Sofija_Kymantaite_Ciurlioniene

       Atsibudau netikėtai ir be galo nusistebėjau — toks didelis vanduo — ramus — tyras — perregimai tyras — tačiau dugno nematyti...

       Žiūrėjau į gelmę — nematyt niekur dugno nei šešėlio.

       Mažutėj laivelėj buvau viena, aplinkui lengvai siūbavo vanduo...

       Argi be dugno? — Iš tikro be dugno — slankė mano mintyse.

       Sušlamėjo baimės sparnai... bet nuvijo ją šalin sparnuotas džiaugsmas.

       Be  dugno------iš tikro be  dugno — o aplinkui ramiai

       siūbavo tamsios perregimos vilnys — iš gelmių ėjo lyg šnekos kokios... alsavimas, gal dainos aidas...

       Nežinau — buvo tyla — paslaptinga tyla — bet žinai — tyla niekuomet nėra tuščia.

       Klausiau vandenų tylos — ir jutau, kad tyloj daugiau yra gyvos sielos negu trenksmingiausioj audroj.

       Tamsios perregimos vandenų bangos tarytum šlama, šneka ar dainos aidą glamonėja...

       Klausau —

       Taip tylu — jos šlama šneka... O aš nesuprantu.

       Nesuprantu — nes jos dugno neturi.

       Žvelgesys mano skęsta gelmėj, nežinodamas, kur atsirems.

       Taip tyros aiškios perregimos bangos.

       Ir vėl baimės sparnai sušlamėjo — ...Kodėl nesuprantu?

       Bet sparnuotas džiaugsmas baimę šalin vijo — kam reik suprasti?

       Sparnuoto džiaugsmo sparnai plastėjo vis smarkiau-— leidau drauge su juo savo žvelgesį —

       Mintis sužaibavo:  atsiradai stebuklų pasaulyje —

       Nustojau alsavus.

       Iš bedugnės lengvai, tyliai dygo stebuklingi žolynai — gėlės.

       Nematyti žolynai... balti... lengvesni negu voratinkliai, saulėje kybantieji, balti — o iš atidarų jų taurių plastėjo melsva liepsna.

       Nematyti stebuklingi žolynai — laivelį mano aptūpę paukščiai.

       Balti paukščiai------

       Žuvėdros?.. Gal... gal ir ne...

       Iš kur tas aidas plaukia?

       Gal toj bedugnėj kybo užburta viešpatija? — ir iš ten stebuklingi varpai praskambėjo...

       Girdžiu — tai užburtoj viešpatijoj į šimtą metų kartą sklinda tokie aidai... Stebuklingų varpų daina.

       Stebuklingų varpų daina.

       Perregimos  ramios  tamsios bangos šlama: supranti?..

       Myliu —

       Balti paukščiai pradeda irti sparnais — laivelė plaukia.

       Žinai kur? — šlama tamsios perregimos bangos.

       Myliu —

       Žolynų galvos lenkias prie manęs:

       Žinai Kas?..

       Myliu —

 

       1908

 

       Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Raštai, t. 1: apsakymai, apysakos, eilėraščiai, poemos. V.: Vaga, 1986.