hakim_bey       Hakimas Beyus (g. 1948, tikr. Peteris Lambornas Wilsonas) – amerikiečių rašytojas, eseistas ir poetas, pirmasis pasiūlęs „laikinųjų autonominių zonų“ (Temporary Autonomous Zone, TAZ) koncepciją, pagrįstą istorine piratinių utopijų patirtimi. Devintajame dešimtmetyje sukurtos jo teorijos rėmėsi tiek įvairiomis orientalistinėmis koncepcijomis, tiek anarchizmo ir situacionizmo idėjomis, sumišusiomis su įvairių krypčių sufizmu ir neopagonybe. H. Beyus teigia, kad menininku (man in the arts) gali tapti kiekvienas iš mūsų, jaučiantis būtinybę veikti kūrybiškai. Knygoje „Laikinoji autonominė zona“ jis apibrėžė intymią, slaptą, nelegalią vietą, kur išvengiama meno kūrinių prekybos, paties meno kūrimo siekiant naudos, kuri tampa modernaus menininko prakeiksmu. Būtina ištrūkti iš rinkos pasaulio, atgauti kūrybines galias ir susikurti savo „autonominę zoną“ – t. y. tapti menininku.

 

       Kapitalistinį menininką H. Beyus lygina su turistų gidu – toks menininkas yra patirties interpretatorius, paverčiantis ją elitinio vartojimo objektu. Jis kviečia perkurti visus interpretacijos (šiuolaikinio meno) centrus pagal savo viziją ir iškelia tezę: „Mums nereikia, kad menininkai gyventų už mus – jie tiesiog galėtų lengvinti mūsų dalią, būti mūsų bičiuliai, keistis patirtimi.“ Pats menas turi išsaugoti priešiškumą pasaulinei tvarkai – menas bus nepastebimas tol, kol žmonės nepradės jo priimti kaip dovanos. O iki tol menas turi išlikti slaptas, privalo įgyti autonomiją, jis turi būti kuriamas už visuotinio spektaklio ribų, išlaikyti magines galias, kurios išsiskleis tik sukilimo prieš senąją tvarką akivaizdoje.

 

 

       Poetinis terorizmas

       

       Antgamtinis šokis visą parą veikiančių kompiuterinių vestibiuliuose. Nesankcionuoti išsidirbinėjimai su pirotechnika. Žemės menas (land art) – tarsi keisti ateivių meno darbai, išsibarstę po valstijų parkus. Įsilaužkite į namus, bet, užuot vogę, palikite poetinio terorizmo objektus. Pagrobkite kokius nors žmones & padarykite juos laimingus. Atsitiktinai ką nors išsirinkę, įtikinkite, kad jie paveldėjo milžiniškus, nenaudingus & nuostabius turtus – tarkim, 5000 kvadratinių mylių Antarktidoje arba senstelėjusį cirko dramblį, arba našlaičių prieglaudą Bombėjuje, arba alchemikų rankraščių kolekciją. Vėliau jie suvoks, kad kelias akimirkas tikėjo kažkuo nepaprastu, & dėl to galbūt panūs ieškoti šiek tiek intensyvesnių egzistencijos modelių.

      
        Pritvirtinkite varines atminimo lentas tose vietose (viešose ir privačiose), kur išgyvenote kažką nepaprasto, patyrėte ypač malonų seksualinį nuotykį etc. Apsinuoginkite – ir tebūnie tai ženklas. Suorganizuokite streiką savo mokykloje ar darbovietėje – nes jie nepatenkina jūsų keliamų tinginiavimo & dvasinio grožio reikalavimų.

        Graffiti menas šiek tiek padailino šlykščias požemines perėjas & sustingusius monumentus – poetinio terorizmo (PT) menas gali būti kuriamas ir viešose vietose: valdiškų namų išvietėse keverzojami eilėraščiai, parkuose ir restoranuose paliekami smulkūs amuletai, po stovėjimo aikštelėse paliktų automobilių valytuvais – nuotraukų kopijos; Šūkiai Didelėmis Raidėmis, kuriais apklijuojamos žaidimo aikštelių tvoros, anoniminiai laiškai, siunčiami atsitiktiniams ar pasirinktiems gavėjams (melagingi laiškai), piratinio radijo transliacijos, šlapias cementas...

        Publikos reakcija ar estetinis šokas, sukeltas PT, savo stiprumu turi prilygti bent baimės jausmui – tai stiprus pasišlykštėjimas, lytinis susijaudinimas, prietaringa baimė, staigus intuicijos proveržis, dadaistinis nerimas. Nesvarbu, ar PT nukreiptas į vieną, ar į daugelį žmonių, nesvarbu, ar jis „pasirašytas“, ar anonimiškas, – jei jis nepakeičia kieno nors (išskyrus menininką) gyvenimo, jis pasmerktas žlugti.

        PT vaidinamas Žiaurumo Teatre, neturinčiame scenos, eilių su kėdėmis, bilietų & sienų. Kad būtų paveikus, PT turi kategoriškai atsiskirti nuo visų įprastinių meno vartojimo struktūrų (galerijų, leidinių, žiniasklaidos). Net partizaninė situacionistų gatvės meno taktika dabar per gerai žinoma ir nieko nebestebina.

        Rafinuotas suvedžiojimo aktas siekiant ne vien abipusio pasitenkinimo, bet sąmoningai veikiant nuostabiai sukurtą gyvenimą – toks galėtų būti tobulas PT. PTeroristas elgiasi kaip patikimas sukčius, kurio tikslas – ne pinigai, o POKYČIAI.

        Neterorizuokite kitų menininkų, PT aktus atlikite žmonėms, kurie nesuvoks (bent jau kelias akimirkas), kad tai, ką padarėte, yra menas. Venkite atpažįstamų meno kategorijų, politikos, nepulkite aiškintis, nebūkite sentimentalūs; būkite negailestingi, rizikuokite, barbariškai elkitės tik su tuo, kas turi būti sudarkyta, nuveikite kažką tokio, ką vaikai atsimintų visą gyvenimą. Bet nebūkite spontaniški, jei jūsų dar nepagrobė PT mūza.

        Išsipuoškite. Pasinaudokite netikrais vardais. Tapkite legendomis. Geriausias PT nukreiptas prieš įstatymą, bet nesileiskite sučiumpami. Menas – kaip nusikaltimas. Nusikaltimas – kaip menas.

 

 

       Meninė diversija

       

       Rengiant meninę diversiją (sabotažą) stengiamasi atrodyti labai pavyzdingai, bet kartu išlaikomas ir neaiškumo elementas. Tai ne propaganda, o estetinis šokas – baugiai tiesmukas, bet kartu ir subtiliai aštriabriaunis. Veiksmas kaip metafora.

 

       Meninė diversija – tai juodoji poetinio terorizmo (PT) pusė: kūryba per destrukciją. Tačiau ji negali tarnauti nei kokiai nors partijai, nei kokiai nors nihilizmo srovei, nei pačiam menui. Nuvejant iliuzijas skatinamas sąmoningumas, o sunaikinant estetines rūdis atgaivinamas oras diskurso ir Kito pasaulyje. Meninė diversija (MD) žadina sąmoningumą, dėmesį, verčia pabusti.

 

       MD esti anapus paranojos, anapus dekonstrukcijos – tai kraštutinė kritika fiziškai puolant agresyvų meną – estetinis džihadas. Menkiausia smulkaus egoizmo dėmelė sutepa tyrą jos veidą & niekais paverčia jos galią. MD niekad nesiekia galios – ji ją tik išlaisvina.

 

       Individualūs meno kūriniai dažniausiai būna nereikšmingi – MD siekia kenkti institucijoms, kurios naudoja meną tam, kad silpnintų sąmoningumą & pelnytųsi iš apgaulių. Tas ar anas poetas ar tapytojas negali būti smerkiamas dėl vaizduotės stokos – tuo tarpu žalingos Idėjos gali būti puolamos per jų pagimdytus artefaktus. MUZAK (1) sukurta tik tam, kad hipnotizuotų & kontroliuotų – todėl jos mechanizmas turi būti sudaužytas.

 

       Vieši knygų deginimai – kodėl ši ginklą monopolizuoja prasčiokai & muitininkai? Romanai apie demonų pagrobtus vaikus, „New York Times“ bestselerių sąrašas, feminisčių traktatai prieš pornografiją, vadovėliai (ypač socialinių, pilietinių, sveikatos studijų), šūsnys „New York Post“, „Village Voice“ & kitokių prekybcentrių laikraštpalaikių, krikščioniškų leidyklų anonsai, keletas „Harlequin“ (2) romanų – tai šventinė atmosfera, vyno buteliai & ratu leidžiamos suktinės skaidrią rudens pavakarę.

 

       Išeikvoti pinigus akcijų biržoje būtų puikus poetinio terorizmo aktas, o sunaikinti pinigus – gera meninė diversija. Kelioms piratinėms maištingo chaotiško meno minutėms užgrobti televizijos transliuojamą programą būtų PT žygdarbis, o paprasčiausiai paleisti į orą televizijos bokštą – visai adekvati MD. Jei atsitiktinės plytos į langus – ne destrukcijos, o sukrėtimo, tokio, kad apsiramintų, – prašosi atskiros galerijos & muziejai, tai ką jau kalbėti apie BANKUS? Galerijos paverčia grožį preke, o bankai išmatomis ir skolomis paverčia Vaizduotę. Ar pasaulis nelaimėtų šiek tiek grožio, jei visi bankai būtų priversti sudrebėti... ir griūti. Tačiau kaip? Meninė diversija galbūt turėtų laikytis atokiau nuo politikos (ji tokia nuobodi) – bet ne nuo bankų.

 

       Ne piketuokite – elkitės kaip vandalai. Ne protestuokite – darkykite. Kai prieš jus viešai išpučiamas šlykštybių, prasto dizaino & idiotiško švaistymo burbulas – tapkite luditais (3), suspardykite savo darbo priemones, keršykite. Daužykite Imperijos simbolius vien dėl to, kad jūsų širdys ilgisi grakštumo.

 

       _______________________

 

       1 MUZAK – korporacija, užsiimanti blogos muzikos leidyba.

       2 „Harlequin“ – tokia labai pigaus skonio leidykla.

       3 Luditai – XIX a. pradžios Anglijos darbininkai, kurie protestuodami iš įniršio daužė fabrikų įrangą.

 

       Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003. Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.