Atrodytų, kad didžio prancūzų rašytojo Théophile’io Gautier (1811–1872) nėra ypatingo reikalo pristatinėti. Žymus poetas, taip pat parašęs ir nemažai visame pasaulyje žinomų prozos kūrinių. Kur dar tomai meno kritikos! Didysis prancūzų poetas Charles’is Baudelaire’as, 1821–1867) T. Gautier, kaip puikiam poezijos meno mokytojui, dedikavo eilėraščių knygą „Blogio gėlės“. Bet lietuvių kalba iki šiol išleistas tik vienas jo romanas – „Kapitonas Frakasas“ (1972, „Vaga“; 1989, „Vyturys“). Taigi rašytojas, padaręs didelę įtaką XIX a. prancūzų estetiniam romantizmui, lietuvių skaitytojams iki šiol beveik nežinomas. Šiame žurnalo „Metai“ numeryje pradedame spausdinti istorinę T. Gautier apysaką „Karalius Kandaulas“, kuri pirmą kartą buvo paskelbta 1844 m. antologijoje „Groteskai“. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų nuo to laiko šis kūrinys išleistas įvairiuose T. Gautier kūrybos rinkiniuose, išverstas į kitas kalbas. Įdomu, jog šioje apysakoje veikia nepramanyti istoriniai personažai.

       T. Gautier nuo vaikystės svajojo tapti dailininku, lankė garsių ano meto dailininkų dirbtuves, mokėsi piešti. Deja, regėjimo yda, arba miopija (trumparegystė), privertė atsisakyti šios „auksinės“ svajonės. Būsimasis rašytojas įsitraukia į bohemos gyvenimą, susitinka su didžiuoju romantizmo klasiku Victoru Hugo (1802–1885), ateina į jo pjesės „Ernani“ premjerą apsirengęs raudona liemene, kuri vėliau taps legendine, po spektaklio dalyvauja romantikų ir „klasikų“ peštynėse. V. Hugo, romanistas ir dramaturgas, taip paveikia jaunąjį romantiką, kad jis, tik aštuoniolikos sulaukęs, parašo pirmąjį eilėraščių rinkinį, kurį išleidžia už tėvo lėšas. Per 1930 m. revoliucijos įvykius knyga lieka beveik nepastebėta, bet ją labai gerai įvertina guru V. Hugo. Tai paskatina T. Gautier visą gyvenimą paskirti literatūrai. Periodikoje jis išspausdina gotikinio žanro novelę „Kavinukas“, mistinę poemą „Albertus“. Romantizmo vunderkindas kritikų vertinamas jau kaip solidus poetas ir prozininkas. 1833 m. T. Gautier susipažįsta su leidėju ir kultūros veikėju Eugéne’u Rendueliu, jo užsakymu parašo ir paskelbia trumpų apysakų romaną „Jaunoji Prancūzija“ („La Jeune-France“), kuriame atsiskleidžia ir kaip parodijos meistras. O 1835 m. paskelbtas romanas „Panelė de Mopen“ („Mademoiselle de Maupin“) sukelia nemenką skandalą.

 

       T. Gautier lemtinga buvo pažintis su didžiuoju realistu Honoré de Balzacu (1799–1850), pastarojo rekomenduotas, jis 1836 m. pradėjo bendradarbiauti periodiniame leidinyje „Paryžiaus kronika“ („La Chronique de Paris“), nuo to laiko visą gyvenimą dirbo spaudoje. Vėliau tai sukėlė prieštaringų vertinimų. Kaip tik darbas periodiniuose leidiniuose būsimajam „Parnaso“ estetų lyderiui leido paskelbti spaudoje daugybę programinių straipsnių ir išvengti skurdo, kuriame gyvenimą nugyveno daugelis jo bendražygių romantikų ir parnasiečių. Bet didelis jo kūrybos gerbėjas rusų poetas Nikolajus Gumiliovas (1886–1921), išvertęs garsųjį T. Gautier eilėraščių rinkinį „Emalės ir kamėjos“ („Emaux et Camées“), labai apgailestavo dėl nerealizuotų didžiojo prancūzų poeto kūrybinių planų. Jei ne darbas įvairiuose periodiniuose leidiniuose dėl duonos kąsnio...

       T. Gautier siužetą apysakai „Karalius Kandaulas“ pasiskolino iš Herodoto „Istorijos“ (1 kn. 7 – 14 sk.). Kandaulas valdė Lydijos karalystę 714–685 m. pr. Kr., apysakoje aprašomi paskutiniai jo gyvenimo įvykiai, nulėmę Heraklidų dinastijos žlugimą. Jei Herodotas tuos įvykius aprašo propagandiniais tikslais, tai T. Gautier požiūris į juos visai kitoks. Apysakoje vaizduojama karaliaus tragedija – tai dviejų skirtingų civilizacijų, graikų ir persų, konfliktas. Apysakoje galėtume įžvelgti net šiuolaikinio postmodernizmo bruožų: autorius akivaizdžiai stengiasi imituoti Homero epų, Saliamono „Giesmių giesmės“ stilistiką, nors kūrinys parašytas proza.

       „Karalius Kandaulas“ susilaukė tiek daug ir įvairių vertinimų, kad mažai kam žinomas Lydijos monarchas tarsi iš naujo įžengė į istoriją. Psichologai sukūrė net terminą „kandaulizmas“, reiškiantį vieną seksualinio iškrypimo formų. T. Gautier personažas yra ne tiek iškrypėlis, kiek „estetas iki iškrypimo“. Beje, prancūzų rašytojas André Gide’as (1869–1959), 1899 m. parašęs trijų veiksmų pjesę, sukūrė kitokią karaliaus Kandaulo likimo versiją.

 

       Vertėjas

 

       Karalius Kandaulas

 

       Pirmas skyrius

 

       Praėjus penkiems šimtams metų po Trojos karo ir septyni šimtai penkioliktais metais iki mūsų eros Sarduose vyko didelė šventė. Karalius Kandaulas tuokėsi. Liaudis kunkuliavo, džiugiai bruzdėjo, buvo neapsakomai pakilios nuotaikos, kurios kiekvienąkart masėms įkvepia bent kiek reikšmingas įvykis, tegu jis nieko tiesiogiai nepaliečia ir vyksta tokiose aukštuomenės sferose, prie kurių paprastam žmogui neįmanoma net priartėti.

       Kai tik Febas Apolonas, vadelėdamas savo keturkinkį, nuauksino Tmolo kalno, plačiai garsėjančio šafrano derliais, aukštąsias viršūnes skaisčiais spinduliais, šaunieji sardiečiai tuojau visose pašalėse sujudo, vis kopė ir žemyn leidosi marmurinėmis rampomis, jungiančiomis miestą su Paktolu, ta turtingąja upe, kurioje išsimaudęs karalius Midas apibarstė jos dugną aukso smiltelėmis. Galėjai pamanyti, kad kiekvienas iš tų garbių piliečių ruošėsi savo vestuvėms, tokia reikšminga ir iškilminga tądien buvo jų laikysena.

       Būreliai rinkosi agoroje, ant šventyklų laiptų, rikiavosi palei visus portikus. Ties kiekvienu gatvės kampu galėjai sutikti moteris, tempiančias už rankų vaikus, kurių nesklandūs žingsneliai niekaip neprisiderino prie motinų, nekantraujančių iš smalsumo, žingsnių. Merginos, ant galvų užsidėjusios ąsočius, tekinom skubėjo prie šaltinių, mat reikėjo anksčiau namus vandeniu aprūpinti, kad jau nebeturėtų darbų, kai gatvėmis gužės vestuvininkai; indai laikėsi ant galvų lyg pritvirtinti, tik pilnus ąsočius nešėjos prilaikydavo liaunomis rankomis, kurios iš tolo atrodė kaip didelės ąsos. Skalbėjos paskubomis lankstė dar ne visai sausas tunikas (1) ir chlamidas (2) bei krovė jas į vežimus, tempiamus mulų. Vergai žvaliai suko girnas, net nereikėjo, jog prižiūrėtojas botagu jų ir taip randais raštuotus pečius kutentų. Sardai per galvas vertėsi, kad pabaigtų kasdienius darbus, nuo kurių jokia šventė neatpalaiduoja.

       Kelias, kuriuo turėjo praeiti palyda, buvo nubarstytas sijotomis baltomis smiltimis. žalvariniai trikojai, išdėstyti tankiais tarpais, kone iki dangaus skleidė kvapnių cinamono ir nardo (3) dūmų draikanas. Beje, tik jos, lyg keistos ūkanos drumstė tyrą ir žydrą skliautą. Dievui Himenėjui (4) skirtą dieną debesys gali vien iš rūkstančių smilkalų susidaryti. Gatvių grindiniai buvo iškloti mirtų ir oleandrų šakelėmis, gausybės rūmų sienas puošė bronziniais žiedais prikabinti lininiai kilimai, juose įgudusios vergės sidabriniais bei auksiniais siūlais buvo sumaniai išsiuvinėjusios daug dievų ir herojų istorijos scenų: Iksionas (5), vietoje gražuolės apglėbęs debesį; Diana, kurią besimaudančią užklumpa Akteonas (6); piemenukas Paris (7), teisėjavęs grožio varžybose, kurios įvyko ant garsiojo Idos kalno, Pario sprendimo laukia sniego baltumo rankomis Hera, jūros žalsvumo akimis Atėnė ir Afroditė, apsijuosusi savo stebuklinguoju diržu; Trojos seniai, atsistojantys, kai gražioji Helena įeina pro Skėjos vartus, šis įvykis paminėtas aklojo dainiaus iš Meleso (8) poemoje. Bet išsamiausiai pavaizduotos Heraklio iš Tėbų gyvenimo scenos, tuo norėta įsiteikti Kandaului, kuris buvo Heraklidas, kilęs iš ano garsiojo herojaus per Alkają. O kuklesni piliečiai girliandomis ir vainikais buvo papuošę savo būstų slenksčius, toks įnašas į šventinę puošybą jiems buvo prieinamas.

       Minioje, išsidriekusioje nuo pat įėjimo į karaliaus rūmus iki miesto vartų, pro kuriuos turėjo įžengti jaunoji karalienė, pokalbiai, suprantama, sukosi apie jaunosios grožį, garsas apie jį buvo apskriejęs visą Aziją; taip pat gyvai žmonės aptarinėjo ir keistoką jaunojo būdą – jį kasdieniu požiūriu gana sunkiai sekėsi apibendrinti.

       Nisiją, satrapo Megabazo dukterį, gamta apdovanojo skaisčių bruožų veidu ir nuostabių kūno formų tobulumu – bent taip skelbė gandai, kuriuos išnešiojo vergės bei draugės, lydinčios Nisiją į maudynes; iš tiesų joks kitas žmogus negalėjo pasigirti, jog matė kažką daugiau, nei jos veidą dengusio šydo spalvas ir elegantiškus drabužio įlinkius, kurie visiškai be jos valios įsispaudžia minkštame audinyje, kai juo apdengiama statula.

       Barbarų ir graikų pažiūros į drovumą skiriasi tiesiog nepalyginamai – jei Achajos jaunuoliai, išsitrynę nuogas krūtines aliejais, dūksta stadionuose žaidžiant saulės spinduliams ant jų blizgančios odos, o skaisčiosios spartietės be jokio drabužio šoka priešais Dianos aukurą, tai Persepolio, Ekbatano ir Baktrų gyventojai, pirmenybę teikiantys kūno, o ne dvasios santūrumui, graikiškus papročius ir tam tikrą laisvumą, kuris leidžia akiai pasiganyti, vertina kaip netyrą ir smerktiną dalyką, jiems atrodo, kad moteris jau nebus padori, jei leidžia vyrams pamatyti šiek tiek daugiau nei nuogą kulną, kuris šmėsteli, kai kartkartėmis ilgos tunikos klostės aukštėliau pasikelia.

       Nepaisant tokios gilios paslapties, veikiausiai kaip tik dėl jos, garsas apie Nisijos grožį netruko išplisti po visą Lydiją ir jis tapo visuotinių kalbų šaltiniu, jų atgarsiai pasiekė net Kandaulo ausis, nors paprastai karaliai būna prasčiausiai informuoti apie viską, kas dedasi karalystėje, juk jie gyvena tarytum dievai tarp debesų, kurių šydas slepia nuo jų akių žemiškus dalykus.

       Nei įtakingiausi Sarduose Eupatridai, kurie tikėjosi, kad jaunasis karalius galbūt pasirinks nuotaką iš jų šeimos, nei Atėnų, Samo, Mileto ir Kipro heteros, nei gražiosios vergės, atgabentos iš Indo pakrančių, nei auksaplaukės merginos, atvežtos iš ūkanotos Kimerijos (9), žinomos savo speigais, neišdrįso ištarti nė vieno žodelio, kuris, tegu ir netiesiogiai, taptų užuomina apie Nisiją. Pačios drąsiausios šaunuolės, ir tos, išgąsdintos kalbų apie tokį pritrenkiantį grožį, atsižadėjo net minties su Nisija pasivaržyti, nes nujautė, kad jėgos būtų nelygios.

       Ir vis dėlto niekas nei Sarduose, nei visoje Lydijoje šios visoms gražuolėms pavojingos varžovės nė akyse nebuvo regėjęs. Nisiją buvo sutikęs vienintelis žmogus, kuris po šito susitikimo laikė užčiaupęs burną kaip pats tylos dievas Harpokratas, pirštu užsispaudęs lūpas. Tas žmogus buvo Gigas, karaliaus Kandaulo sargybos viršininkas. Aną lemtingą dieną jis, paskendęs mintyse apie savo ambicingus sumanymus, įdomius plačiais ir miglotais polėkiais, raitas klaidžiojo tarp Baktrus supančių kalvų, kur jį valdovas buvo atsiuntęs slaptos ir svarbios užduoties įvykdyti. Gigas svajojo apie svaigulį nuo visagalybės, apie laimę karališkąjį purpurą auksiniais sandalais minti ir palaimingą garbę uždėti karūną ant gražiausios pasaulyje merginos galvos; šios mintys tiesiog kaitino kraują gyslose ir jis, lyg vydamasis savo lakią vaizduotę, pentinais karštligiškai baksnojo baltą nuo putų Numidijos žirgo šoną.

       Oras ilgai buvo ramus, tik staiga lyg kario dvasioje ėmė kilti vėjas ir įsisiautėjo audra, o Borėjas (10) – nuo Trakijos (11) speigų į kuokštus suledėjusiais plaukais, išpūstais žandais, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis – vienu pūstelėjimu atginė didelius liūties debesis.

       Jaunutės merginos, tuo metu skynusios pievoje gėles, išgąsdintos greitai artėjančios audros, susikrovė kvapnųjį derlių į tunikų atlankus ir galvotrūkčiais pasileido atgal į miestą. Jos, matydamos iš tolumos artėjantį raitą svetimšalį, barbarų papročiu užsidengė veidus apsiaustais, bet tuo metu, kai Gigas prašuoliavo pro tą, kuri oria laikysena ir prašmatnesniu drabužiu iš kitų išsiskyrė, smarkus vėjo gūsis staiga nuplėšė nuo nepažįstamosios šydą ir, plaikstydamas ore, taip toli jį nuskraidino, kad mergina jau negalėjo pasivyti. Dėl to Nisija, galingo satrapo Megabazo duktė, nepridengtu veidu atsidūrė priešais Gigą, paprastą karaliaus Kandaulo gvardiečių kapitoną. Ar tai buvo tik nerūpestingas Borėjo pūstelėjimas, ar tuomet pats Erotas, kuris smaginasi drumsdamas žmonių sielas, pramogos dėlei nutraukė raištį, prilaikiusį audeklą, saugojusį merginos veidą nuo prašalaičio žvilgsnio? Kad ir kaip būtų buvę, Gigas nuo šios grožio Medūzos žvilgsnio sustingo it įbestas – prabėgo ne tiek jau mažai laiko, kai paskutinė Nisijos drabužio klostė dingo už užsiveriančių miesto vartų, bet jis dar nemanė savo keliais joti. Nors niekuo negalėjo pasitvirtinti prielaidos, bet kažkokia nuojauta Gigui kuždėjo, jog matė paties satrapo dukterį ir šis pamatymas, kone apreiškimas, keistai papildė tuo metu jį apėmusias mintis, atrodė, nebuvo nė galimybės išvengti, kad neišvystų kažko pranašiško, ką iš anksto tik dievai galėjo parengti. Iš tiesų – ar matė ne tą kaktą, kurią jis svajojo papuošti karališka karūna? Kurios kitos kakta būtų labiau to verta? Tačiau ar įmanoma tikimybė, jog Gigas kada nors užims sostą ir galės šią merginą šalia pasisodinti? Jis stengėsi negalvoti apie šio nuotykio tęsinį, nė nebandė kaip nors išsiaiškinti, ar iš tikrųjų Megabazo dukters paslaptingąjį veidą jam atidengė atsitiktinumas, tas didysis gyvenimo išdaigininkas. Nisija išnyko iš akių, jam atrodė beviltiška jos ieškoti, be to, Gigas jautėsi ne tiek mergina susižavėjęs, kiek jos regėjimo tiesiog apžilpintas, apstulbintas ir pritrenktas.

       Tačiau Nisijos veidas, matytas gal tik akimirksnį, paliko jo širdyje giliausius pėdsakus, lyg dramblio kaulą būtų persmeigęs iki raudonumo įkaitintas skulptoriaus smaigas. Meilė, kurią pažadino Nisija, kėlė jam slėpiningą siaubą, ir Gigas dėjo visas pastangas, kad iš atminties ištrintų merginos vaizdinį, tik tuščiai. Žvilgsnis į tobulybę gali sielą tik sudrumsti, moterys, panašios į deives, silpnam mirtingajam gali tapti tik fatališkomis būtybėmis; jei jos sukurtos vien dangiškiems pasismaginimams, tai ir pačių narsiausių vyrų, kai jie patiria tokią meilę, širdys ima virpėti. Nė menkiausia viltis Gigo širdyje nerado vietos, taip jį prislėgė ir iš jo visą drąsą atėmė neįmanomybės pojūtis. Prieš pasiryždamas žodį Nisijai ištarti, jis būtų turėjęs visas žvaigždes nuo dangaus nuraškyti, nuo Febo galvos jo spindulingąjį vainiką nuimti, visai pamiršęs, kad moterys atsiduoda tik tiems, kurie jų neverti, o vienintelis būdas priversti, kad jos tave mylėtų, – elgtis taip, lyg norėtum pelnyti jų neapykantą.

       Džiaugsmo rožės nuvyto jo skruostuose, diena jam atrodė liūdnesnė ir niūresnė už naktį, iš šalies žiūrėdamas galėjai pamanyti, kad Gigas, kaip mirtingasis, kartą susitikęs dievybę, vienišas bastosi po svajonių pasaulį, o naktį jį apnikdavo sapnai, kuriuose šalia jo būdavo Nisija, juodu, atsirėmę į purpurines pagalvėles, sėdėdavo tarp auksinių karališkojo sosto grifų.

       Taigi Gigas buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo apie miglotą dalyką kai ką tikra pasakyti, tik nesakė, ir jo bendrapiliečiai sardiečiai buvo priversti tenkintis prielaidomis, šios, beje, buvo ne tik keistos, bet kai kuriais požiūriais ir fantastiškos. Nisijos grožis, apgaubtas ne vienu vualiu, tapo mitu, kūrybiniais metmenimis, iš kurių kiekvienas kurpė poemą pagal savo skonį.

       – Jeigu tai, ką apie ją kalba, nėra kažkokie prasimanymai, – pasakė jaunas lėbautojas iš Atėnų, smarkiai sniaukrodamas, pasirėmęs ranka į azijiečio berniuko petį, – tai nei Plangonė, nei Archenasė, nei Taysa (12) neprilygtų anai žaviajai barbarei, bet aš sunkiai galėčiau patikėti, kad ji verta Teanės iš Kolofono, su kuria praleista tik viena naktis man kainavo tiek aukso, kiek ji, panardinusi iki pečių rankas į mano kedrinę skrynią, galėjo paimti.

       – Šalia jos, – prašneko vienas Eupatridų, įsitikinęs, kad Nisiją pažįsta geriau už bet kurį nors kitą, – šalia jos Dangaus ir Jūros duktė atrodytų kaip etiopė tarnaitė.

       – Tai, ką jūs sakote, yra piktžodžiavimai. kad ir kokia gera ir atlaidi deivė būtų Afroditė, pasisaugokite, nes užsitrauksite jos rūstybę.

       – Prisiekiu Herakliu! – ši priesaika mieste, kurį valdė jo palikuonys, turėjo ypatingą vertę. – Aš neatsižadėsiu nė vieno savo žodžio.

       – Taigi jūs ją matėte?

       – Ne, bet mano ūkyje dirba vienas vergas, kuris anksčiau priklausė Nisijai, ir jis man šimtus kartų apie ją pasakojo.

       – Ar tikrai, – vaikiško naivumo kupinu balsu klausė viena moteris, kurios švelniai rožinė tunika, padažyti skruostai ir nuo aliejaus blizgantys plaukai liudijo nevykusias pastangas susigrąžinti seniausiai išgaravusią jaunystę, – ar tikrai kiekvienoje Nisijos akyje yra po du vyzdžius?

       – Tai turėtų atrodyti tiesiog pasibjaurėtinai ir aš nesuprantu, kaip Kandaulas galėjo įsimylėti tokią baisybę, kai Sarduose ir Lydijoje tikrai netrūksta moterų, kurių regėjimas ir akys yra be jokių priekaištų.

       Lamija, ištarusi šiuos žodžius kiek įmanoma pamaiviškiau, metė reikšmingą žvilgsnį į mažytį lydyto plieno veidrodį, kurį ištraukė iš užančio, kad pasitaisytų kelias garbanėles, ištaršytas įžūlaus vėjo šuoro.

       – Na, šnekos, kad jos vyzdžiai – dvigubi, man primena vaikiškas pasakėles, – tarė tas pats apie viską gerai informuotas patricijus, – bet tikra tai, kad Nisijos žvilgsnis toks skvarbus, jog ji mato kiaurai sienas. Lūšis, palyginti su ja, yra žliba.

       – Kaip jūs, garbingas žmogus, galite taip šaltakraujiškai taukšti šitokias nesąmones? – nutraukė jį vienas miestietis, kurio visai nuplikusi galva ir plati žila barzda, kurią jis kalbėdamas vis pataršydavo pirštais, teikė jam panašumo į filosofą ir kūrė išminčiaus regimybę. – Megabazo duktė iš prigimties nemato geriau nei už jus, nei už mane. egiptiečių žynys Tutmozis, žinantis daugybės stebuklų paslaptis, jai padovanojo akmenį, išimtą iš drakono galvos; šis akmuo, kiekvienas tai žino, suteikia žvilgsniui ypatingos skvarbos, galios kiaurai permatyti tamsiausius šešėlius ir net kietus kūnus. Nisija visą laiką nešiojasi tą akmenį už diržo ar prisitaisiusi prie apyrankės; tuo ir paaiškinama jos aiškiaregystė.

       Miestiečio paaiškinimą ta žmonių grupelė, kurios pokalbio turinį pabandėme čia perteikti, pripažino esantį arčiausiai tiesos, o Lamijos ir patricijaus nuomones, kaip neturinčias nieko bendra su realia dalykų padėtimi, atmetė.

       – Kad ir kaip būtų, – vėl prašneko Teanės meilužis, – mes patys galėsime patikrinti, kieno tiesa; aš jau girdžiu iš tolo ataidint ragelius ir nors Nisijos dar nematau, bet jau regiu šauklį – jis artėja, rankoje laiko palmės šakelę, skelbia, kad atvyksta vestuvių palyda, ir drausmina minią.

       Kai tik ši naujiena žaibiškai visur pasklido, stambiausi vyrai šoko stumdytis alkūnėmis, kad prasibrautų į pirmas minios eiles, vikriausi berniukai, apglėbę kolonas, bandė užsliuogti iki kapitelių ir ten įsitaisyti, ne tokie miklūs jų draugai, net kelius į žievę apsidraskę, vis dėlto užsikabarojo ir gan patogiai įsikūrė medžių šakumose, moterys savo mažus vaikus, griežtai prisakiusios tvirtai laikytis už kaklo, ant pečių užsisodino. Tie, kuriems nusišypsojo laimė turėti namus toje gatvėje, kuria turėjo pravažiuoti Kandaulas ir Nisija, ištempę kaklus stovėjo prie plokščių stogų atbrailų, arba, pakilę nuo pagalvėlių, ant kurių sėdėjo, ramstydamiesi pavojingai alkūnėmis lenkėsi per stogo kraštą.

       Kai vidurdienį saulės spindulių strėlės pasidarė itin smigios, pasitenkinimo ir palengvėjimo murmesys nušiušėjo per minią, jau daugelį valandų jaunavedžių laukusią.

       Raiti kariai, aprūpinti visa ginkluote – jaučio odos šarvais, padengtais metalinėmis plokštelėmis, šalmais, pagražintais raudonai dažytais arklio karčių kuokštais, antblauzdžiais, aptaisytais alavu, kardasaičiais, apsmaigstytais žvaigždutėmis, herbiniais skydais ir žalvariniais kalavijais, – traukė gatve iš visų plaučių trimitus pūsdami ir linguodami ilgais jų vamzdžiais, žybčiojančiais saulėje. žirgai, balti kaip Tetidės (13) pėdos, eigasties iškilnumu ir rasės grynumu galėjo tapti pavyzdžiais tų, kuriuos Oidijas (14) vėliau išskaptuos ant Partenono (15) metopų.

       karių rikiuotę vedė Gigas, kurios paradui vadovauti tiko ne vien dėl išvaizdos, bet ir dėl vardo, šis lydų kalba reiškė gražusis. tiesiog tobulo taisyklingumo jo veidas atrodė iškaltas iš marmuro – toks jis buvo išbalęs, nes Gigas atpažino apsigaubusią nuotakos šydu Nisiją: ji buvo ta pati moteris, kurios veidą vėjo gūsis atidengė jo žvilgsniui prie Baktrų sienų.

       – Dailusis Gigas atrodo gerokai nusiminęs, – jo nuotaiką aptarinėjo Sardų merginos. – Kokia gi išdidi gražuolė paniekino jo meilę? O gal kokiai pamestajai Tesalijos burtininkės padėjo jį užkerėti? Stebuklingasis žiedas, kurį jis, pasakojama, girios gūdumoje ištraukė iš bronzinio arklio piršių, tikriausiai prarado savo galią ir jau nebegali Gigo nematomu padaryti – ar tik jo neužklupo koks nors garbus sutuoktinis, manęs, kad jo vedybiniame kambaryje niekas, be jo, niekada nesilanko?

       – Veikiausiai jis azartiniuose Palamedo (16) žaidimuose prarado visus savo talentus ir drachmas, arba jam apmaudu, kad Olimpinėse žaidynėse neiškovojo jokio prizo? Jis dėjo tiek daug vilčių į savo žirgą Hiperioną.

       Nė viena šių prielaidų neatitiko tiesos. Kas galėjo žinoti, kaip iš tiesų yra?

       Paskui karių padalinį, vedamą Gigo, žygiavo mirtomis apvainikuoti jaunučiai vaikinai, kurie lydiška maniera giedamiems vestuviniams himnams dramblio kaulo lyromis, braukydami jas strykais, pritarė; jie buvo aprengti rausvomis tunikomis, apsiuvinėtomis sidabrinėmis graikiškomis juostelėmis, o jų ilgi plaukai tankiomis garbanomis draikėsi ant pečių. 

       Įkandin jų pasirodė dovanų nešėjai, galingo stoto vergai, kurių pusnuogiai raumeningi kūnai galėjo kelti pavydą geriausiems tų laikų atletams.

       Ant neštuvų, kuriuos nešė po du ar keturis vyrus, kartais ir daugiau, priklausė nuo to, kiek nešuliai svėrė, buvo sudėti didžiuliai žalvariniai kraterai (17), kurių šonus buvo išraižę garsiausi to meto menininkai, bareljefais pagražintos auksinės ir sidabrinės vazos, kurių gracingas asas puošė lapijoje besislapstančios chimeros ir nuogų moterų figūrėlės, nuostabūs ąsočiai (iš jų pilamu vandeniu nusiplaus kojas garbingiausi svečiai), auksiniai ąsotėliai, išgražinti brangakmeniais, pilni rečiausių kvepalų, Arabijos miros, Indijos cinamono, Persijos nardo, Smirnos rožių aliejaus; smilkyklės skylėtais dangteliais, nuostabaus darbo kedrinės skrynios, aptaisytos dramblio kaulu, atveriamos paslaptingu būdu, kurį žinojo tik jų kūrėjas, prikrautos Ofiro (18) aukso apyrankių, gražiausių rytietiškų perlų vėrinių, apsiaustų segių, šios taip pat buvo nusagstytos rubinais ir karbunkulais; tualeto reikmenų skrynelės, į kurias buvo pridėta baltųjų kempinių, žnyplių plaukams sukti, jūrų vilko dantų, jie naudojami nagams šlifuoti, žaliojo egiptietiško tepalo, suteikiančio odai paties gražiausio raudonio, miltelių, kurie pajuodina antakius ir blakstienas, ir dar daug kitko, ką tik įmantraus koketiškos moterys beišrastų. Kai kurios našyklės buvo apkrautos purpurinėmis sukniomis, taip pat ir iš ploniausio visokių atspalvių lino – nuo rožinio iki tamsiai raudonos juodųjų vynuogių sunkos – pasiūtomis, Kanopo (19) drobės kalaziriais (20), kuriuos baltutėlius įmeta į dažymo katilą, o iš jo ištraukia jau gyviausiomis vaivorykštės varsomis mirguliuojančius, tunikomis, atvežtomis iš nuostabios Sero (21) šalies pasaulio pakrašty, išaustomis iš kirminų, gyvenančių tarp medžių lapų, séilių gijų, ir tie drabužiai tokie ploni, kad juos gali iškišti per žiedą.

       Etiopai, kurių kūnai blizgėjo kaip agatai, o galvos buvo virvutėmis suveržtos, kad gyslos jų kaktose nesprogtų nuo jėgų įtampos, labai iškilmingai nešė neįsivaizduojamai didelę Heraklio, Kandaulo protėvio, statulą, padengtą auksu ir dramblio kaulu, – herojus buvo pavaizduotas vėzdu apsiginklavęs, Nemėjos liūto kailiu apsidengęs, jis laikė tris Hesperidžių sodo obuolius ir kitus jo didvyriškų žygių atributus.

       Dvi Dangiškosios ir Vaisingosios Veneros skulptūros, kurias iš žėrinčio, beveik permatomo Paroso (22) marmuro iškalė geriausi Sikiono (23) mokyklos meistrai, atrodė, tuoj pavirs nemirtingais amžinai jaunais dieviškais kūnais; skulptūras nešė įkandin Heraklio statulos, kurios gremėzdiški kontūrai ir sunkios formos tik paryškino herojaus palydovių proporcijų harmoningumą ir elegantiškumą.

       Bularko (24) paveikslas, jį už aukso tapataus svorio kainą įsigijo Kandaulas, buvo nutapytas ant maumedžio ir vaizdavo magnetų (25) sutriuškinimą, stebino akį piešinio tobulumu, detalių tikroviškumu ir spalvų harmonija, nors dailininkas tepasinaudojo keturiomis spalvomis – balta, Atikos ochra, Ponto sodriai raudona ir juodo rašalo. Jaunasis karalius buvo taip įsimylėjęs skulptūrą ir dailę, kaip tikriausiai nepriderėjo valdovui, tad ne kartą pasitaikydavo, kai jis įsigydavo paveikslą už metines viso miesto pajamas.

       Apdengti gražiausiomis gūniomis kupranugariai ir vienkupriai, kurių kaklus buvo apžergę cimbolais ir timpanais grojantys muzikantai, gabeno paauksuotus stulpelius, virves ir audeklus palapinei, skirtai jaunajai karalienei ir pritaikytai postoviams medžioklėse ar ilgesnėse išvykose.

       Šie prabangos dalykai bet kuriuo kitu atveju būtų tiesiog sužavėję Sardų gyventojus, šiuokart jie, apsėsti smalsumo, nekantraudami laukė, kol gėrybes nešantieji praeis pro šalį. Gražios merginos ir dailūs jaunuoliai, mosikuojantys liepsnojančiais deglais ir saujomis barstantys šafrano žiedelius, taip pat nepatraukė didesnio minios dėmesio. Noras pamatyti Nisiją buvo užvaldęs visų mintis.

       Pagaliau pasirodė Kandaulas, įsilipęs į karo vežimą, kurį traukė keturi žirgai, tokie pat dailūs ir tokie pat patrakę, kaip tie, kuriuos vadelioja pats Saulės dievas, jie iš po žąslų į visas puses taškė baltų putų debesis, purtė purpurinėmis juostomis perpintus karčius ir sudarė nemažai vargo vežėjui, kuris, stovėdamas šalia valdovo, kiek įmanydamas lenkėsi atgal, kad neprarastų pusiausvyros.

       Kandaulas buvo jaunas vyras, kupinas jėgų, tad visiškai pateisino savo kilmę iš Heraklio, jo galvą ir pečius be jokio išlinkimo jungė tikras jaučio sprandas, juodi žvilgantys plaukai raitėsi nepaklusniomis garbanėlėmis kai kur uždengdami net karūnos lankelį, ausys, mažos ir tiesios, išsiskyrė gaiviai rausva spalva, bet kakta buvo plati ir aukšta, nors ir šiek tiek nuožulni, kaip daugelio antikos žmonių, žvilgsnis švytėjo švelnumu ir melancholija, apvalūs skruostai, smakras švelniai išlenktas, bet ir neatsikišęs, šiek tiek praviros lūpos, atleto rankos kone moteriškais delnais, liudijančiais daugiau poeto negu kario prigimtį. Nors Kandaulas iš tiesų pasižymėjo narsa, miklumu kariškose pratybose ir tramdė žirgą lyg suaugęs su juo lapitas (26), galėjo perplaukti sraunias, iš kalnų sniegynų ištekančias upes, įtempti Odisėjo lanką ir pakelti Achilo skydą, tačiau neatrodė, kad jis būtų persiėmęs užkariavimų dvasia ir karas, toks patrauklus jauniems karaliams, Kandaului buvo abejotina vertybė; jis tik atmušinėdavo pernelyg išpuikusių kaimynų antpuolius ir negalvojo plėsti savo valdų. kur kas labiau pamėgo statyti rūmus, todėl tarp jo patarėjų netrūko architektų; be perstojo kaupė senųjų ir savo epochos menininkų paveikslus bei skulptūras, turėjo Telefono (27) iš Sikiono, Kleanto (28) ir Ardiko iš Korinto, Higiemono (29), Dinijo (30), Charmado, Eumaro ir Kimono (31) kūrinių – ir paprastų raižinių, ir vienspalvių, ir tapytų keliomis spalvomis paveikslų. Galime pridurti, kad ir pats Kandaulas nesigėdijo savo karališka ranka paimti skulptoriaus kalto ar enkaustikos mentelės, nors tai valdovui buvo ne visai prideramas darbas.

       Tik kodėl taip ilgai pasakojame apie Kandaulą? Skaitytojas, be abejonės, ir Sardų gyventojai taip pat norėtų susipažinti su Nisija.

       Megabazo duktė atvyko į Sardus ant milžiniško šiurkščia oda, didžiulėmis kaip vėliavos ausimis dramblio, linguojančio labai sunkiu, bet gan sparčiu žingsniu, tarytum laivas tarp bangų. Jo iltys ir straublys buvo papuošti sidabriniais žiedais, o stambių perlų vėriniai juosė storas, lyg kolonos, jo kojas. Ant dramblio nugaros, kurią dengė nuostabiai išaustas persiškas margaspalviais raštais kilimas, dunksojo pakyla, padengta plonučiais aukso apmušalais ir inkrustuota oniksais, lazuritais, sardoniksais ir raudonaisiais opalais. Ant tos pakylos ir sėdėjo jaunoji karalienė, taip išdabinta brangakmeniais, kad net akis žilpino. Jos galvą gaubė šalmo formos mitra, išpuošta perlais, kurie rytietiška maniera sudarė įmantrius ornamentus ir vingrias raides; jos ausys persmeigtais kraštais ir speneliais tiesiog sviro nuo visokių pavidalų – gėlės taurelės, kryžiaus ir būgnelio – papuošalų; vėriniai, sunerti iš ažūru perpjautų aukso ir sidabro bumbulų, trimis eilėmis juosė karalienės kaklą ir raibuliuodami virpčiojo jai ant krūtinės; tuntas smaragdinių rubino akimis gyvatėlių, susiraičiusių žiedais, vyniojosi apie jos rankas iki pečių sąsagom įsikąsdamos sau į uodegas – šios apyrankės dar buvo sukabintos nukarusiomis brangakmenių grandinėlėmis; dėl didelio papuošalų svorio dvi tarnaitės turėjo klūpoti šalia Nisijos ir prilaikyti jai alkūnes. Ji dėvėjo prabangią suknią, kurią auksinėmis lapų šakelėmis su deimantiniais vaisiais išraštavo Tiro nėrėjos, ant pečių buvo užsimetusi trumputę, vos kelius siekiančią Persepolio tuniką perkirptomis ir safyro sagėmis susegtomis rankovėmis, jos liemenį veržė siauras audeklo diržas, išmargintas juostiniais raštais ir lamstais, priderintais prie viso drabužio klosčių, kurias taip gražiai sulankstyti sugeba tik Indijos merginos. kelnės, pasiūtos iš minkšto biso, – finikiečiai šią medžiagą dar vadina sindonu, – buvo sutrauktos aukso ir sidabro varpelių lankeliais apie kulkšnis. Ši prašmatni, keista apranga išryškino moters simetrišką figūrą tarsi kokį piešinį, bet niekaip negalėjo atitikti čiabuvių graikiško skonio. Ir – deja! Karalienės veidą nuo žmonių akių be menkiausio gailesčio slėpė šafrano spalvos nuotakos šydas. Tačiau Nisija, net ir užsidengusi vualiu, vis vien, matydama, kiek daug žmonių ją apžiūrinėja, atrodė susigėdusi, tad kartkartėm parodydavo ženklą už jos nugaros pasilenkusiam vergui, gestais paliepdavo, kad stručio plunksnų skėtį žemiau nuleistų ir šitaip nuo pernelyg įkyraus minios dėmesio apsaugotų.

       Kandaulas karalienę maldavo, kad ji bent tuoktuvių iškilminga proga šydą nusimestų, bet įkalbėti nepavyko. Jaunoji barbarė griežtai atsisakė susipažindama su liaudimi grožiu mėgautis. Tai minią didžiai nuvylė. Lamija išsijuosdama gyrėsi numačiusi, kad Nisija neišdrįs veido viešai parodyti, nes bijos, jog žmonės pamatys jos dvigubus vyzdžius; jaunasis lėbautojas iš Atėnų taip ir liko įsitikinęs, kad Teana iš Kolofono yra gražesnė už Sardų karalienę; Gigas tik sunkiai atsiduso, kai pamatė Nisiją, damaskiečių vergų galvomis – lyg gyvaisiais laiptais – nulipančią nuo parklupdyto dramblio prie karaliaus rūmų slenksčio. Rūmų architektūra, dvelkianti graikiška elegancija ir nežabota rytietiška vaizduote, liudijo valdovo polinkį į perdėtą didybę.

 

       Antras skyrius

 

       Mes, poetai, vis dėlto turime teisę nuimti šafrano spalvos vestuvinį šydą, dengiantį karališkąją nuotaką, taigi esame laimingesni už sardiečius, kurie, kiaurą dieną laukę ir gražuolės veido nepamatę, turėjo tenkintis vis tomis pačiomis prielaidomis, kurias kiek anksčiau girdėjome.

       Nisijos grožis iš tiesų pranoko tas kalbas, kurios apie jį sklido, ir atrodė, kad gamta, Nisiją kurdama, pasišovė pasiekti savo išgalių ribas ir šitaip pasiteisinti dėl nepavykusių savo ankstesnių bandymų. Ji, galėtume įtarti, apimta pavydo dėl būsimųjų graikų skulptorių stebuklų, panoro išskaptuoti statulą ir įrodyti, kad dar tebėra geriausia plastinio meno kūrėja ir mokytoja.

       Balta snaigė, žėrinčio Paroso marmuro skeveldra, išgrynintas balzaminės sprigės minkštimas perteiktų tik blankų supratimą apie tą idealią substanciją, iš kurios buvo sukurta Nisija. Tokia subtili, švelni, dienos šviesoje beveik perregima jos kūno materija brėžė vaiskius kontūrus, švelnias linijas taip harmoningai, lyg skambėtų muzika. Purpurinis, saulės atspalvio dievybės kūnas, atrodė, sudarytas vien iš aromatų, tiesiog spinduliavo šviesa bei gyvastingumu. Tobulybės, kuria dvelkė jos kūno apvalumai, niekas nebūtų galėjęs atkartoti – nei skulptorius kaltu, nei dailininkas teptuku, nei poetas, net jei jis būtų Praksitelis (33), Apelesas (34) ar Mimnermas (35), savo stiliumi (32). Virš glotnios Nisijos kaktos, kurią lyg jūros pakrantę glamonėjo šviesių žvilgančių plaukų bangos, apibarstančios, tarsi babiloniečių papročiu, galvą aukso žvyneliais taip, jog atrodė, kad prieš akis raibuliuoja lydomas elektriumas (36), – jaspio baltumo soste nesudrumsčiamai viešpatavo tobulo grožio spindesys.

       Jos akyse, suprantama, negalėjo būti jokių tų dalykų, kuriuos esant įtarė liaudies prietarai, bet iš karalienės akių sklido lemtingi apžavai; tamsių antakių užriesti galiukai grakščiai lyg Eroto lankas nusmailėdavo ties smilkiniais, o virš nosies susisiekdavo subtilia chna linija, taip mėgstama azijiečių, žemėliau šios linijos prasidėdavo nuo ilgų blakstienų, tartum nuo tankios užuolaidos, krintantis šilko švelnumo šešėlis, jame kontrastingai spindėdavo dvi safyro žvaigždės, ypatingai – lėliukės. Tų akių vyzdžiai buvo juodesni už rašalą, rainelės kaitaliojo atspalvius – nuo safyro iki turkio, nuo turkio iki akvamarino, nuo akvamarino iki geltonojo gintaro, kartkartėmis lyg krištolinio tyrumo ežere, kurio dugnas neišmatuojamose gelmėse nusėtas brangakmeniais, galėjai probėgšmais įžvelgti aukso ir deimantų smiltyną, virš jo virpčiojančias žalsvas skaidulėles ir vingrias smaragdines gyvačiukes. žaibo atspalviais raibuliuojančioje viešpatijoje, atrodė, susitelkė užgesusių saulių spinduliai, išnykusių pasaulių prabanga, dulkėmis pavirtusių olimpų didybės atspindžiai – kai į tą viešpatiją žvilgtelėdavai, prisimindavai amžinybę ir svaigdavai, tarsi būtum pasilenkęs ties bedugnės kraštu.

       Šių kerinčių akių išraiška kaitaliojosi neką rečiau, negu jų atspalviai. Kai blakstienos verdavosi kaip dangiškosios buveinės vartai, jos kviesdavo į Eliziejaus laukus, nutviekstus amžina šviesa, žėrinčius brangakmenio melsvumu ir gundančius neišpasakyta palaima, jos jums žadėdavo dešimteriopą, net šimteriopą svajonių išsipildymą, lyg būtų atspėjusios slapčiausius jūsų sielos polėkius, tačiau tuojau pat galėdavo pasidaryti visiškai neperžvelgiamos, kaip skydai iš septynių tvirčiausiai užgrūdintų metalo plokščių, ir jos priversdavo nuleisti žvilgsnį, tartum praradusią skrydžio galią strėlę. vienintelis blakstienų virptelėjimas, vyzdžio dūris – lyg Dzeuso žaibo smūgis – bemat nublokšdavo jus nuo pasitikėjimo viršūnės į giliausią nebūtį, iš kurios jau neįmanoma prisikelti. Net pats Tifonas (37), nerimstantis po Etna, negalėtų pajudinti to paniekos kalno, kuris jus prislėgė, tai reiškia, kad net per tūkstančius olimpiadų ničniekuo – nei Letonės sūnaus (38) skaisčiu gražumu, nei Orfėjo genialumu, nei beribiu Asirijos karalių galingumu, nei kabirų, telchinų ir daktylų (39), požeminio pasaulio dievybių, lobiais nenusipelnytum švelnesnio tų akių žvilgsnio.

       O kartais jose atsirasdavo tiek mielo ir įtikinamo bejėgiškumo, tiek širdį veriančios drėgmės ir giedrumo, kad Priamo ir Nestoro sielos ledynai nuo vieno žvilgsnelio būtų ištirpę kaip vaškiniai Ikaro sparnai, kai jis per daug priartėjo prie karštųjų dangaus sferų. Dėl vieno tokio žvilgsnio susiteptum rankas savo siuzereno krauju, keturiais vėjais paleistum tėvo pelenus, nugriautum švenčiausius dievų atvaizdus ir iš dangaus ugnį pagrobtum kaip Prometėjas, mikliausias iš visų vagių.

       Tačiau tų akių nuolatinėje išraiškoje, pridurkime, spindėjo tiesiog į neviltį stumiantis nekaltumas, absoliutus šaltis, visiškas nesugebėjimas atsiliepti bent kokiai nors žmogiškai aistrai, todėl, jei palygintume, net Febės mėnulio šviesos ir žalsvos Atėnės akys atrodytų tokios pat geidulingos ir gundančios kaip jaunos Babilono mergaitės, atliekančios aukojimo apeigas deivei Militai (40) už virvinio aptvaro per Sukot Benolio (41) šventę.

       Nisijos skruostai, kurių, be Gigo, kai tąkart vėjas nuplėšė nuo jos veido šydą, dar joks nekuklus žmogaus žvilgsnis nebuvo matęs, žydėjo kaip amžinos jaunystės gėlės, jų lengvas blyškumas derinosi su javo daigelio švelnumu, juos puošė toks minkštutis vaiskus pūkelis, kad mūsų moterų veidai, visą laiką vėjų gairinami ir saulės deginami, nė iš tolo negalėtų karalienės veidui prilygti. drovumas jame paskleisdavo rausvus debesėlius, panašiai lašas raudonio esencijos išplinta pieno inde; kai joks jausmas jų nenuspalvindavo, per juos pereidavo sidabro atspindys, lyg žėruotų matinis alebastras, apšviečiamas iš vidaus. Tas nuostabusis žibintas buvo jos siela, nuo kurios švytėjimo kūnas galėdavo pasidaryti tarytum perregimas.

       Jos burna suklaidintų bitę, tokia nuostabi buvo jos forma: lūpų kampučiai vos vos užlenkti, jų purpuras toks gaivus ir ryškus, kad net dievai, jei nebijotų, kad juos nubaus deivių pavydas, nusileistų iš Olimpo namų, kad tik prisiliestų prie jo savo nemirtingumu sukvėpintomis lūpomis. Palaimintas tas oras, kuris glostydavo šį jos purpurą ir perlus bei suvirpindavo mažas šnerves, taip dailiai iškirptas ir truputį parausvintas, visai kaip perlamutras kriauklėse, kurias bangos atneša į Kipro pakrantę prie Gimusiosios iš jūros Afroditės kojų. Kiek neišpasakytos palaimos suteikia kai kurie paprasti dalykai, ak, jeigu jie patys tai jaustų... Kuris įsimylėjėlis nenorėtų tapti savo mylimosios tunika ar pavirsti vandeniu jos vonioje?

       Tokia buvo Nisija, tik vargu ar šie padriki žodžiai tiko jai aprašyti. Jei mūsų apsiūkanoję šiaurietiški apibūdinimai imtų veržtis taip laisvai ir audringai, liepsnodami entuziazmu kaip Sir Hasirimas, hebrajų kalba tai reiškia „Giesmių giesmę“, galbūt taikliais palyginimais skaitytojo atmintyje pažadintume gėlių, kvapų, melodijų ir saulės prisiminimus, žodžio magija jam įteigtume, ką dieviškoji kūryba gali sutelkti į grakštų ir kerintį pavidalą, gal bent kukliais potėpiais mums pavyktų nutapyti kažką panašaus į Nisijos atvaizdą. Bet tik Saliamonui leista moters nosį didingumu lyginti su Libano bokštu, iš kurio matyti Damaskas. Ir iš tikrųjų, kas pasaulyje gali būti didingiau už dailią gražuolės nosytę? Jei Helena, it iš pieno plaukusi Tindaro duktė, būtų buvusi tik riestanosė, ar būtų įvykęs Trojos karas? Ir jei Semiramidės profilis nebūtų buvęs tobulai taisyklingas, ar ji būtų sugebėjusi apžavėti senąjį Ninevijos valdovą ir apsivainikuoti perlais puošta karūna, aukščiausiosios valdžios ženklu?

       Nors Kandaulas į savo rūmus buvo atsivežęs pačias gražiausias verges iš Sūro (42), Askalono (43), Sogdo (44), Sakijos (45), Ratsafo (46), garsiausias Efeso, Pergamo, Smirnos ir Kipro kurtizanes, jį iki širdies gelmių sužavėjo Nisijos grožis... Anksčiau jis nė neįtarė, kad gali egzistuoti tokia tobulybė.

       Kaip teisėtas vyras, galėjęs laisvai ir visa savo esybe atsiduoti grožėjimuisi šiuo stebuklu, jis pasijuto apakintas ir apsvaigintas, lyg būtų pasilenkęs ties bedugnės kraštu ar įsistebeilijęs į saulę. Turėti tobulą moterį – tai tarsi būti apsėstam beprotybės, panašiai kaip žyniui, kuris per misterijų apeigas apkvaista nuo jo dvasią persmelkusios dievybės. Visos mintys pasitraukė iš jo pasaulio ir viskas aplinkui jam atrodė kaip pasklidame rūke, kuriame ryškia žvaigžde spinduliavo tik Nisijos atvaizdas. Jo laimė pavirto į ekstazę, o meilė – į beprotybę. Kartais nuo tokios palaimos darydavosi baugu. būdamas vargų prislėgtas karaliūkštis, tik tolimas palikuonis didvyrio, per didžiausius vargus tapusio dievu, tik paprastas žmogelis, sulipdytas iš mėsos ir kaulų, niekada nepasmaugęs jokios hidros ir neperplėšęs jokio liūto, kaip padarė jo protėvis, Kandaulas mėgavosi laime, kurios net ir Dzeusas, visagalis Olimpo valdovas nemirtingumo ambrozija kvepiančiomis garbanomis, vargu ar būtų vertas. Jis paslapčia gėdijosi, kad tik sau laiko šitokį lobį ir kad, pasidaręs žvynuotu, aštriais nagais slibinu, slepia nuo viso pasaulio tikrą stebuklą, neprileidžia įsimylėjėlių, skulptorių ir poetų prie jų gyvojo tobulybės idealo. Moteris, apie kurią svajodavo kūrybinio įkvėpimo apimtieji, grožis, kuris žadino ilgesį ir kėlė neviltį, priklausė tik jam, Kandaului, apgailėtinam Sardų tironui, beturinčiam vos kelias perlų skrynias, kelis tamsius rūsius, prigrūstus aukso bei sidabro ir vos trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių vergų, nusipirktų ar parsivestų iš karo!

       Ši palaima Kandaului buvo pernelyg sunkus išbandymas – nors karalius ir nestokojo negandoms ištverti stiprybės, bet kaip tik jos jam pritrūko, kad būtų laimingas. Jo džiaugsmas, tarsi vanduo iš pilnutėlio varinio ąsočio, pastatyto ant kaitrios ugnies, per kraštus liejosi, ir kuo stiprėjo jo susižavėjimas Nisija, tuo labiau karalius troško, kad ji liautųsi būti tokia kukli ir drovi, nes darėsi vis sunkiau jos grožio paslaptį išsaugoti ankštuose širdies užkaboriuose.

       „Ak, – kai tik karalienės šalia nebebūdavo, jis visada giliai susimąstydavo, – ir keista gi mano lemtis! Jaučiuosi nelaimingas dėl to, kas bet kuriam kitam vyrui būtų tikrų tikriausia laimė. Nisija nenori iš savo ginecėjaus (47) prieblandos išeiti ir dėl savo barbariško drovumo atsisako pakelti šydą prieš ką nors kitą, išskyrus mane. Tik mano meilė, apsvaigusi nuo išdidumo, norėtų ją matyti spindinčią aukštybėse, stovinčią ant aukščiausios menės laiptų pakylos, paklupdžiusią mano liaudį ant kelių ir tarsi brėkštančią aušrą užgesinusią visas tas blyškias žvaigždes, kurios naktį buvo įtikėjusios, kad yra saulės! Išpuikėlės ly´dės, įsivaizduojančios, kad esate gražuolės, Nisijos akivaizdoje jūs net savo mylimiesiems atrodytumėt tokios pat bjaurios kaip nahasių (48) ir Kušo (49) vergės žvairomis akimis ir suplotomis lūpomis. Jei Nisija bent vieną kartą atidengtu veidu pereitų Sardų gatvėmis, jūs savo gerbėjus turėtumėt slėpti po sijonais, kad nė vienas neatsigręžtų į karalienę pasižiūrėti, nes jei taip nutiktų, jie paskui vėl klausinėtų, kuo jūs vardu, nes būtumėt visiškai pamirštos. Jie mestųsi po sidabriniais karalienės vežimo ratais, kad jų traiškomi patirtų palaimą kaip tie Indo maldininkai, kurie vežamam stabui savo kūnais išgrindžia kelią. Jeigu Nisija dalyvautų gražuolių varžybose, netgi jūs, deivės, kurių ginčą sprendė Paris Aleksandras, nė viena negautumėt pergalės obuolio – nė pati Afroditė, nes niekas nebepaisytų jos stebuklingo diržo ir pažado, kad tą teisėją-piemenį įsimylės gražiausia pasaulyje moteris!..

       Tik pagalvokime: tokia grožybė, bet ji nėra nemirtinga. o siaube! metai bėgs, subjauros šias dieviškas linijas, šį didingą himną tobulai formai, šitą poemą, kurios eilutės parašytos Nisijos kūno kontūrais, tačiau dabar niekas pasaulyje negali jų skaityti, tik aš; ir tik aš esu vienintelis šio įstabaus lobio sergėtojas! Jeigu sugebėčiau bent linijomis ir spalvomis pamėgdžioti šešėlių ir šviesos žaismą, būtinai įamžinčiau šio dieviško veido atšvaitą ant medžio; ir jeigu marmuras taip nesipriešintų mano kaltui, aš, parinkęs pačias gryniausias Paroso ar Pentelikės (50) marmuro gyslas, iškalčiau tokią šio nuostabus kūno skulptūrą, dėl kurios deivių statulos bevertės taptų ir nuo altorių nuvirstų. Ir po gausybės metų pasaulinių tvanų dumbluose, sugriuvusių miestų dulkėse žmonės atrastų kokią nors marmurinio Nisijos šešėlio nuolaužą ir pasakytų: „Štai kokios buvo ano išnykusio pasaulio moterys!“ Ir pastatytų šventovę, kad turėtų kur padėti tą dieviškumo fragmentą. Bet aš nieko amžino negaliu duoti, tik savo beprotišką meilę ir buką garbinimą! Esu niekam nežinomos dievybės vienintelis garbintojas, neturintis nė menkiausios galimybės paskleisti jos kultą po visą žemę!“

       Taip menininko polėkis nuslopino meilužio pavydą; dievinimas pranoko meilę. Jeigu Kandaulas būtų vedęs ne Nisiją, satrapo Megabazo dukterį, kuriai tiesiog į kraują buvo įsigėrusi rytietiška pasaulėžiūra, bet graikę iš Atėnų ar Korinto, tai dabar, be abejonės, būtų sukvietęs į savo dvarą pačius geriausius dailininkus ir skulptorius, kad pasiūlytų jiems karalienę kaip modelį, vėliau taip pasielgs Aleksandras Didysis, ir Kampaspė, jo mylimoji, nuoga pozuos Apelesui. Tokia vyro užgaida nė per nago juodymą nepasirodytų smerktina moteriai tos šalies, kur ir pačios tyriausios didžiuojasi, jog viena apnuogino savo nugarą, o kita ir krūtis, kad tik padėtų kokią nors tobulą statulą sukurti. Bet atšiaurioji Nisija vien dulsvoje talamo (51) prieblandoje sutikdavo nusiimti šydą, todėl karaliaus atkaklumas pakeisti įpročius ją tiesiog stulbino, nė kalbos negalėjo būti, kad ji bent kiek tariamu netobulumu žavėtųsi. Vien iš žmonos pareigos paklusti vyrui ji kelis kartus dienos šviesoje šydą nusiėmė, tačiau šią Kandaulo užgaidą pavadino kvaila.

       Dažnai jis tiesiog maldaudavo, kad ji leistų laisvai ant pečių banguoti savo nuostabioms plaukų sruogoms, žėrinčioms auksu prašmatniau negu garsioji Paktolo upė, ir bent kartais tarsi Menalės giraičių bakchantė pasipuoštų kaktą gebenių šakelių ir liepų žiedų vainiku; atsigultų ant tigro kailio, žybsinčio sidabro iltimis ir rubino akimis, ir prisidengtų tokia plona drobės skraiste, lyg ji būtų nuausta iš vėjo; atsistotų perlamutrinėje kriauklėje, kurioje nuo jos kasų ne jūros purslai teškėtų, bet perline rasa lytų.

       Kai tik jis užimdavo patogiausią vietą stebėti, tuojau visiškai pasinerdavo į nebylią kontempliaciją; jo ranka, atrodydavo, brėžia ore neaiškius kontūrus, užmeta paveikslo eskizus; šitaip jis galėdavo praleisti valandų valandas, tačiau Nisijai labai greitai įgrisdavo būti modeliu ir ji šaltu, net paniekinamu tonu primindavo, kad tokios pramogos prieštarauja šventajam santuokos įstatymui ir nepridera jo karališkajai didenybei. Šitaip, tardavo ji, vėl šydu apsigobusi ir jau eidama į moteriškuosius rūmų apartamentus, galima elgtis tik su kokia nors ištvirkėle meiluže, bet ne su padoria ir aukštos kilmės moterimi.

       Šios išmintingos pastabos nė kiek nepakeitė Kandaulo, nes jo aistra augo atvirkštinėmis proporcijomis tam šaltumui, kurį rodė karalienė. Jam vis sunkiau darėsi net tyras santuokinio guolio paslaptis santūrumo skraiste pridengti. jam, kaip kokiam šiuolaikinės tragedijos princui, vis labiau reikėjo patikėtinio slaptiems reikalams. Tik jis, kaip teisingai supratote, nenuėjo ieškoti nei atšiauraus filosofo, kurio žilėmis išmarginta ilga barzda uždengia apsiausto skyles, jo slapto pasididžiavimo ženklus, nei karvedžio, linkusio kalbėtis tik apie balistas, katapultas, karo vežimus ir karius, apginkluotus dalgiais; jis nenuėjo nė pas orųjį Eupatridą, į visas puses žarstantį patarimus bei politines sentencijas, ne, jis susirado Gigą, plačiai pagarsėjusį dailiosios lyties žinovą.

       Taigi vieną vakarą Kandaulas, priėjęs prie jo ir kuo draugiškiausiai bei nuoširdžiausiai uždėjęs ranką jam ant peties, žengė kartu su juo keletą žingsnių į šoną, kad atsiskirtų nuo būrelio dvariškių, ir pasakė:

       – Gigai, norėčiau su tavimi pasitarti dėl vieno atvaizdo, kurį Sikiono skulptoriai neseniai iškalė mano protėvių genealoginiame bareljefe.

       – O karaliau! Tavo nusimanymas apie bareljefus yra nepalyginamai geresnis negu tavo kuklaus tarno, aš net nežinau, kaip atsidėkoti už man suteiktą tokią garbę, – atsakė Gigas ir, sutikdamas pasitarnauti, nusilenkė.

       Kandaulas ir jo numylėtinis perėjo daug salių, išdekoruotų helenistiniu stiliumi. ant kolonų kapitelių prašmatniai žydėjo Korinto akantas (52) ir raitėsi Jonijos voliutos, o frizai buvo papuošti įvairių spalvų figūromis, vaizduojančiomis ilgas procesijas ar aukojimus. pagaliau jie atėjo į nuošaliausią senųjų rūmų fligelį, kur sienos buvo suleistos iš netaisyklingų akmens luitų ir laikėsi be jokio cemento, būdingo Mikėnų karalystės laikų kiklopiškai (53) statybai. senoji architektūra buvo ypatinga ne tik kolosaliomis proporcijomis, bet ir nuostabiomis formomis. Joje labai aiškiai matomą pėdsaką paliko saiko nežinantis senųjų Rytų civilizacijų genijus, beje, pasireiškęs Egipto ir Asirijos granitinių bei blokinių statinių pretenzinga didybe. Šiek tiek senųjų Babilono architektų, Lilako (54) bokšto statytojų, dvasios dar išlaikė šios kuplios, raižytos kolonados, kurių kapitelius sudarė keturios suremtos ragais jaučių galvos, apraizgytos pynėmis gyvačių, atrodo, norinčių jas suėsti, – šios niūrios kosmogoninės emblemos reikšmių dabar jau niekas nesupranta, nes paslaptis į kapus nusinešė senųjų amžių šventikai. Neįprastos formos vartai nebuvo nei keturkampiai, nei pusapvaliai, jie, primindami magų mitras, strėlėmis kilo į viršų, todėl šis aukštas statinys atrodė dar aukštesnis. rūmų uždaras kiemas supo portiką, kurio arkitravą puošė Kandaulo paminėtas bareljefas.

       Vidury jo soste sėdėjo pusnuogis Heraklis, užsikėlęs ant suoliuko kojas – taip pagal anų laikų tradiciją vaizduodavo dieviškos kilmės asmenis. Milžiniškos statulos proporcijos neleido nė trupučio suabejoti Heraklio didybe; šiurkščios formos ir gan negrabus kažkokio primityvaus senų laikų skulptoriaus darbas suteikė statulai barbariško iškilumo, laukinio didingumo, turbūt geriausiai atitinkančio siaubūnų naikintojo reputaciją, ko tikriausiai neatrastum gerai įgudusio skulptoriaus kūrinyje.

       Į dešinę nuo sosto buvo pavaizduotas Alkėjas, herojaus ir Omfalės (55) sūnus, taip pat Ninas, Belas, Argonas (56), pirmieji Heraklidų dinastijos karaliai, toliau – netiesioginiai jų sosto paveldėtojai, kurių dinastijos paskutiniai buvo Ardysas, Aljatas, Melesas, arba Mirsimus (57), Kandaulo tėvas, pagaliau ir jis, Kandaulas.

       Visi šie virvelinėmis šukuosenomis, susuktomis į spirales barzdomis, įkypomis akimis, negrabios laikysenos, sustingusiais nenatūraliais gestais personažai atrodė kaip kažkokia nenatūrali šalies gyventojų rūšis, išvesta iš rausvų besileidžiančios saulės spindulių, kurie šiame karšto klimato krašte nuspalvina marmurą. Užrašai antikiniu šriftu, primenantys legendas, teikė tai svetimšalių ir barbarų drapanomis aprengtų figūrų procesijai dar didesnio paslaptingo keistumo.

       Gal tai buvo ir atsitiktinumas, bet Gigas negalėjo neatkreipti dėmesio, kad Kandaulo statula kairėje nuo Heraklio pusėje užėmė paskutinę bareljefe likusią vietą. dinastinis ciklas baigėsi, tad, jei norėtum čia įamžinti ir Kandaulo palikuonis, neišvengiamai reikėtų iškelti naują portiką ir pradėti naują bareljefą. 

       Kandaulas, kurio ranka tebesiilsėjo ant Gigo peties, kartu su valdiniu žingsniavo apie portiką; atrodė, karalius abejojo, ar apskritai verta kalbėti apie jam rūpimą reikalą, gal net ir užmiršo priežastį, dėl kurios į šią nuošalią vietą atsivedė savo gvardiečių kapitoną.

       – Ką tu darytum, Gigai, – pagaliau Kandaulas nutraukė tylą, kuri juos abu jau slėgė, – jei būtum nardytojas ir iš žalsvojo Okeano gelmių ištrauktum tokį nuostabų perlą, kurio spindėjimo ir grynumo neįmanoma su niekuo palyginti ir prieš jį nuvertėtų turtingiausi pasaulio lobynai?

       – Aš jį užrakinčiau, – šiek tiek apstulbintas tokio netikėto klausimo atsakė Gigas, – kedrinėje skrynelėje, apkaltoje bronzinėmis plokštelėmis, ir užkasčiau atkampioje dykvietėje, po atokia uola, ir kartkartėmis patikrinęs, ar aplinkui nieko nėra, nueičiau pasižiūrėti į savo brangenybę, pasigrožėti, kaip dangaus spalvos susilieja su perlamutrinėmis perlo spalvomis.

       – O aš, – žėrinčiomis iš susijaudinimo akimis Kandaulas tarė, – jei turėčiau tokį brangų papuošalą, norėčiau jį inkrustuoti į savo karūną, kad visi vidury šviesios dienos galėtų jį kiek tinkami apžiūrinėti, ir aš, išdidžiai šypsodamasis, galėčiau išgirsti: „Dar niekada joks Asirijos ar Babilono karalius, joks graikų ar Trinakrijos (58) tironas neturėjo taip vaiskiai tviskančio perlo, kokį turi Kandaulas, Heraklio palikuonis, Mirsijaus sūnus, Sardų ir Lydijos karalius. net Midas, viską galėjęs paversti auksu, šalia Kandaulo atrodytų toks pat nuskaręs elgeta kaip Iras“ (59).

       Gigas, baisiausiai nustebęs, klausėsi Kandaulo prakalbos ir stengėsi suvokti paslėptą tų lyriškų postringavimų prasmę. Karalius, atrodė, išgyvena ypatingo pakilumo būseną, jo akys degė iš susijaudinimo, skruostus nuplieskė karštligiškas raudonis, virpčiojančios šnervės sunkiai traukė orą.

       – Taigi, Gigai! – tęsė Kandaulas, kuris, atrodė, visai nepastebėjo, kaip sunerimo jo numylėtinis. – Aš ir esu tas nardytojas. Niūriame žmonijos vandenyne, kuriame knibžda tiek daug nepavykusių ir prastai pavykusių būtybių, kur tiek daug neišbaigtų ir išsigimusių gyvybės formų, gyvuliško bjaurumo jos rūšių, tiek daug įvairių kūrybos apmatų, kuriais gamta nesėkmingai išbandė savo sugebėjimus, aš atradau tikrąjį grožį, spinduliuojantį, be dėmelės, be trūkumo, idealą realybėje, išsipildžiusią svajonių svajonę, formą, kurios joks dailininkas ar skulptorius niekada neišgalės sukurti drobėje ar marmure, – aš atradau Nisiją!

       – Nors karalienė ir pasižymi baikščiu drovumu, būdingu Rytų moterims, ir, be jos teisėto vyro, joks kitas vyriškis negali žiūrėti į jos veidą, garsas apie Nisijos grožį keliauja iš lūpų į lūpas, – pagarbiai nusilenkdamas atsakė Gigas.

       – Gandai yra tik gandai. Apie ją kalbama kaip ir apie bet kurią kitą moterį, net ir ne itin gražią, esą ji gražesnė už Afroditę ar Heleną, bet niekas negali nė numanyti, apie kokią tobulybę iš tiesų kalba. Aš tuščiai maldauju Nisiją, kad be šydo pasirodytų kokioje nors visuotinėje šventėje, per kokias nors svarbias apeigas, arba nors akimirkai atsiremtų į karališkosios terasos turėklą ir suteiktų liaudžiai begalinės laimės pamatyti bent jos profilį, kuris nepalyginamai kilnesnis negu deivių, šios savo garbintojams parodo tik blyškias marmurines ar dramblio kaulo kopijas. Tačiau Nisija man nenusileidžia. Labai keista, Gigai, kad aš nė trupučio neraudonuoju, kai tau visa tai pasakoju, nors kadaise buvau labai pavydus – savo mylimąsias stengdavausi slėpti kuo toliau nuo žmonių akių, joks šešėlis man nebūdavo per tamsus, kad neįžvelgčiau, kas jame dedasi, ir visada tikėjau, jog kiekviena paslaptis į viešumą iškils. Nuo šiol nebeatpažįstu savęs, man nebekyla nei meilužio, nei sutuoktinio minčių, mano meilė, tarsi minkštas vaškas ant liepsnojančių žarijų, ištirpsta garbinimo akte. Visi tie niekingi pavydo ir nuosavybės jausmai kažkur išgaravo. Ne, tobuliausias kūrinys, kokį dangus dar galėjo padovanoti šiai žemei nuo tos dienos, kai Prometėjas dieviška ugnimi palietė kairę molinės statulos krūtį ir suteikė jai gyvybę, negali būti slepiamas ledinėje ginecėjaus prietemoje! Jei numirčiau, tai šis grožis būtų amžiams palaidotas po niauriais našlės apdarais! Jaučiuosi nusikaltęs, kad ją slepiu, lyg būčiau pasisavinęs saulę ir neleisčiau jai šviesti. Ir kai gėriuosi tomis dailiomis kūno linijomis, tuo skaisčiu veidu, prie kurio išdrįstu tik droviu bučiniu prisiliesti, jaučiu, jog mano širdis tuoj sprogs, – taip aš trokštu būti laimingas draugo akivaizdoje, tegul draugas, tartum rūstus teisėjas, jam pateiktą paveikslą apžiūrėjęs ir nuodugniai ištyręs, pasakys, ar jis yra be priekaištų, ar aš tik nuosavybės džiaugsmu svaiginuosi. Taip, man dažnai užeina noras nuo jos tuos šlykščius skudurus nuplėšti, bet Nisija, labiau už viską gyvenime branginanti tą savo laukinę skaistybę, niekada man šito neatleistų. Tačiau ir aš nebepajėgiu vienas tokia palaima mėgautis, mano ekstazei reikia patikėtinio, arba aido, kuris į mano susižavėjimo šūksnius atsilieptų. Ir tuo patikėtiniu būsi tu!

 

       Kandaulas, dar tebetardamas šiuos žodžius, staiga pro slaptas duris išėjo. Gigas, likęs vienas, niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad lemtinga įvykių tėkmė jį vis atveda į kelią, kuriame nuolat susitinka su Nisija. Atsitiktinumas lėmė jam pamatyti gražuolę, kurią miesto mūrai nuo visų akių užstojo; Nisija, atstūmusi daug princų ir satrapų, ištekėjo kaip tik už Kandaulo, karaliaus, kuriam Gigas tarnavo, ir štai tas karalius dėl keisčiausios užgaidos nusprendė jam, Gigui, išlieti širdį ir, atrodo, norėtų imtis to darbo, kurį daug anksčiau Baktrų plynėje pradėjo Borėjas. Ar visų šitų aplinkybių sutapimo nelaimino nematoma dievų ranka? Ar tik Nisija, tobulo grožio vaiduoklė, nuo kurios veido pamažu slydo šydas, kad jo dvasioje keltų audrą, nevedė Gigo link kažkokios didžios išsipildymo lemties, apie kurią jis nė neįtarė? Tokius klausimus Gigas sau uždavinėjo, bet, negalėdamas įžvelgti tamsioje nežinomybėje tebeskendinčios ateities, nusprendė tiesiog pasyviai laukti būsimų įvykių, taigi apsisuko ir ėjo iš kiemo, kuriame jau tirštėjo sutemos, tamsėjo šešėliai, juose Kandaulo protėvių statulos darėsi vis keistesnės ir grėsmingesnės.

       Ar tai buvo tik šviesos ir šešėlių žaismas? Ar ir iliuzija, kuri ir gundo, ir baugina sielą, kai žmogų, apsuptą antikinių monumentų, pamažu užklumpa besiartinanti naktis? Gigas, eidamas iš kiemo, tarsi girdėjo prislopintus gailius atodūsius, išsprūstančius iš daugybės akmeninių bareljefo lūpų. Jam net pasirodė, jog ir Heraklis deda milžiniškas pastangas, kad savo granitiniu vėzdu priešui užtvotų.

 

       _______________________________

 

       1 Antikos laikų apatinis drabužis, primenantis marškinius, lininis, kartais vilnonis.

       2 Trumpas viršutinis drabužis, dėvimas ant tunikos ir užsegamas dažniausiai per pečius.

       3 Kvapni žolė, auganti Himalajuose, naudojama smilkalams gaminti.

       4 Senovės graikų santuokos dievas.

       5 Tesalijos karalius Iksionas apgavo savo uošvį Dejanėją ir nesumokėjo išpirkos už nuotaką. Įpykęs uošvis pagrobė kelis žento žirgus, pastarasis pakvietė jį susitaikyti. Atvykusį į svečius uošvį įstūmė į žarijų duobę. Už nuodėmę Iksionas turėjo keliauti į pragarą. Bet Dzeusas jo pasigailėjo, priėmė į Olimpą, netgi pakvietė Iksioną į dievų vaišes, kur šis nuo dievų maisto tapo nemirtingas. „atsidėkodamas“ bandė suvilioti Dzeuso žmoną Herą. Dievų valdovas jam atsiuntė Heros pavidalu debesį, arba Nefelę, iš šios sąjungos gimė pusiau arkliai, pusiau žmonės – kentaurai. Už bausmę Iksionas iš Olimpo nutrenktas į Tartarą, kur amžiams grandinėmis prirakintas prie liepsnojančio besisukančio rato. Yra kelios šio mito versijos.

       6 Garsus medžiotojas Akteonas užklupo besimaudančią deivę Artemidę (Dianą). Ši, įtūžusi dėl pažeminimo, medžiotoją pavertė elniu, ir jį sudraskė jo paties šunys.

       7 Trojos princas Paris, kurį laiką ir piemenavęs, buvo išrinktas teisėju trijų deivių – Heros, Atėnės ir Afroditės – grožio varžybose. Jis už pažadėtą gražiausios pasaulio moters meilę skyrė pergalę Afroditei. Ta gražuolė pasirodė esanti karaliaus Menelajo žmona Helena, dėl kurios, Pariui ją pagrobus, ir prasidėjo Trojos karas.

       8 Homeras.

       9 Mitinė šalis, tapatinta su Skitija ir teritorijomis dar toliau į Šiaurę.

       10 Šiaurinis vėjas.

       11 Manyta, kad šiaurės vėjas Borėjas kartu su savo broliu – vakarų vėju Zefyru – apsigyveno Trakijoje (dabar – Bulgarija).

       12 Garsios anų laikų kurtizanės.

       13 Nereidė, žinoma kūno baltumu; Trojos karo didvyrio Achilo motina.

       14 Fidijas (490–430 m. pr. Kr.) – bene garsiausias senovės Graikijos skulptorius. Jo, be kitų kūrinių, sukurta Dzeuso statula laikyta vienu iš septynių pasaulio stebuklų.

       15 Žymiausia Atėnei skirta šventykla, pastatyta 447–432 m. pr. Kr., jos statybai pats Periklis vadovavo. Fidijas ją papuošė savo skulptūromis, bene plačiausiai žinomas vakarinis frontonas (dievai ir herojai karo vežimuose). kompozicija ir istorijoje išliko „Fidijo žirgų“ pavadinimu.

       16 Vienas žygio prieš Troją dalyvių, pagarsėjęs išradingumu, laikytas daugelio graikų alfabeto raidžių kūrėju, sugalvojęs ne vieną azartinį žaidimą, taip pat šaškes ir kauliukus.

       17 Didžiuliai ąsočiai (iki pusantro metro aukščio), kuriuose su vandeniu maišydavo stiprų ir tirštą vyną.

       18 Biblijoje minima šalis, pagarsėjusi aukso ištekliais.

       19 Senovės Egipto miestas (dabar – Abukiras), garsėjęs prabanga.

       20 Ilgas, plono lino apdaras, antikoje paplitęs iš Egipto.

       21 Šalis, minima ir Biblijoje, esanti pasaulio pakrašty. Manoma, tai – Kinija.

       22 Sala Egėjo jūroje, garsi sniego baltumo blizgančiu marmuru.

       23 Dorėnų kultūros centras, jame gyveno ir dirbo tokie žymūs skulptoriai Lizipas ir Polikletas. Manyta, kad šiame mieste atsirado ir graikiška dailė.

       24 Lydijos dailininkas, gyvenęs VIII a. pr. Kr., laikomas vienu iš daugiaspalvės tapybos pradininkų.

       25 Senovės achajų tautelė, gyvenusi Tesalijoje; dabar – Magnezijos regionas Graikijoje.

       26 Mitologinė Tesalijos gentis, pasižymėjusi nepaprastu karingumu ir buvusi puikių raitelių simboliu. Lapitai, išžudę kentaurus – pusiau žmones, pusiau arklius, – buvo ištremti į Tartarą.

       27 Vienas pirmųjų antikos dailininkų.

       28 Kleantas iš Korinto laikytas dailės išradėju. Jo pirmieji mokiniai buvę Ardikas (arba Ardijas) iš Korinto ir Telefanas iš Sikiono.

       29 Vienas pirmųjų senovės Graikijos dailininkų, taip bent rašo Plinijus.

       30 Plinijaus minimas antikos dailininkas; apie Diniją, Charmadą, Eumarą neišliko jokių tikrų žinių, juolab – jų kūrinių.

       31 Manoma, kad jis galėjo būti portreto žanro pradininkas.

       32 Metalinis ar kaulinis smaigelis, kuriuo antikos laikais buvo rašoma ant vaško lentelių.

       33 Vienas žymiausių antikos skulptorių; Praksitelis (400–326 m. pr. Kr.) paliko daugybę puikių kūrinių, iš kurių reikšmingiausias – Knido Afroditė; pirmasis antikos laikais pradėjo vaizduoti nuogas moteris.

       34 Aleksandras Makedonietis vien Apelesui, kaip žymiausiam dailininkui, leido nutapyti savo ir mylimosios Kampaspės portretą.

       35 Vienas žymiausių antikos poetų; Mimnermas, kūręs VII a. pr. Kr. pabaigoje, išgarsėjo savo elegijomis.

       36 Aukso ir sidabro mišinys.

       37 Galingas blogio dievas, Pragaro ir Žemės sūnus, visų žinomų siaubūnų gimdytojas, Dzeuso įkalintas po Etnos ugnikalniu; kai jis ima judėti, prasideda žemės drebėjimas.

       38 Letonė buvo dievo Apolono ir deivės Artemidės motina.

       39 Kabirai – Lemne ir Samotrakėje garbinti požeminiai demonai, kalvystės dievo Hefaisto sūnūs. Telchinai – demonai-amfibijos, garbinti Rodo, Kipro ir Kretos salose. Pasižymėjo ypatingais magiškais sugebėjimais, galėjo būti ypač blogi. Daktylai – Idos kalno demonai, jų buvo dešimt, kiek ir rankos pirštų, kai Dzeusas kūdikystėje buvo slepiamas to kalno urve, jie jam tarnavo.

       40 Asirų kilmės meilės deivė. Jos vaidilutės priešais altorių turėdavo atlikti lytinį aktą su deivės garbintojais. Kaip teigia Herodotas, Babilonijoje kiekviena ištekėjusi moteris turėjo bent kartą gyvenime už simbolinį mokestį atsiduoti svetimšaliui.

       41 Daugelyje Azijos šalių nuo seniausių laikų švęsta derliaus nuėmimo šventė; per šią šventę žydai išėjo iš Egipto, mat Jahvė jiems liepė išeiti „per Sukotą“. Archajiškuose kultuose per derliaus nuėmimo šventes vykdavo lytinės orgijos. Asirijos chaldėjams (žyniams) ši šventė reiškė ir vaginos kultą.

       42 Uostas prie Omano įlankos.

       43 Filistinų uostas tarp Jafos ir Gazos Palestinoje; buvo vienos iš penkių galingiausių filistinų satrapijų centras.

       44 Sogdianos valstybės (dabartinio Uzbekistano teritorija) sostinė.

       45 Sakais buvo vadinami vienos iš skitų tautų žmonės.

       46 Miestas į rytus nuo Eufrato.

       47 graikų ir romėnų namo dalis, skirta moterims gyventi.

       48 Taip antikos graikai vadino juodaodžių gentis, gyvenusias už Aukštutinio Nilo.

       49 Teritorijos Himalajų kalnų papėdėse.

       50 Garsi baltojo marmuro rūšis; jo kasyklos buvo prie Pentelikės kalno, į šiaurės vakarus nuo Atėnų.

       51 Homero laikais – namų šeimininkės miegamasis.

       52 Viduržemio jūros regiono augalas įmantriais raitytais lapais; antikos architektūroje plačiai naudoti akanto formos kolonų papuošimai.

       53 Senovės graikai tikėjo, kad Mikėnų karalystės laikų statinius sukūrė milžinai – kiklopai; tekste – jų architektūros pavadinimas.

       54 Taip dar vadintas Babilono bokštas.

       55 Mitinė Lydijos karalienė, kuriai Heraklis turėjo vergauti ir dirbti moteriškus darbus, kad atliktų atgailą už savo draugo Ifito nužudymą.

       56 Beveik neabejojama, kad šie karaliai yra tik mitiniai.

       57 Tai jau istorinės asmenybės, priklausė Lydijos karalių dinastijai, kildinusiai save iš Heraklio.

       58 Antikos laikais taip buvo vadinama Sicilija.

       59 „Iliados“ personažas, įžūlaus driskiaus simbolis.

 

(Skaityti toliau)

 

       Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)