Kas nėra girdėjęs posakio „Visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus“?

 

       Paradoksas, kad didžioji dalis lietuvių skaitytojų, atmin­tinai cituojančių šį aforizmą iš George’o Orwello (1903–1950) romano „Gyvulių ūkis“ (1945) ir besižavinčių to paties auto­riaus antiutopija „1984-ieji“ (1949) ar Aldouso Huxley „Puikiu nauju pasauliu“ (1932), nežino, kokią didelę įtaką šių rašy­tojų kūrybai padarė rusų prozininko Jevgenijaus Zamiatino (1884–1937) romanas antiutopija „Mes“ (1920). Stebina, kad ši knyga lietuvių kalba išleidžiama tik dabar, nuo sukūrimo praėjus beveik devyniems dešimtmečiams. O dar keisčiau tai, kad nors romanas „Mes“ pirmą kartą publikuotas dar 1925 m., tai atsitiko ne autoriaus gimtojoje Rusijoje (kur pirmąsyk išspausdintas tik po bemaž septyniasdešimties metų – 1988-­aisiais), bet Amerikoje, be to, ne originalo, o anglų kalba. Netru­kus romanas išverstas ir į prancūzų bei čekų kalbas. 1929 m., autoriui nežinant, romano ištraukos iš anglų kalbos perverstos „atgal“ į rusų kalbą (nors vertimo praktikos požiūriu tai visiš­kai neleistina!) ir paskelbtos Prahoje ėjusiame rusų emigrantų žurnale „Volia Rosii“.

 

       Iš pradžių romanas buvo interpretuojamas kaip bolševi­kinės Rusijos kritika, tačiau 1932 m., pasirodžius A. Huxley „Puikiam naujam pasauliui“, kuriame aiškiai ir nedvipras­miškai skambėjo „Mes“ motyvai, J. Zamiatinas pradėtas ver­tinti kaip technokratinio ateities modelio kritikas, jo sukurta­sis žanras – kaip futurologinė fantazija, o knygoje pateikta meninė visuma – kaip konvergencijos – t. y. visų socialinių sistemų mišinio, verdančio viename technokratijos katile, – vaizdinys. G. Orwellas, negavęs romano vertimo į anglų kalbą (Anglijoje „Mes“ išleistas tik 1969 m.), perskaitė jį prancūzų kalba (šis vertimas vadinosi Nous autres (liet. „Mūsiškiai“) – akcentuojamas romane vaizduojamos bendruomenės polinkis atsiriboti, užsidaryti, pretenduoti į išskirtinumą) ir 1946 m. parašė recenziją, kurioje pabrėžė, kad J. Zamiatino romano problematika yra universali, anaiptol nesietina tik su komu­nistiniu Rusijos režimu. Viena iš svarbiausių romano temų, pasak G. Orwello: „mašina – tas džinas, kurį žmogus neap­dairiai išleido iš butelio ir nebepajėgia sugrūsti atgal“. Recen­zijoje G. Orwellas taip pat nurodė, kad A. Huxley romanas neabejotinai yra įkvėptas J. Zamiatino ir daug kur juo seka.

 

       G. Orwellas nuolat pabrėždavo J. Zamiatino įtaką Vakarų literatūrai, populiarino romaną, rūpinosi kūrybinio šio auto­riaus palikimo išsaugojimu. 1949 m., kai buvo išleista gar­sioji G. Orwello antiutopija „1984-ieji“, rašytojas piktinosi, kad „skaitytojo nepasiekia tokio unikalaus likimo ir tokią milži­nišką reikšmę turinti knyga“.

 

       Aukso medalis lombarde

       

       Rašytojo likimas panašus į jo kūrinio likimą.

 

       J. Zamiatinas užaugo šventiko šeimoje dabartinėje Lipecko srityje, Lebedenėje, garsėjusioje, kaip pats rašo autobiografijoje, „kortų šuleriais, čigonais, arklių turgumis ir itin sodria rusų kalba“. Žemėje, kuri padovanojo pasauliui Levą Tolstojų, Ivaną Turgenevą, Ivaną Buniną...

 

       Vaikystę praleido, paties J. Zamiatino žodžiais, „po roja­liu“. Jo motina buvo talentinga muzikantė – iš jos paveldėjo muzikalumą. Vienas mėgstamiausių J. Zamiatino kompozito­rių – Aleksandras Skriabinas (1872–1915), spontanišką, impul­syvią šio kūrėjo muziką rašytojas laikė dvasingumo, iraciona­lumo, žmogaus nepažinumo simboliu. A. Skriabinas jam reiškė harmoniją, kurios neįmanoma patikrinti algebra. Šio kompozi­toriaus, ieškojusio muzikos ir spalvų (šviesos) sintezės, muzika, kaip ir rusų dailininko Boriso Kustodijevo (1878–1927) darbai, turėjo įtakos J. Zamiatino stiliui, jo metaforizuotai, pasak Alek­sejaus Remizovo, „ornamentuotai prozai“.

 

       Ketverių metų būsimasis rašytojas jau skaitė Nikolajų Gogolį, šiek tiek vėliau – Fiodorą Dostojevskį, Anatolį Fransą.

 

       Gimnazija būsimajam rašytojui atrodė labai nyki – 1902 m. jis džiūgavo, „išsinėręs iš pilko gimnazinio milo“. Bai­gęs gimnaziją aukso medaliu, išvyko studijuoti į Peterburgą. Beje, medalį vėliau už 25 rublius užstatė lombarde. Ten šis ir liko.

 

       Studijavo Peterburgo politechnikos instituto Laivų staty­bos fakultete.

 

       XX a. pradžioje Rusijoje, pasak J. Zamiatino, „būti bolše­viku reiškė eiti didžiausio pasipriešinimo keliu...“ Taigi jis tapo bolševiku.

 

       1905 m. atliko praktiką garlaivyje „Rosija“, kursavu­siame iš Odesos į Aleksandriją: „Konstantinopolis, mečetės, dervišai, turgūs, balto marmuro krantinė Smirnoje, Beiruto beduinai, balkšva Jafos bangų mūša, juodai žalias Afonas, maro apsėstas Port Saidas, geltonai balta Afrika, Aleksan­drija: anglų policininkai, krokodilų iškamšų pardavėjai, gar­susis Tartušas. Ypatinga, atskira nuo visko, įstabi Jeruzalė, kur savaitę gyvenau pažįstamo arabo šeimoje“, – prisimena autobiografijoje J. Zamiatinas.

 

       1908 m. baigė Laivų statybos fakultetą. Tarp brėžinių ir logaritminių liniuočių – pirmojo apsakymo juodraščiai. Tais pačiais metais šis apsakymas buvo išspausdintas žurnale „Obrazovanije“. Literatūriniu debiutu pats autorius buvo nepatenkintas ir paskui trejus metus rašė tik „į stalčių“, kol galų gale 1911 m. pajuto atradęs savo stilių. Paliktas dirbti institute, Laivų architektūros katedroje, dėstė šią discipliną. Keliaudamas darbo reikalais, skersai išilgai išmaišė Rusiją, dirbo Vokietijoje. 1916 m., vykstant Pirmajam pasauliniam karui, atvyko į Angliją. Ir: „Anglijoje viskas buvo taip pat nauja ir keista, kaip kadaise Aleksandrijoje, Jeruzalėje. Pirmiau­sia – geležis, mašinos, brėžiniai: stačiau ledlaužius Glazge, Nju Kastle [...] (be kita ko, ir vieną iš mūsų didžiausių ledlau­žių – „Lenin“). Vokiečiai sėjo bombas iš cepelinų...“ Kai lai­kraščiuose pradėjo mirgėti antraštės „Revolution in Russia“, rizikuodamas gyvybe, senučiuku garlaiviu grįžo į tėvynę.

 

       1917–1918 m., po bolševikinio perversmo, misdamas kavos malūnėliu maltomis avižomis, kūrė planus apie visų laikų ir visų tautų pasaulinės literatūros klasikų serijos lei­dimą, mąstė apie skirtingų meno rūšių raiškos priemonių sin­tezę, svajojo teatro scenoje atkurti pasaulio istoriją... Brėži­niai neberūpėjo: „praktinė technika nudžiūvo ir atitrūko nuo manęs kaip pageltęs lapas“, – prisipažįsta J. Zamiatinas. Tiesa, rašytojas tebedėstė Politechnikos institute, tačiau tuo pat metu pradėjo skaityti naujausios literatūros kursą A. Ger­ceno pedagoginiame institute (1920–1921). Jis subūrė literatų grupę „Serapijono broliai“, kurios nariai buvo Michailas Zoš­čenka, Konstantinas Fedinas, Nikolajus Tichonovas ir kiti.

 

       1920 m. pradėjo rašyti romaną „Mes“. Romane vaiz­duojama racionaliais matematikos principais organizuota visuomenė, įveikusi du didžiuosius žmonijos priešus – Meilę ir Alkį, – ir gyvenanti absoliučios laimės sąlygomis. Nors romanas nebuvo išspausdintas, mašinraščio kopijos keliavo iš rankų į rankas. Sovietiniai kritikai, perskaitę rankraštį, aršiai užsipuolė autorių. Vienas įtakingų sovietinių kritikų Dmitrijus Furmanovas įvertino kūrinį kaip „piktą pamfletą­utopiją apie komunizmo viešpatystę, kurioje viskas sunive­liuota ir išromyta“. Prasidėjo represijos: 1929 m. iš Maskvos meninio akademinio teatro (MCHAT) repertuaro išbraukta

 

       J. Zamiatino pjesė „Blusa“ (1925 m. sukurta Nikolajaus Les­kovo „Kairiarankio“ motyvais), uždrausta statyti tragediją „Atila“ (1928).

 

       J. Zamiatinas niekada neįtiko nė vienai valdžiai: 1906 m., areštuotas caro pareigūnų, ir 1922 m., suimtas bol­ševikų, buvo laikomas tame pačiame to paties kalėjimo kori­doriuje, o publikuoti rašytojo kūrinius draudė ir caro, ir bolše­vikų valdžia...

 

       1931 m. rašytojas laišku kreipėsi į Staliną, prašydamas leisti jam išvykti iš šalies. Tarpininkaujant Maksimui Gorkiui, J. Zamiatinui buvo leista išvykti, tikriau tariant, visam laikui emigruoti į užsienį. 1932 m. jis apsigyveno Paryžiuje, rašė apsakymus ir kino scenarijus, pasakas.

 

       Mirė Paryžiuje 1937 m. kovo 10 dieną. Palaidotas Pary­žiaus priemiesčio Tje kapinėse.

 

       1993-ieji Prancūzijoje buvo paskelbti J. Zamiatino metais.

 

       „Mes“. Romano genezė

       

       Literatūrologai mano, kad impulsą sukurti romaną J. Zamiati­nui suteikė proletkulto (proletarinės kultūros, kurios vienu iš svarbiausių bruožų laikomas siekis pakeisti gyvenimo chaosą organizuota, dėsninga ir planinga veikla) ideologų Aleksan­dro Bogdanovo ir Aleksejaus Gastevo sukurta utopija, kurios pagrindinė mintis – globali pasaulio pertvarka, galinti įvykti tik „anuliavus žmogaus sielą ir meilės jausmą“. Kita vertus, neke­lia abejonių, kad antiutopijos idėjas J. Zamiatinas brandino kur kas anksčiau: jau Pirmojo pasaulinio karo metais, dirbda­mas Anglijoje, jis parašė apysakas „Saliečiai“ ir „Žmonių gau­dytojas“. Šiuose kūriniuose gausu sąšaukų su romano „Mes“ idėjomis, pavyzdžiui, tikėtina, kad Šventosios Valandalentės prototipas – vikaro Djuli, „Priverstinio išganymo testamento“ autoriaus, dienotvarkė, kurioje buvo nurodytas tikslus „maiti­nimosi valandų grafikas; atgailos dienų (du kartus per savaitę) grafikas; naudojimosi grynu oru grafikas; labdaringos veiklos grafikas; ir galiausiai – vienas grafikas, iš kuklumo paliktas be pavadinimo, susijęs specialiai su misis Djuli, kuriame pažymė­tas kas trečias mėnesio šeštadienis“.

 

       Apie pavadinimą

       

       „Mes“ – proletkultininkų pamėgtas prozos ir ypač poezijos kūri­nių pavadinimas (pvz.: Aleksejus Kraiskis, Aleksandras Žarovas ir daugybė kitų). Jų kūriniuose šlovinamas beasmenis vienis – mes. „Meeeeeees!“... Ar tai – ne bandos bliovimas?

 

       Apie žanrą ir tradiciją

        

       J. Zamiatinas laikomas vienu iš antiutopijos žanro pradininkų. Antiutopija – tai utopija „atvirkščiai“. Pastarasis terminas sie­jamas su 1518 m. datuojamu Thomas’o More’o romanu. Jame aprašoma ideali, harmoninga visuomenė, gyvenanti Utopijos saloje, kurioje nėra tironijos, nevyksta karai ir panašiai. Antiu­topija (kitaip chronotopija, uchronija, distopija) – tai polemika su utopija arba utopiniu mąstymu. J. Zamiatinio „Mes“ – ne tik proletkultininkų projektų, bet ir fordizmo*, teilorizmo**, futu­ristinių užmojų parodija. Antiutopija logiškai pratęsia utopiją ir atskleidžia jos silpnąsias ypatybes. Pasak Leonido Donskio straipsnio „Sėkmė, nesėkmė ir tvirtybė tęsti“, „Mes“ „modernią jėgą nusakė visiškai taip pat, kaip XIX a. ją įsivaizdavo tobulą kalėjimo projektą sukonstravęs anglų filosofas utilitaristas Jeremy Bentham’as, vėliau įdomiai perinterpretuotas Michelio Foucault kaip Panoptikono kūrėjas“; tai, ką akademiškai ir teoriškai darė tokie mokslininkai kaip: Hannah Arendt, Karlas Jaspersas, Karlas R. Popperis, Raymond’as Aronas, Leszekas Kołakowskis ir Ernestas Gellneris, J. Zamiatinas, G. Orwel­las, Arthuras Koestleris, Czesławas Miłoszas, Milanas Kun­dera ir Tomas Venclova nuveikė rašydami grožinę literatūrą, literatūros kritiką ir politines esė. J. Zamiatinas priklauso šiai „įžymių totalitarizmo, ideokratijos, smegenų plovimo ir mani­puliacinio bendravimo kritikų draugijai“.

 

       Romano problematika

       

       Visą romaną „Mes“ persmelkia Imanuelio Kanto ir Frede­rico Teyloro antitezė. Tai racionalistinės mąstymo sistemos, kurioje žmogus suprantamas kaip priemonė, ir humanistinės sistemos, kur žmogus suprantamas kaip tikslas, priešprieša. Antiutopijos autorius kelia klausimą, ar gali būti suderinami įvairūs projektai, susiję su visuotinės laimės vizija, su ats­kiros asmenybės interesais, ir parodo, kaip lygybė pavirsta lygiava, protingai organizuota valstybės santvarka – prievar­tiniu žmogaus elgesio reglamentavimu, o technikos pažanga patį žmogų paverčia mechanizmu... Pasak Ericho Frommo: „Vienas iš svarbiausių klausimų, kurį užduoda visų trijų antiutopijų autoriai (J. Zamiatino „Mes“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, G. Orwello „1984“) – tai filosofinis, antropo­loginis, psichologinis ir tam tikra prasme religinis klausimas: ar žmogaus prigimtis gali būti pakeista taip, kad žmogus pamirštų laisvės, orumo, sąžiningumo, meilės siekį – kitaip tariant, ar žmogus gali pamiršti, kad jis – žmogus?“

 

       Romane svarstomi amžinieji būties ir žmogaus egzista­vimo klausimai. Ar įmanoma sukurti laimės formulę? Ar įma­noma taip protingai sutvarkyti pasaulį, kad jame viskas būtų tikslinga, tikslu ir vienareikšmiška kaip du kart du? Ar tik ne apie tai garsusis ketureilis iš soneto „Laimė“, kurį susižavė­jęs skaito pagrindinis romano „Mes“ veikėjas D-503:

 

       Amžiais pamilusieji du kart du,

       Amžiais paskendę aistroj keturių,

       Karščiausi pasauly meilužiai – jų

       Neperskirsi niekad – kaip du kart dviejų...

       

       Ir toliau:

 

       Daugybos lentelė išmintingesnė, labiau primenanti absoliutą nei senasis Dievas: ji niekada, suprantate, niekada neklysta. Ir nėra nieko laimingiau už skaičius, egzistuojan­čius pagal dermės perimtus, amžinus daugybos lentelės dės­nius. Jokių abejonių, jokių klystkelių. Tiesa yra viena. Tei­singas kelias – taip pat vienintelis; ir ta tiesa – du kart du, ir tas teisingas kelias – keturi.

       

       J. Zamiatinas čia pasitelkia alegoriją iš F. Dostojevskio apysakos „Užrašai iš pogrindžio“: „gali būti, kad tikslas, į kurį veržiasi žmonija, yra kaip tik pats nenutrūkstamas jo siekimo procesas, kitaip tariant, pats gyvenimas, o ne tikslas kaip toks, nes šis, suprantama, turėtų būti ne kas kita kaip du kart du keturi, taigi formulė, bet juk du kart du keturi – tai jau ne gyvenimas, ponai, tai mirties pradžia“.

 

       Literatūrologai pabrėžia, kad XX a. antiutopijoms būdinga ryški mirties tema, sietina su sadomazochistiniais sociumo polinkiais, ir baimės atmosfera. Nors ir slegia, baimė išlaisvina individą nuo egzistencinio siaubo. Šis su pačia žmo­gaus gyvenimo esme, t. y. su jo baigtinumu, susijęs siaubas lieka glūdėti pasąmonės gelmėse ir paverčiamas neapykanta „didžiojo tikslo“ priešams.

 

       J. Zamiatinas į žmogaus vidų pažvelgia dar giliau. Susir­gęs siela, D-503 visais pojūčiais ir receptoriais atsiveria būčiai. Ir tai jam sukelia nepakenčiamą skausmą: meilė, aistra, savyje atrastas žiaurumas... Juk neatsitiktinai romane šmėkšteli Buda. Išsigelbėti galima nebent susitapatinus su funkcija (pasakojimas apie „Tris paleistinius“), taigi sugrįžus į palaimingą vegetavimo būseną – griežtai ribojamą, todėl saugią unifikuotą egzistenciją. Šitai įmanoma tik įtikėjus sociumo arba grupės praktikuojama religija, kitaip tariant, ideologija, kaip kolektyvine egzistencinio siaubo sukeltos neurozės įveikos forma. Be abejonės, J. Zamiati­nui vienam pirmųjų pavyko taip aiškiai įžvelgti totalitarizmo bei konformizmo šaknis ir juos maitinančius šaltinius.

 

       Ką, pagal J. Zamiatiną, galėtume laikyti alternatyva? Romane vaizduojama „natūraliai“ tarpstanti bendruomenė, gyvenanti anapus Žaliosios Sienos, bet jos nariai įtartinai panašūs į Jonathano Swifto guingnimus, kitaip tariant, pri­skirtini utopijai.

 

       Romano gausu religinių simbolių: veikėjai tapatinasi su Jozue Navinu, kuriam įsakius saulė sustojusi danguje; jie siekia žemėje atkurti rojų, kur viskas būtų aišku kaip dukart du, tapti dievais... „Mūsų dievai – čia, apačioje, su mumis: Biure, virtuvėje, dirbtuvėse, tualete; dabar dievai pasidarė panašūs į mus: ergo – mes patys pasidarėme kaip dievai.“ Argi neišsipildė biblinio gundytojo žalčio pažadas: „...būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“? Ne. Romano pabaigoje D-503, stebėdamas, kaip kankinama jo mylimoji I-330, nejaučia nieko, išskyrus tai, jog šitai – „gražu“. Pasku­tinis romano sakinys apie neišvengiamą proto pergalę atrodo lyg klaiki parodija, nes: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“ (1 Kor 3, 19).

 

       _________________

 

       * Nuo JAV pramonininko Henry Fordo pavardės. Fordizmu vadinama buržuazinė gamybos organizavimo ir racionalizavimo sistema, pagrįsta maksimaliu darbininkų išnaudojimu.

       ** Fredericas Teyloras garsus tuo, jog teigė, kad, racionalizavus darbo metodus, galima pašalinti nereikalingus judesius ir tokiu būdu padidinti darbo našumą. Darbininkai buvo verčiami dirbti vis greičiau ir laikas tapo išnaudojimo priemone.

 

       Jevgenij Zamiatin. Mes: romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2009.