tekstai.lt


Adomas Lastas. Eilėraščiai iš „Poezijos rinktinės“ (1986)
Adomas_Lastas
Adomas_Lastas
       Adomas Lastas (1887–1961) – poetas, vertėjas, knygnešys. Baigė Suvalkų gimnaziją, 1908 m. įstojo į Maskvos universiteto teisės fakultetą, kartu lankė ir lietuvių kalbos ir literatūros kursus. 1910 m. už revoliucinę veiklą pašalintas iš universiteto, ištremtas iš Maskvos. 1911 m. – žurnalų „Visuomenė“, vėliau – „Aušrinė“ bendradarbis. I-ojo pasaulinio karo metais buvo rusų armijos karininkas, keletą kartų sužeistas fronte. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918–1922 m. mokytojavo Marijampolės realinėje gimnazijoje, redagavo laikraštį „Beraštis“. 1924 m. Lietuvos universitete išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo teisininko diplomą, vėliau vertėsi advokatūra ir dirbo juriskonsultu Žemės banke.

 

       Eilėraščius pradėjo publikuoti 1910 m. „Aušrinėje“, „Vilniaus žiniose“, „Vaivorykštėje“. 1920 m. atskira knyga išleido poemas „Saulėta pasakėlė“, „Lelija“, „Vėtra“. Išleido eilėraščių rinkinius „Auksinės varpos“ (1921), „Ties kruvinom spurgom“ (1935), „Pasiilgimas“ (1939), poemą „Lietuvos knygnešio likimas“ (1925). Ankstyvoji poezija itin stipriai paveikta simbolizmo. Autorius operuoja abstrakčiomis priešpriešomis, linksta į gamtos vaizdo alegorinimą, manieringumą. Stipriausia poezijos dalis – peizažinė lyrika. Nuo I pasaulinio karo metų padaugėja socialinės retorikos, satyros elementų, tačiau vyrauja romantinio tipo meilės lyrika.

 

      

 

       Upelis

      

       Čiurleno upelis, viliodams mėlynę

       į guolį ir šaltą, ir kietą;

       o guolyj vijokliai, gudriai susipynę,

       žydėdami margino vietą.

 

       Įerzintas vėjas bučiavo upelį

       ir drumstė skaistybę jo veido;

       o saulė įkaitus tik džiugino šalį,

       net juoką linksmutį paleido.

 

       Upelis tą juoką bangelėj pagavo,

       kai saulė tik spindulius bėrė;

       švituolį sidabrą jis žarstė, bangavo

       ir deimanto spurgas tik nėrė.

 

       Čiurleno upelis, viliodams mėlynę

       į guolį ir šaltą, ir kietą;

       o guolyj vijokliai, gudriai susipynę,

       žydėdami gražino vietą.

 

       1912.IX.10

 

 

 

       Daina

      

       Juodą žirgą pasbalnojęs

       aukštu tymo balneliu,

       aš sau vienas josiu lėksiu

       amžių užmirštu keliu.

 

       Josiu lygų, platų lauką,

       josiu snaudžiančias girias,---

       ten su ragana sudaušiu

       burtų sklidinas taures.

 

       Kai įjosiu gi į kalnus,

       kur skrajoja vien arai,—

       ten aušros vartus pasieksiu,

       ten ir mirti bus gerai.

 

       1914. VI.4

 

 

 

       ***

 

       Nuostabiais keliais atėjęs

       į šviesybės bokštą,

       aš jaučiu, ko liūdi vėjas,

       ko žolytė trokšta.

 

       Besvajodamas įspėju

       ir bangų siekimą,

       kai šėlo damos su vėju

       krantą plakti ima.

 

       Bet kokiems tikslams atėjęs

       pats esu į bokštą,

       nežinau: nesako vėjas,

       ko platybės trokšta.

 

       1915.III.8

 

 

 

       Pavasarinė

      

       Ji kalnais atėjo, kloniais,

       vainikuota spinduliais;

       ji diegų sapnais maloniais

       šalčių uždangas praskleis.

 

       Vos tik žemę jaunos kojos

       palytėjo atsargiai,

       tuoj po kojomis jai klojos

       nejučiom veja, rugiai.

 

       Vos ryte ji pabučiavo

       nesvyruojančias gėles,

       tuoj gėlelės išsapnavo

       sau žiedų akis gilias.

 

       Vainikuota, spinduliuota

       ji nusijuokė miškams,

       ir jau medžiai šaukia puotą,

       buriančią mįsles vaikams.

 

       1915.III.19

 

 

 

       Ąžuolyne

      

       Ošia, skelbia ąžuolynas

       nesuprantamus žodžius.

       Veidas jo — ramus ir grynas.

       Pučia jis šakų vamzdžius.

 

       Šiurkštūs lapai tartum pirštai

       maino ąžuolų balsus.

       Regis, audrą jiems išpirštai,

       taip akordas jų narsus!

 

       Ąžuolynas ošia tvirtas,

       pritaria svajonė jam,—

       regis, deivės ugdo mirtas

       dvasios pokyliui naujam.

 

       1915.VII.20

 

 

 

       ***

 

       Medžiai lapuočiai, galingi, pastirę,

       užkrečia burtais šakojančią girią.

 

       Šakos ramybę, pilnumą tik lemia,

       tartum jos laimintų pavergtą žemę.

 

       Niekur nebeitum! Iš džiaugsmo parpuolęs

       imtum apimtum žolytes vienuoles,

 

       kniūbsčias bučiuotum, švelniai glamonėtum!..

       Ant žolytėlių sau galvą padėtum...

 

       1915.VIII.3

 

 

 

       ***

 

       Neaiškūs akimirksniai širdį man gelia,

       piktai abejonėmis apsupa valią,

       o šmėkla, kur sutemoj traška,

       nuilsusias pastangas blaško.

 

       Siekimai supūva kasimuos be laiko;

       klejojanti vėtra kantrybę išvaiko

       ir užneša smiltimis viltį...

       Na, kur čia aukštybėsna kilti?

 

       Belaukiant aušrų, jau gyventi įgriso:

       vien augančios kančios man liko iš viso...

       Su ilgesiu kaujuos be miego...

       Nuo skausmo krūtinė paliego.

 

       Taip ilgu, nyku man ir širdį taip gelia!

       Piktai abejonės paniekino valią,

       nors laukiu aš to, kuris traška...

       Ech, karas mintis visas blaško.

 

       1916.1.27

 

 

 

       ***

 

       Leiskit užsimiršti, širdį atgaivinti

       nuo piktų likimo pagiežų;

       duokit pasilsėti, mintimis atgimti

       nuo apveikusių mane kančių.

       O tuomet iš naujo aš sparnus ištiesiu

       ir nudžiugęs klausiu spindulių:

       – Kaip dabar jūs šviesit mano minčiai narsiai,

       pasinėrusiai tamsion gelmėn?

       Ir kokion taurelėn rinksit mano skausmą,

       tekantį širdingais ilgesiais? —

       Nesulaukęs, ką man atsakys auksiniai,

       aš bučiuosiu žemę taip karštai,

       kad juoda apsvaigus atsilieps žolynais,

       neregėtais džiaugsmo pumpurais.

       Nesulaukęs, ką man spinduliai paporins,

       aš nutiesiu mintį į dausas,

       na, ir taip spėliosiu, kalbinsiu mėlynę,

       kad prabils ramioji slėpiniais.

       Duokite tik laiko širdžiai atgaivinti,

       o drąsuolės mintys tuoj nubus,

       ir, sparnus ištiesęs, visumą apimsiu

       aš, jau virtęs angelu tamsiu.

 

       1916.VI.13

 

 

 

       Laukinis gėlynas

      

       Gėlyne turtingas, nesėtas, be galo!

       Kiek šilto jaukumo pajusti privalo

       nudžiugus krūtinė,

       kai tavo svajonė laukinė

       į nuostabų raštą liūliuodama pina

       aguoną, pūkuolę, ramunę ir liną,

       ir gėlę be vardo!

       Net vėjas grožybės neardo,

       kai šiurkščiosios usnys, nežymųjį žiedą

       prieš saulę atkišusios, tylą apgieda.

       Ramunės vien klausos.

       Jų galvos geltonos lyg sausos,

       nekaltos betūno prieš gilią mėlynę,

       o lapai balti, su usnim susipynę,

       rausvai taip nušvinta,

       ir tylūs raminamai krinta.

       Nekrustelia žolės — ir tįso taip mylios,

       lyg tartum svajonės apmirusios, tylios

       čia šypsos be žado,

       lyg žemė jau atilsį rado.

       Bet štai sulingavo, kambliai sušiugždėjo!..

       Tai sparnas šėlojančio, kimbančio vėjo

       užgavo pūkuolę;

       lengvi vainikėliai nupuolę

       sau švelniai nuo žemės pakilo ir skrenda,

       lyg tartum regėtum bekūnę legendą.

       Ir pilnos aguonos,

       reiškėjos, kad žmonės be duonos

       toli išsimėtė po platų dirvoną;

       tu dieną važiavęs jų spalvą raudoną

       regi vis iš tolo

       lyg žiedus raudono atolo.

       O regis, kaip vakar, prieš porą tik metų

       rugiai čia bangavo su raštais verpetų

       ir miežiai šiugždėjo,

       ir avižos gulė nuo vėjo...

       Tai karo dievaičiai užbūrė šiuos plotus,

       laukinių gėlelių kilimais nuklotus,

       kur žmonės iš bado

       jau elgetų kelią atrado.

 

       Nuo Dubno į Korsovą

       1916.VIII.1

 

 

 

       Rudeninė

      

       Šlapias, drėgnas, pilnas vėjo,

       iš už girių jis atėjo.

       Švilpdams gaudžia, šaukia, kaukia,

       barsto nuojautą nejaukią,

       ir iš lėto

       ilgesį lašais į širdį mėto.

       Vos užgirdę jį iš tolo,

       žmonės bėgo prie atolo:

       pjovė, daužė kiek galėjo,

       melsdami saulutės, vėjo,

       kad džiovintų,

       kad nebūt tuščių šalinių, spintų.

       O rugių auksuotus šiaudus

       kuliamoji išsisnaudus

       rijo, gniaužė, laukan metė...

       Ir duonelė štai šiemetė

       valgant kvepia...

       Užmiršti net, jog pasaulyj šlapia.

       Kepalai — apsėdę suolus;

       o riekė, ant skobnių puolus,

       taip gardžiai kvėpuoja, traukia,

       jog manai — tavęs tik laukia,

       kad su sviestu

       šiandien laimei ranką tu ištiestum.

 

       1916.IX.30

 

 

 

       Tiltas

      

       Pamylėję žvaigždę šviesią,

       jie į dangų tiltą tiesia,

       tiltą keistą, lengvą, ilgą

       iš auksinio sprindžio smilgų.

 

       Vienas vaizdą brangų, šventą,

       lyg balčiausio klevo lentą,

       skuba neša, tiltui duoda,

       kad nebūtų čia taip juoda.

 

       Kitas tvirtą mintį lanksto,

       besidžiaugdamas iš anksto,

        kad laimingą pradžią daro:

       laimė šypso jam be karo.

 

       O treti, liūdniausio veido,

       savo sielon nusileido;

       nusileidę apsižvalgė:

       ten mirties kabojo dalgė.

 

       Jie nutirpę, nusiminę

       tik į žvaigždę sidabrinę

       kreipias, liūdi, kažko trokšta:

       jie sapnuoja žydrą bokštą.

 

       Pamylėję žvaigždę šviesią,

       jie į dangų tiltą tiesia,

       tiltą keistą, lengvą, ilgą

       iš auksinio sprindžio smilgų.

 

       1916.X.1

 

 

 

       Dieviška ištvermė

      

       Nuo dieviška ištverme skambančio smuiko

       nužemintos jėgos išpuiko,

       ir baimės išvargintą protą jos kelia,

       kad galvą įsmeigčia į Paukščių aš kelią.

 

       Ištroškusiais žvilgsniais geriu plačią šviesą,

       o spindulį trupų ir liesą

       slepiu kuo giliausiai į jauną krūtinę,

       kad nuovargyj kibirkštį skeltų auksinę.

 

       Štai įtemptos stygos raudoti jau ima:

       ugninį jaučiu įkvėpimą.

       Jos baisiai kvatoja, klejodamos šaukia,

       lyg mėtytų didžią pagiežą nejaukią.

 

       Nuo dieviška ištverme skambančio smuiko

       nužemintos jėgos išpuiko,

       ir mano išvargintą protą jos kelia,

       kad galva sudaužčia į Paukščių aš kelią.

 

       1916.X.9

 

 

 

       Artojas

      

       Tartum kvapią duoną juodą žemę raiko

       jis užsmailintuoju noragu.

       Jo ir veidas blaivas, kaip senovės graiko,—

       net žiūrėt į jį smagu.

       Išsijuosęs dirba jis nuo švento ryto

       iki gesti ima vėlūs vakarai.

       Nuo plataus dirvono, lysėmis karpyto,

       žvilgsniais jį namon varai.

       Laikas jam ir bėriams dirbus pasilsėti,

       pašukuoti slėpinių makrus;

       metas jau pažvelgti į Sietyno rėtį:

       sapnas krito jin vikrus.

       Slėpinių nuleistos deimantinės juostos

       palietė jo antakių kraštus.

       Pro miegus artojas prakaitą tik šluostos,—

       sapnas kalbina grakštus.

       Rodosi artojui, jis grįžtąs iš miesto;

       jam saulutė šypso vis tyliai...

       Už javus kišeniuj — pinigų  kaip  sviesto,

       sieloj — džiaugsmo šiūpeliai.

       O rytoj  iš naujo tartum duoną raiko

       jis derlingą žemę noragu.

       Vėl jo veidas blaivas kaip senovės graiko,

       jam dirvoj kvėpuot smagu.

 

       1916.X.31

 

 

 

       ***

 

       Savo aštrų šalčio plieną

       tu įsmeik j širdį vieną

       ir išlupk iš josios kančią,

       nors iš skausmo susilenkčia.

 

       Iš kančių gi išvaduotas,

       aš lankysiu girių puotas,

       kur dainuoja, dūksta pūgos,

       kur simfonija be fugos.

 

       Šalti baltas, šalti jaunas!

       Te sau žmonės riejas, pjaunas,

       mudu bėkiva į puotą

       skambią, plačią ir snieguotą.

 

       1917.1.7

 

 

 

       Pavasaris

      

       Nubudusi žemė kurčiai sudrebėjo.

       Nežinomais būdais ji kreipės į vėją,

       kad saulė šilčiau jai pašviestų,

       kad saulė gaivinančiais monais ją liestų.

 

       Pakilusios kalvos jau sniegą tirpina;

       pradžiūvusiais tarpais vilioja vaikiną

       domėtis, kaip žolės bedygsta, k

       aip viskas pasaulyje diegui prilygsta.

 

       Ir kažin ką nauja krūtinė pajuto.

       Aš bėgu iš savo paniurusio buto

       į saulėtą sodną, į sausą,

       ir trokštu bučiuoti ir žemę, ir dausą!

 

       Besarabija

       1917.III.10

 

 

 

       Jau medžiai sprogsta

      

       Jau medžiai sprogsta,

       jau mintys noksta,

       jau širdį apspito jausmai!

       Tu kažko lauki

       ir sau užtrauki

       galingąją dainą linksmai.

 

       O kaitrios dausos

       liepimų klausos,

       tik daigo šlaitus ir gėles.

       Kalnai gi snaudžia...

       Sapnus gal audžia,

       žadėdami laimes, dalias?..

 

       Tai medžiai sprogsta

       ir mintys noksta,

       tai širdį apspito jausmai;

       tai melsvos dausos,—

       kaip klykia, klausos

       pargrįžtantie paukščiai linksmai.

 

       1917.III.21

 

 

 

       ***

 

       Lyg tartum ko noriu, lyg tartum bijausi,

       kai vėjas man kužda svajones į ausį

       ir supa medžius taip galingai plačiai,

       kad regis, juos verčia galiūnų pečiai.

 

       Žiūriu aš į sodną žaliuojantį, jauną,

       kurį vakarais kvapios rasos nuplauna,

       o jis, atgaivintas, į sielos gelmes,

       jau rodos, lapuotą rikiuotę įmes.

 

       Aš — spąstuose ūpo:  tik laukiu, klausausi,

       kas šiandien įpuls man į diegiamą ausį,

       ką vėjas nukrės nuo jaunųjų šakų —

       ar skausmą galingų, ar džiaugsmą paikų?

 

       Ir visa užmiršęs, įdilginęs klausą,

       aš veiziu jau taką per plynes, bet sausą,

       ir dangų, kur slenka narsos debesiai...

       pakilusią ranką prie jųjų tiesei!..

 

       Lyg tartum ko noriu, lyg tartum bijausi...

       O vėjas taip kužda žygius man į ausį,

       taip supa medžius prajovingai plačiai,

       kad regis, už laisvę siūbuoja pečiai!..

 

       1917.V.27

 

 

 

       ***

 

       Sopulinga laime, nuostabus likime!

       Tavo mįslės prislėgė mane.

       Tavo mestos kančios ir verksmai užkimę

       pluko sielos ašarų tvane.

 

       Tartum juodas vergas kažin kuo džiaugiuosi,

       kai saulutė liečia spinduliais;

       kai saulutė leidžias tavo sielon, uosi,

       aš gėriuosi atspindžiais tyliais.

 

       Bet vos mintį noriu aš sumegzti gražią,

       tuoj kančias ir skausmą sučiumpu:

       tartum džiaugsmo saulę, tartum laimės ežią

       aš paniekinu žvilgsniu trumpu.

 

       Sopulinga laime, nuostabus likime!

       Tavo mįslės prislėgė mane.

       Tavo duotos kančios ir verksmai užkimę

       pluko amžiais ašarų tvane.

 

       1917.VI.7

 

 

 

       Po vyšnia

      

       Po žydinčia balta vyšnia garbiniuota

       prabėgo meilingoji mudviejų puota;

       po kvepiančia vyšnia, žiedais apkaišyta,

       susitikova mudu vaivorykščių rytą.

 

       Šiltieji žiedai prajovingai svaigino

       pakvipusiais turtais galvužę vaikino.

       Galva prie šilkinės krūtinės pripuolė...

       Rasom sušiugždėjo mūs laimė tyruolė.

 

       O ji, mėlynakė, melsva geltonplaukė

       prabilusiais žvilgsniais tylėdama šaukė

       tarp lapų atgimti mane, savo žiedą!..

 

       Ir aš pajutau, kad platybės jau gieda,

       kad laimė įėjo į rausvą krūtinę,

       kad mudu sukūrėme liepsną pietinę.

 

       1917.VII.7

 

 

 

       Taip gera, taip linksma

      

       Ir šviečia, ir linksma! Tik maudykis ore,

       kada debesėliai, balti, nusikorę,

       svyruojančią ateitį lemia...

       Bučiuoki alsuojančią, nuostabią žemę.

 

       Aplinkui taip giedra, taip kvepia ir žalia,

       kad, regis, parduotum net brangiąją valią,

       jei saulė per amžius taip šviestų,

       jei žydrąjį tinklą ant skausmo užtiestų.

 

       O saulėtas bokšte, tu džiaugsmo bažnyčia!

       Aš tavo pavėsyj šulus pastatyčia,

       negriūvančios laimės reiškėjus...

       Aukštybėsna kilki, mintie, pasilsėjus!

 

       Taip gera, taip linksma! Tik maudykis ore,

       kada debesėliai, balti, nusikorę,

       man šypsančią ateitį lemia...

       Bučiuoki alsuojančią, nuostabią žemę.

 

       Fantanelele (Rumunija)

       1917.VII.28

 

 

 

       Auksaake saulute

       

       Auksaake saulute rudens!

       Bučiavai tu mane iš mažens

       tylumoj, vienumoj ir lauke

       savo žvilgsnių tolybe jaukia.

 

       Štai ir šiandien bučiuoji mane,

       tik jau lūpų ugnim auksine,

       štai ir šiandien į smilkinį tu

       jau smeigi geluonėliu šiltu.

 

       Nuo kiekvieno lietimo jaukaus

       ir dabar aš lyg mažas raukaus:

       nuo bučiavimų tavo šiltų

       saldų šiurpą jaučiu ant skruostų.

 

       Laimės drauge, saulute rudens!

       Tavo bučkis ant skruosto nesens.

       Tad bučiuoki lig mirsiant mane

       Savo lūpų ugnim auksine.

 

       Maskvos Sokolnikai

       1917.IX.21

 

 

 

       Dalgelis

      

                   Daina

      

       Mano deimanto dalgelį

       Aukso raštai puošti gali:

       Jis, guldydams žalią bangą,

       Pasakingai žvanga žvanga...

 

       Aš su Šienpjūviais padangių

       Naktį keltis pasistengiu,

       Balzganu dalgiu mojuoju —

       Laimės vieškeliu melsvuoju...

 

       Lig dangaus žvaigždėtų vartų

       Mano meilė prasivertų,

       Jei su erdvėm ir su miela

       Užgiedotų mano siela...

 

       Bet kada, puiki Mikase,

       Aš matau melagę drąsią,

       Tai tas deimanto dalgelis,

       Oi, kasas nupjauti gali!..

 

       Jis, guldydams žalią bangą,

       Pasakingai žvanga žvanga;

       Jis Mėnulio šviesą pjauna

       Ir į laisvę kviečia jauną.

 

       1917.IX.28

 

 

 

       Senutė

       

       Senute, kur lauki siaurai prasižiojus

       audringo tramvajaus lyg anties ramiai!

       Ar buvo toks metas, kai tavo krūtinėj

       pavasaris krykštė, nerimo kaitrus?

 

       Ar žvilgsniai, kur šiandien užgesusie glūdi

       po tavo vargais išrašyta kakta,

       ar jie niekuomet ugnimi neliepsnojo,

       sakyki, senute, kur stovi rami!

 

       Oi, daug daug, matyti, kančių išnešiojai

       tu savo krūtinėj silpnutėj, senoj!

       Štai geismo šešėliai ir šiandien da tūno,

       da slepias arimuose tavo skruostų.

 

       1918.IV.24

 

       Adomas Lastas. Poezijos rinktinė. V.: Vaga, 1986