastumtas aš tapau.

       Ir čia jau nebebuvo nei šviesos,

       Ir neigi tamsu buvo.

       Nebuvo nei malonu,

       Ir gailystų taipjau nebuvo.

       O vietoj žemiškojo oro

       Kažin kokia pilkoka tirštuma

       Aplink, viršuj ir apačioj

       Judėjo, plaukė, mainės,

       Per gerklę lyg krekenas garmėjo

       Į plaučius, jau nustojusius dūsuoti —

       Bent taip, kaip žemėj, mes dūsuojam.

       Ir į akis, ir per akis

       Srioveno ir putojo

       Tas oras ir neoras,—

       Ir akys matė, ir nematė nieko.

       Ir tik ūmai kažin kas pasirodė,

       Kažin koks garsas pasigirdo,

       Ne toks, kokius mes žemėj gird'm

       Kažin koks ūžmas, suirutė,

       Kad ir aplink ramybė tebebuvo

       Ir tirštuma taip pat srioveno.

       Plačiai išsiplėtė man akys,

       Nors aš nesistengiau jų plėsti.

       Sujudo smegenys pakaušyj,

       Sujudo ties kakta, ausim,

       Ties momeniu ir viduryj...

       Ir aš pradėjau smegenim regėt.

       Ir raukšlės smegenų

       Išvydo raukšles smegenų raukšlių.

       Ir matė, kaip jos sklido tirštumoj

       Ir lyg smailučiais kalavijais,

       Žybčiodamos lyg šviesūs vabalėliai,

       Mėgino tirštumą kaip nors

       Pradurt, praskriet ir išsikelt viršun,

       Kad kokią nors apyregę pamačius.

       Bet veltuo mirguliavimas jų ėjo.

       Ne žemėj ir ne ore aš stovėjau,

       Stovėjau, bet ar buvo tai stovėjims,

       Suprast to neįstengiau...

       Jutau margumą pilkumoje,

       Jutau, kad smegenys nenori rimti.

       Apmiręs pats, regėjau darbą smegenų,

       Visom jėgom plasnojusių galvoj,

       Ir praeitin, ir dabartin, ir ateitin

       Mėginusių raukšles pakreipti...

       Bet tuščios buvo jų pastangos,

       Menkutės liekanos žemiškos puikybės.

       Ir nieko nesimatė...

       Pradingo praeitis — trumputė valandėlė,—

       Ir nei jausmų, nei geidulių, minčių,

       Svajonių, atliktų ir užmanytų veikalų,

       Nei meilės, nei draugų, ir nieko, nieko

       Vaizdu gyvuoju apsireikšt nebegalėjo.

       Kaip dulkė, už visas menkiausias dulkes

       Pranykstamiausia dulkė praeitis tebuvo.

       O plotai ateities... Klaiku tenlink pažvelgti...

       Ir begalybių begalybėj alpni dūšia,

       Skraitelį menką teaprėpus,

       Tik mirksi ir kugždena,

       Neišgali nė sau plačiau pašviest,

       Ir dabartyj pilkybė...

       Ir smegenys, pašiurusios baisingai,

       Visom dalim sujusti bandė.

       Tarytum rėkė aštriais mažučiais liežuvėliais.

       Aštrioms mažutėmis raukšlelėms,

       Ir gerklės jų tarytum smaugęs,

       Tarytum spiegė begalybėj

       Litanijas gailingas amžinatvės jausmo,

       Bet akys išverstos baltai dėbsojo...

       Ir skriejo tik pilkybė...

 

 

       II

 

       Nors laiko skaitliaus nebebuvo,

       Tur būt, ilgai aš taip tūnojau.

       Aprimo šiurpis smegenyne,

       Ir vėl aš tūlą garsą

       Sriovėm kažin kokio dvelkimo

       Ties savim ar toli kur išgirdau...

       Tylus, kaip lapas,— dar tylesnis,

       Dar šimtą kartų nežymesnis

       Jaučiau bepaliekąs tarp begalybių,

       Gyvuojančių ir nesančių tuštybių...

       Ir prieš nemirksinčias akis,

       Ir prieš pranykusią esybę mano

       Ūmai sušvito.

 

       Atėjo angelo širdis liepsninga

       Ir mano sąmonėj

       Sukūrė žiburį bekūnį...

       Tapau į dvasios širdį panašus,

       Nebe žmogus ir nebe siela,

       Ir ne vėlė, ir ne dvasia...

       Ir jau anos pasaulės pajautimais

       Jutau judėjimą,

       Jutau kelionę atliekąs

       Tarytum erdvėj, paslapčių buityj,

       Buityj ir nebuityj...

 

       1912

 

 

 

       NORĖTŲS

 

       Norėtųs,

       Kad angelas iš švenčiausio dangaus

       Sparnais patyloms atplaventų

       Pateikti ramumo skaistaus.

 

       Norėtųs,

       Kad viskas kaip užmirštoj šventykloj

       Glūdėtų be garso mažiausio

       Ir didintų tylą tyloj.

 

       Stotųsi bekūniai paveikslai,

       r siela, kaip vaidilutė skaisti,

       Kiltų užžavėta prie jųjų,

       Ir melstus, mažutė pati.

 

       Norėtųs,

       Kad vakaras purpurinėms spalvoms

       Padanges užlietų ir skliausmą

       Ir aidai kiltų patyloms.

 

       Norėtųs,

       Kad švelnūs, kaip prietelybė, spinduliai

       Mirgėtų, globtų ir bučiuotų

       Ir perskrostų kūną giliai.

 

       Kad miglos kiltų stebuklingos,

       Apsiaustų, kaip mėnulį drignis,

       Ir himnus giestų iškilmingus

       Šventybėj pakilus širdis.

 

       Norėtųs,

       Kad Ragana pašiauštais plaukais

       Akim geidulingom dėbsotų

       Ir gąsdintų sielą smakais.

 

       Norėtųs,

       Kad baimė įsiskverbtų širdin,

       Nerimastyj siela virpėtų,

       Įsmeigus akis paslaptin.

 

       Pagunda suaitrintų protą,

       Kovotų kaip padūkę jausmai,

       Ir plėšriosios kančios ugninės

       Prilenktų gyvatą žemai.

 

       Norėtųs,

       Kad viskas kaip pragare degtų,

       Tviskėtų, žėrėtų, liepsnotų,

       Ugnies uraganais eitų.

 

       Norėtųs,

       Kad viskas, kaip paskutinėj dienoj,

       Irtų ir griūtų, ir garmėtų

       Betirpstančios žemės liepsnoj.

 

       Važiuotų kaip bokštai vežimai

       Su tūkstančiais liuciferių viršuj,

       Ir, kalnams iš vietų iškylant,

       Kvatotų velniai apsukui!

 

       1911

 

 

 

       MERGYTĖ

 

       Mergytė lelijėlė,

       Paukštytė čiulbutė,

       Lanksti smilgužėlė,

       Žibutė blaivutė!

       Akytės — jūružės,

       Veidelis — saulutė

       Ir tokia švelnutė

       Šnekėlė širdužės.

 

 

 

       LIUBCIKAS

 

       Buvo patiestas stalas,

       Mes valgėm gardžiai,

       Ir juokės mergaitės

       (Jos visos buvo sesutės),

       Ir liubčiką tu pagalios pritaisei,

       Visiems po bliūdelį davei,

       Ir liubčiką tavo aš visą suvalgiau,

       Suvalgęs norėjau daugiau,

       Ir tu tą žinojai,

       Ir tu tą matei...

       Ach, kam tu man to liubčiko davei?

       Ir kam tau dievulis abipus kakton įdėjo

       Po gilią jūružę?

 

       1915

 

 

 

       GLŪDI LIŪDI

 

       Kurgi vėjai, kurgi žiaurūs,

       Kurgi audros pragarinės?

       Kurgi norai, kur troškimai,

       Kur skausmai jaunos krūtinės?

       Tylu tylu girių plynioj, plynių plynioj tarp kelmų,

       Nesučirba sausas medis, glūdi liūdi be jausmų.

       Bodžią snaudžią pasakėlę seka plepa ten tupįs

       Senas velnias, samanotas, šleivas kreivas neregys.

       Nėra vėjų — nėr plaukimo,

       Nėr audrų — ir nėr gyvatos,

       Nėra norų skaudulingų —

       Ir mirtis tik vilčiai matos.

       Glūdi liūdi jausmas plynioj, plynių plynioj užkeiktoj,

       Nesukyla karštas kraujas, šąla bąla vaizdykloj.

       Senas protas skraidžią mintį kiša riša tarp grandžių,

       Ir sunku sunku išskrieti iš kalėjimų sklandžių.

       Glūdi liūdi jausmas plynioj, plynių plynioj užkeiktoj,

       Nesukyla karštas kraujas, šąla bąla vaizdykloj.

 

       1911

 

 

 

       TAIP TIK SAPNAVAU

 

       Štai stojos prieš akim didi platybė,

       Suspindo saulė daug karščiau,

       Pripildė širdį malonybė,

       Ir giedrų ilgesį jaučiau...

       Bet gal giliam miege aš taip tik sapnavau...

 

       Pakvipo oras kvepalais rožiniais,

       Godžiai rožėm aš kvėpavau

       Ir atdūsiais tyliais šilkiniais

       Širdyj leliją meilavau...

       Bet gal giliam miege aš taip tik sapnavau...

 

       Manęsp prislinko angelas širdingas,

       Širdim jo širdį bučiavau

       Ir uždegtas, augąs, galingas

       Iš džiaugsmo aš balsu rėkiau...

       Ach ne, giliam miege aš taip tik sapnavau...

 

       1913.XII.9

 

 

 

       ŠEŠĖLIS

 

       Miglotoj gatvėj, miglomis aptūlotas, tai mano buvo šešėlis,

       Tai mano šešėlis gatvėj miglose tavaravo naktį,

       Kad jo negamino nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės, nei žibintuvai,

       Tai slankiojo mano šešėlis naktį.

 

       Ir žemėj, ir ore tarp miglų pratįsęs vis augo mano šešėlis,

       Vis aiškiai mačiau jį aš savo akim, gatvėn išėjusiom naktį,—

       Nors jo negamino nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės, nei žibintuvai,

       Vis slankiojo mano šešėlis naktį.

 

       Tai brėško iš miglų apmirusiai širdžiai meilės aušrinė,

       Tai meilės aušrinė gatvėje šešėlį atspindo naktį...

       Ir jo negamino nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės, nei žibintuvai,

       Ir slankiojo mano šešėlis naktį.

 

       1914.1.1

 

 

 

       DARŽE

 

       Daržas platus

       ir pilnas alėjų ir paunksnės,

       ir pilnas saulės.

       Man malonios paunksnės,

       ir aš myliu saulę.

 

       O ar ne tokiam darže

       klajojo šimtmetį atgal

       nelaiminga karalienė

       Džozefina?

 

       Tam darže aš kitąsyk buvau

       ir jo slaptingose alėjose jaučiau:

       Taip, tikrai čia vaikščiota jos,

       išdidžios ir puikios,

       nelaimingos karalienės

       Džozefinos.

 

       O vakarop, kad saulė užsiklojo medžiais,

       netoli Versalio rūmų

       aš regėjau dvasią,

       baltą ir išdidžią,

       dvasią Džozefinos...

 

       Ach! Bet kam dabar menu Versalį

       ir karalienę Džozefiną

       šitam darže,

       kur negyveno Džozefiną

       ir neklajojo jos dvasia?

       Eikim toliau daržu!

       Čia man patinka paunksnės,

       ir aš myliu saulę.

 

       1915

 

 

 

       BALADĖ

 

       Buvo raitelis garsingas

       Tarp senovės padermių,

       Kūnu ir dvasia galingas

       Milžinas iš milžinų.

       Tvirto būdo, greito veiksmo,

       Savo žygiuose šaunus,

       Neišleidęs priešui keiksmo,

       Geraširdis prakilnus.

       Savo širdžiai karalaite

       Apsirinko jis merginą,

       Prakilnios graznos dievaitę,

       Meilingiausią Džozefiną.

 

       Jai pagerbt suplėšė žiuobrį,

       Lokių užmušė šimtais,

       Išvertė tvirčiausią stuobrį

       Kalnuose ties debesiais.

       Ietim pervėrė kiekvieną,

       Kas jai neteikė garbės,

       Jospi meldės jis kasdieną,

       Kokį darbą tik pradės.

       Ir kur kovės ar puotavo,

       Su puikybe vis vadinos

       Apgynėju damos savo,

       Apgynėju Džozefinos!

 

       Mūšyj niekas nesulaužė

       Ginklo raitelio stipraus,

       Betgi širdį jo sugraužė

       Liepsna ilgesio aitraus.

       Nors visi prieš jį drebėjo,

       Gerbė damą jo giliai,

       Pats atsiekt jos negalėjo

       Ir tik dūsavo tyliai.

       Pasišventęs ją mylėti,

       Prietaruos senuos kankinos —

       Negalėjo jis norėti

       Savo damos Džozefinos.

 

       Teturėjo viltį labą,

       Kad po gyvasties paskui

       Jis, įžengdamas į grabą,

       Susitiks su ja danguj.

       Ir mirtis kaip čia jau buvus...

       Bet, kad žengė jis graban,

       Velnija, visa sugriuvus,

       Jį nutraukė pragaran.

       O dangus jo damai teko...

       Neįvyko, kaip vaidinos...

       Pragare jis jau apjako,

       Nesulaukęs Džozefinos.

 

       1913

 

 

 

       JAUNOS DIENOS

 

       I

 

       Kai vėjas draiko pasigavęs tavo plaukus

       Ir meilė džiaugiasi, tavęs sulaukus,

       Ir kai sujudus prie manęs šiltai tu prisišlieji,

       Ir greit žaliais, rusvais ir mirgančiais dažais,

       Pradžiugusiais gyvenimo srovių lašais,

       Po visą žemę auštantį pavasarį palieji,—

       Jaunėju aš dvasia ir kūnu tavo šilumoj,

       Žvaigždžių ir saulės teikiamoj,

       Jaunėja ir širdis, ir mano senosios svajonės,

       Šviesioj bangoj mane apsupusios malonės.

 

       II

 

       Kai miškas pasigenda medžių, nukirstų sienojams,

       Pamiršti liūdesį —tai sveikinti aušras rytojams,

       Pamiršti liūdesį — tai pastebėti,

       Kaip pievos džiaugiasi rytų rasa,

       Kaip geltonėja auksu tavo supinta kasa,

       Ir tavo mergišką gražumą pamylėti...

       Jaunėju aš, kai tu esi man mėnuo ir saulutė,

       Kai tu esi man jūroje bangutė,

       Kai tu mane sapne liūliuoji

       Ir savo rūteles man apdainuoji...

 

       III

 

       Taip matomai šios mūsų dienos eina ir praeina,

       Ir amžiais vėl ir vėl pasikartoja jų kaleina...

       Ar galima pasenus vėl norėti,

       Kad dienos vis kartotus nuo nežinomos pradžios,

       Iš naujo austų protarpiais be pabaigos

       Ir protarpiais viliotų mus iš naujo atjaunėti?

       Ar sutarimas tarp mėnulio ir saulutės,

       Ar spinduliai akių mergelės, amžinai jaunutės,

       Mane galėtų perspėti, kur baigias, kur sueina

       Jaunų ir senstančių dienų man skiriama kaleina?

 

       IV

 

       Po ilgesio ilgų naktų — ar tai ne ji ateina?

       Ar tai ne mano meilė į mane vėl eina

       Ramiomis sritimis dangaus plačios giedros

       Ir apsupa mane be vėjo, be skaudžios audros,

       Meilingai mano kūną patalais apklosto

       Ir mano veido raukšleles pūkais išglosto?

       Ir vėl išaušta dienos — kitos ar tos pačios,

       Žiedeliais po žiedelių vasarėja pievos plačios,

       Su milijonais pumpurėlių laukas geltonėja,

       Jaunų spalvų ramybėj mano dienos vėl jaunėja.

 

       Kleopas Jurgelionis. Glūdi liūdi. Poezijos rinktinė. V.: Vaga, 1971.

 

       Skaityti toliau