Ištrauka iš romano „Simo Dundelės nuotykiai“

 

       Simas Dundelė buvo prastas žmogus, niekam bloga nedarydavo, o jeigu jį kas nuskriausdavo, jis iš visos širdies atleisdavo.

       — Kas kenčia žemėje, palaimintas bus danguj, o visus skriaudikus Dievas pek­loje smala pačėstavos, — sakydavo jis.

       Nors Dundelė matydavo, kad vieni ma­ža dirbdami gerai gyvena, o kiti daug dirba ir nieko neturi, bet jis nesikišdavo į tokį svieto sutvarkymą.

       — Taip buvo, taip yra, taip ir bus, — tvirtindavo jis, — o jeigu aš ir kyštelsiu nosį tarp durų, tai nuo to žemė nepradės į kitą pusę suktis — tik nosies graliu ne­tekti.

       Visas Dundelės turtas buvo — lova, sta­lelis, ant kurio stovėdavo medinis kryžius, pora puodų, kibirų, kirvis, špatas, o prie visa to — penketas vaikų, kurie tarnavo pas gaspadorius ir sugrįždavo namo tik per Kalėdas.

       Kai per Kalėdas parsinešdavo vaikai al­gas ir paviržius — penkis didelius duonos kepalus — Dundelės šeimyna gyvendavo laimingiausias valandas. Ant stalo atsiras­davo ir pyrago, ir kiaulienos, vienas kitas saldainis, o svarbiausia — pusbonkis. Dundėlė šiaip negerdavo, bet per Kalėdas leis­davo sau išlenkti vieną kitą stiklelį, o kar­tais — ir pasigerti.

       Dundelei kiek liūdniau pasidarydavo, kai vaikai vėl išsiskirstydavo. Bet jis greit apsiprasdavo. Atrodė, kad nėra vargo, kurio jis nepakeltų, nėra nelaimės, kurios ne­perneštų.

       — Ką nori krauk ant mano sprando, aš viską pakelsiu, — sakydavo jis, plekšnodamas savo kietu delnu per kietą sprandą.

       Taip vilko Dundelė savo gyvenimo naš­tą, lyg asilas krovinių maišą, ir, pasitikė­damas Dievu ir jo tarnais-kunigais, vi­sai nesigilindavo į savo bėdų priežastis.

 

       ■

       

       Bet nelaimė atnešė Dundelę net iš kito apskričio į Graužių parapiją. Tarytum pats velnias atjojo ant jo kieto sprando, idant čia sugundintų ir sudrumstų jo ramią są­žinę.

       Mat Graužių parapijiečiai rengėsi staty­ti naują bažnyčią ir sumetė tam reikalui daug pinigų, nes sena medinė bažnyčia atrodė per daug prasta, lyginant su klebo­nijos namais.

       — Bažnyčia panaši j pašiūrę, o kleboni­ja — kaip sklėnyčia, — gundė parapijie­čiai parapijiečius, — kuo geresnis klebonas už Dievą, jeigu jis gražesniuos namuos gy­vena? Mum reikia naujos bažnyčios.

       —  Mes ir kelnių neteksime statydami bažnyčias, — juokavo pusbedieviai.

       — O kur melsitės, pliuškiai, — atsikirs­davo davatkos.

       — Paleistuviai! — užbaigdavo davatkos, — ir daugiau jiems neužsimindavo apie bažnyčią.

       Nuo tokiu kalbų klebonui neramu pasi­darė. Todėl jis nutarė kuo greičiausiai pa­statyti naują bažnyčią, kad didelis skirtu­mas tarp jo ir Dievo namų nevirstų šmėk­la, sėjančia nuolankių parapijiečių širdyse bedievybę. Ir vieną sekmadienį per pamoks­lą jis prabilo:

       —  Brangūs parapijiečiai! Kiekvieną dieną aš grįždamas iš bažnyčios sustoju ties klebonijos vartais ir atsidūstu. Man sunku pasidaro, kad vartai, kurie veda j kleboniją, yra daug gražesni už vartus, vedančius į dangų. Aš savo namus mielai atiduočiau bažnyčiai, bet argi bažnyčia turi būti medinė? Ji turi būti mūrinė — tokia, kad jos nė pragaro vartai nepergalėtų. Todėl meskime aukas! Statykime nau­ją bažnyčią!

       Po to pamokslo susigraudinę parapijie­čiai dėjo paskutinius pinigus. Kas sekma­dienis klebonas vaikščiojo su lėkšte bažny­čioje ir prašinėjo:

       —  Aukokite bažnyčios reikalams.

       Aukojantiems klebonas meiliai šypsojo­si ir piktai šnairavo į tuos, kurie nieko nedavė.

       Surinkęs ne maža pinigų, klebonas užpirko plytų, kurias parapijiečiai savom kumelėm turėjo suvežti į bažnytkaimį. Ir po kiek laiko bažnytkaimio viduryje išaugo didelis plytų kalnas, kuris ir buvo ta nelaimė, tas velnias, atjojęs ant Dundėlės sprando į Graužius.

       Dundelė, tikėdamas ilgiau Graužtuos pa­gyventi, atsivežė žmoną ir savo turtą. Jis apsigyveno mažoje pirkelėje šalia gražios klebonijos ir dar gražesnio jos sodo.

       —  Dabar, bobuk, ne tik griekų atleidi­mą pelnysim, bet ir pinigų uždirbsim, — tarė kartą Dundelė savo žmonai, žiūrėda­mas pro kreivą pirkelės langą į raudoną plytų kalną.

       —  Nešauk dviejų zuikių — nė vieno nenušausi, — atkirto žmona, daug praktiš­kesnė už savo vyrą.

       —  Vot, kad nušausiu.

       —  Griekų atleidimą gali gaut, jeigu daug melsiesi, — juokavo žmona, — o už­dirbti nė nemanyk. Žinai, tokios dabar be­darbės... Prigužės darbininkų iš visų pa­šalių, ir tada — nors už dyką plytas nešk.

       —  Jeigu reiks, ir už dyką nešiu, — už­sigavo Dundelė, — juk ne kluoną, o baž­nyčią statom... Tebus Dievui ant garbės...

       —  Bet neėdęs ir bažnyčios nepastatysi, — užbaigė žmona.

       Kaip ten bebūtų, bet po kelių dienų Dun­delė įsmeigė savo špatą į šventą žemę, pa­skirtą bažnyčiai, ir pradėjo kasti pamatus naujiem Dievo namam.

 

       ■

       

       Prie statybos darbo dirbo vyrai ir mo­terys. Maža jie uždirbdavo, bet klebonas užsispyrė mokestį dar labiau sumažinti. Ne tiesiog, bet švelniai, iš pasalų, pasirem­damas Dievo valia ir žmonių tamsumu. Jis kasdien prie darbininkų stovėdamas, atkišęs pilvą ir rūkydamas cigarą, juos įtiki­nėdavo, kad toks darbas, kaip bažnyčios statymas, turi būti beveik be užmokesčio atliktas.

       —  Doram katalikui nepridera statyti bažnyčios už pinigus. Bet kadangi nevalgęs negali dirbti nė geriausias katalikas, tai jis turėtų tik tiek užmokesčio imti, kiek reikalinga maistui... O visa kita tegul ei­tų Dievui ant garbės... Statant Dievo na­mus nereikėtų norėti sau asmeniško pel­no...

       Daugumą darbininkų klebonas vis dėlto įtikino, ir jie pradėjo dirbti už pusdykę. Klebonas tik džiaugėsi ir glostydamas pil­vą leido vis tirpesnius dūmų kamuolius. Prie tų dievobaimingų darbininkų prisi­dėjo ir Dundelė.

       —  Tebūna taip, kaip sako klebonas, nusprendė jis.

       Ir bažnyčia, nuolankių darbininkų statoma, augo kaip ant mielių. Dundelė, žiūrėdamas į kylantį mūrą, didžiavosi ir džiaugėsi, kad kiekviena plyta klijuojama jo prakaitu.

 

       ■

       

       Vieną šeštadienį darbininkai susirinko klebonijon atsiimti sulygtų pinigų. Ilgai teko laukti, kol tarpduryje pasirodė rau­doni, kaip plytos, klebono žandai.

       —  Įeikite po vieną, — prašneko kle­bonas ir įsileido arčiausia stovėjusį vyrą.

       Tas vyras, gavęs užmokestį, išėjo. Po jo ėjo kiti, ir visi greit išėjo. Tik įėjusias mo­teris klebonas kažkodėl laikė ilgiau. Tai tuojau pastebėjo bernai ir ėmė pliaukšti.

       — Mergom, turbūt, drabnesniais moka, — pasijuokė kažkas.

       —  Žinia, kol suskaičiuoja, užtrunka, — pridėjo kitas.

       —  Nė velnią, vyručiai! — sušuko jau­nas bernas, kuris nekentė klebono labiau, negu arklys botago. — Nė velnią! Manote, klebonas — tai cemento šmotas, kuris nie­ko nejaučia ir nenori... Toks vyras, kaip klebonas, gali ir švenčiausią davatką prie grieko privesti.

       Taip pasakęs jis garsiai nusikvatojo. Kiti vyrai jam pritarė.

       —  Ir ko dabar čia kvatojat! — įsikišo viena bobelė. — Piktliežuviai!

       —  Ar tik nenori ir tu drabnų! — at­šovė jaunas bernas.

       Šitokios kalbos Dundelei rėžė ausis, kaip stiklas. Jis savo akimis matė, kad klebo­nas ilgiau užlaiko moteris, negu vyrus, bet savo ausimis netikėjo piktom vyrų kal­bom. „Reikia, tai užlaiko, nereikės — ne­užlaikys“, — mąstė jis. Paskui pasisuko į kvatojančius bernus:

       —  Nesikiškite, vyručiai, į bažnyčios reikalus... Klebonas žino ką daro... Neįtar­kite piktadarybę darant švento žmogaus...

       Jis dar norėjo kažką pasakyti, bet lie­žuvis iš susijaudinimo užkliuvo.

       Tuo tarpu pro klebonijos duris išėjo raudona, suveltais plaukais, Gražulių Ma­rė. Ją ilgiausia už visas klebonas užlaikė. Dundelė net išsižiojo pamatęs: atrodė, kad ne iš klebonijos, o iš karčiamos ji išėjo.

       Jaunas bernas stuktelėjo Dundelei į petį:

       —  Matai? Ca—ca! Kokia raudona! Ma­tyt, ant klebono kelių sėdėjo...

       Dundelė piktai pažiūrėjo į berną.

       — Atsitrauk, velne!

       Šie žodžiai jam išsprūdo kažkaip netyčia. Piktas jo žvilgsnis ne bernui buvo skirtas, o Marei, kurią dabar Dundelė iš piktumo būtų perplėšęs, kaip vištą.

       —  Nejaugi? Nejaugi? — manė jis. Apstota moterų Gražulių Marė kažką pasakojo. Priėjo arčiau ir Dundelė.

       —  Prikibo tas storpilvis... Sakau — at­sitrauk! O jis: „Tu mano kielike... Tu mano altoriaus šviesiausioji žvakė! Sėskis, pabučiuok mane...“ Kiša savo arklines lū­pas ir bučiuok tu jį — tfu!

       Kai ji nusispjovė, baltų seilių balukė iš­tiško ties pat Dundelės klumpe. Dundelė pažiūrėjo j seiles, paskui į Gražulių Ma­rę ir pats nusispjovė.

       —  Vardan Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios, — ėmė žegnotis jis. — Tai nega­li būt! Klebonas! Šventas žmogus! O, Die­ve! Nubausk šitą paleistuvę!

       Jis norėjo pulti prie Marės ir perplėšti ją, kaip vištą, bet vyrai jį sulaikė.

       —  Eik, Dundele, į kleboniją, dabar ta­vo eilė! — sušuko kažkas.

       Dundelė apsižvalgė, dar kartą nusispjo­vė ir įsmuko pro duris. Klebonas, raudonesnis negu paprastai, stovėjo užputusiomis akimis prie stalo Ir nervingai trainiojo užgesusį cigarą. Dundelei įėjus, jis atsisėdo, nusišluostė nosine ant kaktos išsimušusi prakaitą ir paklau­sė:

       —  Kaip tavo pavardė?

       Bet Dundelė neatsakė į klausimą. Kle­bonas jam dabar atrodė lygiai taip, kaip anais metais bernas, kurį jis užtiko pas savo seserį.

       — Visokios ten kalbos už durų eina, — tarė jis drebančiu balsu. — Gražulių Ma­rė, kaip kalė, loja... Ar tai tiesa, klebone, kad...

       — Aš klausiu, kaip tavo pavardė! — susuko piktai klebonas.

       Dundelė krūptelėjo.

       —  Mano pavardė Simas Dundelė.

       — Taip ir sakyk, tu basly! — tarė kle­bonas lyg juokaudamas, lyg pašiepdamas.

       Simui iš tikrųjų lyg kas baslį į krūtinę įvarė. Užduso ir nė žodžio ištarti negali. Toks klebono elgesys jį išmušė iš lygsva­ros. Ko jis pyksta ant biedno Simo, jei Si­mas dirba iš tikros širdies ir pusę savo uždarbio aukoja bažnyčiai? Ko jis toks raudonas buvo išleidęs tą raudoną mergą? Gal tie vyrai iš tikrųjų tiesą kalbėjo?

       Čia Dundelė pajuto, kad kietas jo są­monės kevalas lyg įlūžo, ir kažkoki juodi abejonių debesys apvilko jo mintis. Jo akys lyg prasivėrė. Nuo klebono nukrito visi šventenybės rūbai, ir prieš Dundelės akis jis dabar sėdėjo paprastas griešnas žmo­gus.

       — Še, pasiimk, kas tau priklauso, — ta­rė klebonas, pastūmėdamas Dundelei pini­gus.

       Dabar pinigai Dundelei atrodė lyg šu­niui numestas kaulas. Jis net imti neno­rėjo.

       —  Ko neimi? — užsirūstino klebonas. — Imk ir išeik, nes kiti laukia... O piktiem bedievių liežuviam netikėk ir klausyk, ką sako klebonas.

       —  Aš daugiau neklausysiu, ką kunigas sako, bet žiūrėsiu, ką jis daro, — atkirto Dundelė ir susiėmęs pinigus išėjo.

       Jis ir pats nejuto, kaip šiuos žodžius ištarė. Tarytum velnias, kuris atjojo ant jo sprando į Graužius, išplėšė juos iš jo burnos ir kaip purvina mazgote smogė klebonui per veidą.

       — Nejaugi? Nejaugi? — mastė Dundelė. — Šventas žmogus! Klebonas! O Die­ve! Aš neištversiu!

       Ir Dundelė, prasigrūdęs pro darbinin­kus, laukiančius algos, lyg nešdamas didelį plytų kalną ant pečių, sunkiais žingsniais nusiūbavo namo.

 

       ■

       

       Kitą sekmadienį Dundelė stovėjo ties spaviednyčia ir laukė savo eilės. Visą sa­vaitę jam išmetinėjo sąžinė, kad jis išdrįso paabejoti kunigo šventumu. Jis ir meldėsi, ir dėjo karabonan savo sutaupytus pini­gus — nieko negelbėjo. Tada jis nutarė per išpažintį prisipažinti klebonui, kad smarkiai nusidėjo, ir prašyti išrišimo. Tik taip jis manė nuraminsiąs savo sąžinę.

       Jis nekantriai žiūrėjo į spaviednyčios langelį, pro kurį protarpiais žaibavo dide­lės klebono akys, ir gailėjosi už nuodėmes. Atrodė, kad visos abejonės kažkur dingo, velnias pasitraukė ir baltais sparnais an­gelas plevėsavo virš Dundelės galvos. Bet vos tik jis priėjo prie langelio ir iš kle­bono burnos užuodė vakarykščios degtinės kvapą, staiga velnias vėl užtūpė ant jo sprando. Dundelė taip susierzino, kad užuot persižegnojęs ir pagarbinęs Kristų, jis tiesiai pradėjo:

       — Gal ir griekas, klebone, tokioje šven­toje vietoje kalbėti apie tokius nešventus dalykus, bet aš vis dėlto norėčiau pa­klausti...

       — Ko? — nustebo klebonas.

       — Man vis neišeina iš galvos ta Gra­žulių Marė, o ir šiandien, ponas klebo­ne, degtine atsiduodi... Net koktu darosi, kai pamanau, kad iš tokių rankų reikės priimti komuniją...

       Klebonas atsikosėjo ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą, kuris dėl susijaudinimo staiga išsimušė dideliais lašais.

       — Kaip tu drįsti, menkas žmogau, ma­tyti tai, kas tau uždrausta matyti? — Ne­žiūrėk, ką daro, o klausyk, ką sako, — Štai tavo pareiga, menkas žmogau.

       — Ne, kunige, — karščiavosi Dundelė, — ką matau, negaliu sakyt, kad nema­tau...

       — Nutilk tu, asile! — nusikeikė klebo­nas progarsiu, o Dundelė dar garsiau:

       — Nenutilsiu... Mes už pusdykę dirba­me, statome bažnyčią, o tu paskui ją pa­versi karčiama! Ne, aš negaliu tylėti!

       Išgirdusios tokius Dundelės žodžius, da­vatkos nutvėrė jį už skvernų ir pradėjo plėšt nuo spaviednyčios.

       — Laukan šitą bedievį!

       — Liucipierių!

       Dundelė jsikirto į spaviednyčią ir nė ne­krust iš vietos.

       —  Aš tau parodysiu, kad Dundelė tei­singas žmogus... Kad jis ne toks, kurį galima už nosies vedžioti...

       Šaukė Dundelė, o davatkos jį vis lupo nuo spaviednyčios.

       —Atleisk jam, Viešpatie, nes jis neži­no, ką daro, — sušuko klebonas ir už­trenkęs spaviednyčios dureles nuėjo zakristijon.

       Dundelei pasidarė baisiai gaila, kad jis negavo pasakyti klebonui visa, kas gulėjo ant jo širdies. Jis paleido spaviednyčią. Davatkom to tik ir reikėjo. Stumdydamos jį ir plakdamos rąžančiais, jos išlydėjo Dundelę iš bažnyčios.

       Dundelei dabar ir nereikėjo bažnyčios. Pirmą kartą jo gyvenime jam atėjo į gal­vą, kad bažnyčia — jokia šventa vieta, jei­gu joje sėdi pusgirtis klebonas. Ir jis su­prato, kad pats klebonas netiki tuo, ką jis aiškina, kad jis tik naudojasi žmonių tam­sumu ir daro tai, ką kitiems gina daryti.

 

       ■

       

       Nevykusi išpažintis taip sunervino Dundelę, kad jis visą dieną nėjo namo. Tik vėlai vakare jis parvilko savo nuvargu­sias kojas ir privalgęs šutintų bulvių su žalbarščiais norėjo primigti. Bet kur tu užmigsi, jeigu dangus su žeme maišosi.

       —  Aš vėl, bobuk, einu.

       —  Kur?

       —  Ot, einu ir tiek.

       Nežinia kur Dundelė būtų nuėjęs, jeigu būtų jo nesustabdęs balsas, sklindantis iš klebonijos sodo. Jis prislinko prie tvoros ir dirstelėjo pro plyšį. Mėnulio šviesoje vaikščiojo klebonas su zakristijonu ir patylom kalbėjosi, bet tyli naktis toli nešė jų žodžius. Dundelė įtempė klausą.

       —  Pinigų mes daug surinkome ir dar surinksime, he, he, he... — kalbėjo klebo­nas, — bet kuo mažiau išlaidų, tuo dau­giau į kišenių, o kuo daugiau į kišenių — tuo geriau... Ar ne tieaa?

       —  Tikra tiesa, šventasis tėveli, — at­siliepė zakristijonas, o klebonas kalbėjo toliau:

       — Reikia paskelbti, kad pavogti pinigai, ir už kelias savaites neužmokėti darbinin­kams algų... Pasakyti karštas pamokslas apie aukas... kielikai turi būti ne auk­siniai, o tik paauksuoti... Prasto me­džio altoriai... Žodžiu, ko prastesnė visur medžiaga, by tik ji iš viršaus gra­žiau atrodytų... Ir visa tai Dievui ant gar­bės!

       Dundelė ilgiau klausyti negalėjo, nes ir to jam pakako — jis vos nesuklupo ties tvora. Tik dabar jam atsidarė bažnyčios užpakalinės durys, ir visi karšti pamoks­lai, kuriuos jis girdėdavo, jam dabar at­rodė melas ir apgavystė.

       —  Rupūžės! Niekšai! — suriko jis, Ir jo prasti žodžiai griausmu praskambėjo nakties tyloje.

       Jis bėgo namo, tarytum piktadarių ve­jamas. Parbėgęs sukniubo ant lovos Ir, lyg ko brangaus netekęs, ašaromis ėmė vilginti pagalvę.

       — Kas tau, Simai? Ko tu taip daužaisi?

       — Eikš, mano bobuk, eikš, aš tau pa­sakysiu.

       Kai Dundelienė atsisėdo šalta jo, jis pa­sakė:

       — Aš, prastas žmogelis Simas, išgirdau, ko negirdėjau... Viskas žuvo, mano bobuk, viskas!

       — Nesuprantu, Simai, kas tau darosi?

       — Suprasi, bobuk, suprasi... Asilas daug ir ilgai neša, bet kai užkrauna per daug, tai tas gyvulys, nors jis atrodo ir durnas, neina ir tiek.

       — Kur neina?

       — Užteks ir man būti asilu! Užteks!

       Tą vakarą juodu nesusikalbėjo. Išsiblaš­kęs Dundelė niekaip negalėjo išaiškinti žmonai, kas dedasi jo širdyje. O kai juodu sugulė, Dundelienė jautė ne malonų Simą gulint šalia jos, o bejausmį pagalį.

 

       ■

       

       Kitą dieną Dundelė išėjo į darbą ne sa­vom kojom. Klebonas jau vaikščiojo prie darbininkų ir nė nedirstelėjo į Dundelę, tarytum nieko tarp jų nebūtų atsitikę. O Dundelė sekė kiekvieną klebono judesį. Jis aiškiai matė, kaip klebono akys dau­giausia apsistoja ties Gražulių Mare. O kai Marė dirsteli į jį, jis smarkiau ima traukti iš cigaro dūmus ir kiek parausta. Po vakarykščių įvykių Dundelei visa tai buvo peilis paširdin.

       Jis atsiduso.

       —  Aš jau netikiu, — tarė jis sau paty­lom. — Aš jau netikiu, o Dieve!

       Dundelė susiraukė, lyg kažką negera pri­siminęs. Jo ausis palietė iš praeities at­skridę vieno bedievio žodžiai:

       — Kunigai tik įkalbėjo žmonėm kažkokį Dievą, o iš tikrųjų jo nėra. Kiekvieną ku­nigo žodį lydi melas, o jo žingsnius — ap­gavystė...

       Šitie žodžiai Dundelei tada atrodė bjaurus burnojimas prieš Dievą, o dabar kaž­kodėl skambėjo labai švelniai.

       —  O Dieve! Aš jau netikiu! — sušuko jis ir atsisėdo. Šaltas prakaitas varvėjo per jo kaktą. Galva svaigo. Paskutinį kar­tą bažnyčios vargonai suūžė prastoje Dundelės galvoje ir nutilo. Tarytum prarijo visą bažnyčią ežeras.

       Jis pažiūrėjo į kleboną, kuris dabar lyg tyčia stovėjo ties Mare.

       -- Drigantas, — pasakė pats sau Dun­delė, o paskui trenkė kastuvą ir priėjo prie klebono:

       —  Atsiprašau, ponas klebone.

       —  Ko nori?

       —  Aš pusę savo uždarbio aukojau bažny­čiai, dabar aš noriu gauti visą uždarbį.

       Klebonas tuojau suprato, koks čia rei­kalas.

       —  Ar tik ne velnias tave apsėdo, žmo­geli?

       —  Ne velnias, o teisybės žodžiai mu­šasi iš mano širdies... Aš nenoriu, kad ma­no kruvina procia naudotųsi kiti...   Mano pinigai eina ne Dievui ant garbės, bet kle­bonui į kišenių...

       —  Tylėk, valkata, policiją pašauksiu.

       —  Man dabar vis tiek, ką tu pašauksi... Pritrūko kantrybės, prabilau — ir kalbė­siu... Jeigu jau griaut neteisybę, tai griaut iš pamatų!

       Jis atsisuko į darbininkus:

       —  Darbininkai! Klebonas tuojau pa­skelbs, kad jį apvogė... Neklausykite! Jis nori nusukti nuo jūs dviejų savaičių algą — nesiduokite apgauti! Aš vakar viską girdėjau... Jis su zakristijonu...

       Dundelė toliau negavo kalbėti, nes ne­žinia iš kur atsiradęs zakristijonas užčiau­pė jam burną.

       — Užkišt gerklę tam bedieviui! — šau­kė klebonas.

       Nuolankūs klebono vyrai tuojau puolė Dundelę, kaip tie žydai Nazarietį, ir par­vertė ant žemės. Jie suprato taip, kad už­kišti gerklę, tai, vadinasi, duoti tam pus­galviui, kiek tik telpa. Vieni ėmė badyti kumščiomis, o kiti pradėjo net spardyti.

       Visi subėgo žiūrėt, kas čia darosi. Ber­nas, kuris nekentė klebono labiau, negu arklys botago, ėmė agituoti:

       —  Dundelė teisybę sakė! — ir puolėsi į būrį. — Vyrai, ginkime Dundelę!

       —  Gint!

       —  Gint!

       Ėmė šaukti balsai ir puolėsi prie vyrų, kurie mušė Dundelę.

       —  Nesiduot! — riktelėjo klebonas.

       Ir du vyrų būriai susikibo ties Dunde­le. Į darbą pradėjo eiti net kastuvai. Kai kam iš galvos prasimušė kraujai, o kai kam rankas išsukino, bet vis dėlto Dundelė buvo paliuosuotas.

       Tuo būdu tame bažnytkaimyje pirmą kartą įvyko kova dėl teisybės. Ir tai buvo Simo Dundelės nuopelnas.

 

       ■

       

       Kitą dieną Dundelę atleido nuo darbo. Atleido ir daug kitų, kurie jį gynė. Bet Dundelė nenusiminė.

       — Ar aš nesakiau, — tarė jam žmona, — kad dviejų zuikių nešauk, nes nė vieno nenušausi.

       — Kulka pralėkė pro zuikį — patai­kė šernui, — atkirto Dundelė. — Tai dar geriau.

       Sekmadienį klebonas per pamokslą kei­kė Dundelę, vadindamas jį visokiais pek­los vardais. Bet jo žodžiai skambėjo kaž­kaip silpnai. Jis jautė, kad jo galia ma­žėja, nes Dundelė visiem išpasakojo, ką girdėjo sode.

       Padalijęs Graužių parapiją į du kovo­jančius sparnus, Dundelė išvažiavo ieškoti darbo kitur.

 

       Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.