Literatūra, stambus kultūros veiksnys, negalėjo būti nepaliesta tų sąjūdžių, kurie vyksta dėl pasaulio išsilaisvinimo. Visos senos vertybės perkainojamos ir kuriamos naujos.
Literatūrą ištiko bėda, nuvalkiota formulė seniai apsivertė aukštyn kojom: ne literatūra užbėgo gyvenimui už akių, bet gyvenimas stambiais šuoliais pralenkė literatūrą. Dėl to keliamas nerimas turi pagrindo.
Literatūros aktyvizacijos klausimas svarbus mūsų kultūros klausimas, kuris turi būti teigiamai išspręstas. Tai reikalas dvigubas: ir literatūros gyvybės, ir gyvenimo statybos.
Mes gerai žinome, kad literatūra skurs ir merdės, jei ji nebus veiksnys gyvenimo sąjūdžiuose. Dar daugiau mes žinom, kad literatūra, organizuodama gyvenimo sąjūdžius ir juos veikdama, laimės gyvenimo statyboje stambų vaidmenį. Todėl mes griežtai pasisakome už aktingą literatūrą, kad literatūra laimėtų gyvenimą, o gyvenimas literatūrą. Todėl mūsų kova dėl literatūros yra kova dėl kultūros.
■
Kova dėl kultūros yra kova dėl laisvės. Tikra kultūros kūryba galima tiktai laisvoje visuomenėje. Tai su mumis tvirtina visa kultūros istorija.
Ir šiandien, laisvės reikalas mums, kultūros darbininkams, juo brangesnis, ir mes — laisvės principą — iškeliame ant mūsų kovos vėliavos.
Mes žinome, ką darome. Be laisvės tuščios visos kultūros kūrybos pastangos. Todėl mes laisvės principą plečiame visoje platumoje. Tos platumos — laisvoje visuomenėje išlaisvintas žmogus didžiajai kultūros kūrybai.
Dėl šitų idealų ėjo ir eina kova. Ta kova kuria žmonijos istoriją ir laimi progreso perspektyvas. Ir kultūros darbininkų akcija šitoje kovoje vaidina stambų vaidmenį. Mes norime, kad ir mūsų darbas prisidėtų prie tos didžiosios kovos. Ir mes džiaugsimės, jei sugebėsime savo darbą taip suorganizuoti, kad jis būtų laisvės akcija.
■
Mūsų visas dėmesys, valia, akcija sukoncentruota realybės sąjūdžiuose, nes jie, šitie sąjūdžiai sprendžia mūsų gyvenimą ir istorijos eigą.
Ir mūsų darbas — literatūra — negali būti nei abejinga, nei nuo gyvenamos realybės atitrūkusi. Todėl mūsų literatūroj ne atgimė, bet laimėjo realizmas. Realizmas ne 19 šimtmečio, šimtmečio analitiko, realybės analizo, bet realizmas mūsų amžiaus — realybės akcijos.
Ir jeigu senasis realistas sakydavo, kad jam rūpi tiktai atvaizduoti realybę tokią, kokia ji yra, kad jam nerūpi tos realybės tendencijos ir jis nenori būti realybės vertintoju, tai mums šiandien priešingai. Mums rūpi ne tik realybės vaizdavimas, bet ir jos akcija. Todėl mes imame realybę įvykių eigoje ir laužiame ją tinkama kryptimi. Ne tiek svarbu, kokia yra realybė, kiek kokia ji privalėtų būti.
Senojo realizmo metodų — stebėtojo, .analitiko, vaizduotojo — mums per maža, mums būtinas reikalas daryti sintezį, rasti įvykių eigą ir priemones juos veikti.
Senasis realizmas buvo pasingas, naujasis — aktingas realizmas. Literatūrai maža vaizduoti realybę, reikia ją suorganizuoti ir veikti. Todėl mūsų literatūra privalo būti realybės organizacija ir akcija. Todėl mūsų estetika — estetika tiksliai suorganizuotos realybės, tikslingumo, akcijos.
Tai literatūros darbą įprasmina ir padaro reikalingu. Tik tokia literatūra ir tiktai toks menas gali laimėti gyvenimo statyboje vietą ir būti kultūros veiksnys. Ir tik tokiu būdu galima išvaduoti literatūrą iš visokeriopos menkystos bei skurdo ir laimėti literatūros darbui aiškias perspektyvas ir reikalingas sąlygas.
■
Prieš mus stovi dideli uždaviniai, bet mums netrūksta pasiryžimo ir valios juos atlikti.
Su mumis žengia visas gyvenimas, kurio nieks negalės sutramdyti.
Mes einame petys į petį su darbo klase, nes mūsų bendra kova, bendras ir laimėjimas. Ir šiandien, kada kapitalizmas blaškosi savom rankom padarytose prievartos kartuvėse, — mūsų kovos plačios perspektyvos, laisvės dienos beldžiasi į mūsų duris.
Rašytojų grupė „Darbas“
Kaunas, 1932 m. spalių m. 15 d.
Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.