Bandysiu parašyti puslapį tragiškajai lietuvių literatūros istorijai, neatskiriamai nuo tragiškosios sąmonės.

 

       Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus. Taip, rizikuojanti lyrika; iš pagrindinių rizikos momentų ir tragiška. Iš įtampų, kurios kyla žmoguje, tarp žmonių, iš žmogaus ir vietos, žmogaus ir visatos santykių. Meilės laukas, ištartas ir ištariamas apie Sigitą Gedą, gali skambėti ir ironiškai – daug jo žemėj konfliktų, tamsių aistrų, pykčio. Bet ir meilės, meilės ieškojimo, šviesos. Paskutinė eilėraščių knyga – su meilės ženklu. „Eilėraščiu Arvydui“ Sigitas reagavo į Arvydo Šliogerio knygą „Būtis ir pasaulis“, išleistą 1990, bet žinotą mums ir anksčiau, turėjusią mašinraštinį pavidalą; reagavo į filotopiją, apibendrinusią lietuviškąjį, sodietiškąjį kosmopolį, į meilės lauku apibūdintą būties centrą. Reagavo kaip į pažįstamus, patirtus dalykus ir ištarė: „Meilės laukas – tai aš, trejų metų gulintis prie Teiraus ežero...“ Ištarė giliosios sąmonės radimosi–kilimo kelią. Kelią, įveikiantį ir nuoskaudą dėl prigimtinio skurdo, mažos, nykios trobelės, dėl to, kad nieko tau nėra parengta, jokio turto, jokios kultūros, kad prie visko turi prieiti pats, savo jėgomis. Vyresnioji sesuo pasakys jam – guosdama ir stiprindama: iš tokio dugno mes, tu tik vienas tokią galvą turi. Sesuo, ji iškyla ir žodžiuose, sąmonės garsyno gijomis suaudžiamuose į maldą-promaldę – kaip savitajame metų cikle „Ginkho medžio kultūra“ („Babilono atstatymas“):

 

        „Šventas Medi, sesers, SWINTAS, SWINTAS, pono Dievo čionai amžinai pasodintas, augintas, dabotas, tu mūs ginklas, tu Ginkhas, tu – sodas...

       Šventas Medi Sesers, mano Gintės Gintužės, kai mirė Motulė, Dievo Motinai ji save vien vargeliui paskliautėj pasiūlė! –“

 

       Ginkhas – budistų sakralinis medis, tiltas į maldos situaciją, sesers vardas garsyne-maldyne. Apibendrinta vargelio paskliautė. Kokia kalbinio reaktyvumo galia turi nuolat tvinksėti sąmonėje, kad be perstojo jungtų, derintų, skirstytų tolimiausius žodžius. Kad kalboje liktų vargas, skriaudos. Nežinau (ir nebandau tikrintis), apie kurią savo seserį kalbėjo Sigitas telefonu jau tamsų rudenio vakarą – su motina autobusu dviese vežėme krikštyti vienišos sesers vaiką... šalta buvo, kai ėjome (ryšulį nešėme pakaitomis) po kojomis cypė sniegas...  

 

       Friedrichas Nietzsche jau prieš šimtmetį buvo ištaręs situaciją aiškinančius žodžius, pavadinęs juos „Vaikystės tragedija“: „Ko gero, neretai pasitaiko, kad taurių ir didelių siekių žmonėms į nuožmiausią kovą tenka stoti vaikystėje <...>. Jei žmogus yra patyręs ką nors panašaus, visą gyvenimą nešiosis nuoskaudą žinodamas, kas iš tikrųjų yra buvęs jo didžiausias ir pavojingiausias priešas“ (1).

 

       Vargas, pykčiai, tamsa mažoj, nykioj trobelėj tarp tokių pat varganų brolių seserų – taip, tai pavojingas, o dažnai ir neįveikiamas priešas. Nusiskandinęs vyresnis paauglys brolis – apie tai prasitarė negreit, koks juodas krešulys turėjo glūdėti pasąmonėj. Neabejotinas nuoskaudų nešiojimasis visą gyvenimą. Nuoskaudos gali plėtotis–šakotis, slopinti gilesnius proveržius, bet gali ir provokuoti stipresnės prigimties ryžtą prasiveržti. Ir atkakliu skaitymu, siekiu perimti kuo didesnę kultūros patirtį. Kai jau visai persiėmė raštu, sąmonei ėmė trūkti darbo ir todėl toks vertimų, rašymų-rašinėjimų plotas. Būdavo beveik laimingas, kai turėdavo sunkaus darbo, – sakykim, ką nors sudėtingo versti. Tai kaimiečio laikysena: įpratimas dirbti ir dirbti nuo ryto ligi sutemų – kaip tėvai ir protėviai. Jau gali ir būti nesvarbu – ką ir kam. Kaip, žinoma, lieka svarbu, bet – kaip įmanoma. Gal geriau būtų ir nevertęs, – šyptelėjo kartą savimi patenkintas jaunas poetas. Negalėjo, sąmonei reikėjo sunkaus, alinančio darbo, kad išliktų–išsilaikytų, kad nesusinaikintų. Tai pirmiausia, tik paskui įsipareigojimai kultūrai, literatūrai. Tik paskui bandymai savo triūsą motyvuoti. Pagrįsti tuo, kas duota tradicijos. Pridengti tragiškos lemties nuojautas.

 

       Maža, nyki trobelė, bet supama begalinės gamtos, mėlynų ežerų, pušynų, debesų („Aš irgi turėjau daug debesų“, – prasitars „Skruzdėlėj ir vertikalėj“), gaubiama kosmoso, paslapties nuojautos: eik ir prieisi. Ir motina, augusi ir pragyvenusi gyvenimą prie, tarp vandenų; paskutiniai jos žodžiai buvę apie ežerus... Vandenys, bet žemės vandenys, geografija, dar jaunoje sąmonėje pradėjusi persirašinėti begaline savo įvairove. Metageografija – pasirodė humanistikoje sąvoka, kuria bandoma įrėminti sąmonės procesus, persirašančius ant jau parašytų žemės linijų.

 

       Pamėgimas eiti, vaikščioti – nuo vaikystės iki pabaigos, kad ir vis labiau skaudančiomis kojomis. Grįžęs iš universiteto, Sigitas apeidavo gimtinės laukus, ežerus. Kur gyveno, visur vaikščiodavo. Kaip ir visi tos kartos vaikai išgyveno išėjimo iš savo vietos dramą, bet iš praradimo pradėjo ir suvokti pirminį savo prigimties branduolį. Ėjimas intensyvino mąstymą kaip patirtį, įpratino matyti– mąstyti. Aštri, kampuota prigimtis, staigios reakcijos, pereidavusios ir į įsiūtį, kai jau bandė eiti į viešumą, bet buvo trikdomas. Kartu, neatskiriamai ir širdies glaudumas, glaudimasis prie viso, kas yra. Tikėjimas, kad yra, kas tave supras, priglaus. Kad yra vieta, kuri apgaubs. Kad be savo vietos neįmanoma. Kad šventa vieta, kur guli tavo tėvai, protėviai. Priekaištavo Justinui Marcinkevičiui – kaip galima buvo sovietiniais laikais ištarti: „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“... Be reikalo, be prasmės. Nes be gyvenimo glostymo, be prigludimo prie jo šviesiaisiais sąmonės taškais neįmanoma ne tik poezija, bet ir pats buvimas. Priglaudimas, prisiglaudimas yra didžioji malonė, iš jos patiriama visa apimanti, užpildanti būsena. Esi savume, savas saviems.

 

       Išskirtinis prisiglaudimo požiūriu dar ankstyvasis S. Gedos eilėraštis „Jotvingių žemė“ (rink. „Mėnulio žiedai“); savumu prasideda jotvingių, sunykusios baltų genties, stiprios, veržlios, karingos, tema, išlikusi iki paskutinių rinkinių.

 

       Parvažiavau namo gegužės mėnesį,

       Ir aiškiai buvo galima matyti

       Boružės, gulinčios po akmenėliais,

       O prie upelių landžiojo karvytės.

      

       Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės

       Sodino bulves. Lyg kokia dvasia

       Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai

       Pleveno prie pat žemės, vagose.

 

       Ten buvo vandenys. Mėnulio pusė.

       Koplytstulpiai ir peršviestas genys.

       Žalių šakų erdvėj paskleidę pušys.

       Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

      

       Ir visos šito krašto dienos –

       Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.

       Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,

       Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

      

       Subėgę mano seserys ir broliai

       Dar pasakyt norėjo man kažką.

       Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.

       Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.

 

       Stipri gamtiškojo, visatiškojo, žmogiškojo plano vientisumo pajauta, įmanoma tik namuose, kai sąmonė po kad ir neilgo atsiskyrimo grįžta į savo vietą, ima aiškiai matyti, lyg būtų pakelta–pakylėta, bet kartu ir žemai, prie pat žemės. Iš tiesų matoma tik iš savo vietos. Matymas iš savo vietos, vietos visumos apėmimas sąmone – nuo skruzdės iki debesų – tai ir metageografijos išeities taškas. Dangiška kartografija, – ištars „Septynių vasarų giesmėse“; dangaus žemėlapiai. Eilėraštyje „Jotvingių žemė“ vienu žvilgsniu matoma ir tai, kas žemai, ir kas aukštai, kas įprasta, kasdieniška, ir kas šventa, kas lyg kokia dvasia. Stiprus eilėraščio ritminis-energetinis kūnas, įsiūbuojantis jambas; toks poetinis kalbėjimas kyla iš paveiktos, nežinomos galios perimtos sąmonės ir tą galią išreiškia, nuolankiai pasiduodamas tos galios perkeičiančiam, įgalintam šventumui, jo pajautimui. Perkeitimas perteka eilėraščiu iki paskutinių eilučių: glostymo šviečiančia ranka ūžiant žaliam ąžuolo altoriui, gamtinio šventumo aukščiausiam laipsniui. Aukštosios patirties akimirkomis kūnas tampa lyg peršviečiamas (šviečianti ranka, šviesi galva). 1949-aisiais, jau Vokietijoje, parašytas Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštis „Transparence“: permatomoj žemėj „miega šviečiančiom širdim jonai bežemiai“.

 

       S. Geda turėjo stiprią vietos pajautą; kur būdavo–gyvendavo, įsibūdavo, įsižiūrėdavo vaikščiodamas–matydamas. Pasaulis tarsi išsidėliodavo pažemiais, akių lygyje, palengva kildavo į viršų, susiliesdamas su iš savo pradinių būsenų neišeinančiu viso, kas patenka į sąmonės regratį, apgalvojimu. Visą gyvenimą reikėjo vietos, kuri būtų sava. Bet ta vieta buvo tik buvusi – laukų trobelėje prie didelių vandenų. 

 

       S. Gedos lyrika randasi iš pirmapradžių dalykų, iš pirminių gyvybės ir mirties sandų; kas pirmapradiška, siekiasi su visuotinybe, su kosmovaizdžiu, pasakant paties poeto žodžiu. Didžiausia šio poeto pasija – prisisiekti pirmavaizdžių, archetipų. Kelias į juos iš savęs (mes gyvename apsupti, įsupti archetipų, bet to nematome, nejaučiame) ir iš kitų – taip pat ir iš godaus skaitymo, – bet neišvengiamai per save, savo sąmonę, sielą: „Viskas yra – tavo sieloj pirmiausia, o paskui ir visatoj“ („Laiškas iš Vidurinės Azijos“). Kosminė siela, ji buvo įgimta šiam nedidelio ūgio, tamsaus, atšiauraus gymio, rudai žalsvų akių, aukštos kaktos, slepiamos juodų, kurį laiką gal ir patamsinamų, o po antrosios žmonos Gražinos ankstyvos mirties žilut žilutėlių, pelenų spalvos gaurų. Apie tragiškąjį M. K. Čiurlionį, prie kurio nuolat grįždavo, S. Geda yra sakęs, kad šis menininkas turėjęs įgimtą kosminę religiją (2). Kosminį žvilgsnį, kuriuo regėtos ir dangaus pašvaistės, ir pati kukliausia žemės augalija. S. Gedos – ne tik augalija, bet ir gyvija. Žiogas – iš pačių mažųjų genties. „Varnėnas, varnėnas, kuris vienu sparnu rudeny, o kitas jau siekia nematomą, tolimą erdvę“ („Sapnas: prinokę šermukšniai“). Varnėnas – kiek kartų: ir knygų pavadinimuose, nevengiant pasikartojimų: rinktinė „Varnėnas po mėnuliu“, pokalbių, esė knyga „Man gražiausias klebonas – varnėnas“. Vienas paskutinių viltingų žvilgsnių į šį paukštį iš 2007-ųjų „Priraišiotų vieversių“, fragmentas „Sugrįžtančios viltys. Varnėnai“: „Šiandien po metų buvo jų net penketas sudrėkusio gluosnio paslėpsniuose. Visada jie taip: parskridę bijo, glaustosi, jeigu lipa kamienu žemyn, tai atsargiai stato kojas... Sveiki, šio pasaulio varguoliai! Su jumis aš atgaunu viltį.“ Viltis greit gesdavo – ir tie patys varnėnai pasirodydavo baisingai juodi, geltonais nagais, lyg ne šio pasaulio... Bet akys vėl surasdavo paguodos.

 

       Unikalu – visumos pulsą užčiuopti sudrėkusio gluosnio paslėpsniuose, kur glaustosi ką tik parskridę varnėnai. Kūno gyvybė, ji maitina metaforą, S. Gedos kalbinių projekcijų unikalų matą. Kosminės pajautos imasi iš žemai, iš pačios žemumos, gyvybės, šokančios, plazdančios, skrendančios, keliamos į viršų. Ir grąžinamos žemei. Žvilgsnis į paukštį – socialaus turinio, varguolių supratimo, netgi susipratimo, atkilstančio iš patirties, iš sunkaus, vargano pirminio gyvenimo. Nėra ir nebus gyvenimo, kuriame pritrūktų vargo, jei net vargas rasis iš pertekliaus. Ir perteklingas naudojimas taip išnaudoja žmogų, kad jis įpuola į sąmonės vargą. Bet S. Geda reaguoja į pirminį vargą – į suvargusį, alkaną ar pusalkanį vaiką, žmogų, gyvūną, paukštį. Į ežius, sausringą vasarą iš paskutiniųjų įkaitusiu asfaltu traukiančius prie vandens. Į alkaną, perkarusį šunį. Aukšta dvasinė trajektorija, savo paties viltį susiejanti su mažai kieno pastebimais, juolab reikšmingais nelaikomais pokyčiais – su parskridusiais, po ilgos kelionės suvargusiais varnėnais: „Sveiki, šio pasaulio varguoliai! Su jumis aš atgaunu viltį.“ Viltis, įsigaunanti iš kosminės vilties atšvaito mažame gyvybės gumulėlyje.

 

       Pokalbis su Jonu Mikelinsku „Salve, passer domesticus!“ („Sveikas, namini žvirbli!“). Kreipinys iš J. Mikelinsko knygos „Žmogaus esmė“. „Aš irgi toks norėčiau būti, deja, kiek anksčiau esu šliejęsis prie varnėnų, kitaip sakant, špokų, strazdelių, kregždžių bei vieversių“ (3). Paukščių brolystės jutimas; Cz. Miłoszas kiek sykių yra šį jausmą tvirtinęs, gal labiausiai tiesioginiu būdu „Isos slėnyje“. Taip, kur gyvena paukščiai, gali gyventi ir žmogus. Gali būti, kad sumišusiam, sutrikusiam ateities, jei ji ateis, žmogui koks išminčius ištars – panašiai kaip kadaise Kristijonas Donelaitis: žiūrėkite į paukščius, mokykitės iš paukščių, iš jų lizdų, iš pastovumo, iš prisirišimo prie vietos.

 

       S. Geda suintensyvino kūno poetinę energetiką: visa perteka tavim, tavo jutimais. Nėra kitos galimybės pasauliui suvokti – tik tu pats, tavo sąmonė, siela. Jautė turįs prigimtinių galių patirti; galiausiai ir patirti tai, kas patirta, kas grįžta atgal ratu, spirale. Paskutiniųjų gyvenimo metų nuostaba – kodėl niekas nematė, kodėl tu pats nematei, kas taip aišku. „Maironio „Ramios malonios vasaros naktys...“ Pirmoji eilutė iš nerimuoto eilėraščio. Vakar ūmai atšoko, kad metras tas pats kaip „Sveika Marija, malonės pilnoji...“ Iki šiol vis nesuprasdavau, kur to eilėraščio paslaptis. Jis yra sklidinas šventumo, paprastas kaip mūsų poteriai“ („Priraišioti vieversiai“, 2007). Ne visai tas pats metras, bet artima; artima iš klausos. Artima iš vidinės būsenos, iš maldingo nusiteikimo, iš visuotinio ritmo pajautos, iš malonės: „Ramios, malonios vasaros naktys; / Medžio užmigęs nejuda lapas; / Viskas nutilo, viskas nurimo, / Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.“ Sąmonės aukštis, pasirodantis malonės pajauta ir dėkingumu, kurį lietuviškais eilėraščiais atvers Jurgis Baltrušaitis: „Dėkui jums, kad pūtėt, vėjai, / Dėkui, gluosni, kad šlamėjai, / Kad žaliavot, kadagiai, / Dėkui, lauže, kad degei!“ („Klajoklio melodija“).

 

       S. Gedai nekilo noras neigti Maironį, atvirkščiai – jį, kaip ir Antaną Baranauską, bus turėjęs savo sąmonėje, nuolat lyginęs: „Kaip praplėsta „Anykščių šilelio“ metafora skamba ir „Ramios, malonios vasaros naktys; / Medžio užmigęs nejuda lapas...“ (4). Yra pasakęs apie jį iškilmingai ir apibendrintai: „Paskutinysis iš titanų“ ir argumentavęs žodžiais apie maironiškąjį įkvėpimą: „Tokia įkvėptis, toks tiesos ir grožio pojūtis galėjo būti subrandintas tik klasikinio Europos palikimo. Poetinis apreiškimas toks įstabus, kad jam nerasi gražesnio apibūdinimo kaip nežemiškas, dieviškas. Kitais žodžiais tariant, tai proveržis gražiausių, dieviškų žmogaus galių“ (5). „Maironio mirtis“, devynių sonetų ir epitafijos ciklas, parašytas 1985–1986 metais, – retas poetinio dialogo atvejis; poetinės galios nukreiptos į Lietuvą, į jos likimą, į klausimą „Ar dar kas imsis vesti šitą tautą, / Taip paprastai apgaunamą, apgautą, / Dubysos kloniuos temstančiuos, sūnau?“. Mintis, kurią būtina išplėsti. Poeto sąmonė, jei ji pasiekia pakankamą kūrybinio intensyvumo pakopą, ima jausti savo bendruomenės problemas, ima veikti kaip bendruomenės lūkesčių įgaliotinė. Kaip kalbos, arba Pasaulio medžio, augintinė. „Septynių vasarų giesmės“ (1985–1988) yra nujaučiamo, artimo dvasinio Lietuvos renesanso giesmės: ypatingos galios lietuvių poetinės kultūros (nuo Strazdo iki Maironio, per Praną Vaičaitį, per jo „Yra šalis“) sublimacija. Grįžimo, apsisukusio mitinio rato, iškėlusio tai suvokiančią sąmonę, giesmė, paklusni motinos ir sūnaus archetipui, kuris toks svarbus buvo ir A. Baranauskui:

 

       Lietuva mano, dukra amžinybės,

       Tujen esi man, aš – tavo sūnus,

       Veriasi žvaigždės, padangėj sužibę,

       Liepdamos laukti skirtosios dienos.

      

       Tos, kurią lėmė sesuo Vakarinė,

       Skyrė Aušrinė, Mėnulio sesuo,

       Lietuva mano, esi man Tėvynė,

       Tau mano saulėta siela dainuos.

 

       Tokia „Giesmės Lietuvos žemei ir dangui“ pradžia. Kažkas spindulingo, aukšto, pranašiško, kylančio iš pojūčio, kad esu žmogus iš Lietuvos, kad mes – žmonės Lietuvos, kad esam – Lietuvos. Kad ir kas būtų, kad ir kaip suvargtų mano gimtoji šalis, graužiama neišnaikinamų savo pačios parazitų, ji – mano Tėvynė. Aukščiausi poetinės empatijos taškai, kupini šviesos: „Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos, / O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis“ („Giesmė apie pasaulio medį“). Mūsų kartai buvo lemta patirti–išgyventi galingų amplitudžių atgimimo ritmus – Sąjūdį, ypač pradinę jo fazę, iki pirmojo suvažiavimo. Šie ritmai ne tik laisvino vaizduotę; plėtė ją iki šviesios begalybės ir skaidrios amžinybės. Auka atrodė įmanoma. Reikia patirti šviesą, justi, kaip ji plūsta iš širdies, kad ir tamsos išgyvenimą palytėtų grožio sparnas. Grožis budi ir tragedijos gelmėje. Gali iš jos iškilti, pasirodyti. „Šitai taip gražu, kad net šiurpas ima. Grožis tėra baisumo pradžia (R. M. Rilke)“ (6).

 

       Apie grožį mąstė ir Fiodoras Dostojevskis (jo vardas šmėsteli Sigito užrašuose, kažkuriam eilėrašty) – vienas iš svarbiųjų taškų tragiškojoje literatūros istorijoje. „Grožis – mįslė“, – sako kunigaikštis Myškinas. „Toks grožis – galybė, su tokiu grožiu galima pasaulį apversti“, – ištaria viena „Idioto“ veikėja; ištaria apie tragiškąją heroję Nastasją Filipovną. F. Dostojevskio kūrybinėje sąmonėje budėjo mintis apie tragiškąją grožio paslaptį, apie jo galią, galinčią išgelbėti pasaulį. O jeigu iš tiesų taip ir yra, jei pasaulio likimas ir šiandien yra priklausomas nuo grožio, persmelkiančio sąmonę. Jei grožis slypi moraliniuose veiksmuose, pasirinkimuose tarp blogio ir gėrio?

 

       S. Geda nebijojo šia tema kalbėti ir kalbėtis. 2003-iųjų pokalbis su Dovile Zelčiūte „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“. Bet nepajėgė, nenorėjo, o gal ir negalėjo eiti lygiu keliu; dvi sielos gyvena mano krūtinėje, – galėjo ištarti J. W. Goethe’s žodžius. Dovilė priminė Onės Baliukonės poziciją, kai ji viešai, radijo eteryje, pareiškė esanti prieš karą Irake. Sigitas atsakė: „Aš esu žmogus, kuris susideda iš prieštarų. Vieną dieną galiu rėkti prieš karą, o kitą – eiti kariauti. <...> Vieną dieną galiu būti už blaivybę, o kitą... pasigerti. Aš nežinau, ar tai yra padoru, ar nepadoru. Bet kai mane prašo paaiškinti tokius klausimus, aš sakau: žiūrėkit, šalia stovėjo bažnyčia ir karčema. <...> Menas vis dėlto yra susijęs su anarchija, su dideliu ardymu, ir labai padorus žmogus, man atrodo, negali būti didelis menininkas. <...> Iš nusikaltusių žmonių yra kilę genijai, dideli žmonės“ (7). Nėra negalima suvokti šių žodžių ir kaip savigynos, savisaugos.

 

       Naudojosi viskuo, ką pajėgė pasiekti, pasiimti. Archetipais, mitais (labiau mitine pasaulėvoka, jos galimybėmis), senąja sakraline poezija, lietuvių poezijos XIX amžiumi, ypač Strazdu, Europos viduramžiais ir moderniąja epocha. Visa yra, ir visa yra viena. Galima prie šitos tiesos prieiti filosofiniu būdu, kaip, remdamasis Rytų išmintimi, prie jos priėjo Vydūnas. Bet galima ir būnančiu, įsibūnančiu, patiriančiu kūnu, jei jame slypi, atsiveria, atsiverdinėja patirties galimybės. S. Geda aiškiau siejo save su prigimties krašto kūrybine tradicija – su didžiaisiais dzūkais Vincu Krėve, Mikalojum Konstantinu Čiurlioniu. Bent vienu kraštu – poringiškuoju – svarbus buvo ir Albinas Žukauskas, stipriai įsiveržęs į pirminę būtį, pulsuojančią banaliais kasdieniškais pavidalais, į kalbos gamtą ir gamtos kalbą. S. Geda juto pačią giliųjų, archetipinių, patyrimų galimybę. Jaunas turėjo slaptą viltį sąmonės galia prasiskverbti į priešistorę, ją pajusti–išgirsti. Nepaprastų gabumų ir neįprastų sąmonės galimybių kunigas teologas Česlovas Kavaliauskas, su kuriuo Sigitas bendravo, neneigė, kad žemėje yra vietų, veikiančių jautrią sąmonę, atveriančių ją regėjimams–girdėjimams, ataidintiems iš proamžių. 

 

       S. Gedos kelias ir einamas, ir reflektuojamas, klausinėjamas. Ar begaliniuose pertekėjimuose–suvokimuose–pasakymuose išlieka gyvybė? Ar nėra taip, kad susitinkame tik su dar gyvais, bet jau mirštančiais pavidalais. Ir kad kaip tik čia slypi didžioji kūrybos tragika:

 

       Nėra kito laiko, nėra kitos erdvės, nėra akies kitos,

       tiktai tavo, tavo laikas, tavo erdvė ir tavo ruda akis,

       kad išvystum tūkstančius joje atsimušančių pasaulių.

       Žiūrėdamas į priekį ir atgalios.

       Atgal žiūri tavo dvasia, tavo siela, atgal žiūri šermukšnis,

       griūdamas tavo aky, apvirsdamas prie ežero,

       prie vandens, skandindamas aibę varnėnų.

       Ne, tik atvaizdus, tik jų gyvus, mirštančius variantus.

       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

       Prilaikykite medį, šermukšnį, gyvulių baltą spalvą prieš sniegą.

       O akis, o akis man uždenkit.

       Kad matyčiau geriau.

       Ne spalvas, ne žuvis, ne šermukšnį, o esmę –

       raudonuojantį amžiną medį.

       Ne varnėną, o juodą, stebuklingai plasnojančią juodą esenciją.

       Iš gelmių ir iš purvo, ant Simono stulpo, sulapojusio šiąnakt palaukėj.

       Jeigu liks kas, tai Reginti Mūsų Akis, liks dvasia, pajėgi atsiminti.

       Pasaulį, apšviestą baisiai silpnai, blausiai, taip prieš žiemą,

       prieš rudenį, sapnui blėstant.

       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – -– – – -– – -– – – – – – –

       Perregimas Snaigyno ežero vanduo, mišios per lenkų radiją,

       maži šiųmečiai ešeriukai, klausantys, besiglaustantys tau prie kojų.

 

            („Sapnas: prinokę šermukšniai“)

 

       Liks dvasia, pajėgi atsiminti... Be neįveikiamų kaukolių tvirtovių dedikacijoje Juozui Apučiui. Reginti Mūsų Akis – vienas esminių S. Gedos simbolių, retai paviršiuje, užslėptas. Matymo–pamatymo galimybė. Žvilgsnio tragika. Tragiška mūsų sąmonei tai, ką pamatome-suvokiame kaip tragiška; regime, kad neįmanoma išvengti to, kas neatšaukiamai skaudžiai įvyks. Iš šio eilėraščio matyti, kad tragiškieji aspektai susiję su gelmine kūrybos tragika; tik iš čia, iš to taško ir tegalima kalbėti apie tragiškąją literatūrą ar apskritai apie tragiškąjį meną. Sąmonė pagauna gyvą–gyvenantį, o gyvybė miršta žodyje, potėpyje; pagal Jono Aisčio „Katarsį“: „Žodis – žiedas pumpure nuvytęs, / Jis numiršta į pasaulį pakeliui.“ Gal kalbos menui ir tepriklauso tas pakeliui, mirtis kelyje į estetinį prisikėlimą, jei jis įvyksta. Išskirtinė S. Gedos poetinė energija – ekspresyviai pasipriešinanti nyksmui, palaikanti gyvybę, prikelianti ją ir reikalaujanti to iš kitų. Tiesos išsprūdimas – to, ko net nesitikima pasakyti, bet kas budi sąmonėje: „Ne varnėną, o juodą, stebuklingai plasnojančią juodą esenciją.“ Akys mato kasdienišką, mielą pavasario paukštį, o sąmonė kužda „stebuklingai plasnojančią juodą esenciją“. Esencijos, slaptos energijos, arba esmės, pagavos troškimas. Tragiškai neįmanomas arba – įmanomas tik mirksniui, blyksniui. Galbūt – ir grožio tragiškumas. Tragiškasis sandas glūdi grožio prigimtyje, kažkokia traukianti bedugnė, dvigubi ašmenys. Tobulumas, atsigręžęs į tragediją kaip į paskutinį savo veiksmą.

 

       Kartais atrodo, kad titaniškos S. Gedos pastangos prisisiekti pirminio, dar laukinio, bet jau žmogiško gausmo reiškė ir pastangas išsiveržti iš tragiškosios kultūros žmogaus būties. Laukiniame pasaulyje nėra tragedijos. Nėra pasirinkimų, nėra laisvės, tik būtinybė. Tragediją pagimdo gimstanti ir gimdanti kultūra, jos žmogus. „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ (8), – ištars F. Nietzsche, siekdamas suvokti giliąją vienovės misteriją, grįsdamas ją menu, kuris esąs tikroji žmogaus metafizinė veikla, o pasaulio egzistavimas galįs būti pateisinamas tik kaip estetinis fenomenas. Iš anonimiškos tikrovės žvilgsnis ima išplėšti individualius pavidalus. Tragiškasis branduolys glūdi individo savastyje – tai, kas yra nedalu, ima atsitrenkti į kitą. F. Nietzsche’s mintis apie tragedijos gimimą iš muzikos yra bendresnė; tragedija gimsta iš kultūros gausmo sąmonėje. Kita vertus, ir sąmonės aukštis ar gylis priklausomas nuo to gausmo, niekam atskirai nepriklausančio. Labai seniai – iš pirmo žvilgsnio lengvose „Baltijos atsklandėlėse“ („Mėnulio žiedai“) Sigito prasitarta lyg kokio paties savo būties ir būsimybės aiškiaregio: „Nejau galvojai, kad esu grubus... / Aš paprasčiausiai stoviu ant ribos / Mįslingo šypsnio ir aklos, nykios / Nelaimės.“

 

       Prieš keliolika metų (Anykščiuose Antano Baranausko 160-ųjų gimimo metinių minėjime, 1995 m.) su Sigitu išsikalbėjome apie tragiškąjį dėmenį kiekvieno didelio kūrėjo gyvenime; A. Baranauskas mums abiems atrodė tragiška asmenybė – ir dėl skaudžių asmeninių patirčių, ir dėl to, kad kažkas jį vertė siekti nepasiekiamo, grumtis su kažkuo, kas jo tiesiogiai tarsi ir nelietė, nepriklausė: matematika, pasiryžimas išversti Bibliją. Bet ne tik tai – kažkokios giluminės pajautos; jauti, kartais ir suvoki, o nepasakoma, niekaip nesuderinama su tuo, kas leidžia pasakyti–pasisakyti. Kalbėdamasis su Saulium Šalteniu, Sigitas tą pokalbį prisiminė, kad klausiau, ką statyti greta A. Baranausko ir kaip, kad kalbėjom apie Strazdą, žaidžiantį demiurgą, Vienažindį, kiekvienas savaip įdomus, tik jie neturi tokių regėjimų, ekstatinių patirčių, tokios aiškiaregystės (9). Bet aiškiaregystė visada tragiška, kasandriška... Dar pirmoje savo kūrybos pusėje – 1977-aisiais išleistame rinkinyje „Mėnulio žiedai“ S. Geda paskelbė 7 eilėraščių ciklą (arba eilėraščių poemą) „Kasandra“. Pradėjo epilogine ištartimi: „Jie netikėjo tavo pranašystėm...“ Kasandros tema – pretekstas vaizdinijai, susietai su jūra, kalba, žodžio aukojimu. Iš esmės – tai kalbos tragikos kūrinys, pagrindinė mintis išryškėja „Pirmajame epiloge“. Pradžia: „Du žodžiai bus išgelbėti, tik du, / balta širdies šviesa jie pažymėti...“ Trijų sekstetų pirmosios eilutės vienodos: „Du žodžiai bus išgelbėti, tik du...“ Tiek kūrybos, – pasakytume, – tik du žodžiai; jų negalima sukonkretinti, jie keičiasi, bet tik du: „Tik du žodžius šnibždėdamas, širdies, / Kasandros, perlų sesės, neminėsiu.“ Jau pajausta Kasandros mito tragiškoji esmė (regėti yra tragiška), bet tik pajausta atsitrenkiant; sąmonė eina savo keliu. Taip, eina savo keliu. Ir kas, jei tai, ką laikome egzistenciniu tragizmu, kylančiu iš būties gilumos, iš itin intensyvaus kūrybinio sąmonės darbo, tėra kokio nors elemento trūkumas smegenų mitybai, paveldėta neurozė, pereinanti į depresines būsenas, jei tai tik nervai, kaip apie tai pirmas prasitars Jonas Basanavičius, o kiek vėliau ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Jei tragiškoji sąmonė tėra tik liguista sąmonė? Neatsakomi yra šie klausimai, kad ir kiek bandyta atsakyti. Kūrybingumas sąmonę sekina (o liguistus polinkius stiprina, komplikuoja), bet kartu (arba kartais) ir stabilizuoja, didesnės ar ir mažesnės sėkmės atveju ir suderina. Intensyviai būdama sąmonė nusidilina, jos apsauginiai sluoksniai darosi perregimi, reakcijos liguistos. Prigimta liga kūrybingai sąmonei gali suteikti ne tik komplikacijų, bet ir kitais būdais neįgyjamų patirčių. Tragiškasis vienis – jį suvokiame iš asmenį ir jo kūrybą gaubiančio likiminio gaubto; jis gali būti ir labai tamsus, bet atskirų kūrinių švytėjimo nesustabdo. 

 

       Artėju prie sunkios ribos; prie jos ne kartą prieita mąstančių–jaučiančių. Kiek giliosios (ir todėl dažnai nepakeliamos) patirtys siejasi (ar gali sietis) su psichopatologija? Neabejotinai siejasi – tik nenustatoma, nenužymima riba, nuo kur sąmonė pereina į savinaikos zoną. Kas yra depresija – ypač sunkioji jos fazė: alinančio sąmonės darbo, sunkių išgyvenimų pasekmė ar liga? XIX a. pabaiga–XX a. pradžia gyvenimo ir kūrybos atvejais leido laisviau, atviriau pažvelgti į šias problemas. Patys menininkai atvėrė savo patirtis: F. Dostojevskis „Idiote“, Augustas Strindbergas „Pragare“, F. Nietzsche fragmentiniame tekste „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. A. Strindbergas „Pragaro“ epiloge tvirtino – pragaras tikras, patirtas, pažvelkite į mano dienoraščius, palyginkite. Yra žmonių, savo pragarus pereinančių žemėje. Jie ilgai negyvena: šešiasdešimt metų – beveik riba. A. Strindbergo amžius – 63-eji, F. Dostojevskio – 59-eri, F. Nietzsche’s – 55-eri... Sigitas juos pergyveno, ėjo 66-uosius. Pagal ekstatinių sąmonės virpesių dažnį, pagal vidinių išbandymų turinį iš bendrakarčių su juo galėjo lygintis Onė Baliukonė, nesulaukusi šešiasdešimties. Sekė jos kūrybą, recenzavo, neabejotinai buvo palankus.

 

       Janina Degutytė, į kurios skaudžią biografiją, atsiskleidžiančią „Atsakymuose“, S. Geda buvo atkreipęs dėmesį, eilėraštyje „Upė (Motinai)“ ištarė: „Būk rami. Kito pragaro nebebus. / (Šitas pragaras buvo mudviejų).“ Daug ką apie savo patirtis, iš tiesų atsiskleidžiančias anapus įprastų sąmonei ribų (ypač laiškuose Sofijai), prasitarė M. K. Čiurlionis. Aukšti, gilūs jutimai, daug didesnės, negu daugmaž įprasta, jutimų–išgyvenimų amplitudės. Virpesiai, išjudinantys ne tik šviesos, o ir tamsos gaivalus. Bet ir atveriantys, bent praveriantys. S. Geda yra buvęs toje užtemstančios ar pritemstančios sąmonės zonoje, apie kurią didžiu meniniu įtaigumu kalbėjo F. Dostojevskis, vienas aktualiausių pasaulio menininkų. Kunigaikštis Myškinas sukurtas kaip ribos žmogus, kaip sąmonė, kuri, būdama čia, nenustoja buvusi ten. „Jis, be ko kita, galvojo apie tai, kad epileptiniame jo stovyje būdavo viena stadija prieš patį priepuolį (jei tik priepuolis ištikdavo dar su sąmone), kada staiga, užėjus liūdesiui, dvasinei tamsai, slogumui, protarpiais tarytum įsiliepsnodavo jo smegenys ir nepaprastai įsitempdavo iš karto visos jo gyvybinės galios. Gyvybės, sąmoningumo pojūtis beveik dešimteriopai padidėdavo tomis akimirkomis, kurios praeidavo kaip žaibas. Protas, širdis nutviksdavo nepaprasta šviesa; visas jo susijaudinimas, visos dvejonės, visas nerimas tarytum nuščiūdavo iš karto, ištirpdavo kažin kokioje aukštesnėje rimtyje, sklidinoje giedro, harmoningo džiaugsmo bei vilties, sklidinoje išminties bei galutinės priežasties <...>. Galvodamas apie tą akimirką paskui, tada, kai jau jausdavosi visai sveikas, jis dažnai sakydavo pats sau, kad juk visi tie aukščiausio savęs pajautimo ir savęs suvokimo, taigi, vadinasi, ir „aukščiausios būties“ žaibai ir pragiedruliai yra ne kas kita, kaip liga, kaip normalaus būvio sutrikimas, o jeigu taip, tai čia visiškai ne aukščiausia būtis, bet, priešingai, turi būti laikoma pačia žemiausia būtimi. O vis dėlto jis priėjo pagaliau be galo paradoksalią išvadą: „Tai kas, kad liga? – nusprendė jis pagaliau. – Kas iš to, kad ta įtampa nenormali, jeigu pats padarinys, jeigu toji jutimo valandėlė, kurią atsimeni ir analizuoji tada, kai jau pasijunti sveikas, yra didžiausia harmonija, grožis, suteikia negirdėtą iki tol pilnybės, simetrijos, proporcijos, susitaikinimo ir pakilaus, maldingo susiliejimo su pačia aukščiausia gyvenimo sinteze jausmą?“ (10).

 

       Nejungsiu, nekonkretinsiu; mąstantiems apie šį poetą, skaitantiems jo kūrybą, aliuzijos susiklostys, tikriausiai pirmiausia į galvą ateis „Sigito malda per šventą Bernardą į maloningąją mergelę, Dievo motiną“, jo skaitymo aplinkybės. F. Dostojevskio citata turi veikti kaip bendroji zona; žodis, prie kurio Sigitas buvo prisirišęs, kažkas tarp kalėjimo ir vietos, kurioje (ir tik joje) vyksta tam tikri reiškiniai. Neišvengiamai prisieis pavartoti kalbinių haliucinacijų metaforą; sąmonė užsiveda iš kalbinių dirgiklių, ima veikti jų vedama, išeina anapus tikrovės, įprastais atvejais sutampančios su kalbos ribomis. Bet kalbame apie neįprastus atvejus. 

 

       Pokalbyje Anykščiuose užsiminiau Sigitui, kad yra tokia knyga – tragiškoji literatūros istorija, kad esu skaitinėjusi ją, bet tik probėgom, universiteto skaitykloje vienintelį egzempliorių. Sigitas pasakė turįs tą knygą, parsivežęs iš Šveicarijos, galįs ją man ilgam paskolinti.

 

       Sunkią, didelę knygą – Walterio Muschgo tomą „Tragische Literaturgeschichte“ – pasiėmiau iš „Metų“ redakcijos, kur dirbo Gražina, Sigito žmona. Turėjau ją po ranka ilgai, vis paklausdama, ar dar nereikia. Ši istorija tikrai yra paveikusi mano mąstymą apie literatūrą, apie kūrybingiausių žmonių likimus. Menki likimai negali būti tragiški; tą žinojo ir sakė antikos tragikai. Salomėjos Nėries mąstymai ir permąstymai persmelkti ir W. Muschgo tragiškosios literatūros istorijos. Vienas vėlyvųjų įrašų „Skruzdėlėj ir vertikalėj“, 2007-ųjų pavasarį: pagaliau priartėjau prie W. Muschgo tiesos. Dievas gyvas tik tyloje.

 

       Kokia tai knyga? W. Muschgas (1898–1965) – šveicarų teologas, literatūrologas, eseistas, Bazelio universiteto profesorius. pirmasis „Tragiškosios literatūros istorijos“ leidimas 1948-aisiais, penktasis – 1983 metais. Susidomėjo šiuo veikalu ir Vilniaus universiteto docentas, vertėjas Alfonsas Tekorius, spausdinta „Metuose“ (1997, Nr. 11, 12; 1998, Nr. 1, 2). Literatūros raidoje, pradedant mitais, ir antikos, ir Biblijos, autorius regi aiškų tragizmo pėdsaką. Tragiški regėjimai– praregėjimai, tragiškos patirtys pakerta saugią žmogaus kasdienybę. Pranašė Kasandra yra didi tragikė – tragiška regėti, ko niekas neregi, tragiška žinoti. Ir Dante, S. Gedai itin svarbus autorius, buvęs regėtojiškos prigimties. „Todėl jo kūryboje iš tikrųjų atgimė regėtojų stilius, o patį ištiko liaudies pranašo likimas“ (11). Savitai interpretuojamas didysis J. W. Goethe, jo gamtoregystė, artėjimas į gamtos religiją ir „Rytų–Vakarų divano“ keliu. Ezoterinės patirtys, kurios menininko likimą komplikuoja iš esmės, daro tragišką. F. Hölderlino mintis apie tai, kad visos religijos iš esmės esančios poetinės prigimties, o poetinė kūryba – „mitinis“ religinių santykių vaizdavimas. Ir R. M. Rilke’s kūrybos populiarumas kilo iš to, kad ji geriausiai atitiko estetinio žaidimo su religija reikmę naujaisiais laikais. Juk kurdamas „Duino elegijas“ ir „Sonetus Orfėjui“ R. M. Rilke manė sulaukęs dieviškojo įkvėpimo. Apibendrinimas, skirtas poetams: „Kaip visi kankiniai, kaip tiesos liudytojai ir Dievo kariai pasaulyje, kur ir blogio jėgos turi armijas rašančių, jie pradeda temdyti liguistų burtininkų garbę, kuriuose lyg veidrodyje atsispindi vakarykštė žmonija. Kaip visi kankiniai, jie nedžiugina akies. Juos slegia žmogaus orumo griovimas. Skausmas – tai jų legitimacija, o jų žmogiškojo taurumo esmė ta, kad jie nieko nebijo ir visuomet pasirengę už savo tikėjimą paguldyti galvą. Tokie kaip jie ir privalo būti dvidešimtojo amžiaus poetai – jei tam amžiui poetai išvis dar bus reikalingi“ (12). Jei dar bus reikalingi – XXI a. pradžioje klausiame jau daug įtempčiau: kam poetas šiam pragmatiškam laikui? Klausiame pakartodami M. Heideggerio, o ir ne vieno poeto klausimą. Bet juk dar suvokiame, kad tik poezijoje, tik tylumoje–vienumoje rašomuose eilėraščiuose gali būti išsaugoti žmogaus sąmonės resursai. Jei nebus poezijos, neliks ir būties poetiškumo, sunyks vaizduotė.

 

       Tragiškąją patirties giją S. Geda anksti pajuto, savarankiškai ją narstė, mąstė ir permąstė. Kur saugu, kur sąmonė gali grįžti? Švęsdamas šešiasdešimtmetį sakė, kad palaimingiausias žmogaus laikas yra vaikystė, nežiūrint, kokia skurdi ji būtų. Esi bendrijoj, dar nekyla klausimų ir pastangų, kurios išskirs iš kitų ir paliks vieną. Vieną sunkiųjų pasirinkimų akivaizdoje. Kai žmogus pajunta norą kurti, jis žengia ir žingsnį į savo atskirybę, kartu ir į tragiškųjų patirčių galimybę. Kūryba neišvengiamai atima dalį gyvo žmogaus gyvenimo, minta jo krauju. Artėjant senatvei, blėstant įkarščiui, sąmonėje gali daugėti nuoskaudų, o Sigito atveju ir įsiūčio, kad gyvas gyvenimas praėjo pro šalį, suėjo į knygas, išdžiūvo kaip rašalas ant baltų puslapių, nublyško. Galima pradėti tų knygų nekęsti – ne vienas toks pavyzdys. Lyg sustiprėja gyvenimo geismas, iškyla pastangos gyvenimą kompensuoti, kažką dar atsiimti. Meilės, kūno džiaugsmų. Bajoriškos kilmės dokumentų. Bet atsiimti nieko nebegalima, ir tai dar labiau gilina tragizmo pojūtį.

 

       Sigitas, atrodo, yra išgyvenęs ir skaudžių vyro kompleksų. Gal iš vaikystės yra troškęs užaugti didelis, stiprus; toks, nuo kurio balso arkliai klauptųsi ant kelių. Ir, aišku, moterys būtų pavergiamos vien žvilgsniu. Neišaugo, per menka buvo didelės pokario šeimos duona. Iš kelių kartų grįžo prie kunigaikščio Kęstučio – parašė poemą „Žalgiris“ (1970 ); joje Kęstutis, tėvas... Ir istoriniai šaltiniai tikina, kad Kęstutis buvęs galingas, turėjęs ir stiprų balsą. Susitikimas su Birute mitiškai įprasmino vyrišką galią, kuriai net dievams paskirta mergaitė negalėjo atsispirti. Netikėtai apie savo baimes, tikriausiai komplikavusias ir realų gyvenimą, prasitarta: „Aš visada bijojau, kad iš manęs neišaugs vyras, kad aš nebūsiu tėvas, kad aš neturėsiu vaikų, kad aš neturėsiu šeimos, kad aš negalėsiu rėkti, kaip mano senelis rėkė, kaip koks kunigaikštis Kęstutis ant žirgų“ (13). Yra baimių, kurios mūsų neapleidžia visą gyvenimą; neiškentę tikriname, ar jos tebėra, ar pagrįstos, ir susitinkame su skaudžiomis, kartais ir tragiškomis tikrinimo pasekmėmis.

 

       Apie S. Gedos tragiškumą pradėjau mąstyti po konflikto su dukra (pažindama jį, mačiusi įvairiose situacijose, neabejojau, kad, ištiktas afekto būsenos, jis daug ką gali padaryti, ko atsipeikėjęs pats nesuvoks, bet dėl kaltės neturėjau tikrumo), sukrėtusio, sukėlusio sumaištį. Suvokiau, kad šis veiksmas yra jo giluminės dramos išraiška, vidinės juodumos prasiveržimas. Tos pačios, kai plūsdavo lyg ir artimus žmones, kai pilnas neapykantos savo krašto poetą, garbingą žmogų, nešusį ne vieną anų laikų naštą, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, išvadino raudonu gyvuliu. Ar gailėjosi kada dėl to – galbūt, galbūt ir dėl to vis labiau pasidavė juodai alkoholio traukai. Bet ir čia – tamsus pokario šleifas, gėrė tėvas, kaimynai, giminės, gėrė brolis, liūdnai užbaigęs savo gyvenimą. Kas perspėjo, kas įspėjo trylikos penkiolikos metų „vyrus“ – nelieskite briaunotos stiklinės su samagonu, nekelkite prie lūpų – bus blogai, pražūsite. Raudančių motinų galios per mažos. Berniukai žiūri į tėvus. Visuotinis gūdus Lietuvos pokario kaimo gėrimas įtraukė ir tuo metu brendusius berniukus. Sigitas to neišvengė; paliestas skaudžių išbandymų, anksti įpratęs, prie stiklo lenkėsi vis dažniau. Po antrosios žmonos Gražinos mirties gyvenimas sužlugo, liko bejėgis – ne tik nevairavo mašinos, bet nemokėjo įsijungti ir skalbyklės, nežinojo, kaip mokami mokesčiai už butą. Gyvenimo diletantas, – ištars apie jį A. Šliogeris. Jautė neteisybę – kaip galėjo būti paliktas vienas? Vienas ir vienišas tas, kuriam reikia versti Dante’ę, bristi per pragarus? Bet gal tik vienas ir vienišas gali tam ryžtis, tikėdamas ir tikindamas: kol versiu Dante’ę, kol baigsiu, nieko man neatsitiks. Tikrai – perbrido, baigė.

 

       Pakelti ranką su peiliu prieš savo vaiką – atrodė, kad to neįmanoma nei suvokti, nei pateisinti. Kaip begyventi? Kaltė, kurios jis neįstengė prisipažinti iki paskutinių gyvenimo dienų. Bet jau buvo pasiaiškinęs „Mamutų tėvynėj“ (1985): „Poetas, kuomet nekuria, gali padaryti nusikaltimą. / Iš nevilties. / Nesąmoningos. Iš savigraužos. Kaip ligonis“ („Žiogas ryto šviesoj“). Gal ir sąmoningai stengėsi išvengti tokios situacijos alinamai rašydamas, versdamas. Buvo pasiekęs sunkaus išdidumo viršūnę – į ją įkopia tik gabiausi varguoliai, iš savo mažų trobelių, skurdo, nykos. Ne be didelių randų. Norėjo turėti valdžią, bandė vadovauti (Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius, Nacionalinių literatūros ir kultūros premijų komiteto pirmininkas), bet nelabai sėkmingai. Nemokėjo ir nenorėjo derinti, įsiklausyti į kitus. Teigė, kad posto nesureikšmina, bet ir nesugebėjo su posto teikiama reikšme natūraliai sugyventi. Stiprus ego reiškė ir stiprią savivalę kitų atžvilgiu. Arba savo galimybių perdėjimą – daviau jam tą premiją... Kalbinamas „užsivesdavo“; ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais; vaizduotė iškreipdavo faktus – „atlydžio“ laiku kalčiausi buvo Just. Marcinkevičius, A. Baltakis, A. Maldonis – jie ir iš V. Šimkaus norėję padaryti J. Janonį, ir M. Martinaitį „derinę“ sau į pamainą, ir S. Gedą visaip „skriaudę“. Just. Marcinkevičius „Neišsiųstame laiške“ (taip, parašė laišką „Literatūrai ir menui“ dėl 1994 m. paskelbto S. Gedos ir L. Jakimavičiaus pokalbio... ir neišsiuntė; paaiškinimas visada tas pats – kam didinti neapykantą) su vykusia ironija rašė: „Kaip teko patirti, Baltakis ir Marcinkevičius lig šiol negali suprasti, kaip jie pražiopsojo, praleido S. Gedos „26 rudens ir vasaros giesmes“. Juk leido ne kokia nors pogrindinė, o „Vagos“ leidykla, kurios planus svarstydavo Rašytojų sąjunga, leidyklos redakcinė taryba, tvirtindavo Valstybinis spaudos komitetas. O gal čia mes susiduriam su ankstyvuoju literatūrinės korupcijos atveju – juk neveltui S. Geda pirmąją savo knygą „Pėdos“ dovanodamas Just. Marcinkevičiui užrašė: „Artimiausiam iš gyvųjų“ (14).

 

       Ir „Pėdas“, ir „Strazdą“ palankiai vertino A. Baltakis; poema pirmiausia ir buvo paskelbta jo redaguojamoje „Pergalėje“. „Tikru S. Gedos atradimu reikia laikyti Paukščio–Žmogaus įvaizdį, natūraliai išplaukiantį iš Strazdo–Drazdausko paveikslo, netgi iš pavardės“; „Šioje poemoje, kaip ir savo eilėraščiuose, S. Geda pasižymi savitu stiliumi. Šnekamosios kalbos intonacijos, nesudėtingas ritminis piešinys, paprasti, vietomis netgi sąmoningai primityvūs „dainuškos“ rimai, o greta – sudėtinga simbolių kalba, filosofinės kategorijos, netikėti ritminiai šuoliai, ultramodernūs rimai“ (15). Taip rašyta 1967 metais.

 

       Atrodo, kad S. Geda lengvai užmiršdavo, ką buvo patyręs iš kitų gero, išdidindavo skriaudas, iškraipydavo faktus. Ne kartą yra bandęs sąskaitas suvesti kumščiais, dantimis. Gali būti, kad Kaukaze mokėsi kovos būdų, smūgiavimo galva.

 

       Sunkiuoju, dramatiškuoju laiku pagalvojau ir apie tai, kad aukštumų pasiekusiam buvusios žemos socialinės padėties žmogui itin sunku ir atleisti, ir prašyti atleidimo, nusižeminti. Antano Strazdo, anksti S. Gedos atrastos artimos sielos, pulkim ant kelių yra aukštas sąmonės judesys, ne kiekvienam pasiekiamas. Iš čia tos giesmės dvasinis universalumas – ji leidžia, padeda pulti ant kelių. Patiesia nusižeminančiai sielai kažką balta, nesutepta. Leidžia iš širdies pravirkti. Atsikelti. Prisikelti.

 

       Paskutiniaisiais metais S. Geda buvo ligonis, net pats nesuvokė, kad taip sunkiai serga. Kad serga ne tik kūnas (onkologinė liga), bet ir dvasia, praradusi atramas, bet iš nežmoniškos kūrybinės energijos likučių dar dirbanti, dirbanti, dirbanti, nežinanti atvangos, nemokanti poilsio. Ir kaltės (gal ir kalčių – paliko pirmąją šeimą, dukrą dar visai mažytę) jausmas jį laikė gyvą, sizifiškai ritantį savo akmenį. A. Camus tragizmas, leidžiantis Sizifą suvokti ir kaip laimingą, buvo svarbus S. Gedai; kaip ir A. Šliogeriui. Ieškojo žmonių, už kurių galėjo užsikabinti. Troško moterų dėmesio. Rado, sutiko. Mokanti italų, prancūzų kalbas, padėjusi eiti ir Dante’s keliu, kolegė tyliai ištars: man atrodo, kad Sigitas buvo toks pat genialus kaip ir Dante...

 

       Iš savo skaudžios patirties Sigitas Geda permąstinėjo ir gimtąją raštiją, jos senuosius mitus, sustojo prie „Eglės žalčių karalienės“, užsirašė: „Jeigu savu mitu laikome „Eglę žalčių karalienę“, tai ji labai nepsichologiška. Pavyzdžiui, nutylimas Žalčio sielvartas, kada jį išduoda dukra. Antra vertus, Tėvui belieka iškęsti. Tai amžina egzistencinė būsena“ („Priraišioti vieversiai“). Suvokė patiriantis ir tai, kas ne kartą patirta, kas priklauso žmogaus egzistenciniams išbandymams.

 

       Prisipažino kaltas (tragiška: tėvas kaltas vien dėl to, kad vaikas jį kaltina; to neturi būti, negali būti), nukrito sąžinę slėgęs akmuo ir pasidavė. Kai po teismo sprendimo paaiškėjo, jog gali būti įkalintas, sugniužo, su viskuo sutiko. Lyg ir su šypsena, bet pro ašaras pasakė telefonu, kad gavęs iš Pravieniškių kalinių žinutę, jog priimsią, kad gultas paruoštas, kad užsidirbsiąs padėdamas jiems rašyti laiškus mielaširdingoms moterims...

 

       Buvo skaudžią situaciją permąstęs, palikęs įrašą „Priraišiotuose vieversiuose“ (2007): „Pasidavęs (pralaimėjęs) žmogus peržengia prigimtį ir – siekia susigrąžinti savo viršenybę. Čia ir prasideda siaubas. Nuolankusis laimi dangų (pralaimi gyvenimą). Deja, viena yra apie tai klausytis ir visai kita – išgyventi. Perbristi žemės purvynę, ašarų upę (sentimentalu?..). Rūstūs žmonės rauda savo širdy.“

 

       Vadino tai didžiosiomis patirtimis.

 

       ________________________________

 

       1 Nietzsche F. Žmogiška, pernelyg žmogiška. Knyga laisviesiems protams. – Vilnius: Alma littera, 2008. – P. 202.

       2 Geda S. Adolėlio kalendoriai (Dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 417.

       3 Metai. – 2002. – Nr. 5–6. – P. 130.

       4 Geda S. Ežys ir Grigo ratai. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 22.

       5 Ten pat. – P. 39.

       6 Gairės / Sudarė Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris. – Kaunas: Šviesa, 1992. – P. 38.

       7 Geda S. Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio. Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė // Metai. – 2003. – Nr. 8–9. – P. 119–120.

       8 Nietzsche F. Tragedijos gimimas. – Vilnius: Pradai, 1997. – P. 25.

       9 Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 163.

       10 Dostojevskis F. Idiotas. – T. I. – P. 294–295.

       11 Metai. – 1997. – Nr. 12. – P. 123.

       12 Metai. – 1998. – Nr. 1. – P. 137.

       13 Geda S. Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio. Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė // Metai. – 2003. – Nr. 8–9. – P. 122.

       14 Marcinkevičius Just. Pažadėtoji žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – P. 197.

       15 Baltakis A. Poetų cechas. – Vilnius: Vaga, 1975. – P. 250.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)