Sofija_Kymantaite_Ciurlioniene

       Nežinau, kas tu esi — tačiau juntu tave tyliai ateinant.

       Nepažvelgiau dar tau į akis — tačiau semiu jau iš tavęs galybę.

       Sapnavau tave tiek kartų — o tikrume neparegėjau nė sykio.

       Vyliausi tave matanti — bet tai buvo tik sapno šešėliai.

       Nenoriu tau duoti vardo, kurį duoda tau žmonės — kam man tas vardas.

       Žinau, kad ateisi — sužibs man saulių daugybė viename akimirksnyje, — o paskui — žinau — nueisi sau tolyn.

       Žinau, kas bus — nors nežinau, kaip bus.

       Kaip man ramu — tylu ir be galo be krašto liūdna.

       Kodėl aš netikiu — kodėl žinau, kad praeis?

       Tai gerai — tai labai gerai.

       Esu bent liuosa.

       Tegu ateina, nebijau — nors taip liūdna — toks ramus liūdnumas lyg juodais sparnais supte tartum apsupo mano galvą.

       Taip man liūdna. Taip be galo be krašto liūdna. Neno­riu noriu, esu ir nesu.

       Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip

       Taip. Taip. Taip.

 

       1908

 

       Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Raštai, t. 1: apsakymai, apysakos, eilėraščiai, poemos. V.: Vaga, 1986.