Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Girią vokiečiai kirto. Skambėjo pjūklas, ir kirvio ašmenys smigo j liemeningų pu­šų ir eglių kamienus. Drebėjo eglės, siū­bavo pušys ir griuvo viena po kitos, šakas, lyg rankas, atgal atmetusios, aukštielninkos.

       Prisiprašė Bauba talkon ir kas rytas išeidavo į girią. Išretėjo per žiemą giria. Pačios gražiausios, liemeningiausios pušys ir eglės gulėjo ant Nemuno kranto ir lau­kė pavasario potvynio.

       Pakilus Nemunui, išplaukė giria ir bai­gėsi Baubos darbas girioje. Parsinešė už­taiką porą desėtkų markių ir išėjo į turgų arklio pirkti.

       Turguje buvo kariuomenės išvarginti, parkuoti arkliai arba susivėlę, blogai per žiemą šerti kumeliai. Pasirinko Bauba ku­melį, užsiaugins — arklys bus, o dvėseliena gal ir ant kelio padvėsti.

       Sumokėjęs žiemos uždarbį, leidosi žmo­gus namo. Pakeliui daug sarmatos buvo, pasijuokdavo žmonės iš tokio arklio, o čia, kaip tyčia, ir viršaitis pora stotinių ark­lių pralėkė, sustojo ir atsigręžęs pro dan­tis pašiepdamas prakošė:

       —  Kurgi katiną būsi gavęs? Pas mane būtum užėjęs, būčiau dovanai katiną da­vęs. Daug mokėjai?

       Kartūs žodžiai Baubai širdyje užvirė.

       — Virvės pasikarti ir tos tu dovanai ne­duosi, — pamanė jis pats sau, bet nepasa­kė, nes viršaitis geruoju su vokiečiais gyveno, o, be to, pavasarį sėklos reikės pra­šyti, todėl verčiau gražumu.

       —  Visus, ponuli, kiek turėjau, — nu­silenkė,

       —  O, o! — nusistebėjo viršaitis. — Ne­daug tu jų, matyt, turėjai! — ir su pora stotinių, kaip su paukščiais, nulėkė.

       Kumelys vos-ne-vos pasivilko. Paskui visai sustojo ant kelio, nors ant pečių už­sidėjęs nešk. Glostė Bauba kumelį, šneki­no, bet kumelys tik įrėmė akis į purvyną ir plaka šonais. Piktumas apėmė žmogų, su­šėrė virvagaliu.

       —  Ar dar neisi, brude! Žiūrėk, koks žiurkė, o nepasivelka, kad tave kur čia ne­žinios!

       Kumelys virve paragintas išjudėjo iš vietos ir spirdamasis ėjo vedamas. Parsi­vedęs į kaimą nusiramino ir Bauba. Kai­mynai pakeliui apstojo, apžiūrėjo kumelį ir ne taip jau menką atrado.

       —  Ką gi, kaimyn, kur gausi geresnį. Paganysi per vasarą, pašersi per žiemą ir turėsi kitam pavasariui arklį. O šį pava­sarį tai kitaip nebus, kaimyn, kaip pačiam į žagrę šalia įsikinkyti, — juokais baigė kaimynai.

       Kumelys apstotas dairėsi į visas puses, o paskui sužvengė neaiškiu, tokiu nesma­giu, balsu.

       —  Negi velnio bus apsėstas, — kažkas dar nusijuokė.

       —  Gana, jau gana, — pyktelėjo Bauba ir nusivedė kumelį į daržinę. Pašėrė ir iš visų pusių apžiūrėjo, norėjo save įtikinti, kad kumelys jau ne toks menkas.

       Pavasarį išėjus į laukus su tuo kumeliu buvo gyvas vargas. Vagoje eiti buvo ne­pratęs, o, be to, porą žingsnių žengęs per­simesdavo — ir nei arti toliau, nei ant pe­čių užsidėjus nešti namo.

       Kumelys atsigręždavo ir nesmagiomis akimis žiūrėdavo į artoją. Tada Bauba glostė kumelį, šnekino jį.

       —  Kuziukas, kuziukas... Dar truputį, o paskui ant žolės atsiganysi, atsigausi, ark­liu užaugsi.

       Taip besikalbėdamas su kumeliu Bauba užarė vasarojui lauko, o kumelys įprato vaikščioti vaga.

       Vargas buvo su sėkla, pernykštė dar buvo neatiduota, o kaimynai pripylę aruodų neturėjo, kad galėtų skolinti be galo, o vir­šaitis tik išjuokė Baubą, kad menkas ūki­ninkas, jei sėklos trūksta, o žmogui nors žemę užartą nesėtą palik... Per ašaras pri­siprašė gorčių kitą pas žmones ir skystai užsėjo lauką, stambiais prakaito lašais ap­laistytą.

       O kai pasirodė pirmi vasarojaus daigai, vėl atsigavo Baubos širdis, jis smagiau glostė kumelį, kurio nesmagios akys ant pavasario žolės pralinksmėjo.

       — Matai, kuziuk, sustiprėsi. Žiemą me­džių parsivešiu, trobas statysim. Drūtinkis.

       Graudu ir linksma Baubai ant širdies buvo matant, kaip gyvenimas kyla.

       Baubienė jau nebeniūniavo, kapstėsi po daržą, sodino daržoves. Taisėsi moteriškė po sunkios žiemos.

 

       Taip nejučiomis praėjo vasara. Žiemą vėl Bauba su spragilu kūlė menką derlių, o daržinės kampe šiaudų kūleliais aptver­tas kumelys kramtė šieną. Aplink, kaip pirma, vaikščiojo vėjas, blaškėsi pusnis, bet jau daugiau užuvėjos buvo, geriau bu­vo galima atsilaikyti.

       Duobėje, kad ir ta pati drėgmė ir dū­mai, bet jau kampe kvarksėjo pora vištų, ir moteris, pamiršusi vaikus, smagiau su­kosi apie ugnį.

       Per žiemą Bauba iš girios parvežė porą medžių, sukrovė šalia duobės. Medžiai bu­vo kreivi, šakoti, geruosius išsivežė vokie­čiai. Nusikeikdavo kartais Bauba, bet jau buvo po laiko. Jų giria dievai žino jau kur buvo ir kas iš jos trobas statė.

       Pavasarį aptašė medžius, aplygino, pa­matams prirankiojo akmenų, rengėsi sta­tyti. O čia ir vasara praėjo, rudenį vokie­čiai išsikraustė, ir valsčiuje gyvenimas at­gijo.

       Bauba nepratęs buvo prie tokių laisvių, bet čia sužinojo, kad per karą caras ir kai­zeris sprandą nusisuko, dabar žmonės gali kaip nori gyventi. Džiaugėsi visi, links­miau ir Baubai buvo. Valsčiuje gyvenimas virte virė. Pradėjo žmonės ir dėl valdžios ginčytis, vieni norėjo tikros valdžios, o ki­ti paprastos, savų žmonių valdžios. Besi­ginčijant atėjo valdžia neprašyta. Bauba numojo ranka — tesižino. Viršaičiu pali­ko tas pat, kur prie vokiečių buvo, tik da­bar jis dažnai minėdavo tėvynę.

       Bauba metė vaikščiojęs į sueigas, rau­sėsi savo žemėje, akmenis rankiojo ir pa­matus trobai patiesė. Pamažu gyvenimas ėjo į vėžes ir iš duobės gal būtų išvažiavęs. Bet čia valdžia mokesčiais apdėjo, o iš kur gi tu tuos mokesčius mokėsi? Tai spartą žmogui atėmė, ir pamatai stovėjo nesu­laukdami trobos.

       Taip teko peržiemoti dar duobėje ir pavasario sulaukti. Su pirmu vėjo pūstelė­jimu ėmėsi medžius ant pamato rakinti. Tai nelengvas buvo darbas. Sienojus reikė­jo kelti su moterim, bet iš moteries men­kas pagalbininkas. Kankinosi žmogus, kankino žmoną, bet sienojus po sienoj aus kilo į viršų. Rudenį kaimynų pagalba už­traukė sparus ir gale kraigo vainiką pri­kalė.

       — Dabar tai jau gyvensim, pačiuk, — džiaugėsi Bauba, linksmai žiūrėdamas į vainiką.

       Vainikas vėjo pučiamas siūbavo.

       —  Koks jau čia gyvenimas, kada nėra vaikų, — nelinksmai atsakė žmona.

       Bauba nusijuokė:

       — Bus namai, bus vaikai, — atsakė juo­komis.

       —  Dar trūksta lotų, — paskui pasakė.

       Daug negalvojęs nuvažiavo į mišką, die­vas girią juk visiems augino, prisikirto lo­tų ir vežasi namo trobai baigti. Bet kur trumpa, ten trūksta. Pasipainiojo čia jo nelaimei Mikšys, tas pats, kuris pas vo­kiečius šnipu buvo, sustabdė Baubą.

       —  Mišką vagi? — sako.

       —  O kas tau? — atsakė nežinodamas Bauba,

       —  O man valdžia mišką pavedė saugo­ti, — atsakė jis. — Tai ir pamatysi, kas.

       Sulaikė žmogų. Prašėsi Bauba, juk tik lotų jam trūko, trobą baigia statyti, bet valdžios tarnas neatsileidžia.

       —  Kas naudos tave tokį suskį paleisti? Valdžiai atiduosiu — pagyrimą gausiu.

       Nuvarė Baubą į valsčių. Valsčiuje pasitiko viršaitis, šnairomis pažiūrėjo.

       — Mokesčių, — sako, — nemoki, o miš­ką vogti moki.

       Puolėsi Bauba į kojas, argi jis vogė, jam tik lotų trūko. Bet viršaičiui lotų ne­trūko. Jis uždarė Baubą daboklėje.

       Daboklė čia pat buvo, prie valsčiaus raš­tinės. Tamsus be šviesos sandėliukas, pil­nas blakių, blusų, utėlių, kurios kaip žvyrius ėjo. Kažkas girtas miegojo ant narų. Kažkas kampe žliumbė. Bauba ir pasiliko prie durų bestovįs.

       Pralaikė Baubą porą savaičių šiame utėlyne, paskui nuvedė pas teisėją.

       Teisėjas, dar iš caro laikų užsilikęs, kur­čias senis, nuteisė Baubą mėnesiu kalėji­mo, o arklį su vežimu konfiskavo valdžios naudai.

       Čia neišlaikė Bauba.

       —  Šunlupiai, — sako. — Ką gi aš dary­siu be arklio? Pakarkit jau tada geriau.

       Nenugirdo teisėjas, ką Bauba pasakė, pakreipė ausį:

       —  Ką, — paklausė, bet, matydamas įniršusį Baubos veidą, pirštu milicininkui parodė: — Varyk į kalėjimą.

       Kalėjimas buvo rūsys po teismu. Kadaise ten pildavo bulves, o dabar buvo kalėjimas. Puvėsiais ir pelėsiais dvokė. Sienomis te­kėjo vanduo.

       Pro mažą rūšies langą, apkaltą ir bai­siai purviną, kaip per dumblą, sunkėsi šviesa. Sučerškėjo už Baubos nugaros su­rūdijusi spyna, ir paliko žmogų su jo rū­pesčiais, nuo kurių akyse žaliavo, žemė linko po kojom. Tie rūpesčiai su pelėmis ir žiurkėmis, kurių čia buvo daugybė ir jos buvo baisiai drąsios, būt parbaigę žmogų toje rūsyje, jei būt neatsiradę ir čia gerų žmonių, tokių pat vargšų, kaip ir jis.

       Čia Bauba pirmą kartą pradėjo galvoti, kodėl toks menkas ir prastas žmonių gy­venimas, kodėl gi jį, vargšą žmogų, ketu­rias žiemas iškentėjusį duobėje, palaido­jusį savo vaikus, žmoną vos nuo mirties apgynusį, rūsyje už porą lotų uždarė, kada jo visą gyvenimą sudegino, sunaikino, ka­pų duobe pavertė...

       Prisiminus duobę, aptemdavo Baubos mintys, apimdavo baisus nerimas, nežino­davo kur žmogus dėtis. Susiriesdavo Bauba kampe ir dantimis grieždavo. Bet tai nie­ko negelbėjo, tik dar labiau žmogų krimto.

       Po mėnesio vos gyvas parėjo Bauba į duobę, duobė jau sniego apnešta buvo. Atkapstė dangtį ir įlindo į duobę. Žmona ap­siverkė pamačiusi vyrą. Tiek ji valsčiuje buvo prisikentėjusi, kad vyras į kalėjimą pateko. Mėgino nuraminti Bauba žmoną, bet moteris nelaimėje nenuraminama.

       —  O kumelį, — pro verksmus pranešė Baubienė — kumelį per turgų iš varžytynių pardavė, kai tave įkišo į kalėjimą. Kaip prašiau, kaip verkiau, nieko negelbėjo, sa­ko, tavo vyras vagis, taip tau ir reikia. O koks jis vagis, kad lotų reikėjo. Argi taip visą laiką duobėje ir gyvensim.

       —  To, matyt, ponai nori, — pasakė Bauba.

       —  Tai iš duobės taip ir neišeisim? — dar graudžiau pradėjo žmona verkti.

       —  Gal ir neišeisim, — pasakė Bauba ir pats nepajuto, kaip atgalia ranka atsirėmė į duobės sieną ir kumščioje stipriai su­gniaužė saują žemės.

       Pikta žiema buvo Baubos duobei. Pik­tesnė, negu perėjusios. Visos viltys su pus­nimis išsiblaškė. Su vėjais kaukė apie tro­bos sukrautas sienas.

 

       Atėjo pavasaris dar piktesnis. Be arklio pavasarį, kaip be rankų. O Baubai ir taip visa sparta prapuolė. Dairėsi tik žalomis siuntančiomis akimis aplink ir kailyje savo nerimo.

       Visi kaimynai į laukus išėjo, o Baubai nors ir vėl su lopeta eik. Prakeikė tą pa­vasarį Bauba visus ant žemės ir danguje.

       Parėjo ir atidėti mokesčiai mokėti.

       —  Pasikarkit! — metė Bauba valsčiaus raštinėje pakvietimą. — Iš ko gi aš mokė­siu, kad arklį atėmėt. Bent kartą pribaikit.

       Trinktelėjo durimis ir išėjo. Parėjo namo ir atsigulė duobėje. Pama­čiusi žmona vyrą be darbo olbyti ėmė.

       — Tau kas ? Šventė! Eik, gal arklį gausi skolinti.

       —  Eik, kad nori. Man vis tiek galas.

       Ir papasakojo, ką raštinėje padarė. Pa­šoko moteriškė, ir akys, kaip katės, užsi­degė.

       —  Tai kaip dabar bus?

       —  Dabar galas.

       Pravirko moteriškė, bet paskui nusiramino. Blogiau juk nebus. Nieko neturi, nepaims. Jei bent žemės gabalą atplėš. Tegu: juk žemė neužsėta liko. Dėl kalėji­mo žieminiai javai liko nesėti, o vasarojaus be arklio irgi nepasėjo. Lopeta bulvėms pa­kasė žemės. Ant laukų, vietoje javo, žolės ir varnalėšos sužėlė. Neramu pasidarė ant Baubos pusvalakio.

       Taip praėjo tuščia ir nerami vasara. Bauba pas kaimynus samdėsi. Eidamas per savo lauką prisimerkdavo žmogus. Taip lengviau buvo praeiti pro varnalėšom ir laukinėm žolėm išbujojusią dirvą. Krauju aptekėdavo Baubai širdis ir norėdavosi, kad apleista žemė prarytų, geriau būtų.

       Prie duobės stovėjo tuščia daržinė ir trobos sienos. Vainiko gale kraigo nebuvo; vėjai, pusnys nudraskė, liko tik lazda, prie kurios vainikas buvo prikaltas. Žiūrėjo kasdien Bauba į trobą ir nežinojo: baigti ar nebaigti. O ir baigti nebuvo kaip: lotų trūko, lentų stigo. Taip ir stovėjo troba per vasarą su sparais, kaip sparnais, vir­šuje sulaužtais, lyg būtų pasiryžus lėkti.

       Vasaros gale buvo paskelbtos varžytynės Baubos trobai. Atvažiavo viršaitis, policininkas, anstolis, suvažiavo ūkininkai iš apylinkės, ir varžytynės prasidėjo. Ne sa­vu balsu staugė žmona, o pro jos riksmą buvo girdėti rimtas besivaržančių balsas.

       Bauba tylėjo kaip žemė.

       Varžytynės neilgai truko: nebuvo dėl ko ilgai varžytis.

       Pasigirdo pirmi kirvio smūgiai, vyrai žemėn sparus leido. Tada Bauba neišken­tė, pribėgo prie vieno, prie kito rankas laužydamas.

       — Žmonės, negi teisybės žemėje nėra, negi dievo danguje. Supraskit, pasigailė­kit, juk pats savo rankomis sudėjau, o jūs griaunat.

       Žmonės traukė pečiais, sienojus krovė ant vežimų ir po keletos valandų vietoje trobos liko tik pamatai.

       Vežimai su sienojais sujudėjo. Puolėsi Baubienė šaukdama prie vežimų, bet veži­mai išjudėjo iš vietų, ir moteriškė šauk­dama griuvo ratų išmaltoje duobėje.

       Vėjas pakilo ir nešė smiltis.

       Bauba susiėmė galvą, pažiūrėjo žalomis su migla akimis aplink ir, kaip maišas, su­dribo ant trobos pamatų.

       Ilgai sėdėjo Bauba galvą nuleidęs. Ne­buvo nei valios, nei minties. Tuščia taip buvo, kaip po rudenio dangum. Miglos kė­lėsi iš ežero, lengvas vėjas pūtė, siūbavo žvaigždės debesyse ir krito viena po kitos ant žemės.

       Galvojo Bauba. Liūdnai ir gailiai galvo­jo apie savo gyvenimą. Rudenio naktis atvėdino galvą, ir mintys viena po kitos ėjo per galvą, kaip vėjas.

       Nieko neišgalvojo Bauba, brėkštant die­nai pakilo eiti. Pakeliui užkliuvo, sulaikė Baubos žingsnius žmonos lavonas.

       Nesistebėjo Bauba, ko ji čia guli, pasi­lenkė — sustingus. Neatlaikė vargšės šir­dis paskutiniai vilčiai žuvus.

       — Pačiuk, — pasakė tyliai Bauba.

       Baubienės lavonas neatsiliepė.

       Sustojo prie lavono ir pastovėjo Bauba. Kepurę nusiėmė. Širdyje buvo tuščia.

       Paėmė žmonos lavoną ir nunešė į pu­šyną, ten, kur vaikus palaidojo. Iškasė šalia duobę ir paguldė. Apipylė lengva smiltim ir nuėjo.

       Ėjo Bauba, ir pats nežinojo, i ei ko eina, nei kur eina. Tik žemė degė po kojom, tik nerimas vijo, kur vėjas pūtė.

       Išpustė vėjas nerimą iš galvos, žvaigž­dėtos naktys atvėdino galvą, tylus ir ra­mus Bauba pasidarė.

 

       ■

       

 

       Susitikau aš su juo Kauno sunkiųjų dar­bų kalėjime, Pirmą neramią naktį jis pri­ėmė mane šalia savęs ant kietų kalėjimo narų, pasidalijo su manim šiurkščia kalė­jimo antklode ir šiaudiniu pogalviu, numi­rėliam ir kaliniam po galva duodamu.

       Nežinau, kaip ilsisi numirėliai ant tų pogalvių, bet kalinio liepsnojanti galva dar labiau įsiliepsnoja. Ir man tą naktį nelem­ta buvo užmigti, neramios mintys, kaip ugnis nuo kreigo prie kreigo, lakstė nuo vieno klausimo prie kito, uždegdamos ma­no mintis neramia nemiga.

       Tos nemigos nerime, aiškiau, negu kitais kartais, nušvito tas rūstusis procesas, kuris, lyg kapo duobėje, eina rūs­čia savo eiga... Ir ta naktis man juo nera­mesnė buvo, nes pasijutau toje bendroje duobėje, kurioje ir aš bendram likimui bu­vau pasmerktas. Ir jeigu nuramindavo mane pamišusi mintis apie bendrą žuvimą drauge su savo tauta, tai berniški metai kėlė maištą, kviesdami mane dideliam gy­venimui ant plačios žemės.

       Bet mintis kapų duobėje bejėgė. Kadai­se aš girdėjau apie palaidotą nemirusį nabašninką, kuris kapuose pabudo ir jo nusi­gandusi mintis metėsi visa jėga ieškoti iš­sigelbėjimo, — jis pamišo, draskė savo veidą, plėšė plaukus, bet tai nieko negel­bėjo, kai atkasė žmonės neramų kapą, pa­laidotasis jau buvo miręs... Ta šiurpulinga istorija per visą naktį stovėjo taip aiškiai prieš mano akis, tarytum aš ją kartočiau.

       Kamera miegojo gretimųjų kapų miegu. Koridoriuose čerškė j o sargybiniai, bet ir tai buvo duobkasių čerškėjimas. Tik duob­kasiai išgirdę vaitojimą atkastų duobę, o šitie duobkasiai dar daugiau žemių ant ka­po užpils, nes tai jų tokia pareiga. Iš gat­vių atklysdavo neaiškūs gyvenimo aidai, bet ir tie buvo toki, kokius galėtų girdėti kapuose palaidotas, bet dar nemiręs.

       Tada iš to bejėgio nerimo, kuris buvo artimas pamišimui, prikėlė mane Bauba.

       —  Nesimiega? — paklausė jis.

       —  Nesimiega, — atsakiau.

       — Taip tik iš pradžių, — pasakė jis. — Paskui apsiprasi.

       Karčiai nusijuokiau iš jo patarimo. Ir tas, kuris buvo ne laiku palaidotas, paskui nusiramino, nes jis mirė.

       O aš mirti nenoriu...

       Bauba, lyg būtų supratęs mano nerimą, atsigrįžo j mane, ir mudu pradėjom kal­bėti.

       Tada jis man papasakojo apie vargingą dzūkų kraštą, apie skurdų savo gyvenimą, kuris nustumtas į duobę pakilti negalėjo.

       Su tokiu širdingu dzūkišku graudumu jis man papasakojo apie smiltynus, kurie, kai vėjas papučia, kaip pusnis būna, apie kalnelius ir pakalnėse sustingusius ežerė­lius, kaip ašara.

       Klausiau aš jo, ir mano nerimo apimta mintis, sekdama svetimą vargą, nurimo. O jis man tyliai išmintingai šypsodamas pasakojo su didele meile apie dzūkišką gi­rią, apie pušis, egles amžinai žaliuojančias, vėtroje skambančias, apie beržynus vienmarškinius mirkstančius ir šąlančius ba­lose, apie ąžuolynus, parėmusius tą sunkų skurdžios žemės dangų...

       Ak, tik dzūkas galėjo man taip grau­džiai papasakoti apie girią. Aš klausiau jo, o man giria gaudė.

 

       Ėjo jis per girią nei gyvas, nei miręs, o kur ėjo nežinojo, nes jo gyvenimas buvo žuvęs. Pakeliui susitiko Mikšį, miško sar­gą. Nepažino jo Bauba, pro šalį praėjo. Mikšys pažino Baubą, užkalbino.

       —  Kur eini? — klausia.

       —  Einu, — atsakė Bauba neatsigrįžda­mas.

       —  Vėl miško vogti? — pasityčiodamas prakošė Mikšys.

       Sustojo Bauba. Atsiminė lyg kažką per miglas. Piktumas baisus žmogų apėmė.

       —  Tai tu, šėtone, mano gyvenimą su­ėdei, — atsigrįždamas pasakė ir ąžuoline lazda rėžė Mikšiui į galvą.

       Mikšys griuvo ant žemės. Atsipeikėjo Bauba.

       —  Ką gi aš padariau? — galvoja. — Žmogų užmušiau.

       Pajudino Mikšį, iš burnos kraujas bur­buliuodamas bėga.

       —  Be reikalo, — pagalvojo Bauba. — Ir kam gi aš jį užmušiau?

       Nerimastis apėmė žmogų. Pasileido to­liau per mišką. Ėjo, skubinosi, kad tik to­liau nueitų. Pavargo, sušilo, žingsniai su­retėjo.

       —  Vis tiek galas, — galvojo jis lėtai ei­damas, — vis tiek.

       Ir kitos minties galvoje nebuvo. Bauba jos ir neieškojo. Neaišku ir neblaivu kaž­kaip buvo. Pro medžių viršūnes skystai blaivė j o dangus.

       Aušo.

       Po ąžuolu sustojo Bauba ir ramiai nu­sijuosė pantį, kuriuo visada būdavo apsi­juosęs. Dangus pro šakas ryškėjo. Jis už­metė sutrūnijusį pantį ant šakos.

       Sugrubusia, bet tvirta ranka pasidarė jis kilpą, užsinarino ant kaklo, širdis iš­karto tuščia pasidarė, o rankos be galo sunkios, jis pasviro žemyn. Persivertė aky­se giria, debesuotas dangus visu sunkumu griuvo ant žemės, ir jis išgirdo baisų bau­bimą.

       — Būu-ūu, — kažkas baisiai baubė, o jo balsas ėjo per girią.

       Tai būkė paukštis bukas.

       Iš pradžių Baubą apėmė nežmoniška bai­mė, o paskui, pamatęs nutrūkusią virvę ant savo kaklo, atsikvošėjo, ir galva pra­blaivėjo.

       Rytas brėško.

       Pro medžių šakas sunkėsi šviesa.

       —  Ne žmogų aš užmušiau, — galvojo nusiraminęs Bauba, — bet vabalą ištrėškiau... Karajiedą.

       Saulės spinduliai laužėsi pro medžių ša­kas ir lapus. Lapai mirgėjo. Paskutinį kartą subūkė bukas.

       —  Būu-u-u, — nuskardeno per girią.

       —  Eisiu, — tarė sau Bauba. — Eisiu teisybės ieškoti.

       Pakilo nuo žemės, numetė pantį ir nu­ėjo.

       Išėjo jis tada į žmones. Daug skurdo, vargo matė, o dar daugiau neteisybės.

       Paskui jį sugavo ir nuteisė, kaip žmog­žudį.

       — O žmogžudys aš toks,   kaip ir vagis, —  nusišypsojo Bauba ir man tos šypse­nos nereikėjo aiškinti.

       Pro kalėjimo langus kėlėsi neaiški diena — ir aš girdėjau, ar man tik taip pasigir­do — kažin kur toli ir čia pat iš visų kalė­jimo kampų ir iš viso krašto — ėjo neaiš­kus ir grasinantis balsas.

       Negi tai Baubos miškuose paukštis bu­kas būkė? Tas menkas paukštis, kurio toks didelis balsas.

       Bū-uū-u, — rodos visa žemė aidėjo.

 

       Darbas. Pirmoji rinktinė knyga. Knygos redakcija K. Borutos, leidžia rašytojų grupė „Darbas“. Kaunas, 1932.